Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernestos Montvidienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. S. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. S. prašymas panaikinti Kauno apygardos teismo 1999 m. sausio 1 d. nuosprendį bei palengvinti nuteistojo teisinę padėtį sušvelninant jam paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundu ir pateikta baudžiamosios bylos Nr. 1-9/1999 medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 1999 m. sausio 21 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį, 272 straipsnio2 dalį, 105 straipsnio 8 punktą, 271 straipsnio 2 dalį, 105 straipsnio 5, 12 punktus, 241 straipsnio 1 dalį subendrinta bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos su viso turto konfiskavimu.Kauno apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. nutartimi A. S. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš 1961 metų BK į 2003 m. įsigaliojusio BK 284 straipsnio l dalį, BK180 straipsnio l dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 178 straipsnio l dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus, BK 159 straipsnį. Subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. nutartis pakeista – nuteistojo A. S. nusikalstama veika iš 1961 metų BK 105 straipsnio 5 ir 12 punktų perkvalifikuota į 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, paliekant nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Nuteistasis A. S. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu panaikinti neteisingą Kauno apygardos teismo 1999 m. sausio 21 d. nuosprendį, kuris buvo priimtas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas; palengvinti nuteistojo teisinę padėtį, sušvelninant jam, minėtu nuosprendžiu, skirtąją bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti, 2017 m. gegužės 23 d.) (toliau – Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą) bei į Lietuvos Vyriausybės oficialią poziciją, suformuotą 2018 m. kovo 19 d. Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, taip pat sustabdyti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimą Lietuvos Respublikos teismuose, kol įstatymų leidėjas sureguliuos baudžiamąjį įstatymą taip, kad bus ištaisytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistojo A. S. prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo A. S. atveju. Apygardos teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtų visiškai nepagrįsta teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc bei išaiškinimą, numatytą minėtame EŽTT sprendime, tiesiogiai taikyti ir nuteistajam A. S.. Teismas pažymėjo, kad yra parengti įstatymo projektai pakeisti BK 51 ir 97 straipsnius, kuriais būtų įgyvendintas EŽTT sprendimas Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą bei sudarytos teisinės sąlygos asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Šiuo metu nesant konkretaus teisinio reguliavimo neapibrėžtas ir nemotyvuotas teisėtai paskirtos bausmės pakeitimas, kaip prašo nuteistasis, tenkinant vien jo lūkesčius, prieštarautų teisinės valstybės principui, iškreiptų teisinės sistemos darną. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal esamą teisinį reglamentavimą, įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalo būti vykdomas, o intervencija į nuosprendį ir juo paskirtą bausmę galima tik tuo atveju, jeigu po nuosprendžio įsiteisėjimo buvo priimtas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas. Nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusiklostė. Baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kuomet galėtų būti sprendžiama galimybė švelninti A. S. teisinę padėtį, tai yra amnestija (BK 78 straipsnis) ir malonė (BK 79 straipsnis). Nors šios galimybės remiantis EŽTT sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pripažintos neveiksmingomis, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui nuteistajam A. S. taikyti BK 51 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą. Nuteistasis A. S. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį ir palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant jam Kauno apygardos teismo 1999 m. sausio 21 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį. Nuteistojo teigimu, skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Nuteistasis nurodo, kad jis yra kreipęsis į EŽTT su pareiškimu, kuris, dalyje dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo, buvo sujungtas su kitų laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų asmenų iš Lietuvos pareiškimais. Nuteistojo vertinimu, esminė skundžiamos Kauno apygardos teismo nutarties yda yra tai, kad ją priimant buvo visiškai nevertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. Pastabų dėl minėtos bylos priimtinumo ir esmės motyvai. Nuteistojo nuomone, motyvai ir argumentai, kuriais Lietuvos Respublika, išsakydama savo oficialią poziciją, atsiliepė į A. S. pareiškimą EŽTT, nutartyje turėjo būti analizuojami ir nagrinėjami bei dėl jų pasisakoma. Be to, nuteistojo prašymas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje apklausiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovę EŽTT K. B..Nuteistasis pažymi, jog apygardos teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su išvada, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai, tačiau šios išvados tinkamai teisiškai neinterpretavo ir nuteistojo prašyme suformuluoto procesinio sprendimo nepriėmė. Priešingai, žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nesiėmė vykdyti teisingumo ir vengė teismui tenkančios pareigos išspręsti prašymą. Skundžiamos nutarties motyvas, esą EŽTT sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas būtent nuteistojo iki gyvos galvos A. S. byloje, yra visiškai nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. kovo 19 d. Pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės nurodė, kad pareiškėjai (taip pat ir nuteistasis A. S.) galėjo pasinaudoti EŽTT sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą ir, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių EŽTT procese iki pat pareiškimo (peticijos) išbraukimo iš EŽTT nagrinėjamų bylų sąrašo. Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis EŽTT išvadų minėtoje byloje taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu. Vyriausybė teigė, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą. Nuteistasis pažymi, kad žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti A. S. ir kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai dėl to paties klausimo. Nuteistojo nuomone, šis motyvas yra ne tik atsisakymas vykdyti teisingumą, bet tiesioginis prieštaravimas tarptautinių sutarčių privalomumo principui, kuris labai aiškiai išdėstytas Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendime Nr. KT12-S5/2016. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad EŽTT sprendimai ir Konvencija turi būti įgyvendinami efektyviai. Nuteistojo nuomone, byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą suformuluota pagrindinė išvada, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė iš viso negalėjo būti paskirta nesant jokio aiškaus, efektyvaus ir realiai taikomo mechanizmo, kaip ir kada tokia bausme nuteisti asmenys galėtų būti paleisti į laisvę, negali būti nuginčyta kada nors būsiančiu teisiniu reguliavimu. Teismas turi taikyti teisę remdamasis galiojančiais teisės šaltiniais, vienas iš kurių yra tiek pati Konvencija, tiek ir EŽTT praktika (nebūtinai konkretaus pareiškėjo bylose ir netgi nebūtinai bylose prieš Lietuvą), o ne laukti, kaip toliau bus taikomas ar keičiamas teisinis reguliavimas. Kadangi EŽTT praktikos išaiškinimai suteikia teismams ne tik diskreciją, bet ir teisę užpildyti teisės spragas ad hoc, Kauno apygardos teismo atsisakymas tai daryti reiškia ne tik atsisakymą užpildyti teisės spragą, bet tuo pačiu ir pašalinti klaidą bausmės skyrimo dalyje to paties teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog nagrinėjamu atveju nuteistajam A. S. keičiant paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausme, pavyzdžiui, terminuotu laisvės atėmimu, nebūtų aišku, kokiais kriterijais remtis sprendžiant šį klausimą, t. y. tokia situacija neatitiktų numatomo įstatyme įtvirtinto peržiūros instituto prasmės. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teismas baudžiamosiose bylose yra aktyvus ir formuoja teismų praktiką konkrečiose bylose, priimdamas sprendimus – precedentus, kurie per tos pačios kategorijos bylų praktiką vienodinami aukštesniųjų instancijų teismų. Nuteistojo nuomone, reikšminga šiuo atveju galėtų būti atliktos laisvės atėmimo bausmės (ypač kalėjime) trukmė, asmens amžius, pakartotinio nusikalstamumo rizika ir panašūs kriterijai, kuriuos žemesnysis teismas pats galėjo pritaikyti, taip pat ir žodinio proceso metu apklausdamas patį nuteistąjį.Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.Nuteistojo A. S. skundas atmetamas.Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis teisėta bei pagrįsta. Žemesnės instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktus, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 51 straipsnio 2 dalis, 78, 79 straipsniai), laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 362¹ straipsnis).Pagal BPK 362¹ straipsnį įsiteisėjusiu teismo baigiamuoju aktu asmeniui paskirta bausmė gali būti sušvelninta tuo atveju, kai priimamas įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitokiu būdu lengvinantis veiką padariusio asmens padėtį. Nuteistojo skunde pagrįstai nurodoma, kad Konvencija yra tiesiogiai galiojantis teisės aktas. Pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį tarptautinės sutartys kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus, išskyrus Konstituciją. Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnį šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo. Tačiau apygardos teismas, atsisakęs taikyti EŽTT byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pateiktą Konvencijos išaiškinimą BPK 362¹ straipsnio pagrindais, nuteistojo prašymo netenkino pagrįstai. Pirma, teismas nustatė, kad nuteistasis A. S. yra pateikęs prašymą EŽTT, kuris dar nėra išnagrinėtas (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 74452/13 ir kt.). Antra, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad ne visi Konvencijos pažeidimai valstybių narių gali būti pašalinami tuojau pat, o teismų kompetencija pildyti teisės spragas įstatymo aiškinimu turi savo ribas. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, yra tik dvi galimybės asmeniui sušvelninti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, t. y. Seimui priėmus amnestijos aktą arba Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės prašymą (BK 78 ir 79 straipsniai). Tokios galimybės nuteistojo skunde minimu EŽTT sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos. Tačiau galimybė teisminiu keliu sušvelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pagal BK 51 straipsnio 2 dalį turi būti numatyta baudžiamuoju įstatymu. Tokio įstatymo Lietuvos įstatymų leidėjas šiuo metu nėra priėmęs, bet svarsto atitinkamų įstatymų pakeitimų projektus (Reg. Nr. 18-943[2], 18-944[2], 18-4155[3]). Pažymėtina, kad teismo galimybės užpildyti įstatymų spragas negali virsti aktyvia teisėkūra, taip prieštaraujant Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, juo labiau, kad įstatymo leidėjas turi diskreciją, kaip jis galėtų įgyvendinti Konvencijos reikalavimus (pvz., po kiek metų svarstytinas bausmės peržiūrėjimas, nuteistojo asmenybės vertinimo kriterijai ir t. t.). Pastebėtina ir tai, kad EŽTT sprendime Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuota, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė išvis negali būti paskirta. Konvencijos pažeidimu buvo pripažinta tai, kad Lietuvos Respublika nėra numačiusi aiškaus ir efektyvaus reguliavimo, kaip ir kada tokia bausme nuteisti asmenys galėtų būti paleisti į laisvę. Tačiau nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisingumą vykdantis teismas neturėjo galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimtas bylose Nr. 1S-69-495/2018, 1S-154-487/2018). Skunde nurodoma, kad esminė skundžiamos nutarties yda yra tai, kad ją priimant buvo visiškai nevertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. Pastabų dėl bylos priimtinumo ir esmės motyvai, be to, nuteistojo prašymas žemesnės instancijos teisme nepagrįstai išnagrinėtas nesurengus teismo posėdžio. Pirma, vadovaujantis BPK 362¹ straipsnio 3 dalies nuostatomis, minėto straipsnio nuostatų pagrindu paduoto prašymo nagrinėjimas rengiant teismo posėdį yra prašymą nagrinėjančio teismo teisė, bet ne pareiga. Antra, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Taigi, teismo nesaisto Lietuvos Respublikos Vyriausybės Pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą pateikta nuomonė dėl to, kokiu būdu turėtų būti šalinama esama teisės spraga dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros. Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria skundžiamoje nutartyje pateiktai pozicijai, kad ši teisės spraga turėtų būti šalinama ne tiesiogiai taikant EŽTT sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, o keičiant nacionalinį teisinį reguliavimą. Tokiu būdu įstatyme būtų nustatyta aiški tvarka, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, kokius kriterijus jis turi atitikti, norėdamas teismui pateikti tokį prašymą ir kad šis prašymas būtų patenkintas, taip pat kaip laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų keičiama į kitą bausmę ir pan. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos nuteistojo A. S. skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.