Kauno apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Virginija Simanavičienė;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

Sprendimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 1 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės ir Albinos Rimdeikaitės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-94-475/2012 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys notarė R. P. ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno miesto savivaldybės administracija, remdamasi Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsniu, 2008 m. rugsėjo 4 d. išdavė ieškovės tėvui V. V. valstybės garantinį dokumentą – valstybės garantiją Nr. (duomenys neskelbtini), kuria valstybė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti jam kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, įskaičiuojant į nuompinigius nuomotų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vertę. Vykdydama šią garantiją, atsakovė 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) išnuomojo V. V., išsikeliančiam iš savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini), kitą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad į išnuomojamo buto nuomos mokestį įskaičiuojama savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 96 000,00 Lt. Paminėto įsakymo pagrindu atsakovė 2009 m. balandžio 10 d. su V. V. sudarė Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). V. V. (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos apskaitos ir gyvenamojo fondo administravimo skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) mirusiojo V. V. likusi nepanaudota nuompinigiams suma yra 94 895,53 Lt. Ieškovė teigė, kad reikalavimo teisę į šią nuompinigių sumą ji paveldėjo pagal 2010 m. gegužės 20 d. Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notarės R. P. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl ji (ieškovė) 2010 m. gegužės 21 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama pervesti į jos sąskaitą likusią nuompinigiams nepanaudotą sumą. Atsakovė 2010 m. birželio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė tai padaryti. Ieškovės nuomone, šis atsakovės sprendimas yra neteisėtas, kadangi pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės garantijos turėtojui mirus ir kol garantija pilnai neįvykdyta, iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė gali būti paveldima CK nustatyta tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Dėl paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumo. Ta aplinkybė, kad į ieškovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą yra įtraukta reikalavimo teisė į valstybės garantiją, negali praplėsti V. V. įpėdinės teisių, kurių ribos yra nustatytos Kompensacijų įstatymo 9 str. 7 d., ir apimti teisę į nuompinigiams nepanaudotų lėšų išmokėjimą pinigais, taip pat ir tokiu atveju, kai su mirusiuoju sudaryta nuomos sutartis negali būti pakeičiama įpėdinės vardu remiantis CK 6.602 straipsniu, nes tai prieštarautų imperatyvioms valstybės garantijų suteikimą ir vykdymą reglamentuojančio Kompensacijų įstatymo nuostatoms. Reikalavimo teisės, atsirandančios iš valstybės garantijos, numatytos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, paveldėjimo atvejis yra specialiai aptartas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, su joje numatytais įpėdinių teisių ribojimais, kurie kyla iš tokios valstybės garantijos turinio. Nebūdama paveldėjimo teisinių santykių dalyviu atsakovė negali ginčyti ieškovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes neturi reikalavimo teisės kreiptis į teismą dėl šio dokumento ir jo pagrindu galimai įgytos reikalavimo teisės nuginčijimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2009, išaiškinta, kad pagal CK 5.8 straipsnio nuostatas ginčyti palikimo priėmimą ar išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumą gali tik asmuo, pretenduojantis į palikimą, tai gali būti įpėdinis tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad teisės gauti nepanaudotų nuompinigių dydžio piniginę kompensaciją iškovė E. V. neįgijo nei pagal paveldėjimo teisės liudijimą, nei pagal Kompensacijų įstatymą. Neįgytos teisės teismo neturėjo būti ginamos, nes nesant teisės, negali būti ir tos teisės pažeidimo. Teismas, įpareigodamas atsakovę išmokėti nepanaudotą 94 895,53 Lt sumą pinigais, sprendime nekonstatavo atsakovo veiksmų (atsisakius patenkinti tokį ieškovės prašymą) neteisėtumo, t. y. teismas nenustatė, jog tam tikra teisės norma numato būtent tokią atsakovo pareigą, kurios neįvykdęs, atsakovas galimai elgėsi neteisėtai.

6. Dėl teismų praktikos analogiškose bylose. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybės garantijų suteikimas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, taigi viešojo administravimo sritis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis byloje; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis; 2009 m. liepos 14 d. nutartis; 2011 m. balandžio 6 d. nutartis, teisminio proceso Nr. 2-05-3-16854-2010-7). Nuosavybės teisių atkūrimo procese suteikiamų valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo ypatumai lemia, kad šioje viešojo administravimo srityje dominuoja viešojoje teisėje taikomas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, kad viešojo administravimo subjektui „leidžiama tik tai, kas numatyta“ įstatyme. Valstybės garantijų, suteiktų savininkams natūra grąžintų gyvenamųjų ir kitų patalpų nuomininkams, vykdymo procese Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius -Savivaldybės vykdomoji institucija (viešojo administravimo subjektas) - vykdo specialiosiose nuosavybės teisių atkūrimą ir valstybės garantijų vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas funkcijas ir privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Viešojo administravimo įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Specialiajame Kompensacijų Įstatyme įtvirtinta viešojo administravimo subjekto kompetencija valstybės garantijų vykdymo procese negali būti aiškinama plečiamai tokiu būdu, kad būtų sukurtos naujos reikalavimo teisės į valstybės garantiją turėtojų teisės, o viešojo administravimo subjektui būtų sukurtos naujos, įstatyme nenumatytos, pareigos tokią teisę įgyvendinti. Savivaldos vykdomosios institucijos privalo tiksliai laikytis įstatymų reikalavimų ir savo praktika nekurti naujų procedūrų, kurios įstatymais nėra numatytos ir reglamentuotos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-237-08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2970/2011). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-441-775/2012 (R. J. prieš Kauno miesto savivaldybės administraciją) ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1695-395/2012 (teisminio proceso Nr. 2-05-3-19864-2010-1) pateiktus Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies išaiškinimus, nemotyvavo, kodėl nurodytais teismų išaiškinimais nesivadovauja spręsdamas analogišką ginčą.

2. Dėl rašytinių įrodymų vertinimo. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais remdamasis padarė visiškai pagrįstas išvadas dėl 2010 m. gegužės 20 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodytos ieškovės reikalavimo teisės turinio. Teismas labai aiškiai, suprantamai ir pagrįstai motyvavo tokį savo sprendimą, tinkamai išaiškino V. V. mirties momentu ((duomenys neskelbtini)) turėtų teisių, kylančių iš 2008 m. rugsėjo 4 d. valstybės garantijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. balandžio 10 d. nuomos sutarties, apimtį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės reikalavimo teisės buvimą pagal V. V. išduotą valstybės garantinį dokumentą. Tokiu būdu, nėra jokio pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvadų ir išaiškinimų, susijusių su Kompensacijų įstatymo bei CK normų, susijusių su paveldėjimu ir nuomos santykiais, aiškinimu.

4. Dėl paveldėjimo apimties. CK 5.1 straipsnio 2 dalyje yra išdėstyta paveldimo turto samprata, taip pat numatyta, jog paveldimi ne tik materialūs dalykai, bet ir palikėjo turtinės reikalavimo teisės. Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju ji, kaip įstatyminė paveldėtoja, ir paveldėjo neįvykdytą palikėjo, valstybės garantijos turėtojo V. V., turtinės reikalavimo teisės dalį, t.y. nepanaudotą valstybės garantijos dalį (94 895,53 Lt). Tai patvirtina tiek 2008 m. gegužės 20 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek ir 2010 m. gegužės 7 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl likusios nepanaudotos nuompinigių dalies“. Teismas pagrįstai konstatavo, kad palikėjui V. V. suteikta valstybės garantija yra ne tik kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimas, bet ir nuomotų patalpų vertės įskaičiavimas į nuompinigius, kurių nepanaudota suma yra 94 985,53 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad palikėjui V. V. valstybės garantija suteikta nuompinigių suma nebuvo pilnai panaudota, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad valstybės garantija nėra pilnai įvykdyta ir ji gali būti paveldima, nes įstatymas draudimo tam nenumato. Ieškovės nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad V. V. teisė nuomoti butą (duomenys neskelbtini) 2009 m. balandžio 10 d. nuomos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytomis sąlygomis yra asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su V. V. asmeniu. Įstatymu nėra įtvirtintas išsamus paveldimų teisių sąrašas ir absoliutus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principas. Šiuo atveju ginčas kilo dėl konkrečios pinigų sumos, kurią valstybė yra įsipareigojusi suteikti, o garantijos turėtojas turi teisę ją perleisti, todėl remdamasis Konstitucijos 29 str., CK 1.2 str. 1 d., 5.1 str., CPK 3 str. 1 d., 177, 178, 185 str., teismas padarė pagrįstą išvadą, kad palikėjo nepanaudota nuompinigiais suma gali būti paveldima.

5. Dėl teismų praktikos taikymo. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-441-775/2012 ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1695-395/2012 pateiktus Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies išaiškinimus. Pagal CPK 4 straipsnį, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vadovautis apelianto nurodytais teismų sprendimais analogiškose bylose.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo skundą tenkinti (2 t. b. l. 49-52). Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Dėl galimybės paveldėti nuompinigius. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nustatyta valstybės garantija nuomojamoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti. Vyriausybė kiekvienais metais, atsižvelgdama į valstybės finansines galimybes, valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato lėšas valstybės garantijoms vykdyti (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 14 dalis). Nuompinigių mokėjimą numatančių normų paskirtis yra ne apsaugoti nuosavybę, o teikti socialinę paramą, todėl nuompinigiams dengti skiriamos lėšos negali būti ir paveldėjimo teisės objektu. CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Ginčo atveju susiklostę santykiai tarp E. V. ir mirusio V. V. nepatenka į CK 5.1 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Mirusiojo V. V. teisė nuomoti butą (duomenys neskelbtini) (kuris buvo išnuomotas grąžinus buvusiems savininkams pirmiau nuomotą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) buvo asmeninio pobūdžio teisė ir tiesiogiai susijusi vien tik su mirusiojo asmeniu, todėl po V. V. mirties ši teisė jokiu būdu negali pereiti įpėdinei, kadangi tai nėra nuosavybės teisių objektas, kuris gali būti paveldėtas CK nustatyta tvarka.

2. Dėl rašytinių įrodymų vertinimo. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, klaidingai interpretavo E. V. reikalavimo teisės įgyvendinimą jos prašomu būdu, t.y. sumokant jai 94 895,53 Lt nepanaudotų nuompinigių sumą. Mirusysis V. V. po valstybės garantijos įvykdymo turėjo teisę nuomos sutarties pagrindu ir sąlygomis gyventi minėtame bute tol, kol nebus panaudota visa nuomai numatyta suma (94 895,53 Lt), tačiau Kompensacijų įstatyme ir kituose teisės aktuose nėra reglamentuota, kad, mirus nuomininkui, likusi neįskaityta į nuompinigius savininkui grąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dalis, t.y. šiuo konkrečiu atveju - 94 895,53 Lt, gali būti paveldima. E. V. prašomos priteisti lėšos niekada nebuvo mirusiojo (nuomininko) nuosavybė, kadangi jam buvo suteikta tik teisė gyventi bute, (duomenys neskelbtini) (kuris buvo išnuomotas grąžinus buvusiems savininkams pirmiau nuomotą butą, adresu (duomenys neskelbtini)), todėl nuomininkui mirus, butas ir visos nepanaudotos lėšos negali atitekti E. V., kuri su juo negyveno.

3. Dėl teisminės praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007, nurodyta, jog valstybės garantijos, kurioje įtvirtintas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas valstybės įsipareigojimas, turėtojui mirus, jo įpėdinio paveldėtos iš tokios valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės turinys yra ne teisė naudotis buvusio garantijos turėtojo nuomotomis patalpomis, bet teisė išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaitant nuomotų patalpų vertę, nes teisė naudotis mirusio nuomininko turėtomis patalpomis yra nepaveldima ir gali pereiti tik tiems asmenims, kurie buvo nurodyti valstybės garantijoje kaip nuomininko šeimos nariai. Valstybės garantijos vykdymas naujam turėtojui ta pačia tvarka reiškia, kad garantija bus įgyvendinama, suteikiant tokio pat dydžio, kaip nurodyta garantijoje, patalpas, įskaitant į nuompinigius tokią pat nurodytą turto vertę, laikantis nurodyto garantijos įgyvendinimo termino. Taigi, pirmosios instancijos teismas klaidingai padarė išvadą, kad pagal valstybės garantiją palikėjas (mirusysis V. V.) gavo ne nuompinigius, bet nuomotų patalpų piniginę sumą.

4. Dėl Kompensacijų įstatymo nuostatų taikymo. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad mirusiojo nuomininko, kuriam buvo išnuomotos Kauno miesto savivaldybės administracijos gyvenamosios patalpos, teises perimti gali tik kartu su juo gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, laikydamasis CK 6.602 straipsnyje nustatytos tvarkos. Paveldėjimo teisės liudijime nurodymas, kad E. V. paveldėjo teisę į nuompinigius reiškia, kad norint šią teisę realizuoti, pagal specialiųjų Kompensacijų įstatymą, turėtų egzistuoti būtinoji prielaida - nuomos teisiniai santykiai pagal nuomos sutartį, kuri buvo pasirašyta tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir mirusiojo, ko, šiuo konkrečiu atveju, nebuvo ir nėra. Pažymėtina, kad reikalavimo teisės, atsirandančios iš valstybės garantijos, numatytos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, paveldėjimo atvejis yra specialiai aptartas to paties įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, su joje numatytais įpėdinių teisių ribojimais, kurie kyla iš tokios valstybės garantijos turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nuomininkui mirus, įpėdiniui (Ieškovei) neišlieka teisė į nepanaudotą nuomos mokesčiui padengti skirtą sumą ir negali būti paveldima, kadangi nėra tenkinamos jau aptartos Kompensacijų įstatyme numatytos specialiosios sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl Kompensacijų įstatymo ir paveldėjimą reglamentuojančių CK teisės normų taikymo ir aiškinimo, tai yra, ar pagal Kompensacijų įstatymą ir paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas ieškovė įgijo teisę paveldėti po palikėjo (buto nuomininko) mirties nepanaudotą nuompinigių sumą, kai palikėjui pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą buvo paskirta valstybės garantija - Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, įskaičiuojant į nuompinigius anksčiau nuomotų patalpų vertę.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustatė nuomininkui, gyvenančiam savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, tokias valstybės garantijų rūšis:

1) Vyriausybės nustatyta tvarka gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimą, neviršijantį valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės;

2) kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimą, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalomą išsipirkimą rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

3) neatlygintiną perdavimą nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

4) perdavimą nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumą garantijos turėtojams kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

5) Vyriausybės nustatyta tvarka kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimą, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę;

6) nuomotų gyvenamųjų patalpų kompensavimą rinkos verte pinigais, kurie pervedami į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiam savivaldybės administracijos direktoriui įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės administracijos direktorius, išdavęs valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydamas naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama Civilinio kodekso 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius.

Sisteminė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, 2 dalies 5 punkto ir 7 dalies analizė suponuoja išvadą, kad pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalį paveldėti mirusio valstybės garantijos turėtojo teisę į išnuomotas gyvenamąsias patalpas, kartu įskaičiuojant į nuompinigius anksčiau nuomotų patalpų vertę, gali tik valstybės garantijoje nurodytas kitas šeimos narys, su kuriuo, remiantis CK 6.602 straipsnio nuostatomis, pasirašoma (pakeičiama anksčiau buvusi) gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Taigi paveldėjimui į valstybės garantiją pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsirasti reikalinga nustatyti juridinių faktų visumą: paveldėtojas turi būti mirusio neįvykdytos valstybės garantijos turėtojo šeimos narys; šis asmuo turi būti garantijos turėtoju ir pasirašyti garantiją. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė nebuvo nei mirusiojo buto nuomininko V. V. šeimos narys CK 6.588 straipsnio prasme, nei garantijos turėtoja.

Remiantis nurodytu, yra pagrindas išvadai, kad valstybės garantijos rūšis, numatyta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, negali būti daloma ir jos turėtojas negali reikalauti įvykdyti tik jos dalį, t. y. išmokėti nuompinigius už nuomotų patalpų vertę. Mirus valstybės garantijos turėtojui ir nesant kitų šeimos narių, kurie įgyja pagal CK 6.602 straipsnį teisę toliau nuomoti patalpas, taigi ir teisę į nuompinigių padengimą anksčiau turėto buto verte, paveldėjimas į nepanaudotą mirusio buto nuomininko nuompinigių sumą neatsiranda ir paveldėjimo liudijimas negali būti išduodamas (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodo ieškovė, 2010 m. gegužės 20 d. paveldėjimo teisės liudijime nėra jokių duomenų apie nepanaudotų nuompinigių konkrečios sumos paveldėjimą ( t. 1, b. l. 9). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo sustabdytas iki kasacinis teismas išnagrinės kitą, savo faktinėmis aplinkybėmis panašią į nagrinėjamą, civilinę bylą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1695-395/2012, peržiūrėjimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013, aiškindama Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuostatas, konstatavo, kad šio įstatymo tikslai yra ginti nuomininkų, o ne jų įpėdinių interesus; šiame Įstatyme įtvirtintų garantijų pasirinkimo teisė priklauso nuomininkui, nuo kurio pasirinktos garantijos rūšies priklauso jo teisių apimtis, todėl nuomininko mirties atveju jo įpėdiniai negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo atitinkamą garantijos rūšį pasirinkęs nuomininkas. Nei šioje nutartyje analizuojamame Įstatyme, nei jo pagrindu sudarytoje nuomos sutartyje, kai pasirenkama Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta garantija, nėra įtvirtintų nuostatų, kurios leistų anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą, kai pasibaigia savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, perduoti nuomininko ar jo mirties atveju jo įpėdinių nuosavybėn. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad savivaldybės pareiga į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę išnyksta pasibaigus nuomos sutarčiai.

Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą neįgijo teisės paveldėti mirusio buto nuomininko V. V. nepanaudos nuompinigių sumos, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šis pažeidimas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 330 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.