Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė 2018 m. lapkričio 26 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-450 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris patvirtintas Klaipėdos AVMI 2019 m. vasario 1 d. sprendimu. VMI 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, motyvuodama tuo, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl mokesčių teisės aktų pažeidimų padarymo, atleido pareiškėją nuo 400,86 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu nusprendė patvirtinti VMI sprendimą. Pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas formaliai, selektyviai vertinant byloje esančius įrodymus, o pats sprendimas surašytas iš esmės atkartojant ankstesnių institucijų sprendimus.

2.2. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. sausio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-526/2018 (toliau – ir Nuosprendis), kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas nepadarė veikų, kuriomis buvo įtariamas ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02040-12 metu, t. y. nepadarė (ir negalėjo padaryti) nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. gegužės 31 d. Nuosprendžiu pareiškėjo vyresniąja buhaltere dirbusi R. M. buvo pripažinta kalta savo iniciatyva (ar veikdama su nenustatytais asmenimis) apgaulingai tvarkiusi buhalterinę apskaitą, o konkrečiai – neįtraukusi duomenų apie pareiškėjo darbuotojams grynaisiais pinigais išmokėtas sumas. Konstatuota, kad apie šią R. M. veiką pareiškėjas nežinojo (t. y. nežinojo pareiškėjo vardu veikti teisę turintis vadovas, finansų direktorius ir vyr. buhalterė, kurie yra atsakingi už pareiškėjo buhalterinės apskaitos organizavimą ir vedimą). Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje į biudžetą nesumokėtos sumos apskaičiuotos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2015 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/24 „Dėl UAB „Klaipėdos mėsinė“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – ir Specialisto išvada). Klaipėdos AVMI Patikrinimo aktą surašė perrašydama Specialisto išvados teiginius, pirminiai dokumentai nebuvo analizuojami, naujai apskaičiuota mokestinė prievolė nustatyta analogiška, kaip ir Specialisto išvadoje.

2.3. Klaipėdos AVMI pareiškėjui apskaičiuoja papildomai mokėtiną GPM, valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas ir įmokas į Garantinį fondą, tačiau nutyli tai, jog pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 24 straipsnio 1 dalį visi šie mokesčiai yra priskirtini leidžiamiems atskaitymams. Tuo atveju, jei būtų laikoma, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 23 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra pagrindas panaikinti pareiškėjo prievolę, naujai apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD įmokos tūrėtų būti priskirti leidžiamiems atskaitymams, kaip pareiškėjo patirti veiklos kaštai ir atitinkamai pripažinta egzistavusi pareiškėjo pelno mokesčio permoka. To nepadarius, pareiškėjas patirtų tiesioginius nuostolius, kadangi Klaipėdos AVMI teigiant, kad pelno mokestis yra šio mokestinio patikrinimo dalykas, pareiškėjas praranda teisę tikslinti tikrinamojo laikotarpio pelno mokesčio deklaracijas (t. y. nebetenka teisės susimažinti pelno mokestį jam papildomai apskaičiuotais mokesčiais). Pareiškėjo vardu pasinaudojo nenustatyti asmenys (jų tapatybių mokesčių administratorius nežino ir dėl to negali jiems apskaičiuoti mokestinės prievolės), kurie iš savo lėšų atliko mokėjimus, o mokesčių administratorius, nemotyvuodamas tokio prievolės perkėlimo, pareiškėjui perkelia prievolę sumokėti realias mokesčių sumas nuo nežinomų asmenų išmokėtų lėšų ir teigia, kad patirdamas realius Patikrinimo aktu apskaičiuotų mokesčių kaštus pareiškėjas jokių kaštų nepatirs.

2.4. Vadovaujantis GPMĮ 3 straipsniu, 22 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalimi, teismų pozicija, kad lėšas fiziniams asmenims išmokėjo ne pareiškėjas, nėra pagrindo teigti, kad jis yra pripažintinas ir GPM išskaičiuojančiu asmeniu.

2.5. Klaipėdos AVMI sprendime ir Patikrinimo akte visiškai nėra pasisakyta apie specialiųjų metodų taikymą ir pagrįstumą – nėra cituojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio taikymo pagrindai, nenurodytas taikytas mokesčio apskaičiavimo metodas. Šiuo konkrečiu atveju Klaipėdos AVMI jo netaikė, o VMI taikyti negalėjo, nes VMI pareiga – nagrinėti ginčą, o ne atlikti patikrinimą ar atlikti tai, kas neatlikta patikrinimo metu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, mokesčių administratorius privalo surinkti visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas, o mokestį apskaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pirmiausiai įrodyti, kad mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymų nuostatas ir tik paskui taikant specialųjį metodą, apskaičiuoti mokesčio dydį. Nagrinėjamu atveju ne tik buvo pasielgta atvirkščiai, bet pagrindų bandoma ieškoti tik mokestinio ginčo nagrinėjimo VMI metu. Jei ikiteisminė stadija VMI nebūtų taikoma, mokestinį ginčą nagrinėjantis teismas nesiimtų pats už Klaipėdos AVMI pritaikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, ten, kur jos nebuvo taikytos. Be to, pagrindai taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas neegzistuoja, nes baudžiamojoje byloje konstatuota, kad nebuvo pareiškėjo žinojimo apie tokius veiksmus ir tuo labiau – tyčios, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrįsta teigti, kad mokesčio dydžio negalima konstatuoti dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė bent vieną iš šių pareigų: apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus.

2.6. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kokie asmenys, kokiu tikslu ir kokiomis lėšomis pareiškėjo vardu mokėjo lėšas žiniaraštyje nurodytiems pareiškėjo darbuotojams, tačiau Nuosprendžiu konstatuota, kad tai darė ne pareiškėjas ir ne jo įgalioti asmenys. Aplinkybė, kad pinigai fiziniams asmenims buvo mokami ne pareiškėjo lėšomis ir ne už pareiškėjo naudai atliktas paslaugas, taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas pareiškėjui, kaip asmeniui teikiančiam klaidingas deklaracijas ar neteisingai vedusiam buhalterinę apskaitą, nėra nei pagrįsta, nei teisinga.

2.7. Klaipėdos AVMI pritaikė tiesioginį mokesčių apskaičiavimą, nes nagrinėjamu atveju mokesčiai buvo skaičiuojami pagal trečiųjų asmenų neteisėtai pasinaudojant pareiškėjo vardu sudarytą žiniaraštį ir ne visuomet atsižvelgiant į žiniaraštyje išvardintų fizinių asmenų paaiškinimus. Dalies asmenų, neigusių lėšų gavimą, neva gautos sumos nebuvo įtrauktos į mokesčio apskaičiavimą, kita dalis – kartais įtraukta, kartais – ne. Jokie koeficientai ar kitokie rodikliai nebuvo išvedinėti. Faktinės aplinkybės neatitinka ekonominių modelių metodo taikymo reglamentavimo. Vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25–27 punktais, ekonominių modelių metodo skaičiavimai atliekami pagal išvestinius rodiklius ir pritaikius realų ekonomine kategorija išreikštą modelį (realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pareiškėjo darbuotojų paaiškinimai, kurie kaip šaltinis paviršutiniškai analizuoti Specialisto išvadoje, nėra nei rodiklis, nei ekonominė kategorija (ekonominis modelis). Tuo labiau, nei rodikliu, nei ekonominiu modeliu negali būti pripažinta Specialisto išvada.

2.8. Patikrinimo aktas surašytas išimtinai pagal ikiteisminiam tyrimui pateiktą Specialisto išvadą, į Patikrinimo aktą perkopijuoti ištisi Specialisto išvados sakiniai. Tai patvirtina, kad šiuo atveju Klaipėdos AVMI neatliko jokio savarankiško tyrimo mokestiniame patikrinime. Su Komisijos teiginiu, kad Specialisto išvada laikytina kitų institucijų dokumentu, pagal kurį mokesčių administratorius gali nustatyti prievolę pagal MAĮ 72 straipsnį, nesutiktina būtent dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos, įtvirtintos 57 straipsnio 4 dalyje. LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad tokiais dokumentais faktinėms aplinkybėms, o ne teisingam mokesčių apskaičiavimui konstatuoti, galėtų būti laikomi įsiteisėję teismų sprendimai, bet ne tarpiniai ikiteisminio tyrimo dokumentai.

2.9. Iš Taisyklių 28–29 punktų dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų matyti, kad referuojama į pirminius dokumentus, net jei jie įvardijami kaip kitų institucijų turima informacija, ypač, kai 29.1–29.2 punktuose yra detalizuojama, kad tokia informacija laikomi konkretūs pirminiai informacijos šaltiniai. Klaipėdos AVMI nesiremia pirminiais įrodymais ir neanalizuoja pirminių dokumentų (įskaitant fizinių asmenų paaiškinimus) turinio, tačiau pažodžiui perrašo Specialisto išvadą, nors ji nėra pirminis dokumentas – tai pagal ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktus klausimus Specialisto išvadą rengusio specialisto vertinimas, kuris nebūtinai yra teisingas. Nei Klaipėdos AVMI, nei VMI, nei Komisijos sprendimuose pirminiai dokumentai neanalizuoti ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakyta.

2.10. Patikrinimo akte yra klaidingai aprašytos faktinės aplinkybės, kurios VMI ir Komisijos sprendimais buvo patvirtintos ir kurios yra reikšmingos pareiškėjo mokestinei prievolei nustatyti. Nei vienu iš aprašytų atvejų Klaipėdos AVMI nepateikia nuorodų, iš kokių konkrečių šaltinių ima vienus ar kitus duomenis, t. y. nenurodo, kokiu dokumentu remiasi, kokiame bylos tome ir lape ši informacija yra, kad jos tikslumą būtų galima patikrinti. Patikrinimo akto 7 puslapyje klaidingai nurodyta, kad iš liudytojų apklausos protokolų, surinktų ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu, matyti, kad „visais baudžiamojoje byloje užfiksuotais 86 atvejais tai, kad premijas grynaisiais pinigais patvirtino visi neapskaitytas premijas gavę 33 darbuotojai“. Priešingai nei teigiama Patikrinimo akte ir Komisijos sprendime, ne visi minėti asmenys pripažino tokias premijas grynaisiais pinigais gavę. Tai patvirtina liudytojų apklausos protokolų ir teismo posėdžių įrašai. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų liudytojų parodymų matyti, kad daugelis buvusių pareiškėjo darbuotojų nurodo, kad žiniaraščiuose nurodytų sumų jie apskritai nėra gavę, o kai kurie po 100 Eur gaudavę asmenys žiniaraščiuose nurodyti kaip gaudavę po 700 Lt ir daugiau. Šie asmenys iš viso nebuvo įtraukti į mokesčių apskaičiavimo lentelę Specialisto išvadoje, ir į identišką mokesčių administratoriaus prie Patikrinimo akto teikiamą lentelę. Atlikus išsamią liudytojų parodymų (pirminių dokumentų) analizę matyti, kad mokesčių administratorius dėl nenurodytų priežasčių vienų asmenų paaiškinimus, jog tokių sumų jie negavo, priima kaip pagrindą mokesčių neskaičiuoti, o kitais – skaičiuoti. Tai reiškia, kad visos suvestinės, kuriuose nurodytas mokesčių skaičiavimas, yra vertintinos iš naujo, kadangi baudžiamosios bylos atveju tikslaus mokestinės prievolės dydžio formavimas nebuvo bylos dalykas ir dėl jo pagrįstumo teismas iš esmės nepasisakė.

2.11. Pareiškėjo darbuotojams darbo užmokestis visuomet buvo skaičiuojamas išmokant fiksuotą dalį ir kintamą dalį (premiją) pagal įmonės rezultatus, ką patvirtina ir liudytojų parodymai bei baudžiamosios bylos medžiaga. Tiek fiksuota, tiek kintanti darbo užmokesčio dalis darbuotojams buvo mokama tuo pačiu būdu, t. y. turintiems banko sąskaitas – pavedimu, o kitiems – grynaisiais pinigais pareiškėjo kasoje. Daugelis pareiškėjo darbuotojų liudytojų parodymuose tvirtina gaudavę premijas, tačiau iš šių parodymų matyti, kad premijomis yra vadinama bet kokia fiksuotą darbo užmokesčio dalį viršijanti suma. Nei Klaipėdos AVMI, nei VMI, nei Komisija sprendimuose neanalizavo nei pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nei jo faktinio atspindėjimo buhalterinėje apskaitoje. Pareiškėjo vertinimu, neanalizuojant esminių apmokestinimą sukuriančių aplinkybių bei netiriant liudytojų paaiškinimų, patikrinimo rezultatai nėra laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Šalies argumentai

14. Teismas pažymėjo, kad iš Patikrinimo akto ir Klaipėdos AVMI sprendimo turinio matyti, jog juose yra nurodyti bei argumentuoti nustatant pareiškėjo mokesčių bazę taikyti mokesčių apskaičiavimo būdas bei metodas, tačiau skunde pareiškėjas skunduose nurodo tas pačias aplinkybes, dėl kurių jau buvo pasisakyta.

19. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Netenkinus pateikto prašymo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

19.1. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo esminių pareiškėjo argumentų, t. y. tai, kad nei šioje byloje, nei jau galutinai išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje visiškai nėra duomenų, jog buvo išmokamos pareiškėjo piniginės lėšos ir, ar jos buvo mokamos už pareiškėjo vykdomą veiklą/pareiškėjui atliktus darbus. Taip pat hipotetiškai laikant, jog šiame mokestiniame ginče papildomai mokėtini mokesčiai buvo priskaičiuoti pagrįstai, tokiu atveju teismo sprendime yra netinkamai pritaikytas Pelno mokesčio įstatymas, kadangi į valstybės biudžetą sumokamų mokesčių suma turi būti priskirta prie pareiškėjo leidžiamų atskaitymų, kurie mažintų apmokestinamąjį pelną.

19.2. Klaipėdos miesto apylinkės teisme ir Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėta baudžiamoji byla turi būti vertinama kaip prejudicinę galią turinti byla, kurioje yra konstatuota, jog atliekant nusikalstamas veikas: paneigta pareiškėjo kaltė dėl padarytų nusikalstamų veikų ir paneigta tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta pareiškėjo naudai; R. M. veikė savarankiškai, t. y. neatlikdama darbinių funkcijų ir neveikdama pareiškėjo naudai; paneigtos ir užginčytos FNTT Specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės bei išvados; dalis liudytojų apskritai paneigė, jog gavo pinigines lėšas ir ant pateikiamų neoficialių žiniaraščių, ant kurių net nebuvo pareiškėjo rekvizitų ar kitų ženklų, identifikuojančių pareiškėją, yra jų parašai; konstatuota, jog pareiškėjas neįsigijo ir nerealizavo produkcijos be buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. pareiškėjas neturėjo neapskaitytų piniginių lėšų, iš kurių galėjo mokėti neapskaitytą darbo užmokestį; konstatuota, jog R. M. ir kiti pareiškėjo darbuotojai galėjo vykdyti savarankišką, galbūt nusikalstamą veiklą, prisidengdami pareiškėjo vardu bei dalintis gautas pajamas, kurios ir buvo apmokestintos šiame mokestiniame ginče. Neįrodžius bei byloje nesant duomenų, jog piniginės lėšos buvo mokamos pareiškėjo naudai, ar už pareiškėjui atliktą darbą ir pareiškėjas turėjo finansines galimybes išmokėti nurodytą sumą grynaisiais pinigais, mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir apskaičiuodamas mokesčius pasitelkė jame numatytą ekonominių modelių metodą. Kadangi byloje nėra duomenų (įrodymų), jog piniginės lėšos buvo išmokėtos už pareiškėją ar jo darbus, dėl šios priežasties šių lėšų priskyrimas A klasės pajamoms ir jų apmokestinimas kaip išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, yra neteisėtas bei nepagrįstas.

19.3. Pareiškėjas skunduose teismui, Komisijai ir VMI buvo pateikęs argumentus dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo pagrįstumo. Klaipėdos AVMI sprendime ir Patikrinimo akte visiškai nėra pasisakyta apie specialiųjų metodų taikymą ir pagrįstumą – nėra cituojami MAĮ 70 straipsnio taikymo pagrindai, nenurodytas taikytas mokesčio apskaičiavimo metodas. Taisyti Patikrinimo metu padarytas klaidas ir pritaikyti specialiuosius metodus, kurie nebuvo taikyti laiku ir tinkamai, nėra ginčą nagrinėjančios institucijos funkcija, tuo pačiu yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliami reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Be to, pagrindai taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas neegzistuoja, nes baudžiamojoje byloje konstatuota, kad nebuvo pareiškėjo žinojimo apie tokius veiksmus ir tuo labiau – tyčios. Nagrinėjamu atveju mokesčiai buvo skaičiuojami pagal trečiųjų asmenų neteisėtai pasinaudojant pareiškėjo vardu sudarytą žiniaraštį ir ne visuomet atsižvelgiant į žiniaraštyje išvardintų fizinių asmenų paaiškinimus. Šiuo atveju faktinės aplinkybės neatitinka ekonominių modelių metodo taikymo reglamentavimo. Pareiškėjo darbuotojų paaiškinimai, kurie kaip šaltinis paviršutiniškai analizuoti Specialisto išvadoje, nėra nei rodiklis, nei ekonominė kategorija (ekonominis modelis). Tuo labiau, nei rodikliu, nei ekonominiu modeliu negali būti pripažinta Specialisto išvada.

19.4. GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies formuluotė lemia, kad išskaičiuojantis asmuo turėtų būti tas asmuo, kuris išmokėjo lėšas fiziniams asmenims. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku, kas šias lėšas išmokėjo, todėl negalint nustatyti atitikties GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms, tokios pajamos turėtų būti apmokestintos kaip B klasės pajamos. Remiantis teismų pozicija, kad lėšas fiziniams asmenims išmokėjo ne pareiškėjas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra pripažintinas ir GPM išskaičiuojančiu asmeniu.

19.5. Tuo atveju, jei būtų laikoma, kad GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra pagrindas panaikinti pareiškėjo prievolę, naujai apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD įmokos turėtų būti priskirti leidžiamiems atskaitymams, kaip pareiškėjo patirti veiklos kaštai ir atitinkamai pripažinta egzistavusi pareiškėjo pelno mokesčio permoka. To nepadarius, pareiškėjas patirtų tiesioginius nuostolius, kadangi Klaipėdos AVMI teigiant, kad pelno mokestis yra šio mokestinio patikrinimo dalykas, pareiškėjas praranda teisę tikslinti tikrinamojo laikotarpių pelno mokesčio deklaracijas (t. y. nebetenka teisės susimažinti pelno mokestį jam papildomai apskaičiuotais mokesčiais). Komisija sprendime nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje nustatytų mokėjimų fiziniams asmenims pareiškėjas jokių sąnaudų ekonominei naudai gauti nepatyrė, todėl ir naujai apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD įmokos negali būti priskirti leidžiamiems atskaitymams. Tačiau tokie teiginiai prieštarauja teismo daromoms išvadoms, kad ne pareiškėjo lėšomis fiziniams asmenis išmokėtos apmokestinamosios pajamos turi būti priskirtos pareiškėjo mokesčio bazei, bet tokie atskaitymai pelno mokesčio bazei priskirti būti negali.

19.6. Specialisto išvada, kurią pažodžiui perrašė Klaipėdos AVMI, o taip pat šios išvados priedai, neturi tokios teisinės galios, kokia yra nustatyta teismo nuosprendžiams, minėta Specialisto išvada nėra laikytina pagrindu mokestinės prievolės dydžiui nustatyti. Su teismo teiginiu, kad specialisto išvada laikytina kitų institucijų dokumentu, pagal kurį mokesčių administratorius gali nustatyti prievolę pagal MAĮ 72 straipsnį, negalima sutikti dėl ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies nuostatos. LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad tokiais dokumentais faktinėms aplinkybėms, o ne teisingam mokesčių apskaičiavimui konstatuoti, galėtų būti laikomi įsiteisėję teismų sprendimai, bet ne tarpiniai ikiteisminio tyrimo dokumentai. Teisme paaiškėjusios faktinės aplinkybės skiriasi nuo surinktų ikiteisminio tyrimo byloje, o, be to, Specialisto išvadoje ikiteisminio tyrimo metu gauti liudytojų parodymai interpretuoti lanksčiai, kai kur neatsižvelgiant į tai, kad kitoje parodymų lapo pusėje yra papildomų pastabų.

19.7. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, Klaipėdos AVMI nesiremia pirminiais įrodymais ir neanalizuoja pirminių dokumentų (įskaitant fizinių asmenų paaiškinimus) turinio, tačiau pažodžiui perrašo Specialisto išvadą. Tuo metu Specialisto išvada nėra pirminis dokumentas – tai pagal ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktus klausimus Specialisto išvadą rengusio specialisto vertinimas, kuris nebūtinai yra teisingas. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl nei Klaipėdos AVMI sprendime, nei VMI sprendime, nei teismo sprendime pirminiai dokumentai neanalizuoti ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakyta. Be to, iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų liudytojų parodymų matyti, kad daugelis buvusių pareiškėjo darbuotojų nurodo, kad žiniaraščiuose nurodytų sumų jie apskritai nėra gavę, o kai kurie po 100 Eur gaudavę asmenys žiniaraščiuose nurodyti kaip gaudavę po 700 Lt ir daugiau. Šie asmenys iš viso nebuvo įtraukti į mokesčių apskaičiavimo lentelę Specialisto išvadoje, ir į identišką mokesčių administratoriaus prie Patikrinimo akto teikiamą lentelę. Tyrimo teisme metu ir daugiau liudytojų paaiškino, kad premijos grynaisiais jiems nebuvo mokamos. Priešingai nei teigiama Patikrinimo akte ir teismo sprendime, ne visi minėti asmenys pripažino tokias premijas grynaisiais pinigais gavę. Tai matyti iš liudytojų apklausos protokolų ir teismo posėdžių įrašų.

19.8. Nuosprendis ir baudžiamojoje byloje užfiksuotos aplinkybės negali būti vertinamos atsietai bei selektyviai atrenkant išskirtinai naudingas mokesčių administratoriaus pozicijai bei nevertinant tų aplinkybių ir pagrindinių išvadų, kurios paneigia mokesčių administratoriaus išvadas. Teismas sprendime pritarė iškreiptam/netiksliam Nuosprendžio ir faktinių aplinkybių įvertinimui, o konkrečiai, nesant byloje įrodymų ar net prielaidų, pritarė tam, jog R. M. ir kiti asmenys pinigines lėšas mokėjo pareiškėjo darbuotojams atlikdami darbines savo funkcijas, o ne vykdydami savo, galbūt nusikalstamą veiklą.