Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-07-21 nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per šį terminą neatlygintinai išdirbti po 40 (keturiasdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-06-03 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies bausmes sudedant, ir V. K. paskirta subendrinta bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per šį terminą neatlygintinai išdirbti po 40 (keturiasdešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Nukentėjusiojo M. J. civilinis ieškinys patenkintas, iš V. K. priteistas 500 (penkių šimtų) Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam M. J..

Pripažintos proceso išlaidomis nukentėjusiojo M. J. turėtos išlaidos – 70 (septyniasdešimt) Eur už ieškinio surašymą ir jos priteistos iš V. K. nukentėjusiajam M. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. K. nuteistas už tai, kad 2020-12-06, laikotarpiu nuo 19 val. iki 20 val., tikslesnis laikas nenustatytas, Tauragės rajone, Gaurės miestelyje, prie mokyklos iš asmeninio nesutarimo paskatų tyčia 2 kartus įspyrė bei sudavė 4 smūgius ranka M. J. į veidą, taip jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų dešinės akies vokuose, kairėje ausyje ir smilkinyje, gilių odos nubrozdinimų dešinės akies apatiniame voke.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad V. K. kaltė padarius jam inkriminuojamą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nagrinėjamu atveju neabejotinai įrodyta, konstatuoti įvykio, kurio metu V. K. smurtavo prieš M. J., metu buvus BK 28 ar 29 straipsniuose numatytas V. K. baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

7. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

8. Patikrinus skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuotina, kad pagal baudžiamojoje byloje nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus (neveikimą) pirmosios instancijos teismas, nenustatęs apelianto veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

9. Byloje nustatyta, kad 2020-12-06, laikotarpiu nuo 19 val. iki 20 val., tikslesnis laikas nenustatytas, Tauragės rajone, Gaurės miestelyje, prie mokyklos apeliantas tyčia smurtavo prieš M. J., suduodamas smūgius jam į veidą, taip M. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų dešinės akies vokuose, kairėje ausyje ir smilkinyje, gilių odos nubrozdinimų dešinės akies apatiniame voke. Dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių ginčo nėra.

10. Nors apeliantas savo smurtinius veiksmus prieš M. J. bando pateisinti tuo, kad jis tariamai nuo nukentėjusiojo M. J. gynėsi, nes pastarasis bandė trenkti iš pradžių apelianto sūnui, vėliau – ir pačiam apeliantui, ir tik dėl susiklosčiusios situacijos, t. y. dėl būtinybės apginti savo vaiką ir apsiginti pačiam apeliantas prieš M. J. smurtavo, tačiau tokia apelianto nurodyta įvykių versija yra paneigta baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma, be kita ko, ir paties apelianto nenuosekliais ir prieštaringais parodymais.

11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jis naudojosi teise į būtinąją gintį, savo atliktų veiksmų būtinosios ginties situacijoje neneigtų, t. y. pripažintų atlikęs tam tikrus veiksmus esant tam pagrindui (pvz., sudavė smūgius tam, kad pats apsigintų nuo agresoriaus smūgių ir pan.). Tačiau iš apelianto nuolat kintančių parodymų akivaizdu, kad jis suprato, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį M. J. atlieka priešingus teisei veiksmus, o ne naudojasi teise į būtinąją gintį. Į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams apeliantas pirmiausia nurodė, kad prieš nukentėjusįjį M. J. apskritai smurto nevartojo. Nurodė, kad nukentėjusysis susižalojo bėgdamas už kažko užkliuvęs, apvirtęs ir pats susižalojęs kaktą (t. 1, b. l. 83). Vėliau, apklausiamas kaip įtariamasis, apeliantas jau nurodė, kad vis dėlto nukentėjusysis susižalojo ne nugriuvęs, o „asmeninio nesutarimo metu apeliantas M. J. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą“ (t. 1, b. l. 97). Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas dar kartą pakeitė parodymus ir jau nurodė, kad nukentėjusiajam du smūgius sudavė– kumščiu (t. 1, b. l. 165). Nors apeliantas savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neatitiktį teisme duotiems parodymams teisina tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu buvo susinervinęs, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu apelianto nurodyta priežastimi ir būtų galima pateisinti įvykio metu jo duotų parodymų neatitiktį vėliau duotiems parodymams, nes neatmestina, kad susidariusioje konfliktinėje situacijoje apeliantas galėjo būti susinervinęs, tačiau ši priežastis niekaip nepagrindžia apelianto 2021-01-14 duotų parodymų skirtingumo tiek nuo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams duotų pirminių paaiškinimų, tiek nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose duotų parodymų. Pažymėtina tai, kad apeliantą apklausiant kaip įtariamąjį 2021-01-14 po konflikto, įvykusio su M. J., jau buvo praėjęs santykinai ilgas laiko tarpas (daugiau negu mėnuo), todėl neaišku, kuo pagrįstas apelianto susinervinimas.

12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kitą itin svarbią baudžiamojoje byloje esančią aplinkybę, patvirtinančią apelianto duodamų parodymų nenuoseklumą ir pateikiamų versijų kintamumą. 2021-01-14 apklausimas kaip įtariamasis apeliantas nurodė, kad būdamas namuose jis nematė, kas išdaužė langą. Pamatęs, kad kažkoks asmuo nubėgo link mokyklos, apeliantas susitarė su vaikais langą išdaužusį asmenį pagauti. Ir, tik prisivijus langą išdaužusį asmenį, apeliantui tariamai paaiškėjo, kad tai nukentėjusysis M. J.. Tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose metu apeliantas jau nurodė kitokią 2020-12-06 įvykių versiją, t. y. kad tą dieną jis jau turėjo asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju, jau prie namo, kuriame gyvena apeliantas, durų tarp apelianto ir nukentėjusiojo buvo kilęs konfliktas, apeliantas nurodė, kad nukentėjusysis draskė duris, nulaužė durų rankeną ir apeliantas nukentėjusiajam trinktelėjo jau prie savo namų durų (t. 1, b. l. 166), nors nukentėjusysis jam nekėlė jokios realios grėsmės.

13. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams apeliantas nenurodė, kad nukentėjusysis bandė trenkti apelianto sūnui, vėliau, kaip minėta, ir pačiam apeliantui. Kaip minėta, apeliantas apskritai neigė fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju. Apelianto parodymai pakito tik po Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus 2020-12-09 Specialisto išvados Nr. G 445/2020 (10) (t. 1, b. l. 43) į baudžiamąją bylą pateikimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialistas nurodė, kad M. J. sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz., ranka, koja ir pan. Ši išvada paneigė apelianto versiją, kad tariamai nukentėjusysis susižalojo bėgdamas už kažko užkliuvęs ir nugriuvęs.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartų faktinių aplinkybių visumą, išdėstytus motyvus, įvertindama tai, kad apeliantui iš nukentėjusiojo negrėsė joks realus pavojus, nebuvo jokio pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nuo kurio apeliantas turėjo gintis prieš nukentėjusįjį panaudodamas smurtinius veiksmus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Taigi apeliantas ne siekdamas pasinaudoti savo teise į būtinąją gintį, o tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam M. J..

15. Pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK nurodytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką; 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020). Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto veiksmai nebuvo skirti M. J. kaip nusikaltimą padariusiam asmeniui sulaikyti, o nukentėjusysis M. J. aktyviais veiksmais nesiekė išvengti sulaikymo. Šias išvadas patvirtina tai, kad, pirmiausia, kaip minėta, apeliantui buvo žinoma aplinkybė, kas išdaužė jo namo langą, ir šią aplinkybę jis galėjo nurodyti policijos pareigūnams, antra, šios nutarties 7–14 punktuose yra paneigta apelianto versija apie tariamą M. J. bandymą aktyviai priešintis sulaikymui. Taigi apelianto veiksmai neatitinka BK 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

16. Nors apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama nukentėjusiojo parodymų patikimumui, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir galėjo neatsiminti tikrų įvykio aplinkybių ir objektyviai jų nurodyti, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad viso proceso (tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo) metu nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus, kuriuos iš dalies patvirtina ir paties apelianto duoti parodymai. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo sužalojimo mechanizmu, patvirtina baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada; nukentėjusiojo nuotraukos (t. 1, b. l. 36–38), iš kurių akivaizdu, kad nukentėjusiajam ant veido esantys sužalojimai buvo padaryti ne jam nugriuvus ir veidu atsitrenkus į betoną; liudytojo V. S. parodymai, kurie, priešingai, negu nurodyta apeliaciniame skunde, patvirtina ne apelianto nurodytą įvykių versiją (pareigūnas paneigė aplinkybes, kad tariamai matė kraują ant betono, kur, pasak apelianto, nukentėjusysis nugriuvęs susižalojo, taip pat nepatvirtino apelianto nurodytos aplinkybės, kad apžiūrėjo apelianto batus ir pan.), o būtent nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes; paties apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis sudavė keletą kartų nukentėjusiajam į veidą; apelianto baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio pripažinimas ir noras atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, net ir tenkinus apelianto prašymą ir apklausus jo nepilnamečius vaikus, jų duoti parodymai nepatvirtino apelianto nekaltumo, tačiau neabejotinai patvirtino apelianto nurodytų įvykio aplinkybių nenuoseklumą ir jo nurodytos įvykio versijos kintamumą. Pastebėtina, kad kaip liudytojas apklaustas N. K. teismo posėdžio metu parodė aplinkybes, priešingas apelianto nurodytoms aplinkybėms, kad, M. J. išdaužus jų namų langą, jie matė, kaip M. J. pabėga iš kiemo, ir pradėjo jį vytis, V. K. M. J. netrenkė, tik jį stumtelėjo, jie M. J. tiesiog sulaikė ir laukė atvykstant policijos pareigūnų. Kaip minėta, apeliantas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad vis dėlto nukentėjusiajam kumščiais sudavė į veidą. Kaip liudytojas apklaustas E. K. parodė, kad įvykio pats nematė, papasakojo tai, ką girdėjo iš tėvo V. K., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėto liudytojo duoti parodymai nei patvirtina, nei paneigia apeliantą kaltinančias ar teisinančias aplinkybes, o atsižvelgiant į tai, kad E. K. parodymų turinys yra nulemtas būtent apelianto suinteresuotumo bylos baigtimi, šiais parodymais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą.

18. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-07-21 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinis skundas, kuriame kvestionuojama V. K. kaltė, atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą atmesti.