Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-05-24 · Civilinė byla Nr. e2A-341-450/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-09-29Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-24Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-24
Bylos Nr.
e2A-341-450/2021
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-01051-2019-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
biudžetinei įstaigai Laisvės atėmimo vietų ligoninei
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-341-450/2021Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01051-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2; 2.6.10.5.2.15 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl paciento sveikatai padarytos neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AAS „Gjensidige Baltic“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės biudžetinės įstaigos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau ir – Ligoninė) priteisti 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad jai 2013 m. buvo nustatyta onkologinė liga – mielodisplastinis sindromas, refrakterinė anemija bei kitos ligos. Nuo 2015 m. birželio 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. už padarytą nusikalstamą veiką ji atliko bausmę Panevėžio pataisos namuose, todėl bausmės atlikimo laikotarpiu ji gydėsi Ligoninėje, kur jai kas dvi, kartais kas šešias savaites buvo atliekami kraujo perpylimai. 2015 m. lapkričio mėn. 17–26 d. ieškovei esant hospitalizuotai Ligoninėje ir perpilant kraują, pateko infekcija, dėl to ji susirgo dermatitu. Visas jos kūnas tapo žaizdotas, kamavo nepakeliami skausmai ir niežulys, pablogėjo ieškovės sveikata ir gyvenimo kokybė. Ligoninėje kraujas ieškovei visada buvo perpilamas koridoriuje, o ne specialioje tam skirtoje patalpoje, antisanitarinėmis sąlygomis.

3. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė nurodė, nepripažįstanti netinkamo ieškovės gydymo. Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – Komisija), kuri 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 56-177 atsisakė nagrinėti ieškovės skundą, nes ieškovė praleido terminą jam paduoti. Ieškovė prašo teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti jį praleidus dėl svarbių priežasčių. Paleista iš įkalinimo įstaigos ieškovė sunkiai sirgo ir apie galimybę kreiptis į teismą nežinojo. Paskirta advokatė jai nepadėjo; tik paskyrus kitą advokatę 2019 m. liepos 19 d. buvo surinkti visi reikalingi dokumentai ir ieškovė galėjo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas iš gydymo stacionare istorijos nustatė, kad ieškovė 2015 m. lapkričio 17 d. į Ligoninę atvyko su siuntimu iš Panevėžio pataisos namų dėl numatytos ginekologinės operacijos. Ligoninėje ieškovei atlikta pirminė apžiūra, paskirti ir atlikti įvairūs tyrimai. 2015 m. lapkričio 19 d. sulašinta 2 vienetai eritrocitų masės. 2015 m. lapkričio 24 d. ieškovei atsisakius planinės ginekologinės operacijos, ji 2015 m. lapkričio 26 d. išrašyta iš Ligoninės. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, darė išvadą, jog 2015 m. lapkričio 17 d.–26 d. laikotarpiu ieškovei nenustatytas dermatitas ir ieškovė dėl to nesiskundė.

6. Ieškovės pateiktose viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos 2016 m. sausio 2 d. ligos istorijos epikrizėje, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, kurioje ieškovė buvo gydoma nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d., ligos istorijos epikrizėje, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, kurioje ieškovė buvo gydoma nuo 2016 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., ligos istorijos epikrizėje, tos pačios ligoninės, kurioje ieškovė buvo gydoma nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. ligos istorijos epikrizėje bei ligos istorijos epikrizėje už gydymo laikotarpį nuo 2018 m. kovo 25 d. iki 2018 m. kovo 27 d., nėra įrašo apie ieškovei konstatuotą dermatitą.

7. Teismas iš Ligoninės ligos istorijos epikrizės nustatė, kad ieškovė nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 11 d. buvo gydoma Ligoninėje ir jai buvo diagnozuotas dermatitas. Iš Panevėžio pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. lapkričio 25 d. rašto matyti, jog jame išvardintos ligos, kuriomis serga ar sirgo ieškovė, tam tarpe nurodytas ir į vidų patekusios medžiagos sukeltas dermatitas. Teismas sprendė, kad dermatitas ieškovei buvo konstatuotas jai gydantis Ligoninėje nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 11 d., tačiau ši liga pagal vėlesnių laikotarpių medicininius dokumentus konstatuota nebuvo, kaip ir jos gydymosi laikotarpiu Ligoninėje nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.

8. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo gydoma antisanitarinėmis sąlygomis Ligoninės koridoriuje, nes iš gydymo stacionare istorijos įrašų matyti, kad ieškovė Ligoninėje buvo patalpinta į kamerų tipo palatą Nr. 21.

9. Nors ieškovė nurodė, kad dėl patekusios infekcijos visas jos kūnas tapo žaizdotas, tačiau teismas pastebėjo, jog medicininiuose dokumentuose tokių aplinkybių neužfiksuota. Ligos istorijos Nr. 3320 epikrizėje nurodytas tik bėrimas tam tikrose kūno vietose.

10. Teismas sprendė, kad medicinos darbuotojų neteisėti veiksmai arba neveikimas nenustatyti ir neįrodyti, todėl ieškovės ieškinį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad ieškovė ieškinį teismui pateikė 2019 m. gruodžio 19 d.; kaip nurodė ieškovė, sveikatos priežiūros paslaugos jai buvo netinkamai teiktos 2015 m. lapkričio 17–26 d.; iš laisvės atėmimo vietos atlikusi bausmę ieškovė išėjo 2017 m. gegužės 11 d. Teismas ieškinio senaties pradžią skaičiavo nuo sveikatos priežiūros paslaugų, kurios anot ieškovės, jai buvo suteiktos netinkamai, datos ir sprendė, jog ieškinio senaties terminas suėjo 2018 m. lapkričio 26 d. Ieškovės nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji praleido ieškinio senaties terminą (grįžusi iš įkalinimo įstaigos sirgo ir apie galimybę kreiptis į teismą nežinojo), teismas nelaikė svarbiomis, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškovės reikalavimams taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniame skunde ieškovė A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, atnaujinti ieškinio senaties terminą, paskirti deontologinę ekspertizę bei priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovės pateikta informacija ir nevertino ieškovės pateikto 2016 m. lapkričio 25 d. Panevėžio pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos rašto, kuriame nurodyta, kad ieškovei nustatytas dermatitas, kuris nustatytas 2016 m. sausio 11 d. dėl į vidų patekusios medžiagos, kuri apeliantės manymu, pateko perpilant jai kraują 2015 m. lapkričio mėn. 17–26 d., kai ji buvo hospitalizuota Ligoninėje. Teismas taip pat nevertino liudytojos L. Z. parodymų.

12.2. Nors medicininiuose dokumentuose nenurodyta, kad ieškovės kūnas nusėtas žaizdomis, tačiau nurodytas bėrimas tam tikrose kūno vietose. Su šiais įrašais ieškovė nebuvo supažindinta, todėl šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai. Be to, jie patvirtina kraujo užkrėtimo faktą ir ieškovei nustatytą dermatito diagnozę minėtu laikotarpiu.

12.3. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo skirti deontologinę ekspertizę.

12.4. Ieškinio senaties terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, nes dėl apeliantei nustatytos sunkios ligos, ji jautėsi blogai; nežinojo, kad nedelsiant, patyrus kraujo užkrėtimo požymius, turi kreiptis dėl žalos atlyginimo į Komisiją ir teismą. Tik pagerėjus sveikatai, po išleidimo iš įkalinimo įstaigos, kreipėsi į įvairias įstaigas ir į atsakovę dėl žalos atlyginimo, tačiau nei viename jų atsakyme nebuvo nurodyta, jog teises turėtų ginti kreipiantis į Komisiją ir / ar teismą. Apeliantė yra teisiškai neišprususi, todėl tik po ilgo laiko sužinojo apie nemokamą teisinę pagalbą ir kreipsi dėl jos suteikimo, tačiau paskirta advokatė nepadėjo, tik 2019 m. liepos 19 d. paskyrus naują advokatę, buvo surinkti duomenys. Apie savo pažeistas teises ieškovė sužinojo tik išėjusi iš įkalinimo įstaigos, gavusi pirminę teisinę pagalbą 2019 m. gegužės–birželio mėn.

Atsiliepimas

13. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Ligoninė prašo skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais: ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų ir nenurodė jokių argumentų dėl ko tiek skundžiamas pirmosios instancijos teismo, tiek ir Komisijos sprendimai yra neteisėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2015 m. lapkričio 17 d. atvyko į Ligoninę su siuntimu iš Panevėžio pataisos namų dėl numatytos ginekologinės operacijos. Tą pačią dieną ieškovei buvo atlikta pirminė apžiūra ir tyrimai bei paskirtas medikamentinis gydymas. Iš ieškovės gydymo stacionare istorijos matyti, jog 2015 m. lapkričio 19 d. jai buvo sulašinta 2 vienetai eritrocitų masės. 2015 m. lapkričio 24 d. ieškovei atsisakius planinės ginekologinės operacijos, ji 2015 m. lapkričio 26 d. buvo išrašyta iš Ligoninės.

16. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovė nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 11 d. buvo gydoma Ligoninėje ir jai diagnozuotas dermatitas. Panevėžio pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. lapkričio 25 d. rašte nurodytos ieškovės buvusios ir esamos ligos, be kita ko, ir į vidų patekusios medžiagos sukeltas dermatitas.

17. Komisija 2019 m. lapkričio 29 d. Sprendimu, nustačiusi, kad ieškovė praleido Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą terminą skundui pateikti, ieškovės skundo iš esmės nenagrinėjo.

18. Kauno apygardos teisme 2019 m. gruodžio 19 d. gautas ieškovės ieškinys, kuriame ji teigia, kad 2015 m. lapkričio 17–26 d. laikotarpiu dėl Ligoninės koridoriuje antisanitarinėmis sąlygomis perpilto kraujo į jos organizmą pateko infekcija, dėl kurios jos kūnas tapo žaizdotas ir 2016 m. ji susirgo dermatitu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė neįrodė Ligoninės gydytojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo; taip pat konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė nesutikdama su išvadomis, teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės pateiktais įrodymais ir nevertino Panevėžio pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. lapkričio 25 d. rašte nurodytos informacijos; taip pat nepagrįstai neskyrė deontologinės ekspertizės; ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtų veiksmų kaip vienos civilinės atsakomybės už pacientų sveikatai padarytą žalą sąlygų nustatymo bei ieškinio senaties termino taikymo ir jo atnaujinimo.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

21. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovė nurodo, kad jai sveikatos priežiūros paslaugos netinkamai buvo suteiktos 2015 m. lapkričio 17–26 d., iš laisvės atėmimo vietos atlikusi bausmę ieškovė išėjo 2017 m. gegužės 11 d.; 2019 m. spalio 15 d. ieškovė su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2019 m. lapkričio 29 d. Sprendimu, nustačiusi, jog ieškovė praleido PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą terminą skundui pateikti, ieškovės skundo iš esmės nenagrinėjo; į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2019 m. gruodžio 19 d., kuriame, be kita ko, prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes kaip nurodė pati ieškovė, sveikatos priežiūros paslaugos jai buvo netinkamai teiktos 2015 m. lapkričio 17–26 d., o ieškinį teismui ji pateikė 2019 m. gruodžio 19 d. Apeliantė neginčija, kad ji praleido ieškinio senaties terminą, tačiau teigia, jis praleistas dėl objektyvių priežasčių.

22. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

23. CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

24. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos nurodytų ieškinio termino praleidimo priežasčių – teisinių žinių trūkumas, buvimas laisvės atėmimo vietoje, sveikatos būklė, nelaikė objektyviomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus dėl senaties termino neatnaujinimo, su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties termino atnaujinimu, vertinimui. Priešingai nei nurodo ieškovė, tiek atlikdama bausmę, tiek ir po jos atlikimo, ji suvokė savo veiksmus, taip pat suvokė, kad jos teisės galimai yra pažeidžiamos, apeliantės teisė domėtis įstatymais nustatytomis teisėmis ginti savo galimai pažeistą teisę nebuvo apribota, ieškovė turėjo galimybę kreiptis ir dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos skyrimo, tačiau šiomis teisėmis nepasinaudojo savo pasirinkimu. Tokias teisėjų kolegijos išvadas patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ieškovė 2017 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo ji prašė kompensacijos dėl netinkamo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bei dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje; administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3257-171/2017 atsisakė priimti A. D. skundą ir išaiškino pareiškėjai, kad nesutikdama su Lietuvos Respublikos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos, veikiančios prie Sveikatos apsaugos ministerijos, sprendimu, ji turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus dėl ieškinio senaties termino neatnaujinimo, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo apeliantei atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovė neįrodė, jog terminą pateikti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ji praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių, priežasčių.

Dėl ekspertizės skyrimo

26. Apeliantė skunde reiškia prašymą skirti deontologinę ekspertizę.

27. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

28. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, nurodyti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes; kokių specialių žinių, jo nuomone, reikia tokiam klausimui išsiaiškinti. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017, 29 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama skirti deontologinę ekspertizę, apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvuotų argumentų dėl ekspertizės būtinumo, t. y. jos nuomonė dėl ekspertizės skyrimo paremta tik neargumentuota spėlione dėl jos poreikio. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat apeliacijos dalyką sprendžia, kad yra surinkta (pateikta) pakankamai įrodymų teisingam bylos išnagrinėjimui, o civilinės atsakomybės taikymo klausimas susijęs su byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių teisiniu įvertinimu, todėl prašymas skirti ekspertizę netenkinamas (CPK 185 straipsnis, 212 straipsnis).

Dėl sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų)

30. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kas sudarė savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, tačiau teismas bylą išnagrinėjo ir pasisakė dėl ieškovės reikalavimo iš esmės.

31. Ieškovė jos patirtą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriuos sieja su 2015 m. lapkričio 17–26 d. laikotarpiu jai teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis Ligoninėje. Apeliantės teigimu, dėl Ligoninės koridoriuje antisanitarinėmis sąlygomis perpilto kraujo į jos organizmą pateko infekcija, dėl kurios jos kūnas tapo žaizdotas ir 2016 m. ji susirgo dermatitu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė Ligoninės gydytojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

32. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018, 16 punktas). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. kad, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 29 punktas).

33. Pagrindinis teisės aktas, apibrėžiantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – PTŽSAĮ). Žalos padarymo metu galiojusios PTŽSAĮ redakcijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (2 straipsnio 8 dalis). Pagal PTŽSAĮ 24 straipsnio 1 dalį turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, jog ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi, teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Taigi, ieškovė, įrodinėdama neteisėtus atsakovės veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti, jog kraujo perpylimas Ligoninėje jai buvo atliktas nekokybiškai, nekvalifikuotai, nesilaikant tokiai procedūrai taikytinų reikalavimų (standartų).

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2015 m. lapkričio 17 d. atvyko į Ligoninę su siuntimu iš Panevėžio pataisos namų dėl numatytos ginekologinės operacijos. Tą pačią dieną ieškovei buvo atlikta pirminė apžiūra ir tyrimai bei paskirtas medikamentinis gydymas. Iš ieškovės gydymo stacionare istorijos matyti, jog 2015 m. lapkričio 19 d. jai buvo sulašinta 2 vienetai eritrocitų masės. 2015 m. lapkričio 24 d. ieškovei atsisakius planinės operacijos, ji 2015 m. lapkričio 26 d. buvo išrašyta iš Ligoninės.

36. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovė nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 11 d. buvo gydoma Ligoninėje ir jai diagnozuotas dermatitas, epikrizėje nurodomas bėrimas tam tikrose kūno vietose. Panevėžio pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. lapkričio 25 d. rašte išvardintos ieškovės buvusios ir esamos ligos, be kita ko, ir į vidų patekusios medžiagos sukeltas dermatitas.

37. Įrodinėjimo procesui ginčuose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo taikomi bendrieji CPK įtvirtinti reikalavimai. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes, nurodytas ieškovės medicininiuose dokumentuose (nutarties 35–36 punktai), sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog dėl Ligoninėje jai perpilto kraujo 2015 m. lapkričio 17–26 d. laikotarpiu į jos organizmą pateko infekcija, kuri sukėlė dermatitą. Ieškovės pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra užsimenama nei apie infekcijos patekimo į ieškovės organizmą priežastis, nei apie jos patekimo į organizmą laikotarpį, t. y. kad dermatitą sąlygojo būtent nesterilus kraujo perpylimas Ligoninės koridoriuje konkrečiu laikotarpiu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovei dermatitas buvo konstatuotas jai gydantis Ligoninėje nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 11 d., tačiau liga pagal vėlesnių laikotarpių medicininius dokumentus konstatuota nebuvo, kaip ir jos gydymosi laikotarpiu Ligoninėje nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.

40. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie bent preliminariai patvirtintų apeliantės nurodomą aplinkybę, kad ji Ligoninėje buvo gydoma antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. jog 2015 m. lapkričio 17–26 d. laikotarpiu Ligoninės koridoriuje jai buvo perpilamas kraujas. Priešingai, iš gydymo stacionare istorijos įrašų matyti, kad ieškovė Ligoninėje buvo patalpinta į kamerų tipo palatą Nr. 21, todėl apeliantės nurodomos aplinkybės dėl kraujo perpylimo antisanitarinėmis sąlygomis Ligoninės koridoriuje laikytinos neįrodytomis.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų grindžiamos išimtinai tik jos paaiškinimais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė neįrodė Ligoninės gydytojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovės gydytojai nesuteikė kokybiškų ir profesionalių sveikatos priežiūros paslaugų ar atliko kitus neteisėtus veiksmus, kurie būtų galėję sukelti žalą pacientei. Todėl nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nėra galimas.

Dėl procesinės baigties

42. Apibendrindama nutartyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178, 185 straipsniai), tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su ieškinio senaties termino (ne)atnaujinimu bei su sveikatos priežiūros įstaigos civiline atsakomybe už jos darbuotojų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą paciento sveikatai ir (ar) gyvybei bei pagrįstai konstatavo nesant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė, tačiau atsakovė bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisti neprašė ir nepateikė tokių išlaidų pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras PečiulisAsta RadzevičienėAntanas Rudzinskas