Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-08-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1090/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-06
Bylos Nr.
2A-1090/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02426-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
Ieškovas
E. K.
Atsakovas
A. M., O. M.
Trečiasis asmuo
notarė S
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1090/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02426-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 63.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1675-553/2013 pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovams A. M. ir O. M. , tretieji asmenys notarė S. K. , G. K. , dėl skolos pagal išduotą vekselį pripažinimo solidaria ir skolos iš atsakovų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams A. M. ir O. M. dėl skolos pagal išduotą vekselį pripažinimo solidaria ir skolos priteisimo, kuriuo prašė teismo pripažinti, kad 350 000 Lt skola, kylanti iš 2008 m. kovo 24 d. išduoto vekselio ieškovui E. K. , yra bendra buvusių sutuoktinių atsakovų O. M. ir A. M. prievolė, ir priteisti ją solidariai iš atsakovų A. M. ir O. M. ieškovo naudai, taip pat priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad O. M. ir A. M. santuokos metu, t. y. 2008 m. kovo 24 d. jis paskolino 350 000 Lt atsakovų įgyto namo paskolai apmokėti. Patvirtindamas pinigų gavimą O. M. išrašė paprastąjį vekselį. Teigė, jog įsiskolinimas pagal tikslinės paskirties kredito sutartį Nr. 02-015114-FA AB Swedbank buvo gražintas prieš terminą: 2008 m. kovo 28 d. – 20 000 Lt suma, 2008 m. balandžio 11 – 40 000 Lt suma, 2008 m. rugpjūčio 26 d. sumokėta 23 223,45 Lt suma, t. y. 83 223,45 Lt suma bankui buvo grąžinta po vekselio išdavimo. Ieškovo teigimu, dalį iš jo gautų pinigų atsakovai panaudojo įsigyto namo įrengimui, baldams, buitinei technikai, o ir 2008 m. gegužės 9 d. buto įsigijimo sutartis taip pat buvo sudaryta po vekselio išdavimo. Ieškovo vertinimu, akivaizdu, kad pinigai buvo naudojami šeimos poreikiams tenkinti, todėl 2008 m. kovo 24 d. O. M. pasirašytu vekseliu buvo išreikšta abiejų sutuoktinių valia.

Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-12872-235/2009 nutraukė atsakovų santuoką, patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurioje buvo padalintas santuokoje įgytas turtas - atsakovai lygiomis dalimis pasidalino santuokos metu įgytą gyvenamąjį namą, todėl ieškovas teigė, kad prievolė sumokėti pagal išduotą vekselį tenka abiems bendraskoliams kartu. Apie santuokos nutraukimą ieškovas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui, nes skolininkai M. teismui nepranešė apie kreditorių E. K. , todėl jis nebuvo įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu. Ieškovas 2009 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, tačiau 2011 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ieškovas savo teises turi ginti ginčo teisena. Ieškovo teigimu, ginčo vekselis priskirtinas prie bendrų sutuoktinių prievolių, nes O. M. ir A. M. turtas buvo įsigytas esant santuokoje, o vekseliu gauta suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Jokių kitų pajamų, kuriomis atsakovai galėjo padengti namo įsigijimui gautą kreditą, taip pat sumokėti už įsigytą butą, jie neturėjo - todėl akivaizdu, kad iš ieškovo gauta 350 000 Lt suma buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, todėl prievolė, kylanti iš 2008 m. kovo 24 d. vekselio, yra solidari ir turi būti vykdoma iš abiejų atsakovų turto.

2009 m. kovo 23 d. ieškovas E. K. , nesuėjus vieneriems metams nuo vekselio išrašymo dienos, pateikė O. M. 2008 m. kovo 24 d. išrašytą paprastąjį vekselį apmokėjimui, 2009 m. kovo 23 d. raštu šalys sutarė, kad vekselis turi būti apmokėtas iki 2009 m. gruodžio 3 d., O. M. savo parašu patvirtino, kad atleido E. K. nuo vekselio protesto įforminimo. Suėjus vekselio apmokėjimo terminui E. K. kreipėsi į 37-ąjį notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomąjį įrašą pagal 2008 m. kovo 24 d. vekselio davėjo O. M. išrašytą paprastąjį vekselį - notarė 2009 m. gruodžio 4 d. ir 2010 m. vasario 12 d. išsiuntė vekselio davėjui O. M. pareiškimą vykdyti piniginę prievolę ir sumokėti 350 000 Lt skolą, o 2010 m. vasario 23 d. išdavė paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą. Ieškovo teigimu, vien ta aplinkybė, kad vykdomajame dokumente skolininku nurodytas vienas iš buvusių sutuoktinių, nereiškia, kad šio asmens prievolė yra asmeninė ar turi būti vykdoma tik iš jam tenkančio turto dalies. Pasak ieškovo, sutuoktinių turtas ir jų skolos preziumuojamos kaip bendros, jeigu prievolės atsirado po santuokos sudarymo nors vieno iš sutuoktinių vardu. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nereikalauja, jog skolininko pasirašytas vekselis turi būti pasirašytas ir jo sutuoktinio. Įstatyme nėra nustatytos jokios galimybės ir procedūros, esant solidariajai sutuoktinių atsakomybei, vekselyje ir/ar vykdomajame vekselio įraše be vekselio davėjo nurodyti ir asmenį, kuris nėra pasirašęs vekselio. Ieškovo vertinimu, pareigą sumokėti pagal 2008 m. kovo 24 d. vekselį A. M. pripažino ir savo aktyviais veiksmais – 2011 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismui ji pareiškė ieškinį dėl paprastojo vekselio 2010 m. vasario 23 d. vykdomojo įrašo panaikinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškovo E. K. ieškinio netenkino; priteisė iš ieškovo E. K. atsakovės A. M. naudai 4 600 Lt dydžio atstovavimo išlaidas bei priteisė iš ieškovo E. K. valstybei 83 Lt dydžio teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Taip pat nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų O. M. ir A. M. turto areštą 350 000 Lt sumai palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Iš ieškinio ir prie jo pridedamų duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas E. K. reikalavimus, reiškiamus atsakovams A. M. ir O. M. , kildina iš 2008 m. kovo 24 d. O. M. išrašyto paprastojo vekselio, kuriuo pastarasis asmuo įsipareigojo E. K. sumokėti 350 000 Lt sumą, kartu kaip ieškinio pagrindą nurodydamas aplinkybes, kad šiuo vekseliu buvo įforminta atsakovams suteikta paskola, skirta ir panaudota šeimos poreikių tenkinimui.

Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarė S. K. sudarė vykdomąjį įrašą dėl 351 815,14 Lt bei 6% metinių palūkanų išieškojimo iš O. M. E. K. naudai bei į tai, jog pagal CPK 587 straipsnio 8 punktą, notaro vykdomieji įrašai pagal užprotestuotus ar neprotestuotinus vekselius yra pripažįstami vykdomaisiais dokumentais, todėl teismas sprendė, kad ieškovas E. K. jau nuo 2010m. vasario 23 d. įgijo teisę kreiptis į antstolį dėl 350 000 Lt sumos išieškojimo iš atsakovo O. M. bei konstatavo, kad ieškovo E. K. teisė prisiteisti iš O. M. 350 000 Lt sumą pagal 2008 m. kovo 24 d. O. M. išrašytą paprastąjį vekselį yra realizuota, tokios ieškovo teisės atsakovas nepažeidžia, todėl teismas neturėjo pagrindo ją ginti Civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas O. M. visiškai pripažįsta pareikštą ieškinį, kuriuo jo atžvilgiu yra reiškiamas solidarus reikalavimas priteisti skolą ir procesines palūkanas, nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarės S. K. vykdomasis įrašas jau yra vykdomas antstolės D. M. .

Teismas pažymėjo, jog reikalavimus grindžiant aplinkybėmis, kad 2008 m. kovo 24 d. paprastuoju vekseliu buvo įforminti paskoliniai santykiai, ieškovas privalėjo įrodyti esmines paskolos sutarties sąlygas, t. y. kad ieškovas perdavė atsakovui paskolos dalyką – 350 000 Lt ir, kad atsakovas įsipareigojo tokią sumą grąžinti ieškovui. Tik esant tokioms sąlygoms, būtų pagrindas pripažinti, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai, o tai yra viena iš esminių sąlygų atsakovės A. M. solidariai atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, jog nagrinėjamuoju atveju, ieškovas pinigų perdavimą atsakovui įrodinėja tik byloje esančiu 2008 m. kovo 24 d. paprastuoju vekseliu, tačiau teismas, ištyręs šį rašytinį įrodymą, konstatavo, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog šiuo vekseliu yra patvirtinamas 350 000 Lt sumos perdavimas atsakovui O. M. – vekselyje nėra įrašo apie atitinkamos sumos pinigų perdavimą – priėmimą, nėra ir kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių paskolos sumos perdavimą.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog ieškovo išdėstyti motyvai, kad jis turėjo pakankamai atliekamų piniginių lėšų ir paskolino 350 000 Lt sumą atsakovui vekselio pagrindu, nereikalaudamas jokių palūkanų ir užtikrinimo priemonių, tik iš draugiškų paskatų, bei į bylą pateikti įrodymai apie ieškovo šeimos bendrai gautas pajamas nėra pakankami pripažinti paskolos atsakovui suteikimo faktą ir ieškovo objektyvias galimybes suteikti atsakovui 350 000 Lt dydžio paskolą. Teismas nurodė, jog nors atsakovas O. M. pripažįsta ieškinį ir 350 000 Lt paskolos perdavimo faktą, tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ginčo šalių tikslus, pozicijas ir aiškiai susiformavusius atsakovų priešingus interesus, negalima laikyti šį pripažintą faktą nustatytu ir įrodytu (CPK 187 str. 2 d.). Teismo vidinį įsitikinimą, vertinant byloje esančius įrodymus ir atsakovo O. M. elgesio sąžiningumą, įtakojo ir nustatytos aplinkybės apie atsakovo elgesį santuokos nutraukimo byloje. Teismas nustatė, kad A. M. ir O. M. į Vilniaus miesto 1 apylinkės tesimą su prašymu dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu kreipėsi 2009 m. gegužės 4 d. Šiame prašyme abu pareiškėjai pripažino faktinę aplinkybę, kad jie jau ilgiau kaip vienerius metus faktiškai gyvena atskirai, neveda bendro ūkio ir nebepalaiko jokių šeimos santykių. Pareiškėjai taip pat patvirtino, kad jie neturi kreditorių, kurie galėtų įstoti į bylą dėl santuokos nutraukimo trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus dėl turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, padalinimo. Iš šio prašymo turinio matyti, kad proceso pradžioje pareiškėjai buvo susitarę, jog visas bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausęs nekilnojamasis turtas atitenka O. M. , motyvuojant tokį sprendimą tuo, kad O. M. besąlygiškai prisiima visus įsipareigojimus, susijusius su dukros Gretos išlaikymu, jos lavinimu ir kitų poreikių tenkinimu. Į bylą yra pateikta A. M. ir O. M. 2009 m. gegužės 4 d. pasirašyta sutartis Dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios sąlygas visas M. santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas turėjo atitekti O. M. . Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų A. M. ir O. M. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, 2009 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjų prašymą patenkino, patvirtindamas kitokio turinio santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pagal kurią šalys pasidalino santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą. Kaip matyti iš šio sprendimo turinio, pareiškėjai teismui taip pat patvirtino, kad kreditorių neturi. Teismas nurodė, jog šie įrodymai patvirtina, kad atsakovas O. M. , suprasdamas, kad ½ dalis kotedžo teismo sprendimo pagrindu atitenka atsakovei A. M. ir kad nėra jokių teisėtų priemonių priversti ją šią turto dalį padovanoti dukrai, ypač vertinant tuo metu jau buvusius konfliktinius santykius, jokių aplinkybių apie galimą bendrą sutuoktinių kreditorių bei 350 000 Lt skolinį įsipareigojimą nei teismui, nei pačiai atsakovei neatskleidė, nors turėjo pareigą nurodyti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei informaciją apie tai, kad pareiškėjui žinomiems kreditoriams yra pranešta apie bylos iškėlimą.

Teismas sprendė, jog toks atsakovo elgesys, jeigu ieškovas E. K. realiai jam būtų paskolinęs 350 000 Lt sumą, pripažintinas aiškiai nesąžiningu, logiškai nepaaiškinamu ir neįtikinamu. Nesąžiningumo konstatavimas aptariamojoje situacijoje suponavo teismo vertinimą, kad atsakovas O. M. gali nesąžiningai elgtis ir nagrinėjamojoje byloje, nes nėra jokių objektyvių ir logiškai jo elgesį pateisinančių motyvų. Teismo nuomone svarbi yra ir aplinkybė, kad 2009 m. gegužės 4 d. pareiškime teismui abu sutuoktiniai patvirtino, kad jie jau ilgiau kaip vienerius metus faktiškai gyvena atskirai, neveda bendro ūkio ir nebepalaiko jokių šeimos santykių, nes tai reiškia, kad vekselio surašymo metu 2008 m. kovo 24 d. atsakovai A. ir O. M. bendro ūkio nebevedė. Bet kuriuo atveju vekselio pasirašymo metu atsakovų santykiai jau buvo pašliję, todėl protingai nepaaiškinamas atsakovo O. M. elgesys tokiu momentu pasiimti didelę paskolą vekselio pagrindu. Todėl, atsižvelgdamas į visus išdėstytus motyvus, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė 350 000 Lt paskolos suteikimo O. M. fakto.

Teismas taip pat sprendė, jog ieškovo E. K. ieškinys netenkinamas ir todėl, kad jis neįrodė, jog ginčo prievolė yra bendra abiejų atsakovų prievolė. Teismas vertino, kad byloje nėra pateiktų pakankamų įrodymų, jog ginčo sandoris buvo sudarytas atsakovų šeimos interesais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas E. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šias esminiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apelianto teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog visas atsakovų turtas buvo įsigytas esant santuokoje, o vekseliu gauta suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, todėl sutuoktinių prievolė yra solidari ir turi būti vykdoma iš abiejų atsakovų O. M. ir A. M. turto.

2. Anot apelianto, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturėjo pakankamai lėšų 350 000 Lt sumai paskolinti – tokia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie patvirtina, jog ieškovas disponavo ginčo suma vekselio pasirašymo dieną: šią aplinkybę patvirtino liudytoja G. M. bei pareigą sumokėti pagal 2008 m. kovo 24 d. vekselį atsakovė A. M. pripažino savo aktyviais veiksmais – 2011 m. sausio 17 d. ji pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl paprastojo vekselio 2010 m. vasario 23 d. vykdomojo įrašo panaikinimo, kuriame nurodė, jog „<...> notarinis veiksmas išduodant 2010 m. vasario 23 d. paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą neatsiejamai ir tiesiogiai sukelia labai didelės vertės turtines pretenzijas ir ieškovei A. M. “.

3. Teismas, priteisdamas atsakovės A. M. naudai 4 600 Lt bylinėjimosi išlaidų nepasisakė už kokius konkrečius atsakovės atstovo atliktus procesinius veiksmus ši suma priteista, teismas nenurodė konkrečių bylinėjimosi išlaidų sudėtinių dalių, be to šios išlaidos neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, yra visiškai nepagrįstos, todėl teismas turėjo atsisakyti jas priteisti arba jas atitinkamai sumažinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė A. R. (buvusi sutuoktinė pavardė – M.) prašo skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apelianto atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo dėl liudytojos G. M. , advokato D. Z. , E. K. ir/ar kitų asmenų galimų nusikalstamų veikų teismo atskirąja nutartimi pranešti prokurorui.

Atsakovė nurodo, jog teismas labai išsamiai pasisakė, kad sutuoktinių turtas ir jų skolos nėra preziumuojamos kaip bendras turtas, o ištyręs O. M. 2008 m. kovo 24 d. išduotą paprastąjį vekselį, konstatavo, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog šiuo vekseliu yra patvirtinamas 350 000 Lt sumos perdavimas atsakovui O. M. . Teigia, jog yra pagrindas atskirąja teismo nutartimi kreiptis į prokurorą, nes E. K. ieškinys grindžiamas galimais klastotais pridedamais dokumentais, be to G. M. , būdama nuo tėvo O. M. visiškai priklausoma, teismui davė žinomai melagingus parodymus. Pasak atsakovės apeliantas iškraipo A. M. ieškinio turinį - priešingai nei teigia apeliantas, atsakovė savo ieškinyje nurodė, jog vykdomasis įrašas jai sukelia labai didelės vertės turtines pretenzijas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovės manymu, teismas tinkamai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas O. M. prašo skundą tenkinti pilna apimtimi - ieškovo pareikštą ieškinį tenkinti.

Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vekselis priskirtinas prie bendrų sutuoktinių prievolių, nes visas atsakovų O. M. ir A. M. turtas buvo įgytas santuokos metu. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad A. M. tariamai nežinojo apie ginčo vekselį yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams. Atsakovo teigimu, skunde teisingai nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neturėjo pakankamai lėšų 350 000 Lt sumai paskolinti – tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią vekselio turėtojas E. K. laikytinas sąžiningu jo savininku ir neprivalo įrodinėti savo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo ir/ar jos galiojimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie sudaryti šeimos interesais. Pasak atsakovo, 2008 m. kovo 24 d. vekselis priskirtinas prie bendrų sutuoktinių prievolių, nes vekseliu gauta suma buvo panaudota būtent atsakovų šeimos poreikiams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl ieškovo siekio solidaria skolininke pagal prievolę, kildinamą iš atsakovo O. M. išrašyto paprastojo vekselio, pripažinti atsakovę A. M. .

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškovo E. K. ieškinio netenkino; priteisė iš ieškovo E. K. atsakovės A. M. naudai 4 600 Lt dydžio atstovavimo išlaidas bei priteisė iš ieškovo E. K. valstybei 83 Lt dydžio teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas E. K. savo apeliaciniu skundu be kita ko, teigia, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visas atsakovų turtas buvo įsigytas esant santuokoje, o vekseliu gauta suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, todėl sutuoktinių prievolė yra solidari ir turi būti vykdoma iš abiejų atsakovų O. M. ir A. M. turto.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. kovo 24 d. O. M. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo E. K. sumokėti 350 000 Lt sumą (59 b. l., 1 t.); 2009 m. kovo 23 d. E. K. pateikė O. M. apmokėti šį vekselį iki 2009 m. gruodžio 3 d. ir O. M. raštu patvirtino, kad sutinka įvykdyti prievolę bei atleidžia E. K. nuo vekselio protestavimo įforminimo (60 b. l., 1 t.). Taip pat nustatyta, jog 2009 m. gruodžio 4 d. pareiškimu E. K. pareikalavo, kad O. M. apmokėtų nurodytą vekselį per 1 darbo dieną nuo pareiškimo gavimo dienos (61 b. l., 1 t.), o 2010 m. vasario 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 37-ąjį notarų biurą su prašymu išieškoti iš O. M. 350 000 Lt sumą ir vykdomojo įrašo išdavimo išlaidas (65 b. l., 1 t.). – 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarė S. K. sudarė vykdomąjį įrašą dėl 351 815,14 Lt bei 6% metinių palūkanų išieškojimo iš O. M. E. K. naudai (66 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, jog ieškovas, tvirtindamas, kad vekseliu gauta suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, nurodo, kad būtent O. M. ir A. M. santuokos metu, t. y. 2008 m. kovo 24 d. jis paskolino 350 000 Lt atsakovų įgyto namo paskolai apmokėti - teigė, jog įsiskolinimas pagal tikslinės paskirties kredito sutartį Nr. 02-015114-FA AB Swedbank buvo gražintas prieš terminą: 2008 m. kovo 28 d. – 20 000 Lt suma, 2008 m. balandžio 11 – 40 000 Lt suma, 2008 m. rugpjūčio 26 d. sumokėta 23 223,45 Lt suma, t. y. 83 223,45 Lt suma bankui buvo grąžinta po vekselio išdavimo; taip pat ieškovo teigimu, dalį iš jo gautų pinigų atsakovai panaudojo įsigyto namo įrengimui, baldams, buitinei technikai, o ir 2008 m. gegužės 9 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo sutartis taip pat buvo sudaryta po vekselio išdavimo.

Iš byloje esančio 2009 m. gegužės 4 d. atsakovų A. M. ir O. M. prašymo turinio matyti, jog atsakovai pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, kuriame abu pareiškėjai pripažino faktinę aplinkybę, kad jau ilgiau kaip vienerius metus faktiškai gyvena atskirai, neveda bendro ūkio ir nebepalaiko jokių šeimos santykių (168-169 b. l., 2 t.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtame prašyme pareiškėjai patvirtino, kad jie neturi kreditorių, kurie galėtų įstoti į bylą dėl santuokos nutraukimo trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus dėl turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, padalinimo (168 b. l., 2 t.). Taip pat šio prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjai buvo susitarę, jog visas bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausęs nekilnojamasis turtas atitenka O. M. , motyvuojant tokį sprendimą tuo, kad O. M. besąlygiškai prisiima visus įsipareigojimus, susijusius su dukros G. išlaikymu, jos lavinimu ir kitų poreikių tenkinimu – šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikta A. M. ir O. M. 2009 m. gegužės 4 d. pasirašyta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (23-24 b. l., 2 t.). Pažymėtina, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų A. M. ir O. M. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, 2009 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjų prašymą patenkino, patvirtindamas pareiškėjų 2009 m. rugsėjo 28 d. sudarytą patikslintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią šalys pasidalino santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o būtent: 1) registruojamas kilnojamasis turtas – automobilis NISSAN PRIMERA asmeninės nuosavybės teise nuo santuokos nutraukimo dienos atiteko A. M. ; 2) pareiškėjams (nagrinėjamu atveju atsakovams) atiteko po ½ dalį nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato – gyvenamojo namo su rūsiu), esančio (duomenys neskelbtini); 3) nekilnojamasis turtas – 2 kambarių butas su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise nuo santuokos nutraukimo dienos atiteko O. M. (50-53 b. l., 1 t.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjai teismui taip pat patvirtino, kad kreditorių neturi (50 b. l., 1 t.).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2002 m. lapkričio 18 d. AB Bankas „Hansa – LTB“, kredito sutarties Nr. 02-015114-FA pagrindu, suteikė O. M. tikslinei paskirčiai, t.y. namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimui 136 000 Lt sumos kreditą (kredito sutarties 1.1., 2.4. punktai; 11-25 b. l., 1 t.). VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo turinys patvirtina, kad atsakovai M. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2002 m. gruodžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (34 b. l., 1 t.), 2006 m. birželio 27 d. buvo fiksuotas 100% statybos baigtumas (26 b. l., 1 t.). Iš byloje esančios „Swedbank“, AB banko 2009 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. V-SR-4468 matyti, kad O. M. prieš terminą pagal tikslinės paskirties kredito sutartį Nr. 02-015114-FA bankui 2006 m. gruodžio 15 d. grąžino 35 000 Lt, 2008 m. kovo 28 d. – 20 000 Lt, 2008 m. balandžio 11 d. - 40 000 Lt, o 2008 m. rugpjūčio 26 d. – 23 223,45 Lt (49 b. l., 1 t.). Taigi tokiu būdu, po 2008 m. kovo 24 d. vekselio pasirašymo atsakovas O. M. bankui sugrąžino 83 223,45 Lt paskolos, iki tol – 52 776,55 Lt. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nepatvirtina, nei ie6kovo E. K. , nei atsakovo O. M. paaiškinimų, kad paskola bankui buvo grąžinta piniginėmis lėšomis, gautomis iš E. K. . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreditas prieš terminą buvo dengiamas dalimis jau nuo 2006 m. gruodžio 15 d. – kaip minėta, atsakovas O. M. bankui 2006 m. gruodžio 15 d. grąžino 35 000 Lt, nors pagal kredito grąžinimo grafiką (priedą Nr. 1 prie 2002 m. lapkričio 18 d. sutarties Nr. 02-015115-FA) už visus 2006 metus atsakovo grąžinamos įmokos viso sudarė 2 934,66 Lt (20-21 b. l., 1 t.). Tuo tarpu pagal 2011 m. lapkričio 24 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –Sodra) pažymą Nr. (14.1.1) I - 7139 „Dėl duomenų pateikimo“ atsakovo O. M. oficialios pajamos per 2006 metus sudarė tik 6 964,85 Lt: UAB „HR MANAGEMENT BALTIC“ už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – 942,08 Lt; UAB „VALGRA“ už laikotarpius: nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2006 m. kovo 31 d. – 760,87 Lt; nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. – 0,00 Lt; nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d. – 2 261,90 Lt; nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – 3 000 Lt. Iš pateiktų paskolos grąžinimo bankui per 2006 metus ir atsakovo O. M. išmokėto darbo užmokesčio duomenų matyti, kad be gaunamo darbo užmokesčio (pagal Sodros pažymą) atsakovas O. M. turėjo dar ir kitų pajamų, iš kurių galėjo bankui prieš terminą grąžinti paskolą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes, kad abiejų sutuoktinių (atsakovų) pareiškime teismui dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, kuriame abu pareiškėjai pripažino aplinkybę, kad jau ilgiau kaip vienerius metus faktiškai gyvena atskirai, neveda bendro ūkio ir nebepalaiko jokių šeimos santykių, patvirtinimą, kad kreditorių neturi, kad pasidalijant nekilnojamąjį turtą dviejų kambarių butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise nuo santuokos nutraukimo dienos atiteko O. M. , kad paskola buvo gauta tuo metu, kai šalys bendro ūkio nebevedė ir gyveno atskirai, sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas ir namas (duomenys neskelbtini), buvo įrengtas iš 350 000 Lt paskolos, gautos šeimos interesams ir kad tai buvo būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CPK 183, 185 str.).

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, kad teismas, priteisdamas atsakovės A. M. naudai 4 600 Lt bylinėjimosi išlaidų nepasisakė už kokius konkrečius atsakovės atstovo atliktus procesinius veiksmus ši suma priteista, teismas nenurodė konkrečių bylinėjimosi išlaidų sudėtinių dalių, be to šios išlaidos neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, yra visiškai nepagrįstos, todėl teismas turėjo atsisakyti jas priteisti arba jas atitinkamai sumažinti.

Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodė, kad atsakovė A. M. patyrė 4 600 Lt atstovavimo išlaidas bei šio argumento patvirtinimui, teismas išvardijo bylos lapus, kuriuose yra procesiniai dokumentai, patvirtinantys atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šiuose procesiniuose dokumentuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta už kokius konkrečius atsakovės atstovo atliktus procesinius veiksmus yra paskaičiuotas atlygis (88, 168 b. l., 1 t.; pinigų sumokėjimą patvirtinantys dokumentai - 135, 163 b. l., 1 t.), taip pat iš šių dokumentų galima nustatyti ir bylinėjimosi išlaidų sudėtines dalis.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto teigimu, kad teismo priteistos minėtos atstovavimo išlaidos neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, yra visiškai nepagrįstos, todėl teismas turėjo atsisakyti jas priteisti arba jas atitinkamai sumažinti. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgdamas į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, vertindamas bylos sudėtingumą, suteiktų paslaugų pobūdį, nusprendė, kad 4 600 Lt suma atstovavimo išlaidoms atlyginti yra pagrįsta ir protinga. Taigi, atsižvelgusi šioje nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti, todėl pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinio netenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytomis išvadomis, kad 350 000 Lt paskola nebuvo panaudota šeimos interesams ir sprendžia, kad ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).

Atsakovė A. M. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančius įrodymus, pagal kuriuos ji patyrė 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (150, 151 b. l., 3 t.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog šios atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir atitinka Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 93, 98 str.). Todėl atsakovei iš ieškovo E. K. priteisiama 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi ieškovui E. K. 7 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (119 b. l., 3 t.). Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovei A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 7 500 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus litų) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanutė MilašienėEgidija Tamošiūnienė