Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 24S164831, kuriuo pareiškėjai, kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narei (sutuoktinei) dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui, taip pat dėl to, kad ilgiau nei šešis mėnesius buvo išvykusi gyventi iš Lietuvos Respublikos, panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į šį sprendimą, 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 24S181295 pareiškėjai atsisakyta išduoti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šias bylos aplinkybes.

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai patvirtina, kad T. V. (duomenys neskelbtini) sprendimu pardavė jam priklausiusią ½ buto dalį, esančią (duomenys neskelbtini). A. T. (duomenys neskelbtini) priklauso butas.

Registrų išrašas patvirtina, kad T. V. N. K. nuo (duomenys neskelbtini) yra įregistravęs individualią įmonę, kuri verčiasi (duomenys neskelbtini).

2024 m. kovo 14 d. pareiškėja pateikė prašymą Nr.2403-ESLLG-0014 išduoti (pakeisti) Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelę.

2024 m. kovo 14 d. papildomo prašymo informacijoje į klausimą – ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, pareiškėja atsakė – ne; į klausimą – jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, pareiškėja nurodė – Rusijos Federacijai. Papildomose pastabose pareiškėja išsakė manymą, kad priklausymo klausimas turėtų būti užduotas tiesiogiai tiems, kurie gyvena Kryme, žinanti tik tiek, kad 2014 m. Kryme vyko referendumas, kurį organizuojant dalyvavo nepriklausomi stebėtojai, ir kad didžioji dauguma balsų buvo atiduota už Rusijos Federaciją. Pažymėjo, kad tokią informaciją gavo iš oficialių šaltinių, asmeniškai niekada nebuvo Kryme ir nežino žmonių nuomonės šiuo klausimu. Pažymėjo ir tai, kad dabartiniu metu Krymo viešojo sektoriaus darbuotojų ir pensininkų išlaikymui subsidijos skiriamos iš Rusijos Federacijos biudžeto, į Ukrainos biudžetą tai nėra įtraukta, o jeigu žiūrėti iš istorinės pusės, tai Krymas yra Turkijos teritorija. 2024 balandžio 15 d. vykusios papildomos apklausos metu, nors tvirtino, kad klausimyne nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau ir apklausos metu vengė tai nurodyti, į tikslinamuosius Migracijos darbuotojo klausimus atsakė – Krymas Dievo, aš nenoriu į tai kištis.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė J. D. 2024 m. gegužės 16 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2024 m. gegužės 16 d. buvo nuvykta (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu yra deklaruota T. V. gyvenamoji vieta. Buto duris atidarė T. V. mama N. V., gim. (duomenys neskelbtini), kuri žodžiu ir raštu paaiškino, kad marti I. V. 2024 m. gegužės 8 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), kadangi baigėsi jos teisėtas buvimas Lietuvoje. Patikrinus informacinėje sistemoje nustatyta, kad I. V. 2024 m. gegužės 9 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos. T. V. jau kurį laiką gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini). Po vestuvių I. V. gyveno (duomenys neskelbtini)pas T. V., nes ten iki šiol gyvena ir dirba jos sutuoktinis. (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai negyvena, tik 1–2 kartus metuose atvyksta į svečius. (duomenys neskelbtini) gyvenanti V. J. žodžiu paaiškino, kad bendrauja ir žino N. V. šeimą, paklausus apie N. V. marčią I. V., trumpai pasakė, kad nepasitaiko dažnai jos matyti. Išvadoje nurodoma, kad patikrinimas atliktas siekiant nustatyti, ar (duomenys neskelbtini) pilietė I. V. su sutuoktiniu T. V. realiai gyvena Lietuvos Respublikoje, pagal pateiktą N. V. paaiškinimą konstatuota, kad I. V. ir T. V. (duomenys neskelbtini), niekada negyveno. Tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes patvirtina ir N. V. 2024 m. gegužės 16 d. paaiškinimas.

Iš atsakovo ir pareiškėjos susirašinėjimo matyti, kad atsakovas 2024 m. balandžio 11 d. parašė žinutę pareiškėjai, nurodydamas atvykti apklausai. 2024 m. balandžio 11 d. pareiškėja, atsakydama šią žinutę, nurodė, kad prieš šv. Velykas atvyko pas vyrą ir (duomenys neskelbtini) ir taip greitai grįžti nepavyks.

Valstybės saugumo departamento 2024 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 nurodyta, kad Valstybės saugumo departamento vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgęs į tai Valstybės saugumo departamentas siūlo remtis šiuo vertinimu Migracijos departamentui priimant sprendimus dėl užsieniečių, teigiamai atsakiusių į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakant į 11 klausimą nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, ir nesiųsti papildomai vertinti Valstybės saugumo departamentui, taip taupant administracinius, žmogiškuosius resursus bei trumpinant sprendimų priėmimo laiką. Tačiau, atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką, nurodo, kad konkretus sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvoje turėtų būti priimtas atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes.

2024 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 24S164831 nuspręsta panaikinti I. V. teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes: asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas); taip pat dėl to, kad išvykstama iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui (Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad prašymo pakeisti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad asmuo Lietuvos Respublikoje negyvena nes, turimais duomenimis, susituokęs su Lietuvos Respublikos piliečiu išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), o į Lietuvos Respubliką jis atvyksta tik vieną–du kartus per metus, todėl padaryta išvada, kad nustatytas Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriame nustatyta, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu išvykstama gyventi iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl nėštumo, sunkios ligos, mokymosi). Be to, atsižvelgus į tai, kad Valstybės saugumo departamento vertinimu, asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, spręsta, kad nustatytas Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas asmens teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimui – Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 24S181295 nuspręsta atsisakyti išduoti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, nes Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, šeimos narys, neturi teisės gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelės, nes jam panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos 2024 m. kovo 18 d. prašymas išduoti jai Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, netenkintas, nes ji neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 punkto sąlygų.

Iš pateikto susirašinėjimo, nuotraukų galima spręsti, kad pareiškėja nuperka įvairių prekių (drabužių, vaistų, žaislų ir pan.) kitiems asmenims; kaip matyti, dalis prekių įsigyta kronomis, dalis – eurais; iš susirašinėjimo matyti, kad siekiama nupirkti prekių pigiau, tačiau pagal pateiktus įrodymus negalima daryti vienareikšmės išvados, kad taip pareiškėja remia Ukrainos gyventojus; iš susirašinėjimo galima spręsti apie asmeninius pareiškėjos ir asmenų, kuriems įgyjamos prekės, ryšius.

Liudytojas A. A. patvirtino, kad I. V. Lietuvoje matęs kelis kartus pas N. V.. Vieną kartą 2024 m. balandžio mėnesį, o kitą kartą kažkada anksčiau, tačiau nepamena kada.

II. Dėl 2024 m. liepos 12 d. sprendimo

Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 straipsnio 7 dalis).

Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu, šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai Įstatymo 106 straipsnio 1 punktas; išvykstama iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl nėštumo, sunkios ligos, mokymosi) (Įstatymo 106 straipsnio 6 punktas).

Kaip minėta 2024 m. liepos 12 d. Migracijos sprendimas grindžiamas dviem aukščiau nurodytais pagrindais, todėl teismas pasisakys dėl kiekvieno iš jų.

Pasisakydamas dėl 2024 m. liepos 12 d. sprendimo motyvų, susijusių su Įstatymo 106 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu, teismas pažymi šiuos aspektus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiek Migracijos departamentas, tiek ir Valstybės saugumo departamentas pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja su jos atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, – jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pareiškėja, 2024 m. kovo 14 d. papildomos informacijos pateikimo metu atsakydama į klausimą – ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, atsakė – ne. Į klausimą – jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, pareiškėja pažymėjo – Rusijos Federacijai. Pastabose pareiškėja išsakė manymą, kad priklausymo klausimas turėtų būti užduotas tiesiogiai tiems, kurie gyvena Kryme, žinanti tik tiek, kad 2014 m. Kryme vyko referendumas, kurį organizuojant dalyvavo nepriklausomi stebėtojai, ir kad didžioji dauguma balsų buvo atiduota už Rusijos Federaciją. Pažymėjo, kad tokią informaciją gavo iš oficialių šaltinių, asmeniškai niekada nebuvo Kryme ir nežino žmonių nuomonės šiuo klausimu. Pažymėjo ir tai, kad dabartiniu metu Krymo viešojo sektoriaus darbuotojų ir pensininkų išlaikymui subsidijos skiriamos iš Rusijos Federacijos biudžeto, į Ukrainos biudžetą tai nėra įtraukta, o jeigu žiūrėti iš istorinės pusės, tai Krymas yra Turkijos teritorija.

Paaiškindama savo poziciją pažymėjo, kad apklausos metu jautusi Migracijos departamento darbuotojos priešiškumą jos atžvilgiu, siekį ją provokuoti, tačiau aiškiai išreiškė poziciją, kad nepalaiko karo Ukrainoje, nurodė nuo 2015 gyvenanti Lietuvoje, nefiksuota jokia jos prorusiška veikla, į (duomenys neskelbtini) buvo nuvykusi vos du kartus – pasikeisti paso bei vykdama į (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Teismų praktikoje, kai iš užsieniečio atsakymų į klausimyno klausimus vertinama jo grėsmė valstybės saugumui, akcentuojama, kad kai sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas, Migracijos departamentas turi atlikti kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2122-556/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad Migracijos departamentas neatliko kompleksinio pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimo. Nors pareiškėjos atsakymas dėl Krymo priklausomybės Rusijos Federacijai gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų, kurių analizę privalu atlikti atsakovui. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas vien į šį pareiškėjos atsakymą ir paaiškinamąsias pastabas, pasiremdamas bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento 2024 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 18-3956, konstatavo, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau nevertino individualios pareiškėjos situacijos, t. y. jos išreikšto požiūrio į Rusijos karinius veiksmus, Krymo padėtį kartu su jos šeimine, ekonomine bei socialine padėtimi, jos gyvenimo Lietuvoje aplinkybėmis ir ankstesniais ryšiais su Rusijos Federacija. Nors pareiškėjos šeiminė, ekonominė ir socialinė padėtis yra įvardyta 2024 m. liepos 12 d. sprendime, tačiau ji analizuota sprendžiant dėl Įstatymo 106 straipsnio 6 punkte esančio pagrindo buvimo, o ne vertinant Įstatymo 106 straipsnio 1 punkte numatytą pagrindą. Atsakovas, pripažindamas, kad pareiškėja kelia grėsmę vien formalaus atsakymo pagrindu, nevertino šios aplinkybės jos ankstesnių darboviečių kontekste ir nesikreipė dėl šiuo atveju, teismo vertinimu, reikalingo individualaus pareiškėjos vertinimo į Valstybės saugumo departamentą. Atsakovas nepasisakė, kokią įtaką priimant sprendimą turėjo pareiškėjos Lietuvoje pragyventas laikas, jos integracijos Lietuvoje lygis, nevertino jos šeiminės situacijos sutuoktinio darbo (duomenys neskelbtini)kontekste, nepasisakė dėl pareiškėjos išsakyto nepritarimo Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje.

Nors pareiškėja nurodo prisidedanti prie paramos Ukrainai, tačiau teismo vertinimu, jos pateiktas susirašinėjimas su nuotraukomis nepakankami šiam jos teiginiui pagrįsti dėl šių aplinkybių. Iš susirašinėjimo teksto galima spręsti, kad pareiškėja padeda pažįstamiems asmenims įsigyti tam tikras prekes pigesne kaina, tačiau vienareikšmiai spręsti, kad tai yra parama ukrainiečiams (o ne pažįstamiems asmenims) nėra galimybės. Liudytojo A. A. parodymais grįsti sprendimo, teismo vertinimu nėra galimybės, nes, viena vertus, jis nei patvirtino nei paneigė esminių bylos aplinkybių dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos; kita vertus apklausos metu buvo girdima, kad pašaliniai asmenys siekė įtakoti liudijimą, nurodė aplinkybes, kurias jis turi paliudyti, todėl tokia apklausa neturi reikšmingos įrodyminės vertės.

Atsižvelgęs į šias bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kad individualus, sisteminis visų byloje nustatytų aplinkybių vertinimas priimant 2024 m. liepos 12 d. sprendimą neatliktas. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga ginčijamame 2024 m. liepos 12 d. sprendime negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

Pasisakydamas dėl Įstatymo 106 straipsnio 6 punkte nurodyto pagrindo teismas pažymi šiuos aspektus.

Atsakovo 2024 m. liepos 12 d. sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja ilgiau nei šešis mėnesius negyvena Lietuvos Respublikoje paremta iš esmės tik N. V. paaiškinimu, kad marti su sūnumi pas ją negyvena, bei pareiškėjos 2024 m. balandžio 11 d. žinutėje nurodytu faktu, kad yra (duomenys neskelbtini), tačiau teismas nesutinka su tokiu atsakovo vertinimu. Teismo nuomone, šie įrodymai nepakankami pripažinti įrodytu faktą jog pareiškėja ilgiau nei šešis mėnesius negyvena Lietuvoje.

2024 m. balandžio 11 d. pranešime Migracijos departamentui pareiškėja nurodė, kad prieš šv. Velykas atvyko pas vyrą į (duomenys neskelbtini) ir greitai grįžti į Lietuvą nepavyks. 2024 m. šv. Velykos buvo švenčiamos 2024 m. kovo 31 d.–balandžio 1 d., taigi pagal pareiškėjos paaiškinimą galima spręsti, kad ji į (duomenys neskelbtini) atvyko maždaug prieš pora savaičių iki apklausos, tačiau bendraujant su pareiškėja 2024 m. balandžio 15 d., patikslinamieji klausimai dėl su jos gyvenimu (duomenys neskelbtini) ir Lietuvoje susijusių aplinkybių, neužduoti. Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyriaus vyriausiosios specialistės J. D. 2024 m. gegužės 16 d. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių matyti, kad patikrinus informacinėje sistemoje nustatyta, kad I. V. 2024 m. gegužės 9 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, taigi po 2024 m. balandžio 11 d., kai pareiškėja buvo (duomenys neskelbtini), ji buvo sugrįžusi į Lietuvą ir 2024 m. gegužės 9 d. išvyko į (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos teigimu pasikeisti paso), taigi remiantis šiais įrodymais, teismas negali daryti išvados apie pareiškėjos ilgą (daugiau nei šešis mėnesius) gyvenimo (duomenys neskelbtini) laiką. Nors N. V. patvirtino, kad pareiškėja su sutuoktiniu pas ją negyvena, šios aplinkybės neneigia ir pareiškėja, tačiau iš pareiškėjos pateiktų nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų ir paaiškinimų matyti, kad jos sutuoktinis 2022 m. kovo 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ½ dalį jam priklausiusio buto (duomenys neskelbtini)m., o N. V. butui esant mažam, ji su sutuoktiniu apsigyveno A. T. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių tikslinamieji klausimai 2024 m. balandžio 15 d. apklausos metu neužduoti, šie pareiškėjos paaiškinimai atsakovo surinkta medžiaga nepaneigti. Teismas, visus šiuos įrodymus įvertinęs visete pripažįsta, kad įrodymų pusiausvyros taisyklės kontekste, jie nepakankami pripažinti, kad pareiškėja ilgiau nei šešis mėnesius negyvena Lietuvoje ir aptartieji įrodymai nepakankami Įstatymo 106 straipsnio 6 punkte nustatytu pagrindu panaikinti pareiškėjos teisę laikinai gyventi Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2024 m. liepos 12 d. sprendimą, apsiribojo tik bendro pobūdžio Valstybės saugumo departamento raštu, bet neatliko individualaus pareiškėjos veiksmų, kurie gali lemti ar lemia grėsmę valstybei, vertinimo ir nesurinko pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad pareiškėja ilgiau nei šešis mėnesius negyvena Lietuvoje. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog skundžiamas 2024 m. liepos 12 d. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Atsakovo 2024 m. liepos 12 d. sprendimo trūkumai yra akivaizdūs, nes atsakovo priimamas tokio pobūdžio sprendimas, kuris sukelia pareiškėjai materialaus pobūdžio teisines pasekmes, negali būti formalus ir nepakankamai motyvuotas, grįstas tik prielaidomis. Kadangi atsakovo 2024 m. liepos 12 d. sprendimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti 2024 m. liepos 12 d. sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Dėl 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo

2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę iš esmės grindžiamas 2024 m. liepos 12 d. sprendimu. 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendime nurodyta, kad kortelę atsisakoma išduoti, nes pareiškėja, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, šeimos narė, neturi teisės gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelės, nes jai panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Aptartame kontekste spręstina, kad teismui pripažinus, kad 2024 m. liepos 12 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai panaikinta teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįstas ir naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip neteisėtas turi būti panaikintas ir 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas.

IV. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 24S164831, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S181295 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo (pakeitimo) išnagrinėti iš naujo.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgus į tai, kad ginčijami sprendimai pripažinti neteisėtais ir nepagrįstai bei naikintini, pareiškėjos skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tenkintinas, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. kovo 14 d. prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo (pakeitimo).

Atsižvelgus į tai spręstina, kad pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai.

2024 m. rugsėjo 19 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą bei 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį. Visas šias išlaidas patvirtina pareiškėjos pateikti 2024 m. liepos 26 d. ir 2024 m. liepos 22 d. mokėjimo nurodymai.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2024 m. liepos 26 d. (2024 m. III ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2024 m. I ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 2 161 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 402,50 Eur (2 161 Eur x 2,5). Atsižvelgiant į Rekomendacijų nuostatas, pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, todėl teismas neturi pagrindo jų mažinti. Patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovo.

Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovės (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėja turi teisę į 1 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 500 Eur + 22,50 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. V. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 24S164831, kuriuo pareiškėjai panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S181295, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos I. V. 2024 m. kovo 14 d. prašymą dėl Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo (pakeitimo).

Priteisti pareiškėjai I. V. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 522,50 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.