- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2-25/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04057-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Danutė Milašienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- J. J.
- Advokatai
- Audrius Stonkus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1516-265/2013, kuria ieškovės 7 713,57 Lt dydžio finansinis reikalavimas patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Leus“ bankroto byloje, o ieškinys V. Y. atžvilgiu atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą ir prašė priteisti subsidiariai iš atsakovų UAB „Leus“ ir V. Y. 7 713,57 Lt skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas UAB „Leus“, atstovaujamas V. Y., su ieškove 2012 m. sausio 3 d. sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Pagal šią sutartį ieškovė perdavė atsakovei UAB „Leus“ naudotis jai nuosavybės teise priklausantį butą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už nuomą, su butu susijusius mokesčius bei pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą gyventojų pajamų mokestį. Ieškovės teigimu, atsakovas butą nuomojo nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 31 d., ir liko jai skolingas 7 713,57 Lt. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad įmonė tapo nemoki ir negeba vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, mano, kad atsakovų atsakomybė subsidiari. Ieškovės vertinimu, atsakovas V. Y., kaip įmonės vadovas, pažeidė fiduciarines pareigas įmonei, dėl to yra atsakingas ir prieš kreditorius, jo atsakomybė kildinama iš delikto. Pasak ieškovės, atsakovas V. Y. neteisėtai perkėlė lėšas iš UAB „Leus“ į kitą įmonę, atsakovui paliekant tik skolas. Tuo buvo pažeisti kreditorių interesai ir padaryta ieškovei žala.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi atsakovui UAB „Leus“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankrupta“. Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl skolos priteisimo perdavė nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam Klaipėdos apygardos teismui. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovės J. J. ieškinį buvo pridėta prie UAB „Leus“ bankroto bylos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi patvirtino UAB „Leus“ bankroto byloje J. J. finansinį reikalavimą 7 713,57 Lt sumai. Ieškinį V. Y. atžvilgiu atmetė.
Netenkindamas ieškinio reikalavimų atsakovo V. Y. atžvilgiu teismas pažymėjo, jog teisinis santykis, iš kurio kyla civilinė atsakomybė, turi būti įvertintas taikant arba sutartinės, arba deliktinės teisės normas. Pagal ieškovės nurodomas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus matyti, kad ieškovę ir atsakovę BUAB „Leus“ sieja sutartiniai teisiniai santykiai, tuo tarpu ieškovės ir atsakovo V. Y. jokie teisiniai santykiai nesiejo. Įvertinęs ieškovės nurodomas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog tarp ieškovės ir atsakovo V. Y. būtų susiklostę deliktiniai teisiniai santykiai, todėl ieškinį tenkino iš dalies.
III. Atskirojo skundo argumentai
J. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria ieškinys atsakovo V. Y. atžvilgiu atmestas ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Reikalavimai atsakovams buvo reiškiami ne atskiru ieškovės prašymu UAB „Leus“ bankroto byloje, bet ieškiniu ginčo teisenos tvarka, todėl ieškovės reiškiami reikalavimai turėjo būti išspręsti teismo sprendimu, o ne nutartimi. Šis grubus procesinių teisės normų pažeidimas apribojo apeliantei galimybę teikti kasacinį skundą netenkinus jos reikalavimų apeliacinės instancijos teisme.
2. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą ieškovės pateiktų įrodymų, kurie patvirtina neteisėtus atsakovo V. Y. veiksmus ieškovės, kaip UAB „Leus“ kreditorės, atžvilgiu.
3. Nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „Leus“ negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų pagal nuomos sutartį ieškovei dėl atsakovo V. Y. neteisėtų veiksmų, todėl teisiniai santykiai, susiklostę tarp V. Y. ir ieškovės kvalifikuotini kaip deliktiniai.
4. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkindamas iš dalies nesivadovavo savo paties precedentu, priimtu 2011 m. lapkričio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2094-253/2011.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria reikalavimas priteisti skolą subsidiariai ir iš atsakovo BUAB „Leus“ vadovo V. Y., netenkintas.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, apeliantė mano, jog juo buvo pažeistos jos procesinės teisės, nes pareikšti reikalavimai turėjo būti išnagrinėti ginčo teisenos tvarka, priimant sprendimą, kas garantuotų apeliantei kasacijos galimybę.
Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovės ieškinį dėl skolos iš atsakovų priteisimo priėmus nagrinėti apylinkės teisme, atsakovui UAB „Leus“ Klaipėdos apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla. Pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 163 straipsnio 5 punktą, jei nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, kad atsakovui iškelta bankroto byla, teismas, kuriam pareikštas toks ieškinys, sustabdo bylos nagrinėjimą ir perduoda ją nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kuris sustabdytą bylą atnaujina ir prideda prie bankroto bylos. Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 15 straipsnio 2 dalis numato, kad visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Pagal CPK 27 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalį, pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjami apygardos teismuose, CPK nustatyta tvarka. ĮBĮ 10straipsnio 2 dalyje įtvirtinta apygardos teismo pareiga ne tik iškelti bankroto bylą, bet ir ją išnagrinėti. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad apygardos teismai pirmąja instancija nagrinėja ieškovų pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o nutartimi iškėlus bankroto bylą ir įsiteisėjus šiai nutarčiai, sprendžia kitus su bankroto procedūromis susijusius klausimus – dėl administravimo išlaidų tvirtinimo, įmonės tyčinio bankroto, kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, ir pan. ĮBĮ reglamentuoja, jog kreditorių reikalavimai tvirtinami nutartimi (ĮBĮ 26 str. 1 d., 5 d.), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą, kurio pagrįstumą teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).Šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovė iš esmės sujungė du savarankiškus reikalavimus: reikalavimą priteisti skolą iš atsakovo UAB „Leus“ ir reikalavimą tą pačią skolą subsidiariai priteisti iš atsakovo V. Y.. Toks reikalavimų sujungimas atitinka CPK 136 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo atveju civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad vienam iš atsakovų yra iškelta bankroto byla, byla buvo perduota nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis. Vertinant ar ieškovės reikalavimai bankrutuojančiai įmonei ir buvusiam laikinajam jos vadovui galėjo būti išnagrinėti atskirai, reikalavimui dėl vadovo atsakomybės už juridinio asmens prievoles netaikant bankroto bylos nagrinėjimo procesinių ypatumų, būtina įvertinti tokių reikalavimų teisinę prigimtį. Ieškovė atsakovo V. Y. civilinę atsakomybę sieja su CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos pažeidimu ir reikalauja subsidiariai priteisti skolą už gyvenamųjų patalpų nuomą. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalį kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Todėl, apeliacinio teismo nuomone, ieškovei pareiškus reikalavimą pagrindiniam skolininkui ir subsidiariai atsakingam asmeniui, tokie reikalavimai pagrįstai buvo išnagrinėti pagrindinio skolininko bankroto byloje, pirmiausia išsprendžiant jo atsakomybės klausimą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nagrinėjimas šalių atskirų reikalavimų, kurių vienas nulemia kitą, ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-160/2011; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2011). Todėl apeliantės argumentai dėl bylos nagrinėjimo ginčo teisenos tvarka atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą, kaip teisės į tinkamą procesą sudėtinės dalies, aspektu reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvaujant apeliantės atstovui – advokatui Audriui Stonkui. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl apeliantės nurodyto faktinio ieškinio pagrindo, pateikė konkrečius argumentus ir motyvus, kodėl vieno iš jos reikalavimų netenkina bei šių reikalavimų atsakovams pagrįstumą išsprendė nutartimi. Pažymėtina, kad apeliantės teisė į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme užtikrinta tuo, kad ji buvo išklausyta žodinio bylos nagrinėjimo metu, teismo nutartis yra motyvuota (CPK 270 straipsnis), taip pat jai suteikta galimybė teikti įrodymus ir paaiškinimus, t. y. užtikrinti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), byla buvo vedama per atstovą, sudarytos galimybės skųsti teismo procesinį sprendimą. Taigi, išnagrinėjus apeliantės reikalavimą, kaip atskirą kreditoriaus reikalavimą atsakovo bankroto byloje, buvo užtikrinta jos teisė į tinkamą procesą. Todėl apeliantės teiginiai dėl to, jog spręsdamas jos pareikštų reikalavimų pagrįstumą teismas turėjo priimti sprendimą, atmestinas. Nesutinkama ir su apeliantės teiginiais, jog ieškovės keliamą klausimą išsprendus nutartimi jai buvo apribota kasacijos galimybė, kadangi kasacija yra ribojama atsižvelgiant į CPK 346 straipsnyje išvardintus pagrindus, bet ne remiantis tuo, kokiu procesiniu dokumentu (sprendimu ar nutartimi) klausimas yra išspręstas iš esmės.
Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su teismo išvadomis, kuriomis pripažinta, jog šiuo atveju ieškovės ir atsakovo V. Y. nesiejo deliktinės civilinės atsakomybės santykiai ir nėra pagrindo pripažinti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliantė teigia, jog ji įrodė jog atsakovas atliko įprastos verslo praktikos neatitinkančius veiksmus, kurie sąlygojo deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą, o tai, jog įmonės vadovas perkėlė BUAB „Leus“ veiklą į kitą juridinį asmenį, minėtai įmonei paliekant tik skolas, neabejotinai pagrindžia įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, kaip pagrindą kilti vadovo civilinei atsakomybei.
Teisėjų kolegija susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliacinio skundo argumentais visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ir nekvestionavo, jog atsakovo V. Y. deliktinė atsakomybė apskritai negalima, jis tik konstatavo, jog pagal ieškovės nurodytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo spręsti, jog tarp ieškovės ir atsakovo V. Y. būtų susiklostę deliktiniai teisiniai santykiai, t. y. ji šiuo atveju neįrodyta.
Apeliantei šioje byloje keliant taikytinos civilinės atsakomybės rūšies klausimą, teisėjų kolegija primena, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė (turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, jog neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis) ir deliktinė (turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais). Sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atveju teisės pažeidimas dažniausiai reiškiasi sutarties pažeidimu. Kaip pažymėta ir apeliaciniame skunde, civilinė atsakomybė, atsirandanti už tai, kad sutartiniai įsipareigojimai buvo neįvykdyti (įmonė tapo nemoki ir negalėjo įvykdyti savo prievolių kreditoriams) dėl įprastos verslo praktikos neatitinkančių neteisėtų veiksmų, juridinio asmens valdymo organo nariui nevykdant ar netinkamai vykdant įstatymuose ir (ar) bendrovės įstatuose įtvirtintas pareigas, atlikimo, savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys).(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011).Tačiau tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę (nepriklausomai nuo to, ar ji kildinama iš delikto ar sutarties netinkamo vykdymo), būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantė neįrodė atsakovo V. Y. civilinės atsakomybės sąlygų, apeliacinės instancijos teismas taip pat nagrinėjamu atveju neįžvelgia pagrindų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Apeliantė teigdama, jog atsakovas V. Y. būdamas UAB „Leus“ vadovu sąmoningai ir tyčia pervedė visą įmonės turtą į kitą įmonę, o UAB „Leus“ paliko skolas, taip sukeldamas šios įmonės nemokumą, nepateikia įrodymų pagrindžiančių šias aplinkybes. Tai, jog V. Y. vadovauja UAB „Leus & Co“, neįrodo, jog minėta įmonė perėmė iš BUAB „Leus“ veiklą. Be to, apeliantės nurodyti veiksmai (turto perdavimas kitai įmonei), atsižvelgiant į valdymo organų kompetenciją (Akcinių bendrovių įstatymo 20, 34, 37 straipsniai) tikėtina, kad negalėjo būti atlikti vienasmeniškai laikinai einančio pareigas bendrovės vadovo. Būtina pažymėti, jog remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, sandorio, iš kurio apeliantė kildino reikalavimus atsakovams, sudarymo metu įmonės vadove buvo J. J. (CPK 179 str. 3 d., 302 str.), tuo tarpu V. Y. tik laikinai ėjo direktoriaus pareigas. Duomenų ir įrodymų, kiek truko V. Y. vadovavimas UAB „Leus“ nepateikta, todėl net ir pritariant apeliantės neįrodytiems teiginiams, jog UAB „Leus“ buvo sąmoningai privesta prie nemokumo, nesant įrodymų apie V. Y. vadovavimo įmonei trukmę, teiginiai jog išimtinai tik šio asmens veiksmai sąlygojo įmonės ir jos kreditorių nuostolių atsiradimą, laikytini neįrodytais. Tai, jog V. Y. atstovavo įmonei sandorio sudarymo metu, negali būti pakankamu įmonės vadovo neteisėtų veiksmų įrodymu apeliantės atžvilgiu. Tam, jog būtų pagrindas kalbėti apie vadovo neteisėtus veiksmus, būtina įrodyti, jog šio asmens neteisėti sąmoningai veiksmai ar neveikimas ir sąlygojo žalos apeliantei atsiradimą. Šiuo atveju teismui nepateikta duomenų, jog V. Y. vadovavo įmonei skolos apeliantei susidarymo laikotarpiu, įvertinus apeliantę ir UAB „Leus“ siejusios nuomos teisinių santykių laikotarpį: nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 31 d. Be to, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Šiuo atveju V. Y. sudarytas sandoris – nuomos sutartis, atitiko įprastą verslo praktiką, nėra draudžiamas ar rizikingas sandoris, kurio sudarymas, tikėtina, galėjo sukelti kreditoriams ar įmonei nuostolius, įrodymų, jog jis pažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytas pareigas, nepateikta, todėl apibendrinant išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija nemano, kad šiuo atveju apeliantė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš sąlygų vadovo civilinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo vertinti kitas civilinės atsakomybės sąlygas.
Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netenkindamas apeliantės reikalavimų atsakovo V. Y. atžvilgiu nepaisė savo paties suformuotos praktikos Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2094-253/2011, kurioje įmonei neatsiskaitant su kreditoriais dėl įprastos verslo praktikos neatitinkančių neteisėtų įmonės vadovo veiksmų, jis buvo pripažintas subsidiariai atsakingu. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegija susipažinusi su apeliantės nurodyta nutartimi pažymi, jog nagrinėjamos ir apeliantės nurodytos civilinės bylos aplinkybės skyrėsi, apeliantės nurodytoje nutartyje teismas konstatavo įmonės vadovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas vadovo civilinei atsakomybei kilti, todėl skola kreditoriaus naudai ir buvo priteista subsidiariai iš įmonės ir jos vadovo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip jau nustatyta, atsakovo V. Y., kaip įmonės vadovo, neteisėti veiksmai, sąlygojantys civilinės atsakomybės atsiradimą – nenustatyti. Skiriantis nagrinėjamos ir apeliantės nurodytos civilinės bylos faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą pagal apeliantės ieškinį nebuvo saistomas Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2094-253/2011 priimto procesinio sprendimo.
Teisėjų kolegija mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantės atskirojo skundo teiginiai ir argumentai nepagrindžia būtinumo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Kitų argumentų ar įrodymų, dėl ko pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, apeliantė nenurodė, pagrindo kitais aspektais nagrinėti skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo apeliacinės instancijos teismas neturi (CPK 320 str.). Esant išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Netenkinti atskirojo skundo.
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.