Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti ieškovo prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą atidėjimo civilinėje byloje Nr. e2-433-560/2017 pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Dami Group“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Autolima“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Interglobal Baltic“ ir New center di foggetta giovanni, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas D. G. 2015-10-26 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį 2015-11-10 patikslinęs prašė priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 49 165,16 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-21 sprendimu ieškovo ieškinio netenkino, ex officio (teismo iniciatyva) reikalavimo perleidimo sutartį, kuria buvo grindžiamas žalos atlyginimo reikalavimas, pripažinęs apsimestiniu, sudarytu siekiant pridengti teisinių paslaugų (atstovavimo) sutartį, ir todėl niekiniu sandoriu. Ieškovas D. G. 2017-04-20 pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-03-21 sprendimą, ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas apeliaciniame skunde prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki bus išnagrinėtas jo apeliacinis skundas. Nurodė, kad turi keturis vaikus, iš kurių du yra mažamečiai, vienas moksleivis, o vienas – dieninio skyriaus studentas, jau ilgą laiką yra nedarbingas ir gauna nedidelę nedarbingumo išmoką, be to, laukia dar viena chirurginė operacija, dėl kurios ieškovas taip pat kurį laiką negalės dirbti.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-04-21 nutartimi ieškovo D. G. prašymo dėl žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą atidėjimo netenkino ir nustatė jam terminą iki 2017-05-04 apeliaciniame skunde nurodyti ginčijamą sumą ir sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.Teismas nurodė, kad ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepatvirtina ieškovo sunkios finansinės padėties. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta duomenų apie ieškovo visų rūšių gaunamas pajamas, jo vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus, transporto priemones bei lėšas, esančias bankuose ar kitose kredito įstaigose. Taip pat ieškovas neįrodinėjo, jog ateityje jo turtinė padėtis pagerės ir jis galės žyminį mokestį sumokėti vėliau. Dėl to padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų visumos, leidžiančios visapusiškai ir objektyviai įvertinti tikrąją ieškovo turtinę padėtį ir spręsti, kad apeliacinio skundo padavimo momentu ieškovas iš tiesų neturėjo galimybės disponuoti piniginių lėšų suma, reikalinga žyminiam mokesčiui sumokėti. Teismas nenurodė, kokio dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą turi būti sumokėtas per nustatytą terminą trūkumams pašalinti, įpareigojęs ieškovą nurodyti turtinio reikalavimo ginčijamą sumą ir pagal ją apskaičiuoti mokėtiną žyminį mokestį.

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas D. G. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-04-21 nutartį panaikinti ir atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Į bylą ieškovas buvo pateikęs įrodymus apie savo sveikatos būklę, atliktą operaciją ir nedarbingumą, dėl ko jis negauna savo įprastinių pajamų. Su atskiruoju skundu ieškovas taip pat teikia savo banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad jis neturi santaupų, o VĮ Regitra duomenų išrašas patvirtina, kad ieškovas savo vardu neturi registruotų transporto priemonių. Ieškovo turtinė padėtis yra sunki tik laikinai, kadangi pradėjęs darbinę veiklą ieškovas galės sumokėti žyminį mokestį, kuris nagrinėjamu atveju yra pakankamai didelis. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atidėjimo priežastį – ieškovo ligą. Ieškovo vertinimu, tai yra objektyvi priežastis, kuri nepriklauso nuo ieškovo valios ir negalėjo būti prognozuojama, kadangi operacija buvo būtina ir negalėjo būti atidėta vėlesniam laikui. Teismo vertinimas, jog nėra pagrindo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, suponuoja, kad ieškovo pareiga padėti savo vaikams ir juos išlaikyti, įskaitant du mažamečius vaikus, yra nepakankamai svarbi, todėl prioritetas teiktinas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus apie jo turtinę padėtį bei nepagrįstai įpareigojo sumokėti visą žyminio mokesčio dydį už apeliacinį skundą, taip apribodamas ieškovo teisę į teisminę gynybą. Teismo išvada, kad ieškovas gali iš karto sumokėti visą mokėtiną žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nėra pagrįsta ieškovo pateiktais duomenimis apie ieškovo dabartinę turtinę padėtį,

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantas kelia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria šis teismas, spręsdamas jo apeliacnio skundo priėmimo klausimą, taikė procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą ir įpareigojo apeliantą nurodyti ginčo sumą bei sumokėti žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas tinkamai neįrodė (nepagrindė) savo blogos finansinės padėties apeliacinio skundo pateikimo momentu. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus duomenis, apibūdinančius dabartinį apelianto mokumą, ribojantį galimybę iš karto sumokėti žyminį mokestį. Pasisakant dėl tokių skundo argumentų pagrįstumo, pirmiausiai būtina aptarti prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą tenkinimo sąlygas. Kaip ir kiekviena procesinė teisė, teisė kreiptis į teismą tiek su ieškiniu, tiek ir su apeliaciniu skundu turi būti įgyvendinama pagal CPK nuostatas. Viena iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra nustatyto žyminio mokesčio sumokėjimas. CPK normos imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo pagrindus bei tvarką (CPK 83 str., 84 str.). Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams teisme reikšti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų, užtikrinti visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į šio asmens turtinę padėtį, turi diskrecijos teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau toks prašymas turi būti motyvuotas, o prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys šio prašymo pagrįstumą ir žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą (CPK 178 str.). Įstatymų leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias,vertinant asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį, turėtų būti atsižvelgiama, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtent pats teismas sprendžia, ar pateikti argumentai bei juo pagrindžiantys įrodymai yra pakankami tokio prašymo patenkinimui. Fizinio asmens turtinę padėtį nusako ne vien atitinkamu laikotarpiu šio asmens gautos arba pajamos ir / ar jų dydis, bet ir kiti rodikliai. Šiuo aspektu apelianto skundo argumentacija, kad pirmosios instacijos teismas neteisingai įvertino pateiktus duomenis apie apelianto ligą ir laikiną jo nedarbingumą bei dėl šios priežasties negautas įprastines pajamas, neteikia prielaidų kitokiam apelianto turtinės padėties įvertinimui, nei tą padarė pirmosios instacijos teismas. Duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, kad laikotarpiu nuo 2017-01-31 iki 2017-04-21 apeliantas buvo nedarbingas, kad jo pajamas laikotarpiu nuo 2016-04-27 iki 2017-03-28 sudarė ligos išmokos, nėra pakankami, nes žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo būtinumas siejamas ne su asmens laikinu arba nuolatiniu nedarbingumu, ne su jo sveikatos būkle, o su tokį prašymą pateikusio asmens turtine padėtimi. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad nuo apelianto pateiktų įrodymų apie jo nedarbingumą iki šio atskirojo skundo išnagrinėjimo praėjo beveik keturi mėnesiai, todėl apelianto sveikatos būklė, jo galimybės uždirbti pajamų ir sukaupti reikiamą žyminiam mokesčiui sumokėti sumą galimai jau yra pasikeitę, ypač atsižvelgiant į jo veiklos pobūdį. Apeliantas verčiasi teisinių paslaugų teikimu, kitų asmenų atstovavimu administracinėse, administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose bendrosios ir administracinės kompetencijos teismuose, o kartu su advokatų padėjėjais – ir kitų asmenų interesų atstovavimu civilinėse bylose. Tuo leidžia įsitikinti teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys bei paties apelianto deklaracijos, jam teisme iniciavus bylą dėl juridinio fakto, kad jis teikė tokio pobūdžio paslaugas teismuose, nustatymo (CPK 179 str. 3 d.; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-17016-734/2016). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai akcentavo ir tokią aplinkybę, kad siekiant nustatyti tikrąją asmens turtinę padėtį yra būtina turėti duomenis apie atitinkamą prašymą dėl žyminio mokesčio pateikusio asmens visų rūšių gaunamas (gautinas) pajamas, taip pat visą šio asmens registruojamą turtą bei lėšas, esančias bankuose ar kitose kredito įstaigose. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie visose mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, šių lėšų srautus ir jų naudojimą, nepateikė duomenų iš VĮ Registrų centras apie jam nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus, nenurodė, ar gauna pajamų iš nekilnojamojo turto, jeigu tokio turto turi, ar turi sukaupęs santaupų ne kredito įstaigose ir nepateikė šias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų, pavyzdžiui, savo mokestinių deklaracijų kopijų, ir pan. Nesama ir duomenų apie apelianto sutuoktinei nuosavybės teise priklausantį registruojamąjį turtą (nekilnojamąjį turtą, transporto priemones), pinigines lėšas, esančias jos banko sąskaitose, gaunamas pajamas, socialines išmokas, pašalpas, kas taip pat būtų leidę įvertinti bendrą šeimos mokumo situaciją. Taigi, nors apeliantas atskirajame skunde ir nurodo, kad jis augina keturis vaikus, iš pateiktų įrodymų matyti tik tai, kad du iš jų yra tokio amžiaus, prie kurių išlaikymo apeliantui neabejotinai kyla pareiga prisidėti, o pilnamečių vaikų išlaikymo reikalingumo faktą patvirtinančių duomenų nėra pateikta. Vadinasi, ir ši aplinkybė nesuponuoja vertinimo, kad apeliantas neišgali sumokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Įvertinus apelianto turtinę padėtį aptartų išaiškinimų kontekste, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apelianto turtinės padėties komplikuotumas ir jo finansinis nepajėgumas sumokėti žyminį mokestį objektyviai nėra nustatytas. Tokiu atveju įrodymų nepakankamumo neigiami padariniai (t. y. rizika neįrodyti blogos savo turtinės padėties) tenka pačiai prašančiai atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą šaliai (apeliantui). Pažymėtina, kad apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017-04-21 nutarties ir kvestionuodamas nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atidėjimo, neįvykdė kitos, CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos apeliantui pareigos, nors apie tokią pareigą jam kaip asmeniui, konsultuojančiam kitus asmenis teisiniais klausimais, bei iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dėl trūkumų pašalinimo neabejotinai buvo žinoma. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad skundžiama nutartimi buvo užkirsta apelianto teisė į teisminę gynybą. Minėta, kad teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo netenkintas apelianto prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, negali būti vertinama kaip savaime užkertanti kelią įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki jo skundžiamo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi skundžiama nutartimi nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams ištaisyti jau yra pasibaigęs, tokį terminą iš naujo nustato apeliacinės instancijos teismas (CPK 7 str.), išaiškindamas, kad įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą ir kitų trūkumų pašalinimą teikiami pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti apeliantui D. G. terminą iki 2017 m. rugsėjo 8 d. įskaitytinai įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutartyje jam nustatytus įpareigojimus.