Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ekspolina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-6079-794/2015 pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei UAB „Ekspolina“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Ekspolina“. Nurodė, kad atsakovo skola valstybės biudžetui sudaro 10 927,94 Eur. Skolą buvo bandoma išieškoti priverstine tvarka duodant kredito įstaigoms nurodymus pervesti lėšas iš atsakovo atsiskaitomųjų sąskaitų, taip pat per antstolį, tačiau skola iki šiol neišieškota.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Pirmos instancijos teismas, nustatydamas atsakovo turimo turto vertę ir pradelstų įsipareigojimų dydį, tinkamai išanalizavo UAB „Ekspolina“ pateiktą balansą ir kitus buhalterinius apskaitos dokumentus bei padarė teisingą išvadą, kad UAB „Ekspolina“ yra nemoki, todėl jai ir iškėlė bankroto bylą. Apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai, susiję su įmonės nemokumu, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, VĮ Regitra duomenimis, atsakovo vardu registruota transporto priemonė yra išregistruota. Apelianto skola valstybės ir savivaldybių biudžetams sudaro 10 927,94 Eur, o ne 2 223,14 Eur, kaip savo atskirajame skunde tvirtina apeliantas. Mokestinė nepriemoka yra susidariusi nuo 2010 metų. Nustačius, jog įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant ½ balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011), tačiau nagrinėjamu atveju oficialūs 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad apeliantas yra nemokus ir ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalies prasme.

2. Juridiniai asmenys civilines teises ir pareigas įgyja ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, todėl juridinio asmens vardu visada veikia konkretūs fiziniai asmenys. Esant nurodytoms aplinkybėms, nepagrįstais laikytini atskirojo skundo argumentai, susiję su paskirto bankroto administratoriaus kandidatūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Ekspolina“ konstatavęs, kad įmonė yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 d. 8 p.). Atskirajame skunde apeliantas kelia du klausimus: 1) dėl nepagrįstai konstatuoto įmonės nemokumo; 2) dėl galimybės įmonės bankroto administratoriumi paskirti juridinį asmenį.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Dėl įmonės (ne)mokumo

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 3) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi esminis dalykas, ką vertina teismas, spręsdamas dėl įmonės mokumo, tai įmonės turimo balansinio turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Šiuos duomenis teismas gauna iš įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, vadovo (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Iš įmonės vadovo teismas gauna ir kitus, realiai įmonės finansinei padėčiai ir (ne)mokumui nustatyti reikalingus duomenis, įskaitant informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Tais atvejais, kai įmonės vadovas teismui duomenų, reikalingų įvertinti įmonės mokumą, neteikia, teismas turi teisę ir pareigą įmonės mokumą vertinti pagal byloje esančius ir teismo iniciatyva surinktus duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovas buvo įpareigotas teismui pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinę atskaitomybę, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą, tačiau teismui pateikė tik 2014-12-31 bei 2015-11-05 įmonės balanso ir pelno ataskaitos kopijas, 2014-12-31 nuosavo kapitalo pokyčio ataskaitos kopiją ir banko sąskaitos išrašą. Atsakovas savo mokumą grindžia 2015-11-05 balansu, iš kurio matyti, kad įmonės turtą sudaro11 825,47 Eur, o mokėtinos sumos per vienerius metus sudaro 5 264,42 Eur. Pasak apelianto, šie duomenys patvirtina, kad atsakovas yra mokus, kadangi visi įmonės įsipareigojimai neviršija pusės turto balansinės vertės. Sutiktina su apeliantu, kad žiūrint vien formaliai pagal šių skaičių santykį įmonės negalima būtų pripažinti nemokia, tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo būtina įvertinti ne tik balanso duomenis, tačiau ir visus kitus rašytinius įrodymus. Nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011).

Pastebėtina, jog 2015 m. lapkričio 5 d. atsakovo balanso duomenys patvirtina, kad nors einamaisiais metais įmonės turtą sudaro 11 825,47 Eur, tačiau ilgalaikis įmonės turtas sudaro tik 4 506 Eur, didžioji dalis turto, t.y. 7 319,28 Eur, yra trumpalaikis turtas (atsargos, per vienerius metus gautinos sumos, piniginės lėšos). Einamaisiais metais įmonė gavo tik 178,12 Eur pelno, pardavimo pajamos siekė vos 467,74 Eur. 2014 metais įmonė dirbo nuostolingai. Viešų registrų duomenimis, atsakovas jokio turto, išskyrus transporto priemonę, kuri yra išregistruota ir negali dalyvauti viešajame eisme, neturi. Atsakovas yra skolingas ženklias pinigų sumas tiek valstybės biudžetui, tiek valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Atsakovo įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui nuo 2015 m. kovo 17 d. nuosekliai vis auga ir šiuo metu sudaro 2 826,38 Eur, tuo tarpu įmonės darbuotojų skaičius nuo 2011 m. rugsėjo 25 d. iki šios dienos sumažėjo nuo 5 iki 1. Pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti dokumentai patvirtina, jog įsiskolinimo nuo 2013 m. pabaigos priverstine tvarka išieškoti nepavyko. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad, nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Apeliantui nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų įmonės mokumą, byloje esančių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas atskiruoju skundu neįrodė, jog įmonė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį deklaratyvaus pobūdžio atskirojo skundo argumentais dėl įmonės mokumo nėra jokio teisinio pagrindo.

Be to, apeliantas atskirajame skunde akcentuoja ir klausimą dėl skolos dydžio pareiškėjui. Pastebėtina, kad paties skolos fakto pareiškėjas neginčija, o skolos dydis nagrinėjamu atveju esminės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi. Iš apelianto į bylą pateikto banko sąskaitos išrašo nėra galimybės nustatyti, kad būtent pareiškėjas nuo atsakovo atsiskaitomosios sąskaitos nurašė 8 944,09 Eur, kaip tvirtina apeliantas, todėl laikytina, jog pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovo skola pareiškėjai sudaro 10 910,61 Eur, yra nepaneigta.

Dėl bankroto administratoriaus

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa bankroto administratoriumi parinko UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ (sąrašo Nr. B-JA084). Apeliantas, nesutikdamas su paskirto bankroto administratoriaus kandidatūra, tvirtina, kad pirmos instancijos teismo nutarties dalis dėl juridinio asmens paskyrimo įmonės bankroto administratoriumi yra neteisėta, kadangi įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius tampa įmonės valdymo organu, o pagal CK 2.81 straipsnio 4 dalį juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto samprotavimais.

Bankroto administratorių teismas privalo paskirti priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 4 d. 1 p.). ĮBĮ 11 straipsnyje yra aiškiai nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, ĮBĮ nustatyta tvarka valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esančias lėšas ir jomis disponuojantis, privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis ūkinei komercinei veiklai, privalantis ginti visų kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesus, organizuojantis ir vykdantis visus būtinus bankroto procedūros darbus.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 ir 7 punktuose nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai įmonei iškelti bankroto bylą, įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą, o įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Įmonės bankroto administratorius, įspėjęs raštu prieš penkiolika dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu. Kaip pažymima Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, teismo paskirtas įmonės administratorius iš esmės pakeičia įmonės vadovą ir vadovaudamasis ĮBĮ nuostatomis vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2196/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2169/2013; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-976/2014). Bankroto administratorius veikia pavedimo sutarties pagrindu, kurią įmonės vardu sudaro kreditorių susirinkimo pirmininkas, įgaliotas kreditorių susirinkimo (ĮBĮ 11 str. 7 d.). Taigi, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas ta pačia nutartimi paskiria kompiuterizuota programa atrinktą bankroto administratorių, o šis, veikdamas su įmonės kreditorių susirinkimo pirmininku sudarytos pavedimo sutarties pagrindu, visiškai pakeičia įmonės vadovą. Jokių ribojimų, kad įmonės bankroto administratoriumi gali būti tik fizinis asmuo nei ĮBĮ, nei kiti teisės aktais nenumato.

Nurodytų argumentų pagrindu atmestinas ir šis atskirojo skundo argumentas, kad įmonės bankroto administratoriumi gali būti tik fizinis asmuo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinis instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovo nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovei UAB „Ekspolina“ keltina bankroto byla dėl nemokumo (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 str. 8 d.) ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“, todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.