Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-03-24 nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį terminuoto laisvės atėmimo bausmę 1 metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Į bausmės laiką įskaitytas D. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021-09-30, 23.00 val. iki 2021-10-01, 10.58 val. (viena para).

Nuosprendžiu iš D. S. valstybės naudai priteista 132,23 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. S. nuteistas už tai, kad 2021-09-30, apie 22.10 valandą, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. N. ir I. R. akivaizdoje, kilusio žodinio konflikto metu, priėjęs iš nugaros pusės prie V. Ž. vieną kartą rankos kumščiu smogė jam į kaklą, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. Ž. bandant aiškintis dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, D. S., paėmęs iš šalia esančio medinio garažo stiklinę lempą, vieną kartą ja trenkė V. Ž. į kairiąją ranką, taip jam padarydamas daugybines pjautines žaizdas kairiame žaste ir kairiame dilbyje, o grumtynių metu D. S., paėmęs garaže buvusią žoliapjovę (trimerį), vieną kartą ja trenkė V. Ž. į veido sritį, pataikydamas į kairįjį skruostą, taip jam padarydamas kraujosruvą kairiame skruoste. Tokiais veiksmais D. S. padarė V. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė I. R. išgąstį ir pasipiktinimą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde mano, jog jam skirta per griežta bausmė, nors kaltę pripažino, netaikytas BK 64¹ straipsnis, be to, nesmogė trimeriu (žoliapjove) nukentėjusiajam, o veika turėjo būti perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad nuo pradžių nesutarė su kaimynais nukentėjusiaisiais, kurie galėjo susitarti meluoti. Teismo posėdyje buvo matyti, kad I. R. neprisiminė, kokius parodymus davė ikiteisminiame tyrime, melavo, pirmiausia sakė, jog, radusi besigrumiančius, juos išskyrė, po to teigė mačiusi savo sugyventinį su pagaliu, o jį, D. S., su sudužusia lempa. Apeliantas pažymi, jog sužalojimai V. Z. skruoste galėjo būti nuo suduoto smūgio arba grumtynių metu nugriuvus.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. neneigia sužalojęs nukentėjusįjį V. Ž., tačiau teigia, jog nesmogė kaltinime nurodytu trimeriu, sužalojimai nukentėjusiojo skruoste galėjo atsirasti nuo suduoto smūgio ar grumiantis, o nukentėjusieji galėjo būti susitarę meluoti, juolab, jog teismo posėdyje I. R. neprisiminė ankstesnių parodymų. Apygardos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nukentėjusiojo V. Ž. patirti sužalojimai yra aprašyti specialisto išvadoje: daugybinės pjautinės žaizdos kairiajame žaste ir kairiajame dilbyje, kraujosruva kairiajame skruoste. Kaip matyti, nuteistasis neneigia, jog dėl jo smurtinių veiksmų nukentėjusysis patyrė nustatytus sužalojimus. Nukentėjusysis V. Ž. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nuosekliai nurodė, jog pirma D. S. jam sudavė kumščiu į kaklą, paskui lempa trenkė į ranką ir lempa sudužo padarydama pjautines žaizdas, o į veidą D. S. trenkė trimeriu, buvusiu garaže ant sofos, po smūgio ištino kairioji akis, matėsi paraudimas. Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kaip jis buvo sužalotas, atitinka ir specialisto išvadoje aptarti medicininiai duomenys, kuriuose užfiksuota, jog nusikaltimo naktį medicinos įstaigoje objektyviai apžiūrint V. Ž. stebimos daugybinės pjautinės žaizdos kairio dilbio ir kairio žasto srityje, patinimas ir hematoma kairio skruosto srityje, patinimas kaklo kairėje pusėje. Nukentėjusiojo parodymus apie sudavimą trimeriu iš dalies atitinka ir paties nuteistojo parodymai, kuriuose D. S. apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad trimeris garaže buvo, tačiau esą juo nesudavė V. Ž., tačiau kolegija pastaruosius apelianto teiginius apie tai, jog trimeriu netrenkė nukentėjusiajam, vertina kaip gynybinę poziciją, kurią paneigia byloje ištirtų įrodymų visuma. Nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos atitinka specialisto išvadoje aprašyti V. Ž. padaryti sužalojimai ir jų atsiradimo mechanizmas, atitinkantis nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Be to, tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir apylinkės teisme apklausta nukentėjusioji I. R. taip pat nurodė, kad matė, jog D. S. trimeriu trenkė V. Ž. į veidą, pataikydamas į kairę akį, po ko buvo patinimas. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde bando sumenkinti I. R. parodymų patikimumą, teigdamas, jog liudytoja neprisiminė, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusieji galėjo susitarti meluoti, tačiau tokie apelianto argumentai atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Liudytoja apklausta I. R. dėl esminių konflikto aplinkybių buvo nuosekli, nesutapimai parodymuose neesminiai, nemenkinantys patikimumo. Teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti I. R. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai ir nukentėjusioji juos patvirtino kaip teisingus. I. R. nuosekliai teigė, jog V. Ž. D. S. trenkė trimeriu į veidą. Nukentėjusiaisiais pripažintų V. Ž. ir I. R. parodymai sutampantys, nuoseklūs, atitinka ir kitus bylos duomenis, todėl vertinti juos kaip melagingus, kaip tai apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtino kaltinime nurodytas faktines nusikaltimo aplinkybes.

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde mano, jog jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir anksčiau nesutarė su kaimynais. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje išaiškinta, jog BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Nagrinėjamu atveju, vien tai, kad, kaip teigia apeliantas, jis ir anksčiau nesutarė su kaimynais, savaime nereiškia, jog jo veika atitinka BK 140 straipsnio nusikaltimo požymius. Apelianto ir nukentėjusiojo konfliktas iš esmės dėl menkavertės priežasties, prasidėjo prie namo, bendro naudojimo kieme, kuris, sprendžiant iš tarnybinio pranešimo, įvykio vietos apžiūros protokolo, kitų bylos duomenų vertinamos, atitinka viešos vietos požymius, pagal bylos aplinkybes konfliktą matė pas D. S. lankęsis A. N., taip pat V. Ž. sugyventinė I. R., kuri, kaip nurodė, išsigando, bandė skirti besigrumiančiuosius. D. S. smurtiniais veiksmais nežymiai sužalojo V. Z.. Atsižvelgiant į bylos duomenų visumą, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad jo veika turėjo būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį.

7. Nuteistasis apeliaciniame skunde mano, jog nubaustas per griežtai, jam turėjo būti taikytas BK 64¹ straipsnis, kaltę pripažino. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, jog D. S. kaltę pripažino ne visiškai, o iš dalies, neigė dalį kaltinimo aplinkybių (trenkimą trimeriu), dėl ko byloje nebuvo nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nagrinėta ne pagreitinto proceso tvarka, nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl nebuvo įstatyme numatytų sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nėra pagrindo manyti ir kad D. S. nubaustas per griežtai. D. S. naują tyčinį nesunkų nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, dėl ko buvo pripažinta, jog nusikalto būdamas recidyvistu, nustatytos net dvi atsakomybę sunkinančios ir nei vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nusikaltimų darymas nėra atsitiktinis reiškinys apelianto gyvenime, išvadų dėl savo netinkamo elgesio jis nedaro, baustas ir administracine tvarka, todėl, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam parinko griežčiausią sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bei nustatė vidurkį atitinkančią jos trukmę. Manyti, jog bausmė būtų per griežta, neproporcinga padarytam nusikaltimui ar neteisinga, nėra jokio pagrindo.

8. Apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos, teiktos D. S., išlaidų, sudarančių 65 Eur, priteisimo valstybei. Šios išlaidos nepriteisiamos. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju atsižvelgiama į tai, jog nuteistasis pats surašė apeliacinį skundą, yra nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo yra priteista išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.