Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-42/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-02-27Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-25Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2020-04-14Kauno apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-25
Bylos Nr.
1A-42/2013
Teisminio proceso Nr.
1-56-1-00643-2008-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas, Svajūnas Knizleris (pran.)
Nuteistasis
R. L.
Advokatai
Renas Bradūnas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-42/2013Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00643-2008-6Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.8.1.1.; 1.2.3.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjas),teisėjų Valdimaro Bavėjano, Albino Bielskio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam R. L. ,gynėjui advokatui Renui Bradūnui,specialistams Vytautui Kažemikaičiui, Gediminui Kubiliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2008-09-30 apie 21.45 val., Vilkaviškyje, Vytauto g. 6, esančiame Vilkaviškio rajono policijos komisariato laikino sulaikymo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia asmeninio konflikto su K. G. metu ne mažiau kaip penkis kartus sudavė ranka, spyrė K. G. į galvą, į šoną, į krūtinę ir pastarajam padarė šiuos sužalojimus: muštinę žaizdą dešiniame žande, kraujosruvą dešinio momens – smilkinio minkštuose audiniuose, kairės pusės IV, V, VI, VII šonkaulių lūžius tarp priekinės ir užpakalinės pažastinių linijų su kepenų mažosios skilties apatinio – užpakalinio paviršiaus paviršiniais plyšimais, VIII-IX šonkaulių lūžius priestuburinėje linijoje su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio apatinės skilties nugarinio paviršiaus sužalojimu, odos nubrozdinimą kairio žasto priekiniame paviršiuje, o dėl krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu ir kairio plaučio sužalojimu, oro bei kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, tai komplikavosi trauminiu šoku, kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu, dėl ko 2008-10-01 K. G. mirė. Tokiu būdu R. L. tyčia nužudė K. G. .

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įvykio aplinkybes, neįvertino, kad nuo pat pradžių ikiteisminis tyrimas vyko viena kryptimi, siekiant apkaltinti R. L. ir nekeliant jokių kitų versijų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų jį kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuotų policijos pareigūnų parodymais, todėl padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Nuteistasis teigia, kad policijos pareigūnai, kurių parodymais teismas grindė jo kaltę, yra tiesiogiai suinteresuoti proceso baigtimi ir jo nuteisimu už nužudymą, nes jei ne jis, tuomet būtent pareigūnai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn: į ligoninę su traumomis K. G. buvo atvežtas iš Vilkaviškio policijos komisariato, kitų asmenų, kurie galėjo kontaktuoti su nukentėjusiuoju, nenustatyta. Be to, nuteistojo nuomone, policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Visų pirma, iš karto po įvykio į komisariatą atvykusiam Vilkaviškio ligoninės vairuotojui L. U. policijos pareigūnai aiškino, kad K. G. buvo daužomas į sieną, suduodant galva, buvo šokinėjama ant jo krūtinės. Tuo tarpu apklausų metu pareigūnai tokių nukentėjusiojo sumušimo aplinkybių nenurodė. Be to, kaip matyti iš policijos pareigūnų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pastarieji tuo pačiu metu vaizdo monitoriuje matė skirtingus vaizdus: nors visi pareigūnai nurodė, kad K. G. mušamas gulėjo, tačiau tuo metu, kai Vi. B. rakino duris, R. P. matė, kad R. L. stovėdamas sudavė nukentėjusiajam 3-4 smūgius kojomis į galvą ir šoną, o R. K. matė, kaip R. L. sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius ranka K. G. į galvos sritį. Taigi, R. K. matė smūgius rankomis, kas turėjo būti R. L. atsitūpus ar atsiklaupus prie nukentėjusiojo, o R. P. – smūgius kojomis, kas, be abejo, turėjo būti stovint. Be to, A. G. parodė, jog matė, kad R. L. stovėdamas sudavė du smūgius kojomis gulinčiam K. G. , po ko Vi. B. su R. K. nubėgo rakinti kameros durų, tuo tarpu Vi. B. bei R. K. teigia, kad pirmiausia matė, kaip R. L. sėdėdamas smūgiuoja kojomis K. G. į šoną bei krūtinę, ir tik tuomet jie abu nubėgo link kameros durų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu Vi. B. teigė, jog išgirdęs triukšmą, monitoriuje pamatė, kad R. L. lipa ant pakylos, kur guli nukentėjęs, po to užsimoja ranka, nors ikiteisminiame tyrime teigė, jog nuteistasis sėdėdamas sudavė koja smūgius nukentėjusiam į galvą bei šoną ir net neužsiminė apie tai, kad būtų matęs R. L. kažkur lipant. R. P. teisme teigė, jog išgirdęs, kad muša žmogų, monitoriuje pamatė kaip gulinčiam K. G. suduodami smūgiai rankomis. Vėliau R. L. atsistojęs sudavė smūgius kojomis. Tuo tarpu ikiteisminiame tyrime jis nurodė, jog matė kaip R. L. sėdėdamas smūgiuoja kojomis gulinčiam K. G. , po ko buvo suduoti smūgiai kojomis atsistojus. Apie smūgius rankomis ikiteisminiame tyrime R. P. nieko nurodęs nebuvo.

R. L. nurodo, kad įvykio vietoje kraujo dėmės buvo rastos ant sienų bei grindų. Iš pareigūnų parodymų seka, kad R. L. K. G. mušė gulintį. Kad K. G. būtų judėjęs po kamerą nė vienas iš pareigūnų nenurodė. Todėl, jei nukentėjusysis visą laiką gulėjo, lieka neaišku, kada ir kokiu būdu jo kraujas galėjo patekti ant sienų bei grindų. Teismo medicininio tyrimo akte nurodyta, kad kraujas į aplinką galėjo patekti iš K. G. žaizdos dešinio skruosto srityje, kai tuo tarpu kraujo dėmės rastos ant sienos 33 cm aukštyje nuo medinio gulto. Taigi, esant tokiai situacijai, kaip nurodo pareigūnai, t.y. K. G. gulint ant nugaros, o nuteistajam suduodant smūgius, kraujas galėjo pateikti ant gulto, kur gulėjo K. G. , bet ne ant sienų. Be to, laikotarpis, per kurį jis tariamai mušė K. G. , buvo trumpas – keletas sekundžių, kol pareigūnai atbėgo į kamerą ir jį sulaikė, taigi nukentėjusysis negalėjo judėti iš vienos vietos į kitą, todėl ir kraujas turėjo koncentruotis toje vietoje, kur jis gulėjo, o ne ant sienų. Visos šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, rodo, kad K. G. galėjo smurtą patirti anksčiau, dar iki jo (R. L. ) patalpinimo į kamerą, po ko, K. G. judant po kamerą, kraujo galėjo patekti įvairiose vietose, tame tarpe ant sienų. Be to, rankomis suduodant smūgius, suėmus galvą bei daužant ją į grindis, kojomis suduodant smūgius nukentėjusiajam, ant nuteistojo rūbų, rankų turėjo likti mikrodalelės nuo K. G. rūbų, jo kraujo, plaukų ar kitų biologinių išskyrų, tačiau jos nebuvo rastos. Taip pat ant R. L. rūbų nebuvo rasta kraujo, kuris buvo likęs įvairiose kameros vietose – ant gulto, sienų, grindų, kas, nuteistojo manymu, iš esmės paneigia jo kontakto galimybę su K. G. . Apeliantas pažymi, kad po įvykio nebuvo tirti tą dieną budėjusių ir su K. G. konfliktuoti galėjusių policijos pareigūnų rūbai, kūnai. Tokio tyrimo metu, nuteistojo nuomone, galėjo būti gauta duomenų, galėjusių pakreipti tyrimą visiškai kita linkme.

Apeliantas pažymi, kad jo gynėjas teisminio nagrinėjimo metu prašė atlikti tyrimo eksperimentą tikslu nustatyti, per kiek laiko policijos pareigūnas Vi. B. , pamatęs monitoriaus ekrane smurto sceną, turėjo patekti į laikino sulaikymo kamerą. Nuteistojo žiniomis, budėtojų dalį ir laikino sulaikymo patalpas skiria daugiausia 5-7 metrų atstumas, kurį pareigūnas Vi. B. galėjo įveikti dviejų sekundžių laikotarpyje, dar keletas sekundžių užtruko durų atrakinimas bei patekimas į patalpą. Taigi, laikas, per kurį Vi. B. galėjo patekti į kamerą, tęsėsi ne ilgiau nei 5 sekundes. Per šį laiką, anot pareigūnų, stebėjusių vaizdą monitoriuje, nuteistasis turėjo suduoti smūgius sėdėdamas ant gulto kojomis, vėliau atsistoti, suduoti smūgius kojomis, rankomis, po to priklaupti prie K. G. bei sugriebęs už galvos trankyti jo galvą į grindis. Tačiau to padaryti per tokį trumpą laiką ir su už nugaros surakintomis rankomis neįmanoma, juo labiau, kad nei vienas iš pareigūnų nenurodė matęs R. L. keičiant savo poziciją. Visi jie matė tik skirtingas pozas, kuriomis esant jis tariamai smūgiavo K. G. . Dėl išdėstytų aplinkybių R. L. mano, jog byloje turi būti atnaujintas įrodymų tyrimas ir ikiteisminio tyrimo įstaigai pavesta atlikti tyrimo eksperimentą, siekiant nustatyti per kiek laiko įmanoma iš Vilkaviškio policijos komisariato budėtojų dalies nubėgti bei atrakinus patekti į laikino sulaikymo patalpą. Šį veiksmą pavesti atlikti ne Vilkaviškio policijos komisariato ar Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros, o kitų teisėsaugos įstaigų pareigūnams.

R. L. nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojos policijos pareigūnės E. K. tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis. Šiame dokumente nurodyta, kad E. K. buvo atvykusi į ligoninės chirurginį skyrių, tačiau apklausti K. G. dėl sunkios būklės nepavyko, jis jai nurodė, kad buvo sumuštas Vilkaviškio policijoje laikino sulaikymo kameroje, tačiau kas jį sumušė-neįvardijo. Tačiau šie duomenys iš esmės prieštarauja E. K. teisme duotiems parodymams, kad pas nukentėjusįjį buvo nuėjęs kitas pareigūnas S., kuris sakė, jog K. G. yra sunkios būklės reanimacijos skyriuje.

Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas be pagrindo nesivadovavo bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų J. J. ir S. M. parodymais, kad K. G. joms sakė, jog buvo sumuštas pareigūnų, o žmogus, kurį įmetė vėliau į kamerą ir kurį kaltina sumušimu, nekaltas, kad nukentėjusysis buvo sąmoningas, orientuotas, kvietė kitą slaugytoją G. F. , kurią pažinojo iš anksčiau. Be to, šios dvi liudytojos nurodė, kad K. G. sumušimo aplinkybes įvardijo, kaip sumušus stribams, o ne policijos įstaigoje, kaip kad yra teigiama nuosprendyje. Nors minėtos liudytojos ikiteisminio tyrimo metu buvo pakeitusios savo parodymus, tačiau teisme nurodė parodymų pakeitimo priežastis – nenorą liudyti teisme. Be to, šių liudytojų parodymus dėl K. G. sumušimo aplinkybių patvirtino liudytoja V. B. , kuri nurodė, jog perduodamos budėjimą slaugytojos J. J. bei S. M. jai pasakė, kad palatos Nr. 205 pacientas K. G. joms pasakęs, jog jį sumušė policijos pareigūnai, o asmuo, kurį dabar kaltina sumušimu, buvo įmestas į jo kamerą vėliau. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad po K. G. mirties tos pačios palatos pacientas pasakojo, kad ir jam naktį K. G. sakė, kad jį sumušė policijos pareigūnai.

R. L. nuomone, teismas taip pat nepagrįstai nesirėmė liudytojos G. F. parodymais, kad K. G. , pristatytas į ligoninę, pats savarankiškai ėjo į tualetą, kas akivaizdžiai paneigia kitų liudytojų – A. Š. , V. J. , A. M. parodymus apie tai, jog nukentėjusiojo būklė buvo tokia sunki, jog jis apskritai nekalbėjo. G. F. taip pat patvirtino, jog jai nukentėjusiojo palatos kaimynai sakė, kad K. G. naktį šaukęs, kad jį sumušė policijos pareigūnai. Be to, nurodė, kad apklausos prokuratūroje metu jai buvo daromas spaudimas, t.y. bandyta įteigti, kad K. G. sakė, jog buvo sumuštas ne policijos pareigūnų, o policijos įstaigoje kito asmens ir būtent tokių parodymų reikalauta iš jos, tačiau ji su tuo nesutiko. Nors vėliau apklausti palatose Nr. 205 bei 208 gydęsi pacientai ir paneigė, jog girdėjo bei medicinos personalui įvardijo sužalojimo aplinkybes, tačiau yra akivaizdu, jog šie asmenys nenori ir nenorėjo būti svarbiais liudytojais byloje, kur galimai galėjo būti keliamas klausimas dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be to, atsižvelgiant į G. F. teiginius apie patirtą spaudimą prokuratūroje, galima pagrįstai manyti, kad tokio spaudimo susilaukė ir kiti liudytojai, kurie, nenorėdami turėti problemų dėl policijos pareigūnams nepalankaus liudijimo, nurodė nieko apie sumušimą nežinantys.

Nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendyje iškelta abejone, jog pristatytas į ligoninę K. G. negalėjo žinoti, jog dėl jo sumušimo yra kaltinamas R. L. . Liudytoja A. K. nurodė, kad dirbant Vilkaviškio ligoninės greitosios pagalbos ekipaže bei atvykus į Vilkaviškio policijos komisariatą, jai policijos pareigūnai nurodė, kad asmenį, esantį laikino sulaikymo kameroje, sumušė kartu buvęs kameros kaimynas, suduodamas nukentėjusiojo galva į sieną. Šiuos duomenis, t.y. kad buvo sumuštas kameros kaimyno, A. K. nurodė ir atgabenus K. G. į ligoninės priėmimo skyrių. Liudytojas L. U. , Vilkaviškio ligoninės vairuotojas, patvirtino, kad felčerei A. K. policijos pareigūnai sakė, jog į ligoninės priėmimo skyrių gabenamą vyriškį sužalojo kartu su juo policijos komisariato kameroje buvęs kitas vyriškis. Taip pat pareigūnai sakė, kad buvo šokinėjama kojomis ant šio vyro krūtinės, stumiamas į sieną. Visos šios aplinkybės, R. L. manymu, rodo, kad K. G. galėjo girdėti policijos pareigūnų teiginius medicinos personalui bei žinoti apie tai, kas yra kaltinamas jo sužalojimu, nes šias aplinkybes pareigūnai nurodė jam girdint.

Apeliantas atkreipia dėmesį į jo pristatymo į policijos komisariatą aplinkybes: jis buvo pristatytas ir jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad pasipriešino pareigūno L. S. bandymui jį pristatyti į policijos komisariatą. Taigi, patys pareigūnai šiuo protokolu konstatavo, kad jokio pažeidimo, dėl kurio jį reikėtų panaudojant prievartą gabenti į policijos komisariatą, jis nepadarė. Todėl kyla klausimas, kodėl ir kokiu tikslu bei pagrindu jis buvo vedamas į policijos komisariatą. Be to, vėliau Vilkaviškio rajono apylinkės teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ir pasipriešinimo pareigūnui jo veiksmuose nebuvo. Tai, nuteistojo nuomone, rodo, kad į policijos komisariatą jis buvo gabenamas be priežasties, nesant tam jokio teisėto pagrindo, kas sudaro pagrindą įtarti, kad galbūt reikėjo žmogaus, kurį būtų galima apkaltinti.

Nuteistasis pažymi, kad po įvykio ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš esmės neatliko jokių pirminių veiksmų. Bylos duomenimis, medicinos personalas bendravo su K. G. , kuris joms nurodė, kas jo atžvilgiu vartojo smurtą, buvo sąmoningas tiek naktį, tiek dalį sekančios dienos, taigi, suvokė situaciją ir galėjo duoti parodymus apie įvykį. Tačiau, dėl nesuprantamų priežasčių niekas iš policijos pareigūnų neatvyko ir neapklausė nukentėjusiojo dėl sužalojimų aplinkybių. Taip, nuteistojo teigimu, buvo prarasta galimybė iš paties nukentėjusiojo sužinoti sužalojimo aplinkybes ir tinkama linkme nukreipti tyrimą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad operatyvinės grupės pareigūnai, tą dieną budėję ir pradėję tyrimą, būtų buvę nubausti už tarnybinių pareigų neatlikimą.

Šalies argumentai

R. L. nurodo, jog nenuginčijamo įrodymo, t.y. vaizdo įrašo iš policijos komisariato, prokuroras pareikalavo tik praėjus daugiau nei mėnesiui laiko nuo įvykio. Pareikalavus šio įrašo, iš policijos komisariato buvo gauti vienas kitam prieštaraujantys duomenys. Atsakyme dėl vaizdo įrašo pateikimo nurodyta, kad dėl techninių gedimų neveikė skaitmeninis įrašymo įrenginys. Liudytoju apklaustas komisariato vadovas V. A. nurodė, kad aiškinantis, kodėl nebuvo išsaugotas vaizdo įrašas, jam pareigūnas An. K. nurodė, jog keletą dienų prieš įvykį pareigūnai buvo atsijungę kiekvieno aukšto elektros energijos tiekimą, po ko nebuvo įjungta vaizdo įrašymo mechanizmo funkcija. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. K. apie jokius elektros energijos atjungimus nenurodė, o abu pareigūnus apklausęs prokuroras visiškai nesiaiškino dėl šių parodymų nesutapimo. Be to, šie pareigūnai buvo apklausti praėjus beveik metams laiko po įvykio. Tuomet, kai duomenų apie už įrenginių priežiūrą atsakingus asmenis pareikalavo teismas, Vilkaviškio policijos komisariatas pateikė pažymą, jog registracijos žurnale 2008-09-28 buvo užfiksuotas elektros energijos tiekimo sutrikimas. Kada tas įrašas minėtame žurnale ir apskritai pats žurnalas atsirado, neaišku, nes nei tuometinis komisariato vadovas V. A. , nei priežiūrą vykdęs pareigūnas An. K. apklausų metu jokios informacijos apie vedamą žurnalą nepateikė, tyrimo eigoje nebuvo aiškinamasis, kada toks žurnalas buvo užvestas, ar jis buvo įtrauktas į nomenklatūros sąrašus ir pan. Be to, elektros energijos dingimo faktas nebuvo fiksuotas RST. Visos šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, suponuoja išvadą, kad žurnalas policijos komisariate buvo užvestas ir įrašai jame padaryti ženkliai vėliau, jau pasikeitus komisariato vadovams. Vaizdo įrašymo techniką tyręs Lietuvos policijos KTC specialistas V. Kažemikaitis, paaiškino, kad vaizdo įrašymo įrenginio atmintyje lieka informacija apie energijos tiekimo atsinaujinimus, tačiau šiuo atveju jokio elektros energijos tiekimo atsinaujinimo 2009-09-28 užfiksuota nebuvo. Be to, specialistas nurodė, kad įrašymo įrenginio žurnalo duomenis apie įrenginio įjungimą, išsijungimą, galima paveikti išoriškai, o vaizdo įrašai daromi tol, kol kietasis diskas pilnai užsipildo informacija, vėliau naujai gaunama informacija įrašoma ant seniausiai įrašytos informacijos, taip palaipsniui diską užpildant nauja. Todėl R. L. mano, kad duomenys apie įrenginio įjungimą ir išsijungimą galėjo būti koreguojami, o vaizdo įrašo ilgą laiką nebuvo ieškoma tikslingai t.y. laukiant, kol kietasis diskas užsipildys informacija ir naujai gaunama informacija ištrins seniau įrašytą informaciją, galimai nenaudingą policijos pareigūnams.

Apelianto nuomone, abejonių tyrimo objektyvumu bei nešališkumu kelia tai, kad į teismo posėdį kaltinimas kvietė tik jam palankius liudytojus ir nekvietė tų, kurių parodymai galėjo sukelti abejones R. L. kalte, t.y. J. J. , S. M. . Tyrimo neobjektyvumą, nuteistojo nuomone, taip pat patvirtina ir suėmimo jam skyrimas dar neapklausus liudytojų, remiantis vien tarnybiniais pranešimais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis R. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi specialistus Vytautą Kažemikaitį, Gediminą Kubilių, liudytojus V. A. ir An. K. , konstatuoja, jog apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis R. L. .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad inkriminuoto nusikaltimo K. G. atžvilgiu jis nepadarė ir kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas dar iki jo – R. L. patalpinimo į tą pačią kamerą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis R. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kaltu dėl K. G. tyčinio nužudymo neprisipažino, tvirtindamas, kad smurto K. G. atžvilgiu nenaudojo. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad įvykio dieną buvo sulaikytas prie autobusų stotelės, esančios šalia Vilkaviškio policijos komisariato. Jį sulaikęs pareigūnas naudojo prieš jį fizinį smurtą, nuo ko jis prarado sąmonę, nutempęs prie komisariato uždėjo antrankius, po to komisariato patalpose vėl naudojo fizinį smurtą. Kai R. L. atsipeikėjo, buvo kameroje. Jis ėmė spardyti duris, šaukė, kad pareigūnai atidarytų ir nuimtų antrankius. Kai durų niekas neatidarė, jis atsigulė ant gulto. Ten pamatė gulintį K. G. , jį pajudino, bet pastarasis gulėjo ir nesikėlė. Tuomet jis paklausė K. G. , ar šis galėtų išimti jam cigaretes, ir pasakė, kad jį sumušė policija. Tada K. G. pasakė, kad jį taip pat sumušė policijos pareigūnai, tačiau už ką, kur ir kaip neaiškino. Kadangi kameroje degė silpna šviesa, jis neatkreipė dėmesio, ar K. G. buvo sumuštas, kraujo nepastebėjo. Jis pats jo nemušė, net neprisilietė prie jo, tik vėl spardė į duris, sakė, kad pareigūnai eitų pažiūrėti, nes sumušė žmogų, jam blogai. Tuomet pareigūnai per durų akutę papurškė jam į akis dujų, ištempė į koridorių, dar sudavė kelis smūgius ir įmetė į kitą kamerą (t. 5, b. l. 118-120). Pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apygardos teisme R. L. , laikydamasis savo pozicijos, jog inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, tačiau pripažino, jog kameroje gulintį K. G. pajudino koja. Taip pat parodė, kad K. G. pasisakė, kad jį taip pat sumušė policijos pareigūnai, bandė keltis, tačiau jam neišėjo (t. 3, b. l. 169-170). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju R. L. kitaip aiškino įvykio aplinkybes. Jis laikėsi tos pačios pozicijos, jog K. G. nesužalojo, tačiau nieko neaiškino apie tai, jog nukentėjusysis jam būtų sakęs, kad jį sumušė policijos pareigūnai, taip pat, kad būtų skundęsis kokiais nors skausmais. Nuteistasis parodė, kad uždarytas sulaikymo kambaryje pamatė ant grindų gulintį vyriškį. Jis pats atsisėdo kambaryje ant medinių gultų, vieną koją užsidėjo ant gulto, kitą buvo nuleidęs. Sėdėdamas savo koja jis stuktelėjo gulinčiam vyriškiui į koją, kad pabustų. Kai šis pabudo, suprato, kad yra neblaivus. Pastarasis kažką neaiškiai kalbėjo, todėl jis nesuprato, ką šis sako. R. L. paprašė to vyriškio iš jo džemperio kišenės ištraukti ir jam paduoti pakelį cigarečių, nes jis nori rūkyti, o pats dėl surakintų rankų negalėjo jų išimti. Tačiau vyriškis tik atsisėdo, bet prie jo nepriėjo, po to vėl atsigulė. (t. 2, b. l. 125-128). Sekančios apklausos metu nuteistasis R. L. parodė, kad atsisėdęs ant gulto liepė kameroje gulinčiam kitam vyrui keltis, nes norėjo, kad išimtų cigaretes iš jo kišenės. Sėdėdamas jis gulinčiam vyriškiui spyrė į koją aukščiau kelių, nes norėjo pažadinti. Vyriškis tuomet pusiau atsisėdo ir kažką nerišliai pasakė. Supratęs, kad su šiuo vyriškiu jis nesusikalbės, nuėjo prie durų ir spyrė į duris, taip kviesdamas pareigūnus, kad šie nuimtų antrankius, sužalojimų pas kameroje buvusį vyriškį nepastebėjo (t. 2, b. l. 130-131). Ir tik praėjus beveik metams laiko nuo įvykio nuteistasis R. L. ėmė teigti, kad nukentėjusysis K. G. jam pasakė, kad jį sumušė policijos pareigūnai, skundėsi, kad skauda, ranka buvo susiėmęs už šono (t. 2, b. l. 134-139).

Tačiau nuteistojo R. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pateikta įvykio versija prieštarauja įvykio metu policijos komisariato budėtojų dalyje buvusių ir įvykį mačiusių liudytojų Vi. B. , R. K. , R. P. ir Ai. G. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme.

Liudytojas Vi. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną pagal iškvietimą išvykę pareigūnai R. K. ir L. S. į komisariatą pristatė pakeliui sulaikytą girtą K. G. . Jokių išorinių sužalojimų pas jį nebuvo, K. G. elgėsi ramiai, nesipriešino ir niekuo nesiskundė, nesakė, kad pareigūnai jį sumušė, tik sumelavo pavardę. K. G. buvo nustatytas 2,8 promilių girtumas ir jis patalpintas į laikino sulaikymo kambarį išblaivinimui. Apie 21 val. L. S. išvažiavo vakarieniauti, bet netrukus sugrįžo kartu su kitu sulaikytu asmeniu – neblaiviu R. L. , kurį atsitempė užlaužęs rankas. R. L. neprisistatė, atsisakė pūsti į alkotesterį, todėl buvo uždarytas į tą pačią kamerą su K. G. . Jokios spec. priemonės prieš R. L. nebuvo naudojamos, išskyrus rankos užlaužimą, antrankiai jam uždėti nebuvo. Uždarius R. L. į kamerą, Vi. B. monitoriuje matė, kaip pastarasis su K. G. sėdėjo šalimais prie sienos ir kalbėjosi. Praėjus maždaug 20-30 minučių išgirdo trinktelėjimą, todėl pažiūrėjo į monitorių ir pamatė, kad K. G. guli aukštielninkas prie sienos, o R. L. sėdėdamas koja smūgiuoja K. G. į krūtinę. Jis spėjo pamatyti tik vieną smūgį, nes pagriebęs raktą nuo sulaikymo kameros, nuskubėjo prie durų. Rakindamas kameros duris jis išgirdo R. K. sakant, kad R. L. daužo K. G. galvą. Tokius R. K. žodžius jis suprato, kad nuteistasis su K. G. galva daužo į grindis ar sieną. Atidarius duris jis kartu su R. K. nutraukė R. L. nuo K. G. ir uždėjęs antrankius patalpino į kitą kamerą. K. G. nesiorientavo aplinkoje, ant veido buvo kraujo, todėl jie iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b.l. 97-99, t. 5, b. l. 140-141). Tokius savo parodymus liudytojas Vi. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 100-103). Nors pirmą kartą baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme liudytojas Vi. B. kiek kitaip aiškino apie nuteistojo R. L. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, t.y. kad monitoriuje matė R. L. mušant K. G. rankomis, tačiau tuo pačiu teismui paaiškino, jog iš karto po įvykio geriau prisiminė įvykio aplinkybes, todėl tikslesni yra jo pirminiai parodymai. Perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino kaip teisingus (t. 3, b. l. 145-147).

Liudytojas R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną kartu su L. S. pagal iškvietimą vyko į (duomenys neskelbtini) kaimą. Nuvykus nurodytu adresu paaiškėjo, jog triukšmą kėlusio asmens namuose jau nėra. Važiuodami atgal gatvėje pamatė girtą žmogų, kaip vėliau paaiškėjo tai buvo K. G. , dėl kurio keliamo triukšmo jie buvo iškviesti, tačiau sulaikytas jis nurodė kito asmens pavardę. Kadangi pastarasis buvo neblaivus viešoje vietoje, jie nuvežė jį į komisariatą išblaivinimui ir patalpino į kamerą. Sulaikant prieš K. G. nei jėga, nei smurtas nebuvo naudojamas, tam nebuvo jokio reikalo, pastarasis nesipriešino. Smurtas K. G. atžvilgiu nebuvo naudojamas ir pristačius į komisariatą. K. G. niekuo nesiskundė, sužalojimų pas jį nesimatė. Apie 21 val. iš kolegų sužinojo, kad L. S. gatvėje sulaikė dar vieną neblaivų asmenį, kuris netinkamai elgėsi gatvėje, įžeidinėjo pareigūną. Pastarasis buvo patalpintas į kamerą kartu su K. G. . Po kurio laiko į budėtojų dalį užėjo R. P. ir A. G. . Jiems visiems būnant budėtojų dalyje, kažkuris iš pareigūnų pamatė, kad kameroje mušasi, todėl Vi. B. greitai pagriebė kameros raktus ir nubėgo atrakinti kameros. Kol Vi. B. rakino kameros duris, jis dar spėjo monitoriuje pamatyti, kaip R. L. , priklaupęs prie gulinčio K. G. , sudavė pastarajam kumščiu apie tris smūgius į galvos sritį. Vi. B. atidarius kameros duris jie kartu nutraukė R. L. nuo gulinčio K. G. , surakino jam už nugaros antrankiais rankas ir išvedė į kitą kamerą. Taip pat iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nes K. G. buvo be sąmonės, jis gulėjo ir nejudėjo, ant skruosto matėsi kraujas. Apžiūrėję medikai K. G. išvežė į ligoninę. (t. 1, b.l. 84-85, t. 3, b.l. 143-144, t. 5, b.l. 137-139). Šiuos parodymus liudytojas R. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 86-88).

Liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio vakarą darbo reikalais užėjo į komisariato budėtojų dalį, kurioje dar buvo Vi. B. , R. K. ir A. G. . Jam būnant budėtojų dalyje, kažkuris iš pareigūnų pasakė, kad muša. Tai išgirdęs jis atsisuko į monitorių ir pamatė, kaip vienas iš sulaikytų asmenų guli ant nugaros, o kitas, sėdėdamas ant gultų, 2-3 kartus spyrė gulinčiam į krūtinę ir galvą. Tai pamatęs Vi. B. pagriebė raktą nuo kameros ir kartu su R. K. nubėgo prie kameros durų. Pareigūnams rakinant kameros duris, R. P. dar pamatė, kaip R. L. atsistojęs 3-4 kartus spyrė gulinčiajam į galvą ir į šoną. Po to į kamerą įbėgo Vi. B. ir R. K. , kurie, atitraukę R. L. nuo gulinčio asmens, uždėjo antrankius ir išvedė į kitą kamerą. Tuomet Vi. B. apžiūrėjo gulintį sumuštą asmenį ir iškvietė greitąją pagalbą (t. 1, b. l. 104-105, t. 5, b. l. 141-142). Šiuos savo parodymus liudytojas R. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 106-108). Pirmą kartą baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme liudytojas R. P. parodė, jog matė, kaip R. L. mušė K. G. rankomis, tačiau tuo pačiu teismui paaiškino, jog iš karto po įvykio geriau prisiminė įvykio aplinkybes, todėl tikslesni yra jo pirminiai parodymai. Perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino kaip teisingus (t. 3, b. l. 147).

Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2008-09-30 vakare darbo reikalais atvyko į komisariato budėtojų dalį. Tuo metu laikino sulaikymo kameroje buvo K. G. ir R. L. , budėtojų dalyje buvo jis, R. P. ir tą vakarą budėję pareigūnai Vi. B. ir R. K. . Vienu metu jis monitoriuje pamatė, kaip R. L. stovėdamas du kartus spyrė gulinčiam K. G. į šoną. Tuo metu Vi. B. ir R. K. pasiėmė raktus ir nubėgo atrakinti kameros. Ar R. L. sudavė dar kokius nors smūgius, nematė. (t. 1, b. l. 109-110, t. 3, b. l. 166-167, t. 5, b. l. 142-143). Tokius savo parodymus liudytojas A. G. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 111-113).

Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog įvykio metu policijos komisariate buvę ir įvykį matę liudytojai Vi. B. , R. K. , R. P. , A. G. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad sulaikant ir uždarant nukentėjusįjį K. G. į laikino sulaikymo kamerą, pastarasis buvo girtas, tačiau elgėsi ramiai, jokių sužalojimų pas ji nesimatė, kad būtų sumuštas nesiskundė, ir kad būtent R. L. , patalpintas į tą pačią kamerą su K. G. , smurtavo pastarojo atžvilgiu suduodamas smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į krūtinę, šoną ir galvą, po ko šis prarado sąmonę ir buvo išvežtas į ligoninę. Tokias pačias aplinkybes, t.y. kad nukentėjusįjį K. G. sužalojo toje pačioje kameroje buvęs sulaikytasis R. L. , paminėti policijos pareigūnai iš karto po įvykio nurodė tiek atvykusiai greitosios medicinos pagalbos felčerei A. K. , tiek į komisariatą sugrįžusiam kolegai L. S. , tiek Vilkaviškio ligoninės medikams – Vidaus ligų skyriaus vedėjai A. M. , nustatinėjusiai R. L. girtumą, ir priėmimo skyriuje budėjusiam chirurgui V. J. , įvykio naktį prižiūrėjusiam K. G. , taip pat įvykį tyrusiai tyrėjai E. K. . Pažymėtina, jog ir pats R. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje kelis kartus apklaustas įtariamuoju nenurodė tokių aplinkybių, jog jį patalpinus į kamerą K. G. būtų buvęs sužalotas, ir pripažino, jog vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam. Be to, tas aplinkybes, kad nukentėjusysis K. G. iki įvykio nebuvo sužalotas, o jį sulaikant pareigūnai jo atžvilgiu nenaudojo smurto, patvirtino nukentėjusiojo sulaikymą mačiusi liudytoja O. A. Galinaitienė (t. 5, b. l. 169-170), taip pat nukentėjusiojo sulaikyme dalyvavęs pareigūnas L. S. (t. 1, b.l. 92-95, t. 3, b.l. 144-145, t. 5, b.l. 139-140).

Nuteistasis R. L. , ginčydamas liudytojų Vi. B. , R. K. , R. P. ir Ai. G. parodymų patikimumą, teigia, kad pastarieji tuo pačiu metu stebėdami monitorių matė skirtingus vaizdus, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas neatitinka tikrovės. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog paminėti liudytojai monitorių stebėjo tuo pačiu metu. Priešingai, iš liudytojų policijos pareigūnų parodymų seka, kad pirmasis muštynes monitoriuje pastebėjo Vi. B. , kuris matė, kaip R. L. sėdėdamas vieną kartą koja spyrė K. G. į krūtinę, po ko liudytojas griebė kameros raktus ir skubėjo link kameros, todėl tolesnių R. L. veiksmų nematė. Šį smurto epizodą matė ir liudytojas R. P. , kuris patvirtino, jog sėdėdamas R. L. koja spyrė K. G. apie 2-3 smūgius į krūtinę ir galvą. R. K. paaiškino, kad jis į monitorių, kuriame buvo laikino sulaikymo kameroje vykstančio įvykio vaizdas, žvilgtelėjo po to, kai Vi. B. ėmė judėti kameros link, taigi, akivaizdu, jog tų pačių R. L. veiksmų, kuriuos matė liudytojas Vi. B. , R. K. negalėjo matyti. Bylos duomenimis, įvykio metu budėtojų dalyje visą laiką buvo tik liudytojai R. P. ir A. G. , tačiau liudytojas R. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis, nors ir stengėsi visą laiką stebėti monitorių, tačiau sekundei galėjo nukreipti dėmesį kitur, todėl natūralu, jog galėjo nepastebėti tų R. L. veiksmų, kuriuos matė R. K. . Tuo tarpu iš liudytojo Ai. G. parodymų matyti, jog jis monitorių ėmė stebėti vėliausiai, todėl, kaip ir liudytojas R. P. matė, kaip R. L. jau atsistojęs spardo gulinį K. G. . Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. teigia, kad policijos pareigūnai atvykusiam greitosios medicinos pagalbos vairuotojui L. U. kitaip aiškino K. G. sužalojimo aplinkybes, nurodydami, kad jis buvo sužalotas kitam sulaikytajam šokinėjant ant jo krūtinės. Tačiau kaip matyti iš liudytojo L. U. , taip pat liudytojos A. K. parodymų, jiems pagal iškvietimą atvykus į policijos komisariatą, policijos pareigūnai bendravo su felčere A. K. , o ne su L. U. , pastarasis tik girdėjo jų pokalbį. Be to, šis liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu nurodęs pirmiau paminėtas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, taip pat paaiškino, kad įvykio vakarą buvo daug iškvietimų ir jis į policijos pareigūnų kalbas su felčere per daug nekreipė dėmesio. Tuo tarpu liudytoja A. K. , su kuria pareigūnai betarpiškai bendravo, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė, kad jai buvo nurodytos tokios aplinkybės, jog nukentėjusįjį sužalojęs kitas kameroje buvęs asmuo šokinėjo pastarajam ant krūtinės. Ji paaiškino iš pareigūnų sužinojusi, kad sužalotojo galva buvo trankoma į kameros sieną, ir tokias aplinkybes, pristačiusi nukentėjusįjį į ligoninę, nurodė ten buvusiems medikams (t. 1, b.l. 119-121, t. 3, b.l. 147-148). Kaip matyti iš liudytojo Vi. B. parodymų, pastarasis būtent taip suprato R. K. žodžius, kad R. L. daužo K. G. į galvą, taigi, natūralu, jog tokias aplinkybes jis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiai medikei. Taigi, nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai prieštaringai aiškino K. G. sužalojimo aplinkybes.

Iš ekspertizės akto Nr. EKM 76/11(01) matyti, kad teismo medicinos ekspertizę atlikę ekspertai konstatavo, jog K. G. įvykio metu buvo padaryti šie sužalojimai: 1) muštinė žaizda dešiniame žande, kraujosruva dešinio momens-smilkinio minkštuose audiniuose, paaiškinami 2 smūgiais rankomis ar kojomis; 2) kairės pusės IV, V, VI, VII šonkaulių lūžiai tarp priekinės ir užpakalinės pažastinių linijų su kepenų mažosios skilties apatinio-užpakalinio paviršiaus paviršiniais plyšimais, VIII-IX šonkaulių lūžiai priestuburinėje linijoje su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio apatinės skilties nugarinio paviršiaus sužalojimu, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi, paaiškinami ne mažiau 2 smūgiais kojomis; 3) odos nubrozdinimas kairio žasto priekiniame paviršiuje, paaiškinamas vienu smūgiu koja. K. G. mirties priežastimi buvo kartūnės ląstos sumušimas, pasireiškęs daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu ir kairio plaučio sužalojimu, oro bei kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje. Tai komplikavosi trauminiu šoku, kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu. Nustatytų sužalojimų pobūdis atitinka tikėtinam jų padarymo mechanizmui, t. y. smūgiavimui rankomis ir kojomis, jų padarymo mechanizmas iš esmės sutampa su liudytojų R. K. , Vi. B. , R. P. , Ai. G. nurodomomis sužalojimų padarymo aplinkybėmis. Muštinė žaizda dešinio žando srityje galėjo būti išorinio kraujavimo šaltiniu (t. 6, b. l. 59-68). Įvykio vietos apžiūros 2008-09-30 protokolas ir įvykio vietos 2008-12-09 papildomos apžiūros protokolas patvirtina, kad Vilkaviškio rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpoje (budėtojų dalyje) yra monitorius, jo ekrano vaizdas padalintas į keturias dalis, dvi dalys rodo vaizdus iš laikino sulaikymo kamerų. Ant policijos komisariate esančių medinių laikino sulaikymo kameros grindų kairėje kambario pusėje, nuo sienos 12 cm į dešinę pusę nuo medinės pakylos yra raudona dėmė, paimtos nuoskutos; ant kairės sienos nuo medinių grindų į viršų 33 cm matomos įvairaus dydžio raudonos spalvos dėmės, išsidėsčiusios 33x24 cm plotyje (t. 1, b.l. 5-8, 9-13). Iš specialisto išvados Nr. S 542/08(01) matyti, kad nuoskutose nuo grindų yra K. G. kraujas su 99,999999999 % tikimybe. (t. 2, b.l. 54-64). Nors nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde teigia, kad esant tokiai situacijai, kaip nurodo pareigūnai, t.y. K. G. gulint ant nugaros, o jam suduodant smūgius, nukentėjusiojo kraujas galėjo koncentruotis tik toje vietoje, kuris gulėjo, o ne ant sienų, tokį nuteistojo aiškinimą paneigia byloje esanti specialisto išvada Nr. MK 38/10(01), iš kurios matyti, kad teismo medicinos ekspertė ir ekspertė trasologė, atlikusios kraujo pėdsakų trasologinį tyrimą, nustatė, jog įvykio vietoje ant grindų rastas kraujo pėdsakas (dėmė) galėjo susidaryti kraujui patekant iš kraujavimo šaltinio, pvz., toje pakylos vietoje gulėjusio nukentėjusiojo K. G. dešinio žando srities odos žaizdos. Ant sienos esanti pėdsakų (dėmių), panašių į kraujo dėmių, grupė susidarė galimai kraujui užtyškant iš kraujuojančio paviršiaus, pvz., K. G. gulinčiam ant pakylos grindų prie kairės sienos suduodant smūgį į dešiniojo žando sritį, kur padaryta odos žaizda. K. G. padarant jam veido srities sužalojimą, kuris buvo kraujavimo šaltiniu, galėjo būti tokioje padėtyje, kaip nurodo liudytojai, t.y. gulėjo ant pakylos prie kairės laikino sulaikymo kameros sienos. Pėdsakai (dėmės), panašūs į kraujo dėmes ant Vilkaviškio raj. PK laikino sulaikymo kambario kairės sienos, susidarę užtyškant, ir ant grindų, susidarę patekant, galėjo atsirasti K. G. būnant Vilkaviškio raj. PK pareigūnų parodymų patikrinimo įvykio vietoje nurodytoje vietoje ir būdu (t. 5, b.l. 37-45). Esant šioms aplinkybėms, netikėti liudytojų Vi. B. , R. K. , R. P. ir Ai. G. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir pasitvirtino liudytojų O. A. G. , L. S. , A. K. , A. M. , V. J. parodymais, teismo medicinos ekspertizės akto bei specialistų išvadomis, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo.

Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde teigia, kad per tą laiką, kol liudytojas Vi. B. pateko į kamerą, jis su už nugaros surakintomis rankomis neturėjo galimybės atlikti policijos pareigūnų nurodytų veiksmų, o tai, kad ant jo drabužių, rankų nebuvo rastos K. G. rūbų, jo kraujo, plaukų ar kitų biologinių išskyrų, patvirtina, jog jis su nukentėjusiuoju nekontaktavo. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, byloje nėra nustatytos R. L. nurodytos aplinkybės, kad jis į laikino sulaikymo kamerą buvo patalpintas su už nugaros antrankiais surakintomis rankomis, taip pat kad jis, sugriebęs nukentėjusiajam už galvos, būtų trankęs jo galvą į grindis. Kaip jau minėta, policijos pareigūnai nuosekliai parodė, kad nuteistasis R. L. smurtą K. G. atžvilgiu naudojo mušdamas pastarąjį kumščiais ir spardydamas kojomis, o antrankiai jam buvo uždėti jau po įvykio. Iš paminėto teismo medicinos ekspertizės akto seka, kad R. L. inkriminuoti nukentėjusiojo K. G. sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant rankomis ir kojomis ne mažiau kaip penkis smūgius. Taigi, esant šioms aplinkybėms, laiko tarpas nuo to momento, kai Vi. B. budinčioje dalyje esančiame monitoriuje pamatė laikino sulaikymo kameroje vykstančias muštynes, surado laikino sulaikymo kameros raktus, įveikė atstumą, skiriantį budėtojų dalį ir laikino sulaikymo kamerą bei atrakino jos duris, sveikam trisdešimt dviejų metų vyrui, koks įvykio metu buvo R. L. , teisėjų kolegijos nuomone, buvo pakankamas suduoti apie penkis smūgius gulinčiam ir nesipriešinančiam nukentėjusiajam, tame tarpe ir pakeičiant pozas, t.y. sėdint, atsistojant, pritūpiant. Juolab, kad, kaip matyti iš R. L. įvykio vakarą sulaikiusio L. S. , taip pat ligoninės, į kurią po įvykio šis buvo pristatytas neblaivumui nustatyti, darbuotojų A. Š. ir A. M. parodymų, nuteistasis buvo nervingas, agresyvus. Nors specialisto išvadoje Nr. S 542/08(01) nurodyta, kad nuoplovose nuo R. L. rankų ir nagų nuokarpose su panagių turiniu biologinės kilmės dalelių, tinkančių identifikuoti kitą asmenį, negauta (t. 2, b.l. 54-64), tačiau šios aplinkybės, įvertinus ir tai, jog R. L. nukentėjusįjį sužalojo suduodamas smūgius kojomis ir kumščiais, o pavyzdžiai lyginamajam tyrimui iš R. L. buvo paimti praėjus daugiau kaip parai laiko nuo įvykio, fakto, kad pastarasis kontaktavo su nukentėjusiuoju liudytojų policijos pareigūnų nurodytu būdu, nepaneigia. Tas pats pasakytina ir dėl tos aplinkybės, kad ant R. L. darbužių, t.y. sportinių kelnių ir sportinio švarko, nebuvo rasta K. G. kraujo, juolab, kad, kaip matyti iš įvykio vietoje rastų kraujo dėmių, žaizda nukentėjusiojo veide, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, jiems būnant įvykio vietoje, kraujavo nestipriai.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas netinkamai įvertino Vilkaviškio ligoninės slaugytojų liudytojų J. J. ir S. M. , V. B. ir G. F. parodymus apie joms žinomas nukentėjusiojo K. G. sužalojimo aplinkybes. Visų pirma, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojos J. J. ir S. M. paties įvykio nematė, o apie bendravimo su K. G. aplinkybes ir iš jo išgirstą informaciją aiškino pakankamai prieštaringai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta J. J. parodė, kad vežant K. G. tyrimams pastarasis paminėjo, kad jį sumušė „stribai“, kad stipriai daužė. Pasiteiravus, ar jis nebuvo sumuštas kameros draugo, jis atsakė, kad kameros draugas buvo įstumtas po incidento su pareigūnais (t. 1, b. l. 140-142). Baudžiamąją bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme liudytoja J. J. nurodė, jog K. G. jai sakė kažką panašaus į tai, kad jį sumušė „stribai“, ir iš jo žodžių ji suprato, kad sumušė policijos pareigūnai, ji pati nukentėjusiajam jokių klausimų apie kameros draugą neuždavinėjo, tačiau jis jai sakė, kad tuo metu, kai pas jį į kamerą buvo įstumtas kitas žmogus, jis jau buvo sumuštas (t. 4, b. l. 46-48). Grąžinus baudžiamąją bylą tyrimui papildyti ir vėliau bylą nagrinėjant teisme liudytoja J. J. ėmė teigti, jog apie įvykį K. G. jai pasakojo ne vežant tyrimams, bet palatoje Nr. 208, be to, aiškino, jog K. G. jai pasakojo, kad jį sumušė vienas policijos pareigūnas, kurį jis gerai pažįsta. Taip pat nurodė, kad ji tokių aplinkybių, jog K. G. jai būtų sakęs, kad jį stipriai daužė, apklausos metu nesakė (t. 5, b. l. 8-9, 157-158). Pažymėtina ir tai, jog apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir nurodžiusi pirmiau paminėtas aplinkybes, liudytoja J. J. atsisakė parašu patvirtinti savo parodymų teisingumą, o vėliau prieštaringai aiškino tokio savo elgesio priežastis – iš pradžių teigė, jog taip pasielgė, kad nereikėtų dalyvauti teismuose, vėliau – jog to priežastis buvo ta aplinkybė, kad parodymai nebuvo surašyti jos ranka. Be to, byloje liudytojais buvo apklausti toje pačioje palatoje Nr. 208 gulėję pacientai Al. G. , A. S. ir S. P. , tačiau visi jie nurodė negirdėję, kad naktį į jų palatą atvežtas K. G. būtų pasakojęs kam nors, tame tarpe medicinos personalui, apie jo sužalojimo aplinkybes (t. 6, b. l. 2-4, 10-12, 18-20), o nukentėjusysis M. G. teisme patvirtino, kad jo dėdė K. G. jokių policijos pareigūnų nepažinojo (t. 5, b.l. 120-121). Liudytoja S. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvežus K. G. į ligoninę, ji su juo bendravo. Paklausus nukentėjusiojo, kas atsitiko, pastarasis atsakė, kad jį sumušė „stribai“, iš ko ji suprato, kad sumušė policijos pareigūnai. Daugiau K. G. jai nieko nepasakojo, o ji jo neklausinėjo (t. 1, b.l. 145-147). Sekančios apklausos metu ši liudytoja paneigė pirmiau paminėtas aplinkybes. Ji parodė, kad K. G. iš viso mažai kalbėjo ir nieko apie save nepasakojo, o tik dejavo, kad skauda šoną, buvo sunkios būklės. Atvežus K. G. , ligoninėje vyko svarstymai, kas čia ir kaip buvo, vieni sakė, kad gal sumušė „stribai“, t.y. policininkai, kiti kalbėjo kitaip, tačiau tai buvo tik svarstymai, nieko konkretaus (t. 1, b.l. 148-149). Bylą nagrinėjant teisme liudytoja S. M. vėl ėmė teigti, jog K. G. jai sakė, kad jį sumušė „stribai“, taip pat nurodė ir naujas aplinkybes, t.y. kad K. G. jai sakė, kad kitas sulaikytas žmogus, buvęs su juo vienoje kameroje, yra nekaltas (t. 4, b.l. 15-17). Antrą kartą bylą nagrinėjant teisme liudytoja S. M. patvirtino, kad anksčiau jos duoti parodymai yra teisingi, tačiau nurodė, jog neprisimena, ar K. G. jai sakė, kad jį sumušė „stribai“, taip pat neprisimena, kur jis tai galėjo jai sakyti ir kas dar tai galėjo girdėti. Ji pati K. G. neklausė, kas jį sumušė, apie jokį asmenį, įmestą pas K. G. į areštinės kamerą ji nėra girdėjusi. Prisimena, kad K. G. policijos pareigūnus pavadino „stribais“, taip pat ji girdėjo, kad K. G. sumušė visai kitas asmuo, negu yra kaltinamas, tačiau tas aplinkybes ji girdėjo iš kitų žmonių, bet ne iš K. G. (t. 5, b.l. 158). Pažymėtina ir tai, kad ši liudytoja, ikiteisminio tyrimo metu davusi prieštaringus parodymus, vėliau negalėjo aiškiai įvardinti parodymų pakeitimo priežasties, tik nurodė, jog gal nenorėjo būti apklausiama dar kartą, todėl pasakė netiesą (t. 4, b. l. 15-17). Be to, faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis K. G. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio – jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,80 ‰) (t. 1, b. l. 77) ir stipriai sumuštas. Liudytojai Vi. B. , R. K. , A. K. parodė, jog po R. L. pavartoto fizinio smurto nukentėjusysis K. G. buvo praradęs sąmonę, tokioje būklėje jis buvo vežamas į ligoninę. Liudytoju apklaustas įvykio vakarą budėjęs ir nukentėjusįjį priėmęs Vilkaviškio ligoninės priėmimo skyriaus budintis gydytojas V. J. paaiškino, jog ir pristatytas į ligoninę K. G. nesiorientavo vietoje ir laike, sąmonę pradėjo atgauti tik vėliau, pastačius lašalinę. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl paties nukentėjusiojo K. G. gebėjimo objektyviai įvertinti įvykio situaciją, kaip jis buvo sužalotas ir kas tai padarė, ir juo labiau girdėti ir suprasti policijos pareigūnų pokalbio su atvykusia medike bei pastarosios pokalbio su ligoninės gydytojais turinį bei reikšmę kartu su juo kameroje buvusio asmens teisinei padėčiai. Nuteistasis R. L. nepagrįstai teigia, kad liudytojų parodymai apie sunkią nukentėjusiojo K. G. būklę yra paneigti liudytojos G. F. parodymais, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytoja G. F. įvykio vakarą, kuomet buvo pristatytas sumuštas K. G. , ligoninėje nedirbo. Jos pamaina prasidėjo tik sekančios dienos, t.y. 2008-10-01, rytą ir apie nukentėjusiojo būklę būtent jos darbo metu davė parodymus. Taigi, esant šių aplinkybių visetui, vertinti pirmiau aptartus liudytojų J. J. ir S. M. parodymus kaip patikimą įrodymų šaltinį apygardos teismas neturėjo pagrindo. Tuo tarpu liudytojos G. F. ir V. B. betarpiškai su nukentėjusiuoju K. G. apie jo sužalojimo aplinkybes nesikalbėjo, apie tai, kad jis buvo sumuštas policijos pareigūnų jos, kaip kad pačios nurodė, sužinojo iš pirmiau paminėtų liudytojų J. J. ir S. M. bei kitų kartu su K. G. palatoje gulėjusių pacientų. Tačiau, liudytojais apklausus tiek palatoje Nr. 208, į kurią įvykio naktį buvo paguldytas K. G. , tiek palatoje Nr. 205, į kurią sekančios dienos rytą jis buvo perkeltas, gulėjusius pacientus A. S. , Al. G. , S. P. , J. G. , V. R. ir J. M. , šios aplinkybės nepasitvirtino. Visi šie liudytojai nuosekliai aiškino, kad K. G. , būdamas ligoninėje, su niekuo iš ligonių nesikabėjo ir apie sužalojimo aplinkybes nepasakojo. Nors nuteistasis R. L. teigia, jog paminėti ligoninėje gydęsi pacientai ikiteisminio tyrimo metu galėjo patirti spaudimą ir dėl to nepasakoti apie jiems žinomas K. G. sužalojimo aplinkybes, tačiau tai yra tik subjektyvi nuteistojo nuomone, nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Nė vienas iš šių liudytojų, kurie buvo apklausti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bet ir teisme, neparodė, kad šios bylos proceso metu jiems būtų daromas vienoks ar kitoks poveikis. Tai, kad liudytoja G. F. , apklausta teisme, teigė, jog ją apklausęs prokuroras R. M. darė užuominas, kad nereikia kaltinti policininkų, nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmiau paminėti liudytojai apklausų metų davė tikrovės neatitinkančius parodymus.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti liudytojų Vi. B. , R. K. , R. P. ir Ai. G. parodymais apie nukentėjusiojo K. G. sužalojimo aplinkybes, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje ir atitiko kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apygardos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, pagrįstai šiais parodymais rėmėsi, o R. L. iškeltą įvykio versiją, kuri nepasitvirtino jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, teisingai įvertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už savo veiksmais sukeltas pasekmes.

Nuteistasis R. L. ginčija tyrėjos E. K. 2008-10-01 tarnybiniame pranešime išdėstytų aplinkybių patikimumą, tačiau šiame dokumente nėra nurodyta jokių duomenų, kurie galėtų būti vertinami kaip patvirtinantys ar paneigiantys R. L. kaltę sužalojus nukentėjusįjį K. G. . Tuo tarpu tyrėjos išdėstytos aplinkybės apie K. G. būklę 2008-10-01 atitinka tiek byloje esančius medicininius duomenis, iš kurių matyti, jog gydant K. G. ligoninėje jam buvo konstatuotas galvos sutrenkimas ir šonkaulių lūžimas, tiek byloje apklaustų liudytojų G. F. , V. B. , kartu su K. G. palatoje gulėjusių ligonių V. R. ir J. G. , taip pat K. G. lankiusių jo artimųjų O. S. , S. G. , V. G. parodymus, kad nukentėjusysis tą dieną buvo labai silpnas ir dėl kenčiamų skausmų vos kalbėjo, taip pat liudytojų V. R. ir J. G. parodymus, jog sekančią dieną po įvykio pas nukentėjusįjį buvo atvykę ir su juo bendravo policijos pareigūnai. Iš bylos duomenų matyti, jog apeliaciniame skunde minimas pareigūnas Vilkaviškio raj. PK KP NTS viršininko pavaduotojas T. S. taip pat buvo nuvykęs į Vilkaviškio ligoninę ir domėjosi K. G. būkle, tačiau tai įvyko ne 2008-10-01, o 2008-09-30, ką patvirtina byloje esantis šio pareigūno tarnybinis pranešimas (t. 1, b.l. 4). Nors apklausta liudytoja tyrėja E. K. neprisiminė, jog sekančią dieną po įvykio ji vyko apklausti nukentėjusiojo K. G. , tačiau, įvertinus pastarosios darbo pobūdį bei tą aplinkybę, jog nuo įvykio iki jos apklausos buvo praėję pusantrų metų, abejoti 2008-10-01 surašytame tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėms, kurios pasitvirtino kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, apygardos teismas neturėjo pagrindo.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, pastarasis mano, jog į policijos komisariatą įvykio dieną jis buvo pristatytas be priežasties, kas sudaro pagrindą įtarti, kad galbūt policijos pareigūnams reikėjo žmogaus, kurį būtų galima apkaltinti dėl jau sužaloto nukentėjusiojo. Tačiau kaip matyti iš liudytojo L. S. parodymų ir byloje esančio R. L. administracinio sulaikymo protokolo (t. 2, b. l. 80), pastarasis buvo sulaikytas dėl to, kad būdamas neblaivus, viešoje vietoje, gatvėje prie Vilkaviškio rajono policijos komisariato garsiai šūkavo, kas atitinka ATPK 178 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtį. Tas aplinkybes, kad R. L. įvykio vakarą buvo neblaivus ir išlipęs iš autobuso gatvėje garsiai šūkavo be pirmiau aptartų faktinių duomenų patvirtino byloje liudytoja apklausta R. L. pasitikti atėjusi jo sugyventinė V. D. , šių aplinkybių iš esmės neginčija ir pats nuteistasis, jo neblaivumas (1,98 ‰) nustatytas specialisto išvada (t. 2, b.l. 180). Liudytojai L. S. ir Vi. B. parodė, kad pristatytas į policijos komisariatą neblaivus R. L. atsisakė pasitikrinti girtumą ir nurodyti savo asmens duomenis, dėl ko buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, kad ne kas kita, o paties nuteistojo netinkamas elgesys buvo jo pristatymo į policijos komisariatą ir patalpinimo į laikino sulaikymo kamerą priežastimi. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad R. L. administracinę bylą dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui, reaguojant į pastarojo reikalavimą eiti kartu su juo į policijos komisariatą išsiaiškinti dėl netinkamo elgesio viešoje vietoje, išnagrinėjęs Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2009-05-29 nutarimu konstatavo, jog byloje nepakanka R. L. kaltę padarius šį administracinį teisės pažeidimą patvirtinančių duomenų, nepaneigia policijos pareigūno L. S. veiksmų, pristatant R. L. į policijos komisariatą, pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. L. 2008-09-30 Vilkaviškio rajono policijos komisariato laikino sulaikymo kambaryje kilusio asmeninio konflikto metu smurtavo prieš K. G. , suduodamas jam smūgius rankomis ir kojomis, tokiais savo veiksmais nuteistasis padarė nukentėjusiajam sužalojimus, tame tarpe krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės pažeidimu ir kairio plaučio sužalojimu, oro bei kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, kas komplikavosi trauminiu šoku, kvėpavimo ir širdies funkcijos nepakankamumu, dėl ko 2008-10-01 K. G. mirė, ir teisingai šiuos nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už tyčinį kito žmogaus nužudymą.

R. L. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog ikiteisminis tyrimas buvo šališkas, vyko tik viena kryptimi, siekiant apkaltinti jį, dėl to laiku nebuvo atliekami procesiniai veiksmai, kurių metu būtų surasti ir įtvirtinti jo parodymus patvirtinantys duomenys. Kaip matyti iš šioje byloje liudytoju apklausto ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro R. M. parodymų, priešingai nei teigia nuteistasis, tyrimo eigoje buvo tiriamos ne tik tos aplinkybės, ar sužaloti nukentėjusįjį galėjo R. L. , bet tikrinamos ir kitos versijos, t.y. ar tai galėjo padaryti policijos pareigūnai, ar K. G. galėjo susižaloti pats, ką iš esmės patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga. Iš liudytojo R. M. parodymų taip pat matyti, kad policijos pareigūnų drabužiai nebuvo paimti ir ištirti dėl to, kad įvykio dieną policijos komisariate budėję pareigūnai kontaktavo tiek su R. L. , tiek su K. G. , pristatant šiuos asmenis į policijos komisariatą, patalpinant į laikino sulaikymo kamerą, taip pat vežant juos į ligoninę, taigi pareigūnų drabužių tyrimas negalėtų objektyviai patvirtinti ar paneigti vienos ar kitos įvykio versijos. Jau pirmiau aptarti bylos duomenys patvirtina, jog priešingai nei teigia R. L. , tyrimą atliekantys pareigūnai tiek įvykio vakarą, tiek sekančią dieną domėjosi galimybe apklausti nukentėjusįjį K. G. , tačiau dėl pastarojo sveikatos būklės to padaryti nepavyko. Taip pat nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu tikslingai buvo delsiama paimti vaizdo įrašą. Kaip matyti iš liudytoja apklaustos tyrimą atlikusios pareigūnės E. K. parodymų pirmosios instancijos teisme, taip pat liudytoju apklausto Vilkaviškio policijos komisariato viršininko V. A. bei už kompiuterinę techniką komisariate paskirto atsakingo pareigūno An. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme, įvykio dienos vaizdo įrašą buvo bandoma peržiūrėti jau sekančios dienos ryte ir tuomet paaiškėjo, kad tokio įrašo nėra, kadangi nebuvo įjungta komisariate sumontuotos stebėjimo sistemos įrenginio įrašymo funkcija. Vilkaviškio rajono policijos komisariato viršininko R. G. 2009-12-15 rašte nurodyta, kad pagal 2008 m. rugsėjo 28 d. įrašą Operatyvaus valdymo poskyrio (budėtojų dalies) pamainos pareigūnų budėjimo priėmimo ir perdavimo žurnale užfiksuotus duomenis, budėjimo metu buvo dingusi elektra ir budėtojų padalinyje neveikė visa kompiuterinė įrangą (t. 3, b.l. 179). Byloje esantis UAB „Gintrėja“ raštas, taip pat eksperimento protokolas patvirtina, kad vaizdo stebėjimo sistema Vilkaviškio policijos komisariate sumontuotame įrenginyje dingus elektros tiekimui išsijungia, o energijos tiekimui atsinaujinus, automatiškai įsijungia tik vaizdo stebėjimo funkcija. Tuo tarpu vaizdo įrašymo funkciją reikalinga aktyvuoti mechaniniu (rankiniu) būdu, paspaudžiant mygtuką „REC“ (t. 2, b.l. 4, t. 5, b.l. 26-30). Iš liudytojų Vi. B. , L. S. , R. K. , An. K. parodymų matyti, jog ši prieš kelis mėnesius sumontuoto įrenginio ypatybė iki įvykio komisariato darbuotojams nebuvo žinoma, todėl, dingus elektrai, vaizdo įrašymo funkcijos niekas iš pareigūnų neaktyvavo. Netikėti šiais pareigūnų parodymais bei Vilkaviškio rajono policijos komisariato viršininko pateiktais oficialiais duomenimis teisėjų kolegija neturi pagrindo, juolab, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas G. Kubilius paaiškino, kad Rytų skirstomųjų tinklų duomenų bazėse registruojami tik išoriniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, o sutrikimai vidiniame vartotojo tinkle registruojami tik tuo atveju, jei apie juos praneša patys vartotojai. Šiuo atveju jokių pranešimų iš Vilkaviškio policijos komisariato gauta nebuvo, todėl jų duomenų bazėse duomenų apie kokius nors sutrikimus policijos komisariate nėra, tačiau tai nepaneigia galimybės, jog vidiniame komisariato tinkle buvo dingusi arba atjungta elektra. Tai, kad Vilkaviškio rajono policijos komisariate buvo eksploatuojama vaizdo stebėjimo ir vaizdo įrašymo sistema, tinkamai su ja nesupažindinus ir neapmokius ją naudojančių pareigūnų, ir kad ne iš karto buvo tiksliai nustatyta paskutinio elektros energijos dingimo policijos komisariate data, parodo, jog darbas šiame komisariate buvo organizuojamas ne visiškai tinkamai. Kita vertus, šios aplinkybės, nesant kitų objektyvių R. L. išsakytas prielaidas patvirtinančių duomenų, negali būti pagrindu išvadai, jog šioje įstaigoje galimai buvo klastojami dokumentai ar naikinami nusikalstamai veikai tirti reikšmingi vaizdo įrašai. Juolab, kad kaip jau minėta, įrenginys buvo visiškai naujas, vaizdo įrašo pasigesta sekančios dienos ryte, o policijoje dirbantys tiek budintys pareigūnai, tiek ir už kompiuterinę techniką paskirtas atsakingas pareigūnas šio įrenginio galimybių faktiškai nežinojo.

Nuteistasis R. L. teigia, jog ikiteisminio tyrimo neobjektyvumą dar patvirtina ir ta aplinkybė, kad kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta neapklausus liudytojų, remiantis vien tarnybiniais pranešimais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad suėmimo, kaip griežčiausios kardomosios priemonės, skyrimo klausimą, sprendžia ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, bet teismas. Vien ta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimo pradžioje kreipėsi dėl suėmimo vienam mėnesiui paskyrimo sulaikytam ir labai sunkaus nusikaltimo padarymu įtariamam asmeniui, nepatvirtina jų neobjektyvumo. Juolab, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. nutartis patvirtina, jog suėmimo klausimą sprendęs teismas konstatavo, kad tyrimo pateikti duomenys pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo pakankami skirti R. L. tokią kardomąją priemonę (t. 2, b.l. 148-149).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo pakankamai operatyvus ir išsamus, tačiau ikiteisminio tyrimo trūkumai buvo šalinami bylą perdavus ikiteisminiam tyrimui papildyti, taip pat bylą nagrinėjant teisme, dar kartą buvo tikrinama R. L. įvykio versija, tačiau ji, kaip jau minėta, jokiais objektyviais faktiniais duomenimis nepasitvirtino, o atliktų procesinių veiksmų metu surinkti duomenys buvo pakankami išvadoms dėl R. L. kaltės sužalojus K. G. padaryti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam R. L. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. L. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis R. L. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų nukentėjusysis K. G. neteko gyvybės. R. L. nukentėjusįjį sužalojo asmeninio tarpusavio konflikto metu, veikė netiesiogine tyčia. Bylos duomenimis, nuteistasis R. L. iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, buvo baustas administracine tvarka (t. 3, b.l. 4-5), ne kartą teistas, tame tarpe už nusikalstamas veikas, susijusias su smurto panaudojimu (t. 3, b. l. 6-9), po šios nusikalstamos veikos vėl nusikalto, už ką yra nuteistas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011-06-08 nuosprendžiu. Nėra nuteistojo R. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti R. L. paskirtą bausmę, teisėjų kolegija byloje nenustatė, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis. Nuteistajam šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė tinkamai subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011-06-08 nuosprendžiu paskirta bausme vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, apėmimo būdu, nes nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. L. padarė iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo, o jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Valdimaras BavėjanasAlbinas Bielskis