- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- eA-1389-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01146-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (pareiškimu), prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodantiems dokumentams pateikti.
2. Pareiškime R. S. nurodė, kad jis yra paveldėtojas į savo tėvų, J. S. (S.) (duomenys neskelbtini), tėvas J., ir E. (T.) S. (S.) (duomenys neskelbtini), tėvas S., išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir mišką – 36 ha 46 arai), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad tėvai laiku padavė prašymą atgauti nekilnojamąjį turtą, išsiųsdami jį 2000 m. gegužės 3 d. Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyriui. Po tėvų mirties pareiškėjas siekė atgauti pilietybę ir šeimos nekilnojamą turtą, bet pritrūko dokumentų. Pareiškėjas, suradęs reikalingus dokumentus, 2016 m. rugsėjo 12 d. atgavo Lietuvos Respublikos pilietybę, o pasas buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d. Atgavęs pilietybę ir gavęs pasą, jis kreipėsi dėl nekilnojamojo turto atgavimo. Taip pat pareiškėjas atsiųstuose atsakymuose nurodė, kad jo tėvai 1944 metais turėjo palikti Lietuvą dėl represijų ir tarybinės santvarkos, nors tėvai visada buvo Lietuvos piliečiais, kaip ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo tėvai netikėjo, kad tėvynė atims iš jų pilietybę ir jie turės ją atkurti, nors jos nebuvo atsisakę.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
4. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad byloje pateiktas pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, jog pasas pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d., tai yra pasibaigus nustatytam prašymų ir dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminui. Pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą atsirasti. Tokiu būdu pareiškėjui neįgijus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo duomenų apie tai, jog pareiškėjo tėvai laiku būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, net jei tėvai ir būtų laiku kreipęsi dėl nuosavybės teisų atkūrimo, jie taip pat negalėtų būti laikomi tinkamais nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais, nes jiems Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas taip pat nebuvo atkurta iki 2001 m. gruodžio 31 d.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. S. pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas termino, paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams, atnaujinimo klausimas, kurį reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punkto nuostatos. Pagal šį punktą piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d.
7. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta tik 2016 m. rugsėjo 12 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-636, o Lietuvos Respublikos pasas išduotas tik 2016 m. gruodžio 14 d. Tai įrodė, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti.
Šalies argumentai
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo tėvams iki pat jų mirties nebuvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl net ir įrodžius faktą, jog jie Atkūrimo įstatymo numatytais terminais 2000 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjo tėvai negalėtų būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais.
9. Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą, nurodė, kad pareiškėjui negali būti atnaujinamas terminas atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nagrinėjamu atveju nebuvo teisiškai reikšmingos ir teismo nevertintos.
III.
11. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir pripažinti, kad R. S. tėvų, J. (S.) S. ir E. (T.) (S.) S., 2000 metais paduotas prašymas atgauti išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas laiku ir tinkamai Lietuvos Respublikos institucijai; priimti prašymą dėl termino atnaujinimo; pripažinti teisę R. S. atgauti savo tėvų išlikusį nekilnojamąjį turtą.
12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog S. šeimos nariai buvo pripažinti pabėgėliais ir turėjo teisę pasilikti Lietuvos pilietybę ir tuo pačiu metu priimti II-ojo pasaulinio karo metu apsaugančių tautų pilietybes; gyventi su dvigubomis pilietybėmis ir turėti visas teises kiekvienoje iš tų valstybių.
13. Pareiškėjo nuomone, pagal „pasaulines konvencijas, kurias Lietuvos Respublika (laisva valia) yra priėmus ir ratifikavusi“, nereikalaujama turto savininkams ir jų paveldėtojams būti piliečiais tos valstybės, kur yra išlikęs jų nekilnojamasis turtas, kadangi šie asmenys buvo pabėgėliai. Paveldėtojai galėjo būti gimę ir kitoje valstybėje. Pareiškėjo nuomone, pilietybę jis turėjo visada, o ne tik tada kai 2016 metais ji jam buvo suteikta ir gavo pasą.
14. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Nacionalinė žemės tarnyba klaidingai pirmosios instancijos teismui nurodė, jog nebuvo gautas 2000 metais pareiškėjo tėvo prašymas atkurti nuosavybės teises, bei teismas nepagrįstai nenagrinėjo šios aplinkybės ir nepasisakė dėl jos. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik Nacionalinės žemės tarnybos argumentais, tačiau visai nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų. Kadangi teismo posėdžiuose pareiškėjas neturėjo galimybės dalyvauti ar turėti atstovą, todėl tikėjosi, kad teismas remsis rašytiniais įrodymais. Be to, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdžiuose telekonferencijos būdu.
Atsiliepimas
15. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
16. Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, jog siekdamas įgyvendinti savo teisę, pareiškėjas turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, kad pasas pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d., tai yra pasibaigus nustatytam prašymų ir dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminui. Tokiu būdu pareiškėjui neįgijus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negalėjo būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo tėvams iki pat jų mirties neatkūrus Lietuvos Respublikos pilietybės, net ir įrodžius faktą, jog jie Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais 2000 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į tuometį Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjo tėvai negalėtų būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
19. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos R. S. prašymo atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvų iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę. Teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjui neįgijus iki įstatymu nustatyto termino subjektinės teisės (Lietuvos Respublikos pilietybės) atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad 2000 metais prašymą atkurti nuosavybės teises buvo pateikęs pareiškėjo tėvas, o pats pareiškėjas Lietuvos pilietybės nebuvo praradęs ir visada ją turėjo.
20. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).
21. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
22. Nagrinėjamu atveju, svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 straipsnis), tiek Atkūrimo įstatyme (2 straipsnis) nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiose įstatymo normose įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises, o jei savininkas yra miręs – su savininku atitinkamais giminystės ryšiais susijusių asmenų teisė laikantis nustatyto eiliškumo.
23. Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti.
24. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybė R. S. buvo suteikta tik 2016 m., nekyla.
25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės (Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnio nuostatų) aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis) nagrinėjant administracines bylas, kurių aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, be kita ko, konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 10, l. 184–190). Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo praktiką nuosekliai plėtojo kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. birželio 2 d. Nr. A261-871/2008; 2010 m. vasario 1 d. Nr. A438-293/2010, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015, 2015 m. gruodžio 8 d. Nr. A-1136-261/2015).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2009 m. spalio 12 d. Nr. A261-917/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. Nr. A525-1455/2009, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015 ir kt.). Nustačius, kad pareiškėjas iki įstatymu nustatyto naikinamojo termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybės, dėl kurių jis praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei nurodytos aplinkybės, kad prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pareiškėjo tėvo 2000 metais išsiųstas, o Nacionalinė žemės tarnyba pateikė neteisingą informaciją, nenagrinėtinos, nes jos šioje situacijoje nėra reikšmingos. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir minėtose administracinėse bylose. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo nukrypti nuo minėtos nuoseklios teismų praktikos.
28. Pareiškėjui, iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijus Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialinės teisės normas, atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis), pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjui negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialines teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti R. S. apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.