Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė – Jankūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje pagal ieškovės M. Ž. patikslintą ieškinį atsakovui V. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys UAB „Vilniaus energija“, Akademinė kredito unija, „Swedbank“, AB, Valstybinių studijų fondas, Valstybinė mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos, AB „ESO“, ir atsakovo V. Ž. priešieškinį ieškovei M. Ž. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, santuokos metu įgyto turto padalijimo ir kt. klausimų, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinės nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė (ieškovė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - atsakovo prašymą, kaip visiškai nepagrįstą ir neteisėtą, atmesti.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliai išanalizavęs pirmosios sąlygos egzistavimą, t. y. tikėtiną nuostolių susidarymo mechanizmą ir kt., visiškai nepasisakė dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. aplinkybių, jog dėl kokių nors ieškovės veiksmų, atsakovo galimų nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Tokių aplinkybių teikdamas savo prašyme ne tik, kad nenurodė, bet ir neįrodė pats atsakovas. Ieškovės nuomone, šiuo atveju, neegzistuojant nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygoms, tokios priemonės taikymas šioje byloje yra apskritai negalimas ir neteisėtas.Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo visiškai neatsižvelgė į tai, kokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos byloje bei į tai, dėl kokių atsakovo veiksmų tokias laikinąsias apsaugos priemones byloje buvo būtina taikyti, t.y. ieškovės iniciatyva prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikštas ginant nepilnamečio vaiko teises bei teisėtus interesus, o tuo pačiu, užtikrinant jo tinkamas kasdienines augimo, vystymosi ir tobulėjimo sąlygas, taip apsaugant nuo neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. komunalinių paslaugų teikimo butui, kuriame gyvena ieškovė kartu su nepilnamete dukra, nutraukimo. Tik dėl paties atsakovo aktyvių veiksmų bei veikimo priešingai nepilnametės dukros interesams ir buvo kreiptąsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas byloje laikinąsias apsaugos priemones, yra nustatęs neteisėtus atsakovo veiksmus jo nepilnametės dukros atžvilgiu, o tuo pačiu ir nepilnamečio vaiko interesų pažeidimą.Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog ginčo šalių prievolė už teikiamas paslaugas yra solidari, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė turėtų įmokėti dalį piniginės sumos atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui. Pažymi, jog prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis yra vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, todėl atsakovo prašoma vykdyti prievolė yra/ bus vykdoma iš bendro sutuoktinių turto, bet nėra ir negali būti vykdoma tokia forma, t. y. ieškovės įpareigojimu dėl galimo atsakovo patirtinų nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymu ir prievolės vykdymo nukreipimu ne į bendrą sutuoktiniu turtą, bet į asmeninį ieškovės turtą.Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovė negali prisidėti prie buto išlaikymo, kuriame ji gyvena kartu su nepilnamete dukra. Ieškovė pastebi, kad kiekvieną mėnesį nepilnametės dukros kasdienių poreikių tenkinimui yra skiriama 940 Eur piniginė suma, kurį pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Atsakovui mokant laikiną išlaikymą po 190 Eur kas mėnesį mokamomis iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo, ši piniginė suma padengia tik mažąją dalį šalių nepilnametei dukrai reikalingo išlaikymo. Visą kitą išlaikymo dalį, t. y. 750 Eur, skiria viena ieškovė. Atsakovas gauna didesnes pajamas negu ieškovė - vidutiniškai po 1 287,67 Eur. Akivaizdu, kad atsakovas yra pajėgus sumokėti atitinkamas komunalinių mokesčių pinigines sumas, kadangi neprisideda pilna apimtimi prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, tačiau piktybiškai tai vengia daryti, siekdamas užkrauti iš esmės visą nepilnametės dukros išlaikymo naštą ant ieškovės pečių. Tokiu būdu neabejotinai yra pažeidžiamas tėvų lygių pareigų savo vaikams, tarp jų ir išlaikymo pareigos, principas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas pagrindė potencialiai galinčius atsirasti nuostolius ir preliminarų jų dydį. Visų pirma, bylos nagrinėjimo teisme laikotarpio neįmanoma įvertinti objektyviu laiko trukmės laikotarpiu. Antra, atsakovas nurodo, jog išlaidos už komunalines paslaugas vidutiniškai sudaro 119 Eur per mėnesį sumą. Tačiau, iš atsakovo pateiktų komunalinių paslaugų teikėjų sąskaitų matyti, jog komunaliniai mokesčiai už butą 2017 m. sausio mėnesį sudarė iš viso 96,83 Eur (53,09 + 43,74), vasario mėnesį sudarė iš viso 85,85 Eur (52,42 + 33,43), o kovo mėnesį iš viso 79,37 Eur (52,42 + 26,63) sumą. Taigi, trijų mėnesių mokėtinų komunalinių paslaugų vidurkis pagal pateiktus duomenis sudarė ne 119 Eur, bet tik 87,35 Eur (96,83 + 85,85 +79,37) sumą. Todėl, netgi vertinant preliminarų bylos nagrinėjimo laikotarpį 12 mėnesiu laikotarpiu, ši suma sudarytų tik 1 048,20 Eur sumą (87,35 Eur x 12 mėn.). Akcentuoja, jog toks komunalinių išlaidų vidurkis paskaičiuotas šalčiausių žiemos mėnesių metu, kuomet išlaidos būsto išlaikymui yra didžiausios. Tuo tarpu, įvertinus vasaros metu patiriamas komunalines išlaidas būstui išlaikyti, toks vidurkis būtų bemaž per pusę mažesnis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, teikdamas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, netgi pinigine išraiška nepagrindė savo prašomos piniginės sumos atlyginimo užtikrinimo, todėl toks prašymas, kaip nepagrįstas ir neteisėtas, turėtų būti atmestas.Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą, bei priteisti atsakovui iš ieškovės (apeliantės) atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pati apeliantė nėra pateikusi įrodymų, kad susidariusios ir nuolat vis didėjančios skolos už komunalines paslaugas paslaugų teikėjams bus sumokėtos, kad jos yra užtikrintos, kad nėra grėsmės, kad jos liks nesumokėtos. Skola už komunalines paslaugas yra didelė ir auga. Apeliantės rodoma turtinė padėtis ir išlaidos patvirtina, kad yra grėsmė, kad apeliantė skolų už komunalines paslaugas nemokės ir prievolių paslaugų tiekėjams nevykdys, dėl ko nuostolių išieškojimo galimybė bus apsunkinta. Atsakovo teigimu, tikėtini ir realiai prognozuojami preliminarūs nuostoliai, kuriuos skundžiama nutartimi įpareigojo užtikrinti teismas, yra paskaičiuoti pagal jau susidariusius įsiskolinimų už komunalines paslaugas dokumentus. Apeliantė pati jų nenuginčijo, nepateikė jokių įrodymų, kad skolas būtų sumokėjusi ir mokėtų už komunalines paslaugas visą sumą ar bent jos dalį, kas patvirtintų, kad įsiskolinimų ir atitinkamai nuostolių suma yra mažesnė. Todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir apeliantei nemokant už butui teikiamas komunalines paslaugas, kurias laikinosios apsaugos priemonės įpareigojo teikti ir uždraudė nutraukti, turi būti garantuojama apeliantės, atsakovo ir trečiųjų asmenų (paslaugų teikėjų) interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartis, kuria ieškovė įpareigota į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 805,50 Eur nuostolių, galinčių atsirasti atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).Bylos duomenys tvirtina, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių, tarp kurių yra ir vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su juo tvarkos nustatymo, bei išlaikymo jam priteisimo klausimas pagal ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį. Ieškovės prašymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 31 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojo elektros energijos skirstymo operatorių AB ESO, nedelsiant atkurti elektros energijos tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); uždraudė atsakovui atlikti ieškovės, bei nepilnamečio vaiko teises pažeidžiančius veiksmus - kreiptis į elektros, šilumos energijos, vandens ir kitų paslaugų tiekėjus su prašymais atjungti minėtų komunalinių patarnavimų teikimą minėtam butui. Atsakovui pateikus prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi įpareigojo ieškovę į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 805,50 Eur nuostolių, galinčių atsirasti atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui.Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo, tą numato CPK 146 straipsnis. Pažymėtina, kad turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Byloje nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ieškovės prašymu, tikslu užtikrinti ieškovės ir su ja gyvenančio nepilnamečio vaiko interesus į gyvenamąją vietą, kurioje būtų tinkamos sąlygos gyventi, ugdytis, leisti laisvalaikį, ilsėtis ir pan., t.y. netrukdomai naudotis atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu, kuris iki pradedant šalims gyventi skyrium, buvo šeimos gyvenamoji vieta. Dėl nurodyto pobūdžio galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kreipėsi atsakovas, kuris privalėjo pateikti nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį pagrindžiančius įrodymus. Kaip teisingai pastebėjo atskirajame skunde ieškovė, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi motyvuoti, kodėl prognozuojamas tam tikras preliminarių nuostolių dydis ir kaip jis apskaičiuojamas (reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136/2005). Taigi, CPK 146 straipsnyje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma visuma dviejų sąlygų: realiai tikėtinas nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas bei tikėtinas nuostolių išieškojimo apsunkinimas arba neįmanomumas netaikius jų užtikrinimo.Atsakovas, teikdamas prašymą dėl galimų nuostolių dėl pritaikytų jo turtui laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo jį grindė aplinkybe, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ir ateityje patirs dar daugiau nuostolių, nes ieškovė, gyvendama atsakovui priklausančiame bute, nemoka komunalinių mokesčių, ko pasėkoje didėja tiek įsiskolinimo suma, tiek auga baudos ir delspinigiai. Galimų nuostolių dydį grindė susidariusiu įsiskolinimu už suteiktas komunalines paslaugas, taip pat paskaičiavo preliminarų jų dydį imant 1 metų galimą bylos nagrinėjimo laikotarpį, t.y. atsakovo paskaičiavimu išlaidos už komunalines paslaugas vidutiniškai sudaro 119 Eur į mėnesį, o per vienerius metus skola už komunalines paslaugas vidutiniškai sudarys 1 313 Eur (262,53/3 mėn. Eur x 12 mėn.+ 262,53 Eur = 1312,65 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomi jo patiriami ir ateityje galimai didėsiantys nuostoliai kyla iš sutuoktinių prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, kurios turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, o priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas vertins sutuoktinių prievolių pobūdį, todėl nuo priimto sprendimo gali priklausyti kaip šios prievolės turės būti vykdomos. Tokiu būdu atsakovo nurodomų galimų nuostolių dydis priklauso ir nuo paties atsakovo veiksmų/neveikimo, siekiant užkirsti kelią galimam nuostolių didėjimui. Bylos duomenys rodo, kad ne tik ieškovė, bet ir atsakovas nededa jokių pastangų, kad įsiskolinimas už suteiktas komunalines paslaugas sumažėtų, ar bent jau nedidėtų.Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymui būtina nustatyti ne tik tai, kad tokie nuostoliai gali atsirasti, bei ir tai, kad nesiėmus jų atlyginimo užtikrinimo priemonių, nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-836/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-803/2011). Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi tinkamai nepagrindė atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygų, t.y. tinkamai neargumentavo, kodėl, teismo nuomone, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolius, ir kodėl, atitinkamiems nuostoliams atsiradus, jų atlyginimas būtų apsunkintas, jei teismas netaikytų atitinkamų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip jau minėta ankščiau, paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti, byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą. Tačiau tais atvejais, kai atsakovas mano, kad dėl jo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių byloje jis jau patyrė nuostolių, galimai pažeistas subjektines teises atsakovas gali ginti reikšdamas savarankišką reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo (CPK 5 str.). Tai reiškia, jog priklausomai nuo to, ar atsakovas jau patyrė nuostolių dėl jo turtui taikyto arešto byloje ar tik gali patirti nuostolius ateityje, skirsis teisių gynybos būdas, kadangi vienu atveju jo subjektinės teisės jau yra pažeistos, o kitu - tik gali būti pažeistos. Todėl tuomet, kai atsakovas įrodinėja patyręs nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, subjektines teises jis turėtų ginti ne CPK 146 straipsnio nustatyta tvarka reikalaudamas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, bet reikšdamas ieškinį bendra tvarka dėl patirtų nuostolių atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-836/2007; 2009 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-321/2009). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai užtikrino atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovo prašymas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo V. Ž. prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.