Šiaulių apygardos teismo sprendimas

2013-03-19 · Civilinė byla Nr. 2A-219-368/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-04Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2013-03-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-19
Bylos Nr.
2A-219-368/2013
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-02004-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Bartašienė, Vytautas Kursevičius, Egidijus Mockevičius (pran.)
Ieškovas
A. S.
Atsakovas
AB „ORLEN Lietuva“
Kategorijos
  • 11.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas E. Mockevičius Civilinė byla Nr. 2A-219-368/2013

Teisėja S. Gerybienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02004-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.1; 11.9.13; 121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės (toliau AB) „ORLEN Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui AB „ORLEN Lietuva“ dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. S. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu tarp jo ir atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ 2012 m. birželio 29 d. pasirašytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, grąžinti jį į ankstesnį darbą, priteisti jam iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat priteisti iš atsakovo 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. tarp jo ir atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, ir jis buvo priimtas dirbti atsakovo bendrovės Saugos pada­linio (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad 2012 m. vasario 29 d. jam ir kitiems bendrovės Saugos padalinio darbuotojams pasirašytinai buvo įteikti įspėjimai apie numatomą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Teigė, kad turi mažametį vaiką ir, negavęs pasiūlymo likti dirbti atsakovo bendrovėje, sutiko su 2012 m. birželio 6 d. UAB „ORLEN Apsauga“ jam pateiktu siūlymu nuo 2012 m. liepos 1 d. dirbti šios bendrovės (duomenys neskelbtini), nors darbo užmokestis žymiai sumažėjo. Tvirtino, kad 2012 m. birželio 26 d. atsakovo administracija įteikė pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (pagal DK 125 str.), be kita ko, išmokant papildomą 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 2012 m. birželio 26 d. pasirašė, kad sutinka su šiuo siūlymu, o 2012 m. birželio 29 d. buvo pasirašytas susitarimas nuo 2012 m. liepos 2 d. nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Pabrėžė, kad po atleidimo iš darbo sužinojo, jog jis negalėjo būti įspėtas apie numatomą jo atleidimą iš darbo AB „ORLEN Lietuva“ saugos padalinyje pagal DK 129 straipsnį, t. y. nesant jo kaltės ir negalėjo būti šiuo pagrindu nutraukta su juo darbo sutartis, kadangi jis augina vaiką iki 3 metų. Ieškovas mano, kad buvo suklaidintas bendrovės administracijos ir neišreiškė savo tikrosios valios.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovo A. S. ir atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ 2012-06-26 pasirašytą siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir 2012-06-29 pasirašytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal LR DK 125 straipsnį neteisėtais ir panaikino 2012-06-29 AB „ORLEN Lietuva“ įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 125 straipsnio 1 dalį su A. S.. Negrąžino ieškovo į darbą AB „ORLEN Lietuva“. Nustatė, kad darbo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir AB „ORLEN Lietuva“ nutraukti šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovui trijų vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio išeitinę išmoką (8 482,20 Lt) ir 14 407,00 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2012-07-02 dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2012-12-04 imtinai, taip pat po 135,04 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2012-12-05 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovui iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Įskaitė ieškovui išmokėtus keturių vidutinių mėnesinių atlyginimų išeitinę išmoka kaip priteistą šiuo sprendimu trijų mėnesių išeitinę išmoką ir vieno mėnesio vidutinį atlyginimą. Priteisė iš atsakovo 1124,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 15,00 Lt proceso išlaidas, valstybei. Priteisė iš atsakovo ieškovui 2000,00 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas, įvertindamas darbdavio vykdytus struktūrinius pertvarkymus – verslo dalies perdavimą kitai „Orlen“ įmonių grupės narei, sprendė, kad jie nėra struktūriniai pertvarkymai pagal DK 129 straipsnį ir negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po verslo dalies perdavimo visi buvę saugos padalinio darbuotojai, tarp jų ir ieškovas, įsidarbino naujoje UAB „ORLEN Apsauga“ ir dirbo tą patį darbą, sprendė, jog visiems su ta veikla susijusiems darbuotojams turėjo būti taikomos Direktyvoje Nr. 2001/23/EB nustatytos garantijos. Teismo vertinimu, ieškovui buvo primesta atsakovo valia dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Teismas ieškovo patirtus dvasinius išgyvenimus įvertino 10 000,00 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą, (atsakovas) AB „ORLEN Lietuva“ prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 125 straipsnį, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Tvirtinama, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas (CPK 180 str.), nepagrįstai peržengė ieškinio ribas ir neįtraukė į bylos nagrinėjimą UAB „ORLEN Apsauga“. Apeliantas nesutinka su ieškovui priteista 10 000,00 Lt neturtine žala.

Atsiliepimas

Atsiliepdamas į atsakovo apeliacinį skundą, ieškovas A. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantas skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Ieškovas mano, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir procesinių teisės normų. Ieškovo vertinimu, teismas pagrįstai tenkino jo reikalavimą dėl 10 000,00Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) AB „ORLEN Lietuva“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Darbo kodekso 125 straipsnio taikymo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

Darbo kodekso 125 straipsnyje nustatytas pagrindas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir šalių susitarimo procedūra. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį darbo sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu; kai šalis sutinka su pateiktu pasiūlymu, įstatyme nustatytu terminu turi pranešti kitai šaliai; sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą, kuriame nustatomas sutarties nutraukimo laikas, kitos sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos aiškinimo ir taikymo nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje numatytų procedūrų laikymąsi ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-290/2005; kt.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas, dirbęs AB „ORLEN Lietuva“ (duomenys neskelbtini) (54–56 b. l.) ir auginantis vaiką iki 3 metų amžiaus (9 b. l.), 2012-02-29 gavo įspėjimą apie numatomą darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 129 straipsnį, ir jame buvo nurodyta, jog vadovaujantis generalinio direktoriaus 2012-02-21 įsakymu naikinamas Saugos padalinio objektų apsaugos skyrius ir visos jame esančios pareigybės, ir ieškovas buvo informuotas apie numatomą jo atleidimo datą – 2012-06-30 (5 b. l.).

2012-06-06 ieškovui pateiktas siūlymas nuo 2012-07-01 dirbti tą pati darbą UAB „ORLEN Apsauga“, ir ieškovas tą pačią dieną sutiko su siūlymu (6 b. l.)

Nuo 2012-07-01 pagal 2012-06-12 sudarytą darbo sutartį ieškovas pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) UAB „ORLEN Apsauga“ (29 b. l.), nors naujoje darbovietėje darbo užmokesčio dydis buvo žymiai mažesnis (6, 34, 57, 81 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, būdamas protingas ir sąžiningas darbdavys, turėdamas visą kvalifikuotų teisininkų skyrių ir naudodamas kompiuterine programa, kurioje, kaip ir pats teigė, matė, kokios garantijos priklauso ieškovui, pažeisdamas galiojančius įstatymus, Direktyvą ir DK 138 straipsnį išdavė įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį ieškovui, nors, teismo vertinimu, tokiu būdu neturėjo teisės įspėti ir pradėti formuoti ieškovo valią dėl darbo sutarties nutraukimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas turi vidurinį išsilavinimą ir, manydamas, jog darbdavys elgiasi sąžiningai ir darbdaviu visiškai pasitikėdamas, per susirinkimus su profesine sąjunga nekėlė jokių klausimų, ramiai laukdamas savo įspėjimo ir atleidimo pabaigos. Teismas sprendė, kad, nors darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo nutraukta šalių sutarimu, toks nutraukimas nebuvo ieškovo tikrosios valios išraiška.

Apeliantas skunde teigia, kad ieškovas buvo pasyvus ir savo teisėmis nesidomėjo.

Kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, DK 35 straipsnio nuostatas ir šios bylos kategoriją, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta nesant tikrosios jo valios. Teisėjų kolegija mano, kad atsakovas darė kryptingą poveikį ieškovui, siekdamas, jog jis sutiktų su pateiktu pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas buvo nepakankamai aktyvus, nėra pagrindas paneigti DK suteiktų garantijų darbuotojams, auginantiems vaikus (DK 132 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertindama darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 straipsnis), sprendžia, kad ne tik darbuotojas (ieškovas), bet ir darbdavys (apeliantas) turėjo bendradarbiauti ir siekti, jog šalių veiksmai kiek galima labiau atitiktų abiejų sutarties šalių interesus ir pagrįstus lūkesčius. Pateikdamas ieškovui įspėjimą apie numatomą darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 129 straipsnį ir nesuteikdamas ieškovui pakankamai informacijos apie jam taikomas minėtas garantijas („ORLEN Lietuva“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė V. V. pažymėjo, kad konsultacijų su darbuotojais metu apie darbuotojus, kurie augina vaiką iki 3 metų amžiaus, ir jiems taikomas garantijas nebuvo kalbėta (118 b. l.), darbuotojų profesinės sąjungos teisininkas nurodė, jog apie ieškovui taikomas socialines garantijas ieškovas nebuvo informuotas (120 b. l.)), darbdavys suklaidino ieškovą dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nutraukiant darbo sutartį nebuvo išreikšta tikroji ieškovo valia.

Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2012).

Esant šioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 125 straipsnio nuostatas.

Dėl apribojimų nutraukti darbo sutartį

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apelianto vykdyti struktūriniai pertvarkymai – verslo dalies perdavimas kitai „Orlen“ įmonių grupės narei pagal DK 129 straipsnį nėra struktūriniai pertvarkymai ir negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti verslo dalies perdavimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto skundo teiginiais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais byloje, kurios faktinės aplinkybės savo teisine problematika yra panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad ESTT savo praktikoje suformavo kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant, ar įvyko verslo, įmonės ar jų dalies perleidimas. ESTT nurodė, kad esminis kriterijus nustatant, ar įvyko perleidimas direktyvos prasme, yra tai, ar perleistas verslas išlaiko savo identitetą. Identiteto išsaugojimas yra nurodomas inter alia tuo, kad veikla yra tęsiama arba atnaujinama naujojo darbdavio vykdant tuos pačius ar panašius veiksmus (1994 m. balandžio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-392/92, 17 paragrafas, 1996 m. kovo 7 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-171/94 ir C-172/94, 16 paragrafas). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad materialaus turto perleidimas nėra laikytinas būtina verslo, įmonės ar jos dalies perleidimo sąlyga – tai tik vienas iš kriterijų, kurį reikia įvertinti konkrečioje byloje, o jo reikšmė iš esmės priklauso nuo to, kokio pobūdžio yra vykdoma perleidžiamos įmonės veikla.

Aplinkybes, kad AB „ORLEN Lietuva“ panaikinus Saugos padalinio objektų apsaugos skyrių, saugos funkcijas buvo perduotos „Orlen“ grupės įmonei UAB „Orlen Apsauga“, patvirtino ne tik liudytojai R. P. ir R. P., kurie pažymėjo, jog apsaugos skyriaus darbuotojai buvo informuoti, kad UAB „Orlen Apsauga“ dirbs tą patį darbą ir pereiti į naują darbą buvo pasiūlyta visiems skyriaus darbuotojams (87, 96 b. l.), objekto apsaugos skyriaus viršininkas E. B. nurodė, kad UAB „Orlen Apsauga“ buvo vykdytos tos pačios darbo funkcijos (89 b. l.), AB „ORLEN Lietuva“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė V. V. pažymėjo, jog apsaugos padalinio darbuotojai buvo informuoti, kad jų atliekamą darbą perims kita įmonė – UAB „Orlen Apsauga“ (117 b. l.), AB„ORLEN Lietuva“ profesinės sąjungos teisininkas R. B. pabrėžė, kad panaikinto saugos padalinio funkcijas atlieka įsteigta „ORLEN“ grupės įmonė (119 b. l.), bet taip pat ir bylos medžiaga – iš UAB „Orlen Apsauga“ direktoriaus 2012-11-05 įsakymo turinio matyti, jog ieškovas saugojo AB „ORLEN Lietuva“ naftos perdirbimo produktų gamyklą (123 b. l.).

Dėl procesinių teisės normų pažeidimų

Apeliantas savo skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas grindžia teiginiais, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, neįtraukė į bylos nagrinėjimą UAB „ORLEN Apsauga“.

Kolegija negali daryti išvados dėl procesinių teisės normų pažeidimo ir pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo į bylos nagrinėjimo procesą įtraukti UAB „ORLEN Apsauga“ ir šios įmonės teisės nebuvo pažeistos, kadangi teismas nenusprendė dėl UAB „ORLEN Apsauga“ teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi šiai įmonei nekilo jokių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą tik dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir pažymi, jog kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Taigi ši DK norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK 6.250 straipsniu.

Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti. Neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas, yra nepakankami, jog darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo motyvavo tuo, kad neteisėtai atleidus ieškovą iš darbo jis mažiau uždirbo, patyrė dvasinius išgyvenimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo motyvai nėra pakankami tenkinti ieškovo reikalavimą dėl 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Byloje nustatyta, kad atleidžiant ieškovą iš darbo, jam nebuvo daromas neleistinas poveikis, pats ieškovas nurodė, jog jam niekas negrasino, ir jis nežino, kodėl taip parašyta jo ieškinyje (65 b. l.), jokio psichologinio spaudimo ar grasinimų iš darbdavio pusės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas (17 teismo sprendimo lapas), be kita ko, pažymėjęs, jog ieškovas nesikreipė į gydytojus (21 sprendimo lapas). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui nebuvo pablogėjusi galimybė įsidarbinti, ir jis neprarado pragyvenimo šaltinio, kadangi nuo 2012-07-01 pagal 2012-06-12 sudarytą darbo sutartį ieškovas pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) UAB „ORLEN Apsauga“ (29 b. l.), t. y. dar nenutrūkus darbo santykiams su AB „ORLEN Lietuva“ (7 b. l.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R Nr. 3K-3-363/2011; kt.).

Kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad ieškovo teisių pažeidimo pripažinimo faktas ir ieškovui priteista turtinė kompensacija, susijusi su darbo santykių nutraukimu, yra pakankama satisfakcija už patirtus neigiamus išgyvenimus ir visiškai kompensavo ieškovo praradimus, todėl naikina teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteistas 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Kolegija, įvertindama tai, kad skundas tenkintas iš dalies, perskirsto pirmosios instancijos teisme šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2 d.) ir nuo 2000,00 Lt iki 1391,00 Lt sumažina iš atsakovo ieškovui priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o valstybei iš atsakovo priteistas 1124,00 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažina iki 824,00 Lt, proceso išlaidas nuo 15,00 Lt iki 10,00 Lt.

Dėl Šiaulių apygardos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš ieškovo atsakovui priteistina 300,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą dalis (CPK 80 str. 4 d., 93 str.) (170 b. l.), iš atsakovo ieškovui priteistina 300,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis (CPK 93 str. 2 d., 98 str.) (180–181 b. l.). Įskaičius šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, jos šalims nepriteisiamos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nuspendžia:

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ (į. k. 166451720) priteistas 10 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir šią ieškinio dalį atmesti.

Sumažinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovui A. S. iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 1391,00 Lt, o valstybei iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 824,00 Lt, proceso išlaidas – iki 10,00 Lt.

Kitą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus MockevičiusTeisėjai Rasa BartašienėVytautas Kursevičius