Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1639-553/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, trečiasis asmuo R. P., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija taip pat tokių pagrindų neįžvelgia, todėl spręstina dėl apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo.

Nustatyta, kad 2008 m. gegužės 21 d. D. K. buvo partrenkta ir mirtinai sužalota R. P. vairuojamo automobilio. Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu R. P. buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, paskirta bausmė, iš jos nukentėjusiesiems L. K. priteista 6 973,60 Lt, V. K. - 3 973,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš AB „Lietuvos draudimas“ V. K. naudai buvo priteistas 8 106,66 Lt turtinės žalos atlyginimas. Žuvusiosios tėvams A. E. K. ir J. K. vadovaujantis NADPLSDĮ 27 straipsniu apeliantas paskyrė ir išmokėjo po 70 700 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką. Apeliantas 2010 m. birželio 16 d. kreipėsi į R. P. civilinę atsakomybę apdraudusį atsakovą ir pareikalavo atlyginti patirtą 141 400 Lt žalą, tačiau šis atsisakė tenkinti pareikštą reikalavimą. Apeliantas pareiškė ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas, remdamasis CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis, prašo priteisti iš atsakovo - atsakingo už žalą asmens draudiko išmokėtą žuvusiosios tėvams vienkartinę 141 400 Lt draudimo išmoką, t.y. 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą mėnesį (NADPLSDĮ 11 str. 2 d., 27 str.). Dėl kitų ieškovo privalomų išmokėti/išmokėtų išmokų žuvusiojo šeimos nariams ginčo nėra.

NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą).

Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakingo už žalą asmens draudikui. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Taigi, specialiame įstatyme nustatyta, kad draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokią žalą, kokią atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų mokėti pareiškusiems reikalavimą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims būtent pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala laikoma per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Taigi, pagal minėtą išaiškinimą socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieškovas) gali reikalauti tos išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo šeimos nariams): jei padaryta turtinė žala viršija ar yra lygi išmokėtoms draudimo išmokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo išmokų iš atsakingo už žalos kilimą asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo išmokas – atitinkamos draudimo išmokos dalies.

NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaip apskaičiuojama ir kam išmokama vienkartinė draudimo išmoka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Taigi, pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDĮ mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka tokio pobūdžio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkciją. Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, jog „...nors NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo pašalpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo išmoka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia šio valstybės socialinę politiką įgyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių išvadą, kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi būti vadovaujamasi ne NADPLSDĮ, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Taigi, teisminėje praktikoje faktiškai pripažįstama, kad pagal NADPLSDĮ išmokamos šios vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė - tuo atveju, jeigu patirtą turtinę žalą realiai atlygina vien tik jau dalis vienkartinės draudimo išmokos, kita šios išmokos dalis iš esmės atlieka socialinę funkciją. Todėl darytina išvada, kad vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos kitos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t.y. tiesioginę turtinę žalą, kurią nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDĮ nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti ją tokioje apimtyje susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6. 290 str.). Pažymėtina, kad jokių išmokų, kurios viršija padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Todėl tai taikytina ir šiuo atveju ieškinį reiškiančiam ieškovui (CK 6.113 str.). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 str.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžio matyti, jog juo buvo išspręstas turtinės (beje, ir neturtinės) žalos atlyginimo klausimas – ji priteista iš atsakovo (b.l. 13-18). Apie kitokio dydžio padarytą dėl įvykio turtinę žalą žuvusios šeimai, jos tėvams, kuriems ir išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, byloje įrodymų nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aukščiau nurodytų motyvų yra pagrindas pripažinti, kad žuvusiosios tėvams išmokėta aptariama vienkartinė draudimo išmoka nebuvo skirta ir neatliko turtinės žalos kompensavimo funkcijos, dėl ko vertintina kaip išmokėta realizuojant valstybės socialinę politiką (Konstitucijos 52 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui iš apelianto vienkartinės draudimo išmokos suma nepriteista pagrįstai, dėl ko skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, padarius išvadą, kad vienkartinė draudimo išmoka nepriteistina aukščiau minėtais motyvais, nebeturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.