Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-09-22 · Administracinė byla Nr. I-1703-561/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-09-22
Bylos Nr.
I-1703-561/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
J. A. P.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Gintaras Dabkevičius
Kategorijos
  • 9.1.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442 - 965/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Astai Briedienei,dalyvaujant pareiškėjai J. A. P.,pareiškėjos atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjai J. A. P. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-432 patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 24219 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM) ir 6375 Lt GPM delspinigių bei skyrė jai 2421 Lt GPM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 68-20 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (04)-K3-432.

Pareiškėja dėl minėtų mokesčių administratorių sprendimų padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės.

Žemesnės instancijos teismas

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2009 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. S-94(7-48/2009) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 68-20.

Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad pareiškėja pagal 2005 m. gruodžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį už 150000 Lt iš UAB „Beržolė“ įsigijo žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, esantį Kaune. Su šiuo pirkimu - pardavimu susijusiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad parduodamo turto vertė yra 240000 Lt, o pardavimo kaina buvo sumažinta 90000 Lt neatliktų gyvenamojo namo statybos darbų, kurių atlikimu įsipareigojo pasirūpinti pati pareiškėja, verte. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, jog nurodytus statybos darbus realiai atliko UAB „Beržolė“ ir juos perdavė pareiškėjai pagal minėtą pirkimo - pardavimo sutartį. Buvo nustatyta, jog pareiškėja turėjo tik 16608,50 Lt laiptų įrengimo išlaidų. Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad mokesčių administratorius, įvertinęs minėtas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja iš UAB „Beržolė“ gavo 73391,50 Lt (240000 Lt - 90000 Lt - 16608,50 Lt) pajamų natūra, ir jog nuo šios pajamų sumos turi būti sumokėta į biudžetą šiame mokestiniame ginče ginčijama GPM suma. Tačiau mokesčių administratorius nepagrįstai pareigą sumokėti GPM perkėlė pareiškėjai. Pareiškėja šiuo atveju gavo A klasės pajamas, nuo kurių GPM, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, turėjo išskaičiuoti šias pajamas pareiškėjai suteikęs asmuo - UAB „Beržolė“. Todėl iš pareiškėjos šiuo atveju negali būti reikalaujama sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą GPM sumą, dėl ko šiame mokestiniame ginče ginčijami nurodymai pareiškėjai sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas turi būti panaikinti.

Šalies argumentai

Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. S-94(7-48/2009) ir palikti galioti atsakovo 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 68-20.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad jis nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos pozicija, jog pareiškėja neturi pareigos sumokėti nagrinėjamu atveju apskaičiuotą GPM ir su juo susijusias sumas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnyje yra numatytos tam tikros pajamas gavusio gyventojo pareigos, t. y. gyventojas, teisingai užpildęs metinę pajamų mokesčio deklaraciją, privalo sumokėti pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos, nepriklausomai nuo to, dėl kokios klasės (A ar B) pajamų susidarė mokėtinas GPM. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai mokestį išskaičiuojantis asmuo mokesčio neišskaitė, nesumokėjo ir nedeklaravo, pareiga tokį mokestį apskaičiuoti ir sumokėti atsiranda ir gyventojui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2005 metus pateikė, tačiau, pažeisdama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnį, šioje deklaracijoje gautų ginčo pajamų natūra nedeklaravo, pajamų mokesčio nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo. Todėl jai pagrįstai buvo duoti šiame mokestiniame ginče jo užginčyti nurodymai dėl GPM ir su juo susijusių sumų sumokėjimo. Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nagrinėjamu atveju rėmėsi tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsniu, nustatančiu prievolę išskaičiuoti pajamų mokestį, bet neatsižvelgė į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnį, kuriame nustatyta prievolė pajamų mokestį sumokėti pajamas deklaruojančiam gyventojui, neįvertino Mokesčių administravimo įstatymo 40 bei 66 straipsnių nuostatų.

Pareiškėja su atsakovo skundu nesutiko.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, gyventojo pajamos, gautos iš juridinio asmens, priskiriamos A klasės pajamoms, o pagal šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pareiga išskaičiuoti ir sumokėti GPM tenka išmokas, priskirtinas gyventojo A klasės pajamoms, išmokančiam juridiniam asmeniui. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus nustatytos tariamos pareiškėjos pajamos yra priskirtinos A klasės pajamoms, todėl pareiškėja neturi pareigos mokėti GPM nuo šių pajamų. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius, neteisingai aiškindamas teisės normas, nepagrįstai siekia pareiškėjai nustatyti pareigas, kurių įstatymai nenumato.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su atsakovo skundu sutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl teisės normų, reglamentuojančių A klasės gyventojų pajamų apmokestinimą, aiškinimo ir taikymo, t. y. dėl to, ar GPM išskaičiuojančio asmens (UAB „Beržolė”) prievolė sumokėti GPM nuo gyventojo (pareiškėjos) A klasės pajamų, remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, gali pereiti gyventojui (pareiškėjai). Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15, 16 ir 18 dalimis, 40 straipsniu, 66 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 24 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad įstatymai imperatyviai nustato mokesčių mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos konkrečiai ir aiškiai apibrėžia mokestį išskaičiuojančio asmens pareigą apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pagal 2005 m. gruodžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį iš UAB „Beržolė“ gavo 73391,50 Lt pajamų natūra. Tai sąlygojo, kad 2005 m. gruodžio 7 d. susiklostė mokestiniai teisiniai santykiai tarp pajamų mokestį išskaičiuojančio asmens (UAB „Beržolė“) ir biudžeto. UAB „Beržolė“, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, vadovaudamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi, nuo 73391,50 Lt sumos (pareiškėjos A klasės pajamų) iki 2005 m. gruodžio 15 d. privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnį, UAB „Beržolė“ turėjo pareigą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį. Teismas nurodė, kad pareigos sumokėti GPM perkėlimo galimybė teisės aktuose nėra numatyta, o atsakovo argumentai dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio aiškinimo ir taikymo atmestini. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnis numato nuolatiniam Lietuvos gyventojui prievolę iki kalendorinių metų gegužės 1 dienos pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, tačiau šis straipsnis numato ir konkrečias išimtis, kai nuolatinis Lietuvos gyventojas tokios pareigos neturi. Jei nuolatinis Lietuvos gyventojas neturi pareigos pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, jis neturi ir prievolės sumokėti į biudžetą pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos. Tuo tarpu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, mokestį išskaičiuojantis asmuo visais atvejais, išmokėjęs gyventojui A klasės pajamas, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį. Teismas nurodė, kad šio ginčo atveju mokesčių administratorius nepagrįstai prievolę sumokėti GPM perkėlė pareiškėjai, nes ji nėra tinkamas subjektas, privalantis mokėti GPM nuo gautų A klasės pajamų. Mokestinių ginčų komisija tinkamai išnagrinėjo mokestinį ginčą ir teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias GPM mokėjimą, todėl atsakovo skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. S-94(7-48/2009) ir palikti galioti atsakovo 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 68-20.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnį, gyventojas, teisingai užpildęs metinę pajamų mokesčio deklaraciją, privalo sumokėti pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos, nepriklausomai nuo to, dėl kokios klasės pajamų susidarė mokėtinas GPM. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai, pavyzdžiui, mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas gyventojui sumas už iš jo pirktą ar kitokiu būdu įsigytą turtą, mokesčio neišskaitė, nesumokėjo ir nedeklaravo, prievolė tokį mokestį apskaičiuoti ir sumokėti atsiranda ir gyventojui. Tai reiškia ir tai, kad mokesčių mokėtojui pareiga teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją atsiranda visais atvejais, kai nustatoma, jog mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas gyventojui tam tikras sumas ar suteikęs pajamų natūra, mokesčio neišskaitė, nesumokėjo ir nedeklaravo. Tokiais atvejais iki gyventojo metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo dienos delspinigiai skaičiuojami mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, o vėliau - gyventojui. Todėl išvada, jog pareigos sumokėti GPM perkėlimo teisės aktų nuostatos nenumato, yra neteisinga. Atsakovas nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima suprasti, jog teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, kai gyventojas turi pareigą pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, jis turi ir prievolę sumokėti į biudžetą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnyje numatytą pajamų mokesčio skirtumą. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja tikrintu laikotarpiu dirbo valstybės tarnyboje, todėl ji vien dėl eitų pareigų privalėjo teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir sumokėti į biudžetą pajamų mokesčio skirtumą (GPM nuo gautų ginčo pajamų natūra).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, jog gyventojo pajamos, gautos iš juridinio asmens, priskiriamos A klasės pajamoms. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, kai gyventojui juridinis asmuo išmoka išmokas, priskirtinas gyventojo A klasės pajamoms, šis juridinis asmuo privalo išskaičiuoti GPM ir sumokėti jį į biudžetą. Pareiškėja nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnis įpareigoja gyventoją sumokėti tik skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytos GPM sumos ir mokestiniu laikotarpiu faktiškai sumokėtos GPM sumos. Mokestinio tyrimo medžiaga patvirtina, kad pareiškėja yra tinkamai sumokėjusi visą GPM, nurodytą jos metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje. Minėta teisės norma negali būti aiškinama taip, kad gyventojui tenka pareiga sumokėti GPM ir nuo A klasės pajamų, kurios jam buvo papildomai priskaičiuotos mokestinio patikrinimo metu, nes tokiu atveju netektų prasmės Gyventojų pajamų mokesčio 23 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti juridinį asmenį sumokėti GPM nuo gyventojo A klasės pajamų. Pareiškėja nurodo, kad pareigos sumokėti GPM nuo A klasės pajamų perėjimas gyventojui nėra tiesiogiai įtvirtintas nei viename Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnyje. Atsakovas, pasitelkdamas teisiškai neargumentuotą teisės normų aiškinimą ir darydamas prielaidas, nepagrįstai įžvelgia tokios pareigos perėjimo galimybę. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo pateikiamas teisės normų aiškinimas, kai pareigos sumokėti GPM nuo A klasės pajamų perėjimas gyventojui priklauso tik nuo to, ar gyventojas privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Remiantis tokiu aiškinimu, pareigą sumokėti GPM nelogiškai lemtų ne konkrečios apmokestinamos ūkinės operacijos atlikimas, o išvestinis iš tokios ūkinės operacijos veiksmas - GPM deklaracijos pateikimas. Be to, toks aiškinimas pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes gyventojai, gaunantys tokias pat A klasės pajamas, yra diferencijuojami pagal tai, ar jie privalo teikti metines deklaracijas. Atsižvelgiant į tai, yra visiškai nereikšminga atsakovo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja, kaip dirbanti valstybės tarnyboje, privalėjo teikti metines pajamų mokesčio deklaracijas. Pareiškėja nurodo, kad jeigu būtų vadovaujamasi atsakovo aiškinimu, tuomet pajamų skirstymas į A ir B klasės pajamas praktiškai prarastų prasmę, nes mokesčius išskaičiuojantys asmenys galėtų nemokėti jiems priklausančių mokėti GPM sumų ir laukti, kol atitinkamą deklaraciją pateiks gyventojas ir kol mokestinė prievolė pereis pastarajam. Remiantis tokiu aiškinimu, būtų sukurtos prielaidos mokesčių mokėtojų sukčiavimui ir piktnaudžiavimui, nebūtų teisinio tikrumo mokestiniuose santykiuose, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nepagrįstai pranašesnę padėtį suteikiant mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr.7). Taigi mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika, Nr. 6). Tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8 -972-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A442 - 773/2009).

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Įstatymas nenumato jokių apribojimų mokesčių mokėtojui paduoti skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Mokesčių mokėtojas gali skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tiek dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tiek dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo. Šiuo atveju pareiškėja nepasinaudojo šia teise ir Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr.S-94(7-48/2009) neskundė. Todėl šią administracinę bylą nagrinėjantys teismai yra saistomi skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą.

Spręsdami šį mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija).

Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Teismų praktikoje, aiškinant šią normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Svarbu, kad taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1591/2008).

Iš to seka, kad konstatavus Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (sudarius sandorį(-ius), kurio(-ių) vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad gyventojų pajamų mokestį nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo mokesčių mokėjimo principai, kadangi gyventojas, kuriam numatyta pagrindinė mokesčių mokėjimo pareiga, fiktyviai, motyvuodamas vieninteliu tikslu – mokestinės naudos siekiu, perkelia gyventojų pajamų mokesčio mokėjimą kitam subjektui ir taip piktnaudžiauja savo mokestinėmis teisėmis. Taigi tais atvejais, kai nustatomos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos dėl mokestinės naudos (priešingos teisei) gavimo, nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio tokią mokestinę naudą, t. y. netaikant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-359/2010).

Mokestinių ginčų komisija, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėja už 150000 Lt pagal 2005 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „Beržolė“ įsigijo žemės sklypą su nebaigtos statybos gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune. Dėl šio nekilnojamojo turto pardavimo pareiškėja su minėta bendrove buvo sudariusi dvi preliminarias sutartis (2003 m. balandžio 26 d. rezervavimo sutartį Nr.L-53 ir 2005 m. sausio 4 d. preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo sutartį Nr.L-53), kuriose buvo numatyta 240000 Lt nekilnojamojo turto pardavimo vertė. Taip pat pareiškėja ir UAB „Beržolė“ 2005 m. kovo 1 d. pasirašė 6 priedą prie sutarties Nr.L-53 dėl tam tikrų numatytų gyvenamojo namo darbų neatlikimo, kuriame pareiškėja įsipareigojo suderinti šiuos pakeitimus su rangovu ir pasirūpinti jų įgyvendinimu. 6 priede numatytų pakeitimų vertė yra 90000 Lt ir ši suma užskaityta kaip permoka už neatliktus sutartyje numatytus darbus ir minėta suma buvo sumažinta 2005 m. sausio 4 d. preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje L-53 numatyta 240000 Lt kaina (240000 Lt – 90000 Lt = 150000 Lt).

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, realia minėto gyvenamojo namo su žemės sklypu pardavimo verte laikė 2003 m. balandžio 26 d. rezervavimo sutartyje Nr.L-5 nustatytą šio turto vertę – 240000 Lt, taip pat konstatavo, kad 2005 m. kovo 1 d. 6 priede numatyti darbai (90000 Lt sumai), dėl kurių ir buvo sumažinta pardavimo kaina, 2005 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu beveik visi buvo perduoti kaip atlikti UAB „Beržolė“. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į tai, kad laiptus (16608,50 Lt vertės), kurie buvo nurodyti prie neatliktų darbų, pagamino ir sumontavo ne UAB „Beržolė“, Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, kad neatlikti darbai už 73391,50 Lt (90000 Lt – 16608,50 Lt = 73391,50 Lt) buvo atlikti ir perduoti pareiškėjai pagal turto pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. pareiškėja gavo 73391,50 Lt pajamas natūra, kurios priskiriamos A klasės pajamoms.

Kaip matyti iš mokestinio patikrinimo metu surinktų duomenų, nagrinėjamu atveju gyventojų pajamų mokesčio objektas yra pagal nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį natūra gautos pajamos. Tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta mažesnė kaina, kad pagal pirkimo pardavimo sutartį pareiškėja gavo pajamų natūra, buvo nustatyta tik atlikus mokestinį patikrinimą. Nors mokesčių administratoriai, apskaičiuodami papildomą gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas, formaliai nesirėmė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsniu, tačiau šiuo atveju mokesčių administratoriai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką (tai, kad pagal 2005 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėja iš UAB „Beržolė“ įsigijo žemės sklypą su nebaigtos statybos gyvenamuoju namu, kurių vertė 150000 Lt), bet atkūrė iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir nustatė, kad tam tikrus statybos darbus, dėl kurių iki 150000 Lt buvo sumažinta pareiškėjos įsigyto minėto nekilnojamojo turto kaina, atliko iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo pardavėjas UAB „Beržolė“, t.y. nustatė, kad pareiškėja pagal 2005 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį gavo iš UAB „Beržolė“ 73391,50 Lt pajamas natūra. Į tai nei Mokestinių ginčų komisija, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir, neteisingai aiškindami Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju gyventojų pajamų mokestį turi sumokėti mokestį išskaičiuojanti UAB „Beržolė“. Kadangi šiuo atveju mokestinę naudą gavo pareiškėja, todėl iš jos gali būti išieškotas gyventojų pajamų mokestis už natūra gautas pajamas.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai taikydamas teisę, taip pat gali kitais motyvais padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas bei priimti naują, t. y. visiškai kitokį sprendimą nei pirmosios instancijos teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratoriai pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja turi sumokėti papildomai apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo patenkinamas atsakovo skundas ir panaikinamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimas, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimas Nr.68-20 paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą.

Patenkinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr.S-94(7-48/2009) ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr.68-20.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysSkirgailė Žalimienė