Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. (toliau – apeliantas) bei civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovo (toliau – atsakovas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 281 str. 4 d. 3 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant R. G. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ A. L. S. naudai priteista 349,51 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš R. G. A. L. S. naudai priteista 3500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Byla dalyje dėl A L. S. civilinio ieškinio dalies dėl jo negautų pajamų priteisimo nutraukta.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ M. Ž. P. naudai priteista 1203,67 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Iš R. G. A L. P. naudai priteista 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiesiems už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš R. G. priteista 231,61 Eur proceso išlaidų valstybei.

R. G. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai bei nesunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, o būtent:

jis 2014-11-08, apie 4:11 val., Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos (jo šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties), vairavo V. G. priklausantį automobilį „BMW 530D“, valst. Nr. T13131, ir važiavo Kalvarijų gatve nuo Žalgirio gatvės pusės link Konstitucijos prospekto. Važiuodamas apie 71 km/h greičiu ir viršydamas didžiausią leistiną 50 km/h greitį bei artėdamas prie susikirtimo su Lvovo gatve buvo neatidus ir neatsargus, atsiradus kliūčiai, kurią galėjo pastebėti, t.y. į kelio važiuojamąją dalį jo atžvilgiu iš kairės pusės įžengė pėstieji A L. S. ir M. Ž. P., kurie ėjo link kitos gatvės pusės, ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ir automobilio nesustabdė, o automobiliu pėsčiuosius partrenkė ir sužalojo. Dėl patirtų sužalojimų pėsčiajam A. L. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o pėsčiajam M. Ž. P. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-05 nuosprendį pakeisti, sutrumpinti jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki vienerių metų bei maksimaliai sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą arba visiškai šio draudimo netaikyti. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. Ž. P. ir A L. S. civilinius ieškinius atmesti arba tenkinti juos iš dalies.

Apeliantas skunde nurodo manantis, kad šiuo konkrečiu atveju, nagrinėjant bylą, buvo neteisingai įvertinti joje surinkti įrodymai ir dėl to pastarojo atžvilgiu priimtas neteisingas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliantas nurodo atsakingai pareiškiantis, kad apie tai, jog vairuodamas automobilį buvo apsvaigęs nuo kaltinime nurodytos narkotinės medžiagos, nežinojo ir iki šiol negali įsivaizduoti, kokiu būdu jo organizme ši medžiaga galėjo atsirasti, kadangi jokių narkotinių ar kitokių žmogaus psichiką veikiančių medžiagų nurodo nevartojantis. Be to, nurodo, kad jo darbas susijęs su didžiule atsakomybe – keleivių pervežimu. Taip pat pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie visas autoavarijos aplinkybes, teigia, kad jo vairuojamos transporto priemonės – BMW 530D greitis tikrai negalėjo siekti ir viršyti 70 km/h.

Apeliantas nurodo nesutinkantis ir su tuo, kad autoavarijos priežastimi yra išimtinai tik jo veiksmai, kadangi teigia, kad autoavariją didžia dalimi nulėmė ir neteisėti pėsčiųjų M. Ž. P. ir A L. S. veiksmai, pažeidžiant kelių eismo taisykles. Teigia, kad ši aplinkybė konstatuota ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais – eismo įvykio vaizdo įrašo apžiūros protokolu, LTEC specialisto išvada Nr. 11-3110(14), pačių nukentėjusiųjų parodymais, apelianto parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais, iš kurių, pasak apelianto, matyti, kad M. Ž. P. ir A L. S. įžengė staiga į važiuojamąją kelio dalį neleistinoje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio. Pasak apelianto, jie tiesiog metėsi/krito po atvažiuojančio automobilio ratais, todėl pastarasis neturėjo jokių objektyvių galimybių pastebėti šiuos asmenis. Skunde apeliantas pažymi ir tai, kad dėl įvykusios autoavarijos, kurioje nukentėjo du žmonės, labai gailisi.

Skunde apeliantas nurodo taip pat kategoriškai nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl civilinių ieškinių patenkinimo. Teigia, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad žalos atsiradimą nulėmė pačių nukentėjusiųjų didelis neatsargumas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.282 str. 1 d. nuostatos, mano, kad žalos atlyginimas turėjo būti maksimaliai sumažintas, kadangi LTEC specialisto išvada buvo nustatyta, kad patys nukentėjusieji pažeidė Kelių eismo taisykles. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos priteisimo klausimą, privalėjo vertinti aplinkybes, jog pėsčiųjų M. Ž. P. ir A. L. S. veiksmai, einant per (duomenys neskelbtini) g. važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja, nesustojant ties važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo dviguba ištisine linija, o priešingai, itin nesaugiai ir neatsargiai įžengiant į apelianto vairuojamo automobilio BMW 530D, v.n. (duomenys neskelbtini) judėjimo eismo juostą, kada tai daryti buvo nesaugu, didele dalimi nulėmė žalos atsiradimą ir yra su jiems patiems padaryta žala tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Be to, nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į VTMT Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadų rezultatus dėl nukentėjusiųjų apsvaigimo.

Apelianto teigimu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas netaikė CK 6.282 str. 3 d. nuostatos, kadangi pažymi neturintis jokio turto – nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo, nėra įgijęs jokio išsilavinimo, išskyrus vidurinį, verčiasi privačia veikla, susijusia su keleivių pervežimo paslaugų teikimu, kadangi kitokio darbo (protinio ar fizinio) dėl sveikatos būklės dirbti negali, kadangi dar būdamas paauglys patyrė sunkią galvos traumą ir rimtus sveikatos sužalojimus. Šių aplinkybių dėl sunkios turtinės padėties pirmosios instancijos teisme neakcentavo, kadangi buvo įsitikinęs, kad bus išteisintas iš jam inkriminuotos neatsargios nusikalstamos veikos.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-05 nuosprendį dalyje pakeisti, atmetant M. Ž. P. ieškinį dėl 954,50 eurų negautų pajamų iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisimo. Nurodo, kad pagal CK 6.290 str. 1 d., socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomas į atlygintinos žalos dydį.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas vertino faktą, jog M. Ž. P. negavo valstybinio socialinio draudimo išmokų už laikinąjį nedarbingumą ir todėl priteisė viso gaunamo atlyginimo dydžio kompensaciją. Tačiau pažymi, kad teismas neįvertino, jog šiuo atveju gali susiklostyti situacija, kad žala M. Ž. P. bus atlyginta du kartus – vieną kartą AB „Lietuvos draudimas“, kitą kartą – valstybinio socialinio draudimo.

Skunde nurodoma, kad teismas, priteisdamas iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 954,50 eurų negautų pajamų, neįvertino, kad pagal Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 50 punktą, pateikus teisėsaugos institucijų (teismo, prokuratūros ir kt.) išvadą, kad neblaivumas ar apsvaigimas traumai atsirasti įtakos neturėjo, medicininę pažymą asmens sveikatos priežiūros įstaigos GKK keičia pažymėjimą tik gavusi Fondo valdybos teritorinio skyriaus leidimą raštu. Nurodoma, esant akivaizdu, kad, jeigu įsiteisėtų nuosprendis, kuriuo R. G. yra pripažintas kaltu, M. Ž. P. šiuo pagrindu turėtų teisę kreiptis į valstybinio socialinio draudimo fondą dėl neišmokėtų išmokų už laikinąjį nedarbingumą. Taip susiklostytų situacija, jog AB „Lietuvos draudimas“ M. Ž. P. išmokėtų 954,50 eurų negautų pajamų, vėliau, jeigu įsiteisėtų nuosprendis, tą pačią sumą pastarasis gautų ir iš valstybinio socialinio draudimo valdybos. Atitinkamai, Sodra šią sumą regresuotų iš AB „Lietuvos draudimas“. Tokiu būdu AB „Lietuvos draudimas“ žalą atlygintų du kartus, o M. Ž. P. kompensaciją už teismo nurodomą laikotarpį taip pat gautų du kartus, kas sudaro pagrindą nepagrįstam praturtėjimui bei prieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams.

Teismo posėdžio metu nuteistasis R. G. savo apeliacinį skundą prašė tenkinti, dėl civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovo apeliacinio skundo nuomonės neišsakė. Nuteistojo gynėja pastarojo apeliacinį skundą prašė tenkinti, dėl civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovo apeliacinio skundo prašė spręsti teismo nuožiūra. Prokuroras prašė tiek nuteistojo, tiek civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovo apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusieji prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o apeliacinius skundus atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Iš apeliacinio skundo turinio aišku, kad apeliantas R. G. prašo patikrinti bylą jam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės aspektu, tuo pačiu akcentuodamas, jog bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo tinkamai išspręstas priežastinio ryšio klausimas bei neteisingai įvertinti įrodymai dėl jo apsvaigimo.

Pagrindinių eismo įvykio kilimo aplinkybių, t.y. kad savo automobiliu nutrenkė du pėsčiuosius, apeliantas neginčija, jas pripažino ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau tiek tuomet, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad apie tai, jog vairuodamas transporto priemonę buvo apsvaigęs nuo kaltinime nurodytos narkotinės medžiagos (tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties), jis nežinojo, kadangi jokių narkotinių ar kitokių žmogaus psichiką veikiančių medžiagų teigia nevartojęs.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingą bei bylos medžiagą atitinkančią išvadą, jog R. G. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos ir pastarojo versiją vertino kaip gynybinę. Baudžiamojoje byloje esanti VTMT Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. T-N 2972/14(01) (b.t. 1, b.l. 44) ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 1908 (b.t. 1, b.l. 46) patvirtina, kad 2014-11-08, 06.10 val. apeliantas buvo apsvaigęs nuo kanabinoidų, o 2014-11-08, 06.20 val. paimtame pastarojo šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rugšties. Taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustas specialistas Algirdas L. M. patvirtino, jog apelianto R. G. šlapime buvo rasta būtent kanapių, o ne jų pėdsakų, paaiškino, kad kanabinoidai organizme gali atsirasti tik pavartojus, o ne įkvėpus aplinkoje, kur jie vartojami (b.t. 2, b.l. 69-70). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. M. taip pat nurodė, kad apelianto neadekvatus elgesys po eismo įvykio kėlė įtarimų dėl jo apsvaigimo, kadangi pastarasis labiau pergyveno dėl savo brangaus automobilio remonto, o ne dėl nukentėjusiųjų būklės, jo teiginys tarnybiniame automobilyje, kad jis partrenkė moterį, kuri mirė, todėl jaučiasi ramus, taipogi judesių nekoordinuotumas, per didelis aktyvumas, judrumas, sutrikimas, išsiplėtusios akys (b.t. 2, b.l. 68-69). Šios aplinkybės buvo patvirtintos ir specialisto Algirdo L. M..

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu, tiek apeliantas, tiek jo gynėja kėlė versiją, kad R. G. dėl sveikatos sutrikimo vartoja įvairius vaistus, kurių sudėtyje galimai yra kanabinoidų, o jokia ekspertizė dėl to nebuvo atlikta. Tikslu išsiaiškinti šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, iš gydymo įstaigų buvo išreikalautos apelianto R. G. ligos istorijos, kuriomis remiantis buvo nustatinėjama, kokius vaistus apeliantas vartoja, dėl apelianto vartojamų medikamentų užklausta Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Taip pat apie apelianto gydymą ir vartojamus medikamentus buvo apklausta ir pastarojo motina R. G.. Įvertinusi gautų duomenų visumą, kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo tikėti apelianto bei jo gynėjos keliama versija, kadangi iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos buvo gauta oficiali informacija, kad teismo nurodytų apelianto R. G. vartojamų vaistinių preparatų, tokių kaip Finlepsin (veiklioji medžiaga karbamazepinas), Carbamazepin Actavis (veiklioji medžiaga karbamazepinas), Phezam (veikliosios medžiagos: piracetamas, cinarizinas), Vertigoheel (veikliosios medžiagos: Anamirta cocculus D4, Conium maculatum D3, Ambra grisea D6, Petroleum rectificatum D8), Mellaril (Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre neregistruotas, tačiau jo sudėtyje esanti veiklioji medžiaga tioridazinas gali būti naudojama vaistinių preparatų gamyboje) sudėtyje tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties nėra (2016-10-10 raštas Nr. //.19/2R-1492). Akivaizdu, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad apeliantas R. G. 2014-11-08 apie 4.11 val. Vilniuje vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos.

Skunde apeliantas taip pat nurodė nesutinkantis ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta ta aplinkybe, kad eismo įvykio priežastimi yra išimtinai tik jo veiksmai, teigdamas, kad didžia dalimi autoavariją nulėmė ir neteisėti pėsčiųjų M. Ž. P. ir A L. S. veiksmai, pažeidžiant kelių eismo taisykles.

Pagal BK 281 str. 4 d. atsako tas, kas vairuodamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t.y. žmogaus sveikatos sutrikdymo. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Pažymėtina, kad padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingą bei bylos medžiagą atitinkančią išvadą, jog esminė sąlyga kaltinime nurodytam eismo įvykiui kilti buvo būtent apelianto R. G. veiksmai, vairuojant automobilį „BMW 530D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis nustatyta, kad R. G., važiuodamas kelyje, kuriame maksimalus važiavimo greitis 50 km/h, važiavo apie 71 km/h greičiu ir, turėdamas galimybę stabdyti automobilį, laiku jo nesustabdė, dėl ko ir įvyko eismo įvykis. Tai kad pastarasis viršijo leistiną greitį, neginčijo ir jis pats, teigdamas, kad galėjo važiuoti apie 62-67 km/h greičiu. Taip pat nurodė, kad apvažinėjo duobę, kanalizacijos dangčius ir nukentėjusiuosius pamatė staiga, iki jų būnant 70-100 metrų atstumu. Jam pasirodė, kad nukentėjusieji sustojo prie dvigubos kelio ženklinimo linijos, jis nesitikėjo, kad jie eis toliau ir lįs po automobilio ratais, galvojo sustos, praleis jo vairuojamą automobilį, todėl greičio nemažino (b.t. 2, b.l. 49-50). Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai yra visų eismo dalyvių pareiga (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d.) ir tai kad apeliantas stengėsi apvažiuoti duobes ar kanalizacijos šulinių dangčius, neatleidžia jo, kaip vairuotojo nuo pareigos vairuoti saugiai kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas iš byloje esančio vaizdo įrašo, kelio danga, jos nelygumai nebuvo tokie dideli, pavojingi vairuoti, netikėtai sudarantys kliūtį ir blaškantys vairuotojo dėmesį. Šią teismo išvadą patvirtina byloje esanti LTEC specialisto išvada Nr. 11-3110(14), kurioje nurodyta, kad vairuotojas R. G. savalaikiai nestabdė automobilio, kad išvengti pėsčiųjų partrenkimo, kada tokią galimybę turėjo, todėl pastarojo veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti (b.t. 1, b.l. 147-152). Šią aplinkybę specialistas V. Šakėnas patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškinęs, kad vairuotojas R. G., turėjęs objektyvią galimybę matyti pėsčiuosius, privalėjo mažinti greitį, įsitikinti, ar pastarieji praleidžia automobilį, vertinti situaciją (b.t. 2, b.l. 71). Kita vertus, pėsčiųjų nukentėjusiųjų M. Ž. P. ir A. L. S. veiksmus specialistas įvertino taip pat esant nepriimtinus, nesaugius, kadangi pastarieji nagrinėjamoje situacijoje privalėjo sustoti, nes iš dešinės pusės važiavo automobilis jų matomumo zonoje ir eiti per gatvę buvo nesaugu. Tokie nukentėjusiųjų veiksmai buvo įvertinti kaip techniniu požiūriu turėję tiesioginį priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu, kuomet ir patys pėstieji pažeidė KET reikalavimus (b.t. 1, b.l. 147-152, b.t. 2, b.l. 71). Akivaizdu, kad apelianto skundo teiginys dėl nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų pagrįstas. Tą skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ir patys nukentėjusieji pripažino bandę kirsti gatvę neleistinoje vietoje, t.y. ne per pėsčiųjų perėją ir tuo pažeidė KET 42, 48.1 punktų reikalavimus, buvo neblaivūs. Teismas šiuos nukentėjusiųjų veiksmus įvertino kaip itin nerūpestingą elgesį, tačiau šią aplinkybę nurodė tik formaliai, nevertino jos apeliantui skiriamos bausmės nei priteisiamų civilinių ieškinių kontekste, tuo netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą. Esant tokioms aplinkybėms bei įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija lengvinančia apelianto R. G. atsakomybę aplinkybe nustato nukentėjusiųjų M. Ž. P. ir A. L. S. itin nerūpestingą elgesį, įtakojusį veikos padarymą, kuomet pastarieji eismo įvykio metu gatvę kirto neleistinoje vietoje, taip pažeisdami KET reikalavimus, būdami neblaivūs staiga metėsi po automobilio ratais (BK 59 str. 2 d.).

Minėtos lengvinančios aplinkybės nustatymas turi įtakos tiek apeliantui paskirtos bausmės dydžiui, tiek civilinių ieškinių išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, taip pat į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius apelianto asmenybę bei nesant jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, mažina pastarajam už jo padarytą nusikaltimą apylinkės teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas ją mažesnę nei BK 281 str. 4 d. sankcijoje numatytas vidurkis (BK 61 str. 2 d.). Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę, parenkant bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmę, nustatydamas tik šio termino ribas – nuo 1 iki 3 metų. Teismų praktikoje, bausmės vykdymo atidėjimo terminas paprastai priklauso nuo skiriamos bausmės dydžio, padaryto nusikaltimo bei kilusių padarinių sunkumo, galimybės pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus. Nagrinėjamoje byloje apelianto padaryta nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių, tačiau dėl jos kilo itin sunkūs padariniai – nukentėjusiųjų sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgusi į šių aplinkybių, apibūdinančių padarytą nusikalstamą veiką, apelianto asmenybę, jo socialinę padėtį, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad BK 41 str. reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, taikant BK 75 str. 1 d. nuostatas, terminą sutrumpinus iki minimalaus, numatyto įstatyme. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas R. G. trumpinamas iki 1 metų.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui R. G. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams, kurią jis apeliaciniu skundu prašo panaikinti arba sutrumpinti jos taikymo terminą iki 1 metų. BK 67 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai (nes nuteistasis vairuodamas automobilį šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus) ir teisėtai apeliantui uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, tinkamai parinkdamas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas sistemingai pažeidinėjo KET, buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už greičio viršijimą, už vairavimą esant neblaiviam, kartą jau buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones (b.t. 1, b.l. 65-68). Akivaizdu, kad apeliantui taikytų administracinių nuobaudų tikslai jo atžvilgiu pasiekti nebuvo, jis ir toliau pažeidinėjo KET, kas galų gale sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą, dėl kurios kilo itin sunkūs padariniai. Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką padarė būtent naudojantis teise vairuoti transporto priemones, šią veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Esant tokioms aplinkybėms bei įvertinus apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką, sprendžiama, kad trumpesnis baudžiamojo poveikio priemonės terminas neturės teigiamos įtakos apelianto elgesiui, juo labiau, minėtos baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimas. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą).

Apeliantas skunde nurodė nesutinkantis ir su pilnai pirmosios instancijos teismo patenkintais nukentėjusiųjų civiliniais ieškiniais, teigdamas, kad dėl pačių nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų, ieškiniai turi būti sumažinti minimaliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiesiems nustatyta priteistina kiekvienam iš jų padaryta neturtinė žala M. Ž. P. už nesunkų sveikatos sutrikdymą 5000 eurų, o A. L. S. už sunkų sveikatos sutrikdymą 7000 eurų yra pagrįsta, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei aktualią teismų praktiką, tačiau teismui nustačius, kad nusikalstamos veikos padarymą įtakojo ir pačių nukentėjusiųjų itin nerūpestingas elgesys, ji turėjo būti mažinama. Atsižvelgiant į tai, taip pat apeliacinės instancijos teismui tokį nukentėjusiųjų elgesį pripažinus apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teisėjų kolegijos nuomone, tikslinga kiekvienam nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą sumažinti 30 procentų. Toks vertinimas dėl neturtinės žalos dydžio , teismo nuomone, atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2d. numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo principus bei šioje normoje numatytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apelianto argumentai dėl jo blogos turtinės padėties nėra lemiantys , nustatant neturtinės žalos dydį , be to jis nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokius jo argumentus.

Dėl aukščiau išdėstytų teismo argumentų skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo , dėl netinkami išspręstų klausimų dėl civilinių ieškinių dydžio nustatymo.

Dėl civilinio Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovo apeliacinio skundo:

Skundas netenkinamas.

Įstatymų nuostatos numato, kad, jeigu fizinis asmuo suluošinamas ar kitaip sužalojama jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.249 str., 6.283 str.). Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi (b.t. 2, b.l. 28-29) civiliniu atsakovu įtraukta draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“, kadangi eismo įvykio metu transporto priemonė BMW 350D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairuodamas apeliantas R. G. sukėlė eismo įvykį, buvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“. Tokiu būdu, pagal galiojančius teisės aktus, draudimo bendrovė privalo betarpiškai atlyginti apelianto veiksmais padarytą žalą, tiek turtinę, tiek neturtinę. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad likusi dalis žalos, kiek tai viršija įstatymo nustatytą iš draudiko priteistiną sumą, išieškoma iš kaltininko (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. 3 p.).

Nors Atsakovo skunde prašoma nukentėjusiojo M. Ž. P. ieškinį dalyje dėl 954,50 eurų negautų pajamų atmesti ir šios sumos nepriteisti iš AB „Lietuvos draudimas“, tačiau teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kad ši suma turi būti priteista minėtam nukentėjusiajam.

Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. prasme nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Teisingai pažymėjo apylinkės teismas ir tai, kad žalos dydis dėl negautų pajamų nustatomas atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros įstaigų išrašus apie nedarbingumo laikotarpį bei priežastis ir (ar) Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotus darbingumo ir neįgalumo lygio dokumentus, nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus arba iš nukentėjusio trečiojo asmens darbovietės gautus dokumentus, įrodančius turėtas pajamas iki sveikatos sužalojimo (negautas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas).

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštas, kuriame nurodyta, jog nukentėjusiajam M. Ž. P. nebuvo paskirtos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmokos (b.t. 1, b.l. 159), taip pat nukentėjusiojo M. Ž. P. darbo sutartis, įrodanti, kad pastarasis buvo dirbantis (b.t. 1, b.l. 101-106) bei medicininiai dokumentai, pažymos, pagrindžiantys nukentėjusiojo hospitalizavimą, neatvykimą į darbą (b.t. 2, b.l. 78-92). Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis M. Ž. P. dėl eismo įvykio nedirbo UAB „K“ ir negavo sutarto darbo užmokesčio nuo eismo įvykio iki darbo sutarties nutraukimo. Taigi bylos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis M. Ž. P. negavo pajamų dėl eismo įvykio, todėl negautos pajamos vertintinos kaip žala, kuri turi būti atlyginta (CK 6.249, 6.283 str.). Esant tokiems įrodymams, pagrįstai apylinkės teismas, pagal galiojančius teisės aktus paskaičiavęs priteistinų negautų pajamų sumą, atskaitęs mokesčius, ją priteisė nukentėjusiajam M. Ž. P..

Teisingai skunde nurodo Atsakovas, kad vadovaujantis CK 6.290 str. 1 d., socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, tačiau nagrinėjamu atveju jos nebuvo išmokėtos nukentėjusiajam M. Ž. P.. Ir nors skunde nurodoma, kad draudimui atlyginus teismo priteistą turtinę žalą (negautas pajamas) gali susidaryti situacija, kuomet nukentėjusiajam žala už laikinąjį nedarbingumą bus išmokėta du kartus, kuomet gavus teisėsaugos institucijų (teismo, prokuratūros ir kt.) išvadą, kad nukentėjusiojo neblaivumas ar apsvaigimas traumai įtakos neturėjo, galės būti keičiamas ir pažymėjimas, taip išmokant valstybinio socialinio draudimo pašalpą, teisėjų kolegijos vertinimu, tai tėra tik prielaida. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d., asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jeigu tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Tokiu būdu, SoDra į draudimo bendrovę AB „Lietuvos draudimas“ regreso teise galėtų kreiptis tik tuomet, jeigu nukentėjusiajam M. Ž. P. dėl 2015-11-08 eismo įvykio būtų paskirta socialinio draudimo išmoka. Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas išaiškina, kad teismui priteisus iš apelianto R. G. civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko AB „Lietuvos draudimas“ turtinę žalą (negautas pajamas) nukentėjusiajam M. Ž. P., pastarasis nebeturės teisės kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl išmokų už laikinąjį nedarbingumą gavimo, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, savo ruožtu, neturės pagrindo regresuoti šių išmokų iš bendrovės AB „Lietuvos draudimas“.

Esant aukščiau išdėstytam, Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nuosprendžio nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindų kolegija nenustatė.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1d. 3p., 2d. 2p., 328 str. 1d. 1p., 2p., 3 p., nusprendė :

Civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5d. nuosprendį, priimtą R. G. atžvilgiu pakeisti :

R. G., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BVK 281 str. 4d., paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str.1d., paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą R. G. sumažinti iki 1 metų.

Iš R. G. A L. S. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 2300 Eurų .

Iš R. G. M. Ž. P. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 2300 Eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.