- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- eI-2141-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01146-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- R. S.
- Kategorijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei E. N. Z.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašymu (pareiškimu) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodantiems dokumentams pateikti. Pareiškime R. S. nurodė, kad jis yra paveldėtojas į savo tėvų, J. (S.) S. (duomenys neskelbtini), tėvas J. ir E. (T.) (S.) S. (duomenys neskelbtini), tėvas S., išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir mišką – 36 ha 46 arai), esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad tėvai laiku padavė prašymą atgauti nekilnojamąjį turtą, išsiųsdami 2000 m. gegužės 3 d. prašymą Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyriui. Po tėvų mirties pareiškėjas siekė atgauti pilietybę ir šeimos nekilnojamą turtą, bet pritrūko dokumentų. Pareiškėjas, suradęs reikalingus dokumentus, 2016 m. rugsėjo 12 d. atgavo Lietuvos Respublikos pilietybę, o pasas buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d. Atgavęs pilietybę ir gavęs pasą, jis kreipėsi dėl nekilnojamojo turto atgavimo. Taip pat pareiškėjas atsiųstuose atsakymuose nurodė, kad jo tėvai 1944 metais turėjo palikti Lietuvą dėl represijų ir tarybinės santvarkos, dėl ko tėvai visada buvo Lietuvos piliečiais, kaip ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo tėvai netikėjo, kad tėvynė atims iš jų pilietybę ir jie turės ją atkurti, nors jos nebuvo atsisakę.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - ir NŽT) atstovė su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Atstovė atsiliepime bei teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje pateiktas pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, jog pasas pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. gruodžio 14 d., tai yra pasibaigus nustatytam prašymų ir dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminui. Pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą atsirasti. Tokiu būdu pareiškėjui neįgijus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jam negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Taip pat atstovė paaiškino, kad NŽT neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjo tėvai laiku būtų kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, net jei tėvai ir būtų laiku kreipęsi dėl nuosavybės teisų atkūrimo, jie taip pat negalėtų būti laikomi tinkamais nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais, nes jiems Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas taip pat nebuvo atkurta iki 2001 m. gruodžio 31 d..
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo pareiškimas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas termino, paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams, atnaujinimo klausimas. Šiuos ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - ir Atkūrimo tvarka) 5 punktas. Pagal šį punktą piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas nurodo, kad šį terminą praleido ir siekia jį atnaujinti.
Pabrėžtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje konstatavo (adm. byla Nr. A8-1403/2006), kad subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo sistema. Prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas teigia, kad jis, kaip ir jo tėvai visada buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, nors jis gimė ne Lietuvoje, o tėvai 1944 metais paliko Lietuvą.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 16 d. redakcija) numatė, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime (byla Nr. 45/03-36/04) išaiškino, kad pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys - tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege - kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad siekdamas įgyvendinti šią savo subjektinę teisę, pareiškėjas turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta tik 2016 m. rugsėjo 12 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-636, o Lietuvos Respublikos pasas išduotas tik 2016 m. gruodžio 14 d. Tai įrodo, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinęs savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Šios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (bylos Nr. A8-1403/2006; A63-494/2009; A261-171/2013).
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo tėvams iki pat jų mirties nebuvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl net ir įrodžius faktą, jog jie Atkūrimo įstatymo numatytais terminais 2000 m. gegužės 3 d. prašymu kreipėsi į Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjo tėvai negalėtų būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektais.
Įvertinus byloje esančius įrodymus, akivaizdu, kad pareiškėjas iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjui negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo aplinkybės, dėl kurių jis aukščiau paminėtą terminą praleido, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos ir teismo nevertinamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.