Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-09 · Administracinė byla Nr. A-438-1374-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1553-561/2010Sprendimas · 2010-07-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-1553-561/2010Nutartis · 2011-05-09Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-09
Bylos Nr.
A-438-1374-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02084-2009-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
K. A.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-1374/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02084-2009-8 Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.1.2; 9.1.1.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui K. A.,atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. S-355 (7-315/2009) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI) 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 68-231 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. birželio9 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-240 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas). Su priimtais sprendimais K. A. nesutinka ir mano, kad sprendimai priimti neteisėtai ir nepagrįstai, t.y. nesižvelgiant į visas su ginču susijusias aplinkybes bei pažeidžiant ginčo santykiams taikytinų mokestinių įstatymų reikalavimus.

Skunde K. A. nurodė, jog Komisijos išvada, kad mokesčių administratorius, remdamasis UAB „Ober Haus“ 2007 m. kovo 26 d. turto vertės nustatymo pažyma, teisingai nustatė sklypo Nr. 1 vertę, yra nepagrįsta ir neteisinga. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas žemės sklypo Nr. 1 vertę, UAB „Ober Haus“ turto vertinimo pažyma remtis negali, nes ši pažyma parengta UAB „Capital Invest“ užsakymu ir pagal šios įmonės turto vertintojui suformuotą užduotį. Kadangi UAB „Capital Invest“ buvo svarbu įvertinti visos žemės sklypų suformuotos teritorijos vertę, UAB „Ober Haus“ turto vertinimo pažymoje nurodyta ne atskirai kiekvieno sklypo, bet bendra abiejų (Nr. 1 ir Nr. 2) žemės sklypų rinkos vertė. Be to, minėtoje turto vertinimo pažymoje numatyta, kad joje nurodytos žemės sklypų vertės galioja tik vertinamą turtą parduodant (įkeičiant) kartu. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas Nr. 1 UAB „Capital Invest“ buvo perleistas sudarant atskirą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, K. A. teigimu, mokesčių administratorius, remdamasis vien tik UAB „Ober Haus“ turto vertinimo pažyma, negalėjo paneigti jo ir UAB „Capital Invest“ sudarytoje žemės sklypo Nr. 1 pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytos žemės sklypo kainos (434700 litų). Mano, kad mokesčių administratorius, nesutikdamas su minėtoje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina, privalėjo atlikti papildomą šio žemės sklypo vertinimą. Jeigu mokesčių administratorius būtų atlikęs tokį turto vertinimą, jis būtų nustatęs, kad K. A. ir UAB „Capital Invest“ sudarytoje žemės sklypo Nr. 1 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės pardavimo kaina atitiko žemės sklypo rinkos vertę. K. A. taip pat atkreipė dėmesį, kad Komisija nepagrįstai kritiškai įvertino jo 2009 m. spalio 5 d. pateiktas preliminarias išvadas dėl su ginču susijusių žemės sklypų vertės nustatymo. Pabrėžė, jog sulaukti galutinių išvadų neturėjo galimybės, nes toks turto vertinimas užtrunka ilgai ir turto vertintojas UAB „Domus optima“ nebūtų spėjęs jas parengti. Tačiau K. A. pabrėžė, jog jei Komisija posėdžio metu būtų pareikalavusi iš jo pateikti galutines turto vertintojo pažymas, jis jas būtų pateikęs. Atkreipė dėmesį, kad jo užsakymu parengtose žemės sklypų verčių vertinimo išvadose užfiksuota 420000 Lt dydžio sklypo Nr. 1 vertė, o tai iš esmės nesiskiria nuo žemės sklypo Nr. 1 pardavimo kainos (434700 Lt). K. A. įsitikinimu, tai patvirtina, kad mokesčių administratoriaus, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsniu, apskaičiuota žemės sklypo Nr. 1 vertė yra nepagrįstai aukšta, neteisinga ir paremta tik mechaniniais skaičiavimais, padarytais neatsižvelgiant į specifines situacijos aplinkybes.

K. A. paaiškino, kad jo ir UAB „Capital Invest“ sudarytoje žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės pardavimo kaina atitiko šalių valią bei ketinimus ir taip pat atitiko tuo metu galiojusią žemės sklypo rinkos kainą. Teigia, jog tai patvirtino Komisijai pateikta UAB „Domus optima“ parengta preliminari išvada dėl žemės sklypo vertės. Todėl mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvados apie tai, jog žemės sklypo Nr. 1 vertė 1125000 Lt, o sklypo Nr. 2 vertė 1265625 Lt mokesčių administratoriaus buvo nustatyta pagrįstai, yra neteisingos ir nepagrįstos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, negalima teigti, kad žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 pirkimo-pardavimo sutartyje užfiksuota ir šalių suderinta kaina buvo nustatyta siekiant vienintelio tikslo – mokestinės naudos sau. Pareiškėjas K. A. pabrėžė, jog, dalyvaudamas žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriuose kartu su savo motina L. L., nesiekė finansinės naudos sau, o tik stengėsi padėti savo broliui kuo pelningiau parduoti jam priklausančią žemės sklypo Nr. 2 dalį. Nurodė, jog UAB „Capital Invest“ žinojo, kiek jam kainavo žemės sklypas Nr. 1 ir galėjo pati įsigyti jį, tačiau įmonė buvo suinteresuota įsigyti bendrą žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 teritoriją ir šiam sandoriui siekė gauti banko finansavimą. Būtent dėl šios priežasties žemės sklypą Nr. 1 už šio žemės sklypo rinkos kainą teigia įsigijęs K. A..

K. A. teigimu, Komisija neįvertino visų aukščiau išdėstytų aplinkybių ir to, jog mokesčių administratorius nepagrindė ir nepateikė tinkamų įrodymų, kad vienintelis žemės sklypų pardavimo kainos paskirstymo tikslas buvo gauti mokestinę naudą. Komisija bei mokesčių administratorius vadovavosi abstrakčiais ekonominio pagrįstumo bei ekonominės logikos kriterijais, kurie, šiuo atveju, negali būti taikomi. Atsižvelgdamas į tai, K. A. mano, kad Komisija padarė neteisingą išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai jo atžvilgiu taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. K. A. nurodė ir tai, kad Komisija, priimdama sprendimą, tinkamai neįvertino jo pateiktų įrodymų, kurie paneigia mokesčių administratoriaus nepagrįstas išvadas, jog pinigai, gauti iš žemės sklypų pardavimo, faktiškai tarp pareiškėjo, jo motinos L. L. bei brolio A. L. buvo paskirstyti kitaip negu buvo nurodyta žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse. Mano, jog tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, darydami išvadą dėl žemės sklypų pardavimo kainos paskirstymo, turėjo vadovautis ne tik išrašu iš pareiškėjo banko sąskaitos, kuris neatspindi visų susiklosčiusių santykių, bet ir kitais rašytiniais įrodymais, susijusiais su sudarytomis paskolos sutartimis tarp jo brolio ir F. K. bei pareiškėjo ir AB Parex banko.

Dėl 64308,68 Lt, gautų iš Japonijos, K. A. paaiškino, kad jo sesuo J. B. mokesčių administratoriui pateikė paaiškinimus, kam priklausė pinigai ir kad jie buvo siunčiami jų motinai L. L.. Pats paaiškino, kad jo sesuo J. B. gyveno Japonijoje ir tuo laikotarpiu siuntė pinigus savo motinai L. L. pragyvenimui. Dalį tų pinigų J. B. siuntė tiesiogiai motinai, o kitą dalį sesers vardu pareiškėjui siųsdavo jos draugai, gyvenantys Japonijoje. Atsižvelgiant į tai, K. A. mano, jog siekiant pripažinti minėtas įplaukas į jo banko sąskaitą, nepakanka vien tik fakto, kad tokios įplaukos buvo, o pareiškėjas neturi jokių kitų rašytinių įrodymų, susijusių su šių pinigų pervedimu, išskyrus jo sesers paaiškinimus. K. A. manymu, tiek Komisija, tiek mokesčių administratorius privalėjo surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiančius šių sumų apmokestinimą, o ne vadovautis vien tik minėtų įplaukų faktu ir aplinkybe, jog mokesčių mokėtojas neturi jokių kitų įrodymų. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, prieš priimdamas sprendimą apmokestinti nagrinėjamas įplaukas, turėjo suteikti jam pakankamą ir protingą terminą reikalingiems įrodymams surinkti, nes surinkti ir pateikti tokius įrodymus iš karto arba per trumpą laiką yra neįmanoma dėl objektyvių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo K. A. skundą su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždama, kad VMI pagrįstai ir teisingai, remdamasi byloje surinkta medžiaga, apskaičiavo pareiškėjui 123284 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 31295 Lt GPM delspinigių ir skyrė 12328 Lt GPM baudą.

VMI nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad K. A. 2004-2006 metais banko pavedimais į atsiskaitomąją sąskaitą gavo 64308,68 Lt iš skirtingų asmenų iš Japonijos. Pagal įstatymų nuostatas, prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Todėl, vertinat apmokestinimo GPM pagrįstumą, konstatuotina, jog 64308,68 Lt piniginių lėšų suma gali būti neapmokestintina GPM, tik jeigu yra įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra K. A. pajamos. Pažymėjo, jog K. A. neginčija pinigų gavimo fakto, tačiau nesutinka su VMI išvada, kad 64308,68 Lt yra jo apmokestinamosios pajamos ir tvirtina, kad šios lėšos buvo dukters (jo sesers) dovana jų mamai. VMI nuomone, įvertinus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjui, be jo paties ir sesers paaiškinimų, nepateikus į banko asmeninę sąskaitą gautų piniginių lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų, bei nesant įrodymų, kad į jo asmeninę sąskaitą gauti pinigai nėra jo pajamos, VMI pagrįstai padarė išvadą, jog K. A. 2004-2006 metais į banko asmeninę sąskaitą gautos pinigų sumos priskirtinos minėtu laikotarpiu gautoms pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais, kurios nebuvo deklaruotos ir nuo jų nesumokėti mokesčiai. VMI atkreipė dėmesį, jog pinigų dalis, kuriuos 2004-2006 metais J. B. (Aleknaitė) pati atsiuntė ir kurie buvo skirti motinos išlaikymui, patikrinimo akte nepripažinti pareiškėjo pajamomis.

Atsakovas akcentavo, jog VMI, atsižvelgusi į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo, padarė išvadą, kad dirbtinis 2007 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų A. L. ir L. L. sprendimas siekiant mokestinės naudos, t.y. siekis sumažinti GPM mokėjimą nuo žemės sklypo dalių, kurios buvo įsigytos nepraėjus trims metams ir kurių pajamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, priskiriamos apmokestinamoms pajamoms. Atsakovo vertinimu, VMI teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nustatė, kad sandorių aplinkybės yra iškreiptos ir jais siekta mokestinės naudos, todėl mokesčio bazė ir mokesčio suma apskaičiuotos vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis. VMI padarė pagrįstą išvadą, kad K. A. ir su juo susiję asmenys A. L. ir L. L., 2007 m. kovo 1 d. sutartyse nustatė žymiai mažesnę sklypo Nr. 1 bei 3/8 dalies sklypo Nr. 2, nuo kurių įsigijimo nepraėję trys metai, vertę nei yra tikroji jų kaina, bei žymiai didesnę A. L. su sutuoktine priklausančios 5/8 dalies sklypo Nr. 2, nuo kurio įsigijimo praėję trys metai, vertę, su tikslu sumažinti mokėtiną į biudžetą GPM, kadangi A. L. su sutuoktine 5/8 dalis sklypo Nr.2 įsigijo 2001 m. balandžio 13 d., t.y. daugiau kaip prieš trejus metus, todėl, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, pajamos, gautos už parduotą žemės sklypo dalį, neapmokestinamos GPM, o pajamos, gautos už pareiškėjo sklypą Nr. 1 ir L. L. 3/8 dalis sklypo Nr. 2 GPM apmokestinamos, nes žemės sklypas Nr. 1 ir sklypo Nr. 2 3/8 dalis įsigyti atitinkamai 2007 m. sausio 23 d. ir 2004 m. spalio 13 d., t.y. nuo įsigijimo nėra praėję treji metai. Iš to seka, kad pareiškėjas K. A. ir L. L., kurią sudarant sutartį atstovavo pareiškėjas, sudarydami 2007 m. kovo 1 d. sutartis ir savo nuožiūra nustatydami sklypo Nr. 1 bei sklypo Nr. 2 dalių kainas, siekė mokestinės naudos.

VMI tvirtino padariusi pagrįstą išvadą, kad K. A. parduoto sklypo Nr. 1 vertės santykis atitinka nepriklausomų nekilnojamojo turto vertintojų nustatytai turto rinkos vertei, neatsižvelgiant į sutartyje nurodytas nekilnojamo turto pardavimo kainas, todėl VMI pagrįstai pagal 2007 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjo pajamomis pripažino 1125000 Lt pinigų sumą ir atitinkamai perskaičiavo į biudžetą mokėtiną GPM, t.y. K. A. už 2007 metus apskaičiavo 104995 Lt GPM, su šia suma susijusius delspinigius ir 10499 Lt GPM baudą. VMI nurodė, kad K. A. 2009 m. spalio 5 d. Komisijai pateikė UAB „Domus optima“ paruoštas Nr. 09-10-05 (sklypo Nr. 2 nustatyta rinkos vertė 900000 Lt) ir Nr. 09-10-04 (sklypo Nr. 1 nustatyta rinkos vertė 420000 Lt) preliminarias išvadas dėl nekilnojamojo turto vertės. K. A. tiek skunde Komisijai, tiek ir skunde teismui nurodė, kad negalima vadovautis turto vertintojų UAB „Ober-Haus“ atlikto turto vertinimo pažymos duomenimis, kadangi parduodant žemės sklypus buvo sudaryti du atskiri sandoriai, įforminti atskiromis sutartimis, sudarytomis su atskirais pardavėjais, o UAB „Ober-Haus“ turto vertinimas galioja tik parduodant vertinamą turtą kartu ir negalioja parduodant žemės sklypą atskirai. VMI teigimu, šie pareiškėjo pateikti argumentai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, nes, įvertinus pateiktus įrodymus, nustatyta, kad UAB „Capital Invest“ turėjo tikslą nusipirkti ir nusipirko žemės sklypą (0,24 ha) už vieną bendrą kainą. Be kita ko, pabrėžė, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar motyvų pagrindu, o tuo tarpu K. A. pateiktose 2009 m. spalio 5 d. UAB „Domus optima“ paruoštose Nr. 09-10-05 (sklypo Nr. 2) ir Nr. 09-10-04 (sklypo Nr. 1) preliminariose išvadose dėl nekilnojamojo turto vertės nurodyta, kad išvada yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Tuo tarpu UAB „Ober-Haus“ 2007 m. kovo 28 d. turto vertės nustatymo pažyma yra parengta nepriklausomų turto vertintojų, atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimus ir turi juridinę galią, todėl yra laikytina teisinga, kol nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, UAB „Ober-Haus“ 2007 m. kovo 28 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 806V:07SV pateiktus duomenis VMI laikė teisingais ir jų teisingumui neturi įtakos, kas yra ataskaitos užsakovas.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotasis asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo K. A. skundą palaikė VMI atsiliepime i K. A. skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje kilęs ginčas dėl Inspekcijos, VMI bei Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui K. A. priskaičiuota į biudžetą sumokėti GPM, GPM delspinigius ir GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo dalykas – žemės sklypų pardavimo sandorių vertinimas, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, bei 64308,68 Lt, gautų į K. A. atsiskaitomąją sąskaitą, priskyrimas pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms.

Dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui K. A. mokesčių administratoriaus paskaičiuoto mokestinių nepriemokų matematinio teisingumo. Šalių pozicijos iš esmės skiriasi dėl patikrinimo metu ir sprendimų priėmimo eigoje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, t.y. K. A. nesutinka su mokesčių administratoriaus ir ginčą nagrinėjusios Komisijos išvada, kad jis ir su juo susiję asmenys – mama L. L. bei brolis A. L. – siekė mokestinės naudos ekonomiškai nepagrįstai ir nelogiškai paskirstydami žemės sklypų pardavimo kainas, dėl ko jam, kaip žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius sudariusiam asmeniui, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo paskaičiuotos papildomai į biudžetą mokėtinos GPM sumos, šio mokesčio delspinigiai ir skirta GPM bauda. Teismas pripažino, kad jam pateikti įrodymai liudija, jog, nustatydamas mokesčių bazę, mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi UAB „Ober-Haus“ atlikta teritorijos, į kurią įeina žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2, rinkos vertės nustatymo vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad vertinamos 0,24 ha teritorijos rinkos vertė yra 4500000 lt, iš jų sklypas Nr. 2 įvertintas 3375000 Lt (187500 lt už arą), o K. A. sklypas Nr. 1 įvertintas 1125000 Lt (187500 Lt už arą) ir, neatsižvelgdamas į sutartyje nurodytas nekilnojamojo turto pardavimo kainas, pagal pirkimo-pardavimo sutartį K. A. pajamomis pripažino 1125000 Lt.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, atsakydamas į K. A. skundo argumentus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai paskirstė bendrą žemės sklypų pardavimo kainą A. L., L. L. ir K. A., remdamasis turto vertinimo bendrovės UAB „Ober-Haus“ žemės sklypų pirkėjo užsakymu atliktu vertinimu, nes parduodant žemės sklypus buvo sudaryti du atskiri sandoriai, įforminti atskiromis sutartimis, sudarytomis su atskirais pardavėjais, o UAB „Ober-Haus“ turto vertinimas galioja tik parduodant vertinamą turtą kartu ir negalioja parduodant žemės sklypus atskirai, padarė išvadą, kad šiems pareiškėjo argumentams prieštarauja byloje pateikti įrodymai: mokestinėje byloje pateiktas UAB „Capital Invest“ 2007 m. vasario 15 d. akcininkų protokolas, kuriame nurodyta, kad bendrovė pirko žemės sklypą (0,24 ha) už vieną bendrą kainą; pareiškėjo K. A. 2009 m. vasario 24 d. paaiškinimas, kuriame pripažinta, kad sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo parduodami kaip viena teritorija ir skyrėsi tik pinigų paskirstymas; žemės sklypų pirkėjo UAB „Capital Invest“ vadovo T. Mykolaičio paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad bendrovei buvo svarbi visos (24 arų) teritorijos kaina, o ne atskirų žemės sklypų ar jų dalių teritorija ir kaina. Tai, kas išdėstyta, patvirtina faktą, kad buvo parduota bendra 0,24 ha teritorija, kas būtent ir turėjo įtakos galutinei žemės sklypų pardavimo kainai.

Teismas atmetė ir pareiškėjo K. A. skundo argumentus, kad mokestinį ginčą nagrinėjusi Komisija nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į jo pateiktas UAB „Domus optima“ preliminarias išvadas dėl su ginču susijusių žemės sklypų vertės nustatymo, kuriose nurodoma, kad A. L. priklausanti žemės sklypo dalies vertė yra žymiai didesnė, palyginus su pareiškėjui priklausiusiu žemės sklypu. Teismas konstatavo, jog UAB „Domus optima“ Komisijai pateiktos preliminarios išvados yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, o UAB „Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažyma parengta nepriklausomų turto vertintojų, atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimus ir turi juridinę galią, todėl laikytina teisinga tol, kol nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, šiuo atveju, svarbu ir tai, kad K. A. pateiktose UAB „Domus optima“ preliminariose išvadose sklypas Nr. 1 ir sklypas Nr. 2 buvo įvertinti atskirai, kai tuo tarpu, kaip minėta, nagrinėjamu atveju, galutinei žemės sklypų pardavimo kainai įtakos turėjo tai, kad buvo parduota bendra (0,24 ha) teritorija. Teismas konstatavo, jog tai, kad UAB „Ober-Haus“ turto vertinimą atliko pirkėjo UAB „Capital Invest“ užsakymu, nepaneigia bendrovės turto vertinimo pažymoje nustatytų duomenų ir sumų. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas K. A. ir savo žemės sklypų dalis pardavę asmenys, kuriuos atstovavo K. A., nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir paaiškinimų, kurie ekonomiškai pagrįstų sutartyse nustatytų kainų neadekvatumą ir jų logiškumą, t.y. neįrodė savo skundo teiginių pagrįstumo, o mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai paneigia K. A. kaltės nepripažinimą ir patvirtina mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvadų dėl pareiškėjo K. A. padaryto pažeidimo pagrįstumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad dirbtinis 2007 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjo K. A. ir su juo susijusių asmenų sprendimas, siekiant mokestinės naudos – sumažinti GPM mokėjimą nuo žemės sklypo dalių, kurios buvo įsigytos ir parduotos, nepraėjus trejiems metams, ir kurių pajamos, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Teismo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai realias žemės klypų Nr. 1 ir Nr. 2 kainas nustatė, remdamasis UAB „Ober-Haus”atlikta sklypų rinkos vertės nustatymo ataskaita ir padarė išvadą, kad abiejų parduotų sklypų vertė, skaičiuojant kainą už arą turėjo būti nustatyta pagal vienodą aro kainą – 187500Lt. Iš to, teismo manymu, seka, jog K. A. pajamomis pagrįstai ir teisėtai pripažinta 1125000 Lt, nuo kurių pareiškėjui K. A. paskaičiuoti į biudžetą mokėtini GPM ir su juo suiję mokesčiai bei skirta bauda.

Dėl 64308,68 Lt gautų į pareiškėjo K. A. asmeninę sąskaitą teismas nurodė, jog pareiškėjas K. A. neginčija pinigų gavimo fakto ir to, kad visos sumos buvo pervestos iš Japonijos, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad 64308,68 Lt yra jo apmokestinamosios pajamos. Teismas akcentavo, kad pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija galiojusi pinigų gavimo momentu) pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikoma 33 proc. pajamų mokesčio tarifas. GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuoti pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Išanalizavęs šį teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, ir konstatuoja, jog vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą, K. A. gauta 64308,68 Lt piniginių lėšų suma gali būti neapmokestintina GPM, tik jeigu yra įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra pareiškėjo K. A. pajamos.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas K. A. be savo paties ir sesers paaiškinimų, mokesčių administratoriui nepateikė jokių į jo banko asmeninę sąskaitą gautų piniginių lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų, t.y. neįrodė, kad į jo asmeninę sąskaitą gauti pinigai nėra jo pajamos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo K. A. 2004-2006 metais į banko asmeninę sąskaitą gautos pinigų sumos priskirtinos minėtu laikotarpiu gautoms pajamoms, nesusijusioms su darbo santykiais, kurios nebuvo deklaruotos ir nuo jų nebuvo sumokėti mokesčiai. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo K. A. skundo teiginius, kad mokesčių administratorius ir Komisija privalėjo duoti jam daugiau laiko reikiamiems įrodymams surinkti, nes, atsižvelgiant į tai, kad mokestinį ginčą nagrinėjo tiek vietinis, tiek centrinis mokesčių administratorius, o vėliau ir Komisija, ginčo nagrinėjimas skaičiuojant nuo Inspekcijos sprendimo priėmimo dienos iki Komisijos sprendimo priėmimo dienos vyko 5 mėnesius, K. A. tokiems dokumentams pateikti turėjo pakankamai laiko. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokių dokumentų pareiškėjas K. A. nėra pateikęs ir teismui. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas pripažino, jog mokesčių administratorius ir ginčą nagrinėjusi Komisija, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi ir MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, pagrįstai nuo 64308,68 Lt apskaičiavo ir nurodė K. A. sumokėti į biudžetą GPM bei su juo susijusias sumas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo nuomone, mokestinės prievolės, susijusios tariamai gauta mokestine nauda iš žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių, buvo suformuotos tik atsižvelgiant į lėšų gavimo į sąskaitą faktą. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad vien šios aplinkybės nepakanka mokesčių administratoriaus skaičiavimams pagrįsti. Siekiant pritaikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo būdą bei atkuriant iškreiptas slepiamas aplinkybes, turi būti aišku, koks konkretus subjektas vengė (jeigu vengė) mokesčio mokėjimo (turėjo tikslą gauti mokestinės naudos). Tačiau mokesčio administratoriaus išvada dėl gautos mokestinės naudos, kai byloje nėra nustatytas tolimesnis pajamų likimas, yra motyvuota ir nelogiška. Be to, byloje apskritai nėra įrodymų, kad ginčo sandoriais buvo gauta kažkokios naudos. Tokiu būdu, pareiškėjo manymu, jam papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos turi būti panaikintos kaip nepagrįstos.

2. Dėl 64308,6S litų gautų iš Japonijos apmokestinimo pareiškėjas nurodo, jog, siekiant pripažinti minėtas įplaukas pareiškėjo pajamomis, nepakanka vien tik fakto, kad tokios sumos buvo pervedamos į sąskaitą. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A10-780/2005 nurodė, jog „vien informacijos, kad į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta atitinkama pinigų suma, nepakanka padaryti išvadai, kad pareiškėjas gavo apmokestinamųjų pajamų". Kitoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vėlgi konstatavo, kad „vien pinigų iš sąskaitų išėmimo faktas negali būti prilyginamas fizinio asmens pajamų gavimui" (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10- 291/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.1. (S)). Iš esmės analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2010 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556- 285/2010. Pareiškėjo nuomone, vien šie, ką tik aptarti aspektai (dėl pinigų pervedimo aplinkybių ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose) tarnauja kaip savarankiški pagrindai apeliaciniam skundui tenkinti ir šioje dalyje.

3. Pareiškėjas pažymi, kad net jeigu ir būtų nustatyta, jog VMI turėjo pagrindą taikyti turinio prieš viršenybės formą nagrinėjamoje byloje, tai, pareiškėjo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju visgi tikslinga būtų dar kartą įvertinti GPMĮ nuostatas, pagal kurias nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamos skirstomos į A ir B klases, t. y. ar tikrai GPM išskaičiuojančio asmens mokestinė prievolė sumokėti GPM nuo gyventojo A klasės pajamų, remiantis GPMĮ reglamentavimu, gali pereiti gyventojui. Tokia išvada darytina dėl to, kad priėmus skundžiamą sprendimą tapo visiškai neaišku kokios gi pozicijos reikia laikytis šioje byloje dėl pajamų skirstymo į klases bei kaip turi būti suprantamas Komisijos sprendimo pagrįstumas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1703-561/2009 laikėsi visiškai priešingos pozicijos negu apeliacinės instancijos teismui skundžiamame sprendime. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1703-561/2009 nurodė, kad pareigos dėl prievolės sumokėti GPM perkėlimo nei GPMĮ, nei MAĮ, nei kitų teisės aktų nuostatuose nėra, todėl analogišką VMI skundą atmetė ir pripažino, jog būtent Komisijos pateikta teisės norminių aktų interpretacija yra teisinga. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčas dėl pajamų skirstymo į klases tarp mokesčių administratoriaus ir Komisijos kyla labai dažnai, t. y. akivaizdu, jog minėtosios institucijos turi iš esmės skirtingą pajamų skirstymo į klases įstatymo normų interpretavimo supratimą. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje, pareiškėjo nuomone, tikslinga būtų labai aiškiai ir nedviprasmiškai išnagrinėti šį klausimą, o gal net sušaukti išplėstinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegiją, turint tikslą užkirsti kelią nenuoseklios praktikos formavimui ateityje.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas byloje vyksta dėl 64308,68 Lt gautų į Japonijos į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą apmokestinimo ir ne individualios veiklos turto pardavimo (žemės sklypo) pajamų apmokestinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad mokesčių administratoriai turėjo pagrindą pripažinti, jog į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą 2004 – 2006 metais iš Japonijos pervestos piniginės lėšos, yra jo apmokestinamosios pajamos, nuo kurių turėjo būti išskaičiuotas ir sumokėtas GPM. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais pagrįstas minėtų pareiškėjo gautų piniginių lėšų pobūdžio įvertinimas, bei pirmosios instancijos teismo motyvais dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Aiškinant byloje taikytinas teisės normas pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Administracinių teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15 – 1108/2006) aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, yra pažymima, jog sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčių administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė arba neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės, arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos. Kitu atveju sąvoka „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus, apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas K. A. be savo paties ir sesers paaiškinimų nepateikė jokių į jo banko asmeninę sąskaitą gautų piniginių lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų, t. y. jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė mokestinio ginčo metu išsakytos versijos, jog piniginės į pareiškėjo sąskaitą įplaukė kaip jo sesers J. B. (A.) lėšos, skirtos mamai ir pareiškėjui pragyvenimui bei mokslui.

Dėl kito mokestinio ginčo epizodo, kuris susijęs su pareiškėjo atliktų žemės sklypų pardavimo sandorių vertinimu taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas savo skunde neišdėstė argumentų ir nepareiškė reikalavimų dėl aritmetinio mokesčių apskaičiavimo, o yra pateikęs motyvus tik dėl įrodymų vertinimo. Akcentuotina, jog dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Byloje buvo vertinamos 2007 m. kovo 1 d. pareiškėjo ir jo atstovaujamų asmenų (L. L. bei A. L.) su UAB „Capital Invest“ sudarytos žemės sklypų, esančių Fabijoniškių bei Ukmergės g., Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartys ir nustatyta, jog nei pats pareiškėjas K. A., nei asmenys, kuriuos jis atstovavo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir paaiškinimų, kurie ekonomiškai ar finansiškai pagrįstų sutartyse nustatytų žemės sklypų kainų ir jų paskirstymo neadekvatumą (neatitikimą rinkos kainoms). Savo ruožtu mokesčių administratorius realias žemės sklypų kainas nustatė, remdamasis objektyviais įrodymais - UAB „Ober-Haus” sudaryta sklypų rinkos vertės nustatymo ataskaita. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog 2007 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjo K. A. ir su juo susijusių asmenų sprendimas, siekiant mokestinės naudos – sumažinti GPM mokėjimą nuo žemės sklypo dalių, kurios buvo įsigytos ir parduotos, nepraėjus trejiems metams, ir kurių pajamos, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Atitinkamai, nustačius, kad šių sandorių tikslas buvo mokestinės naudos siekimas (mokestinio pranašumo įgijimas), mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, pagrįstai neatsižvelgė į juose nurodytas žemės sklypų kainas bei jų pasiskirstymą atskiriems asmenis, t. y. teisėtai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliaciniame skunde keliamas klausimas pagrįstai GPM išskaičiuojančio asmens mokestinė prievolė sumokėti GPM nuo gyventojo A klasės pajamų, gautų už žemės sklypų pardavimą, buvo perkelta gyventojui, t. y. pareiškėjui. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius taikydamas administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas pagal 2007 m. kovo 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį pareiškėjo pajamomis pripažino 1125000 Lt pinigų sumą ir atitinkamai perskaičiavo į biudžetą mokėtiną GPM. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodytąsias pajamas gavo iš juridinio vieneto – UAB „Capital Invest“, t. y. mokestį išskaičiuojančio asmens, kuriam, pareiškėjo nuomone, pagal GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas teko pareiga teisingai ir laiku išskaičiuoti GPM. Šiuo klausimu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. administracines bylas Nr. A438-359/2010 bei A442-773/2009) laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatos ir nustatoma, jog mokestinės naudos siekė būtent gyventojas (mokesčių mokėtojas), GPMĮ 23 straipsnis negali būti taikomas (mokestinė prievolė sumokėti GPM neperkeliama mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, bet GPM apskaičiuojamas gyventojui (mokesčių mokėtojui) t. y. asmeniui, kuris piktnaudžiaudamas mokesčių įstatymais, faktiškai gavo ar siekė gauti mokestinę naudą). Dėl šios priežasties darytina išvada, jog nustačius, kad būtent pareiškėjas piktnaudžiavo mokesčių įstatymais ir siekė mokestinės naudos, mokesčių administratorius tinkamai apskaičiavo ir nurodė jam sumokėti GPM nuo pajamų, gautų už žemės sklypų pardavimą.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas