Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajam S. C., gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, nukentėjusiajam E. M., jo atstovui advokatui Tomui Liutaurui Petkauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 139 str. 1 d. ir nubaustas 5 MGL dydžio (650 Lt) bauda, kurią jis įpareigotas sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

priteista iš S. C. nukentėjusiajam E. M.: 955,40 Lt - turtinei žalai atlyginti, 5000 Lt - neturtinei žalai atlyginti bei 1500 Lt - teismo išlaidų už advokato pagalbą;

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. C. pripažintas kaltu pagal BK 139 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. vasario 18 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje tarpusavio konflikto metu stumdamas nukentėjusįjį kaimyną E. M., dėl ko pastarasis nukrito ir trenkėsi galva į koridoriaus sieną bei, spirdamas koja nukentėjusiajam E. M. į koją, dėl neatsargumo padarė nukentėjusiajam E. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis E. M. prašo atmesti kaip nepagrįstą nuteistojo S. C. apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2013-10-15 nuosprendį palikti nepakeistą; pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme ir atsikirtimų į nuteistojo apeliacinį skundą surašymui. E. M. nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, yra nenuoseklūs, prieštaraujantys ne tik tarpusavyje, bet ir su kita bylos medžiaga. Akivaizdu, kad ne vieną kartą apklausinėjant liudytojus dėl praėjusio didelio laiko tarpo jų parodymuose gali būti neesminių skirtumų. Pabrėžia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus dėl turinčių reikšmės šiai bylai esminių aplinkybių: nuteistasis S. C. stūmė jį į sieną, po to pakėlęs nuo žemės ėmė sukti, o jam ginantis, numetė ant grindų, nukritusiam spardė į kojas, dėl ko jis patyrė sužalojimų. Visiškai nesuprantami ir nepagrįsti nuteistojo teiginiai dėl koridoriuje įrengta kamera padaryto vaizdo įrašo neišsaugojimo ar nepateikimo. Jis tikrai turi žinoti, kad vaizdo kameros stebėjimo zona neapima įvykio vietos. Tą gali patvirtinti ir liudytojas M. K., kiti apklausti ten gyvenantys asmenys. Liudytoja apklausta R. M. patvirtino, kad matė, kaip S. C. spardė vyrą gulintį, mušė į veidą, krūtinę. Tokius parodymus ji davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, jokių esminių prieštaravimų jos parodymuose nėra. Nors nuteistasis neigia naudojęs smurtą prieš ją, tai patvirtina byloje pateikta teismo medicinos specialisto išvada. E. M. buvo konstatuotas dešinės akies srities sumušimas, kas patvirtina R. M. parodymus dėl V. C. jo atžvilgiu atliktų veiksmų. Aišku, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai pagrįstai vertino ne tik jo ir jo žmonos parodymus, bet ir kitus byloje surinktus įrodymus. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės, kad E. M. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku ir kitomis, ne jo nurodomomis aplinkybėmis, tačiau tai visiškai paneigia byloje pateikta medicinos specialisto išvada Nr. G-2048/12/02. Joje ne tik konstatuoti jam padaryti sužalojimai, bet ir nurodyta, kad jie galėjo būti padaryti jo nurodomomis aplinkybėmis, t.y. jo parodymus patvirtina objektyvūs nešališko specialisto pateikti duomenys. Išvados pateiktos, remiantis medicininiais dokumentais, kurie rodo, kad pagalbos jis kreipėsi nedelsdamas, jau sekančią dieną, ir nuo to laiko tyrėsi nuolatos. Apeliaciniame skunde pateikti nuteistojo pasvarstymai apie jo galimybę vaikščioti po traumos, sužalojimo konstatavimą tik po metų, yra nepagrįstos, tai yra, jokio specialaus išsilavinimo neturinčio asmens prielaidos ir negali būti traktuojamos kaip abejonės, vertintinos nuteistojo naudai. Be to, išraše iš medicininių dokumentų nurodyti jam padaryti sužalojimai, t. y. apatinės lūpos, dešinio apatinio voko, dešinio kelio, dešinės alkūnės sumušimai, dešinio kelio sąnario vidinio menisko plyšimas, nurodyta sužalojimų padarymo aplinkybės „trauma vakar 17.45 val. sumušė kaimynas". Byloje esantis 2012-02-19 pareiškimas Kauno AVPK Kauno m. Žaliakalnio PK patvirtina, kad dėl jo bei jo žmonos sužalojimo jis kitą dieną kreipėsi į Žaliakalnio PK. Atkreiptinas dėmesys, kad S. C. neigė minimą dieną vartojęs alkoholį, nors specialisto išvadoje užfiksuota, kad buvo išgėręs tris butelius alaus. Liudytojų M. K., G. Š.-K. parodymai šioje byloje negali būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai, nes jie matė tik konflikto pabaigą. Teismas teisingai įvertino, kad jų parodymai įrodo tik priešiškus, konfliktiškus, smurtu sprendžiamus santykius, tačiau nesirėmė jais kaip tiesioginiais, patvirtinančiais S. C. kaltę ar nekaltumą. Nors G. Š.-K., duodama parodymus „už sienos išgirdau triukšmą, trinktelėjo į sieną kažkas, bumbtelėjo" patvirtino E. M. parodymus, kad, S. C. atidarius duris, šis iškart puolė E. M. necenzūriškai keikdamasis, griebė už atlapų ir trinktelėjo į sieną, dėl ko šis apsvaigo. Priešingai, nei nurodo nuteistasis, jo padaryta veika yra kvalifikuota teisingai pagal BK 139 str. 1 d., tinkamai įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės - E. M. stūmimas, jo parkritimas, jam suduoti smūgiai. Jo atžvilgiu buvo atlikta daug smurtinių veiksmų, todėl konstatuoti, kuriuo būtent metu jis patyrė sužalojimą, yra neįmanoma. Visos abejonės įvertintos nuteistojo naudai, padarant išvadą, kad pasekmės galėjo kilti ne dėl tyčinių veiksmų, bet dėl neatsargumo. Paminėtina, kad S. C. pateikiamos įvykio aplinkybės yra visiškai paneigtos 2013-05-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu privataus kaltinimo byloje Nr. PK-127-288/2013, kuriuo E. M. buvo išteisintas dėl S. C. pateikto kaltinimo jį sužalojus. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde ginčija priteistos neturtinės žalos dydį, tačiau apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į susiformavusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, todėl neturtinės žalos dydis (5000 Lt) parinktas objektyviai ir tinkamai (bylos Nr. 1A-786-290-2013, 1A-293-348-2013 ir kt.). Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepažeidė jokių procesinės teisės normų, bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus įvertino taip, kaip tai numato BPK 20 str. 5 d. ir nenukrypo nuo šiuose atsikirtimuose nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, vadovaujantis nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, teisinio pagrindo nėra.

Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja advokatė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis iš esmės ginčija jo atžvilgiu priimtą Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl E. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą dėl S. C. veiksmų atitikimo BK 139 str. 1d. numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. C. kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, kad sumušė E. M., neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nuteistojo pateikta versija, kad jis pats buvo E. M. sumuštas, kai šis liepė jam išjungti garų ištraukėją, kad smūgį gavo tuomet, kai 2012-02-18 vakare išėjo pažiūrėti, kodėl laiptinės antrame aukšte rėkia E. M. žmona ir griūdamas čiupo E. M. į atlapus, kad nenugriūtų, tačiau jo nemušė, kad jis nežino, kas mušė E. M., kad į koją jam nespyrė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusiojo E. M. parodymais teisme nustatyta, kad su aukštu žemiau gyvenančiu S. C. jį sieja konfliktiniai santykiai, pastarasis nuolat kelia triukšmą, į prašymus netriukšmauti nereaguoja. Tą dieną, 2012-02-18, nuo pietų, aukšte, kuriame gyvena nukentėjusiojo šeima, veikė triukšmą keliantis įrenginys – garų ištraukėjas, kurį išjungti nukentėjusysis paprašė S. C., kuris, keikdamasis necenzūriniai žodžiais, iš karto puolė E. M., griebė už atlapų, trinktelėjo į sieną, nuo ko nukentėjusysis gynėsi, tačiau buvo parverstas S. C. ant grindų. Nukentėjusiajam S. C. suėmė už talijos, greitai suko aplink save, todėl jis patampė nuteistąjį už ausų, kad paleistų. Paleistas E. M. nukrito ant nugaros ir alkūnės, tada priėjo S. C. ir tyčia dar spyrė keletą kartų jam į kelį. V. C. jam dūrė pirštu į akį, ir kuomet jis užsimerkė, tuo metu gavo dar iš S. C. keletą smūgių. Nuteistasis ne tik spardė jį į kojas, bet ir sudavė keletą smūgių smalsumo vedamai R. M.. Nukentėjusysis dėl įvykio patyrė kelio sumušimą ir vidinio menisko plyšimą. Juos išskyrė kaimynas M. K.. Incidentą matė duris atidariusi kaimynė G. Š.. Į medikus kreipėsi kitą dieną, nes iš pradžių nieko nejautė, o kitą dieną suprato, kad nebegali pritūpti, skausmas buvo nebepakeliamas. Specialisto išvada rodo, kad nukentėjusiajam buvo sužalotas kelis, meniskas jam anksčiau plyšęs nebuvo. Jis negali išvardinti, kokius smūgius S. C. sudavė, nes tik gynė save ir savo žmoną, S. C. tik už ausų patampė. Liudytoja R. M. parodė, kad su C., su kuriais gyvena viename „bokse“, nesutaria, kad į prašymus išjungti triukšmą keliantį prietaisą (garų ištraukėją), jie nereaguodavo. 2012-02-18 apie 18 val. ji paprašė einančio į rūsį vyro paprašyti C. išjungti triukšmą keliantį įrenginį. Išgirdusi, kad S. C. keikia jos vyrą rusiškais keiksmažodžiais, išbėgusi pasižiūrėti, pamatė, kad vyras išstumiamas, po to – jau spardomas ant žemės. S. C. trinktelėjo ir jai kelis kartus, po tęsė smurtą vyro atžvilgiu – nukritusį spardė, dešine ranka vėl sudavė jai į krūtinę ir į kairį šoną, po to vėl mušė vyrą jau stovintį. S. C. mušė jos vyrą į veidą, į krūtinę. Ji nesuprato, už ką. S. C. buvo neblaivus. Į jos pagalbos šauksmą atsiliepė M. K.. M. beeinant namo, V. C. dar pribėgusi dūrė vyrui ir akį. E. M. buvo sumušta akis, veidas, sudraskyta striukė. Į medikus jis kreipėsi kitą dieną po incidento, gydytojai nustatė sumušimus ir menisko plyšimą. Liudytojas M. K. teisme parodė, kad jis 2012 m. vasario 18 dieną išgirdo koridoriuje triukšmą, pamatė du kaimynus, susikabinusius vieną su kitu, juos išskyrė, tuo konfliktas ir baigėsi. Jis matė tik konflikto pabaigą, nematė, kas kurį mušė, tik matė, kad nuteistajam iš lūpos ar iš nosies bėgo kraujas, buvo ištepta siena krauju. Girdėjo, kad S. C. kreipėsi į medikus, o apie E. M. nežino nieko. Liudytoja G. Š.–K. teisme parodė, kad jai R. M. skundėsi, jog S. C. sumušė jos vyrą ir ją pačią, kad vyrui sumušė kojos kelį, girdėjo, kaip R. M. šaukė „gelbėkit, muša“. Nuteistasis skunde apeliuoja į tai, kad jo kaltės dėl E. M. padaryto sužalojimo neįrodo liudytojų M. K. ir G. Š.-K. parodymai, kadangi šie liudytojai jokių smūgių nematė, o matė tik tai, kad jis ir nukentėjusysis buvo įsikibę vienas kitam į atlapus, tačiau kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Nėra pagrindo netikėti teisme duotais nukentėjusiojo E. M. parodymais, kurie yra nuoseklūs viso tyrimo metu ir kuris išsamiai paaiškino jo sužalojimo aplinkybes. Kolegija prieštaravimų jo duotuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatė, o pats S. C. nenurodė, dėl ko jis mano, kad nukentėjusysis jį apkalba, todėl šie jo skundo argumentai atmetami kaip abstraktūs. Taip pat nuteistasis abstrakčiai apeliaciniame skunde deklaruoja, kad prieštaringi ir liudytojos R. M. parodymai, kad teisme ji nurodė kitokias aplinkybes, nei ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kokias kitokias aplinkybes ji parodė teisme, nekonkretizuoja. R. M. parodymai neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos pripažino tinkamu įrodymu S. C. kaltei pagrįsti. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja į nukentėjusiojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų prieštaravimą jų parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu, tačiau šiuo aspektu pasakytina tai, kad teismas vertina tik teisme ištirtus įrodymus ir jų visumos pagrindu padaro faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Akivaizdu, kad ne vieną kartą apklausinėjant liudytojus dėl praėjusio didelio laiko tarpo jų parodymuose gali būti neesminių skirtumų, tačiau teisme duotų parodymų teisingumo tai nepaneigia.

Apeliantui neaišku, kokiu būdu nukentėjusiajam buvo padaryti nuosprendyje paminėti sužalojimai, nes teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas, o būtent, dešinio kelio vidinio menisko plyšimas, kilo, jį pakėlus ir staiga paleidus ant žemės, tačiau jis yra pripažintas kaltu dėl E. M. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, šį pastūmus, dėl ko pastarasis nukrito ir atsitrenkė galva į sieną bei spyrus koja jam į koją, tai, apelianto manymu, šios aplinkybės yra aiškiai prieštaringos. Šiuo aspektu pasakytina, kad apylinkės teismas teisingai įvertino, kad liudytojų parodymai įrodo tik priešiškus, konfliktiškus, smurtu sprendžiamus santykius, tačiau nesirėmė jais kaip tiesioginiais, patvirtinančiais S. C. kaltę ar nekaltumą. Įvertinant tai, kad G. Š.-K. „už sienos išgirdo triukšmą, trinktelėjo į sieną kažkas, bumbtelėjo", iškišusi galvą pažiūrėti, pamatė abu kaimynus įsikibusius į atlapus, ir R. M. matytą vaizdą „S. C. jos vyrą mušė per veidą, per krūtinę, matė jo smarkius smūgius, nukritusį ant žemės spardė“, ir tai, kad nukentėjusiojo E. M. atžvilgiu buvo atlikta daug smurtinių veiksmų, todėl konstatuoti, kuriuo būtent metu jis patyrė sužalojimą, yra neįmanoma, netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad, S. C. atidarius duris, šis iškart puolė E. M. necenzūriškai keikdamasis, griebė už atlapų ir trinktelėjo į sieną, dėl ko šis apsvaigo, pagrindo nėra. Nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 str. 1 d., laikytinos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės - E. M. stūmimas, jo parkritimas, jam suduoti smūgiai, ko pasekmė – E. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių pasekmių nustatytas tinkamai. Visos abejonės įvertintos nuteistojo naudai, padarant išvadą, kad pasekmės galėjo kilti ne dėl tyčinių veiksmų, bet dėl neatsargumo. Paminėtina ir tai, kad S. C. pateikiamos įvykio aplinkybės (kad jis pats buvo sumuštas E. M.) yra visiškai paneigtos 2013-05-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu byloje Nr. PK-127-288/2013, kuriuo E. M. buvo išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl S. C. pateikto kaltinimo jį nežymiai sužalojus. Specialisto išvadoje Nr. G-2048/12(02), kur E. M. konstatuotas dešinės akies srities sumušimas, dešinės alkūnės sumušimas, dešinio kelio sumušimas su dešinio kelio sąnario vidinio menisko plyšimu, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis, nurodyta, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku 2012-02-18, kuomet konflikto metu E. M. apie 15.00 val. nukentėjo nuo kaimyno S. C. (t. 1, b. l. 39). Išraše iš medicininių dokumentų nurodyti jam padaryti sužalojimai, t. y. veido ir kairės krūtinės ląstos sumušimas, nurodyta sužalojimų padarymo aplinkybės traumą ligonis patyrė buitinio konflikto metu 2012-02-18, į traumatologinį punktą kreipėsi 2012-02-19 (t. 1, b. l. 50). R. M. pareiškimu dėl jos ir jos vyro sumušimo kreipėsi į policiją 2012-02-19, ikiteisminis tyrimas Kauno apylinkės prokuratūros 2013-03-13 nutarimu dėl jos nežymaus sveikatos sutrikdymo nutrauktas, išaiškinant nukentėjusiajai teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, dėl E. M. – surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą. Be to, medicinos dokumentų išrašuose nurodoma, jog traumą, lėmusią kelio sąnario menisko plyšimą, E. M. patyrė buityje 2012-02-18 (t. 1, b. l. 138-147), pagrindo abejoti šiais oficialiais medicininiais dokumentais, nėra. Medicininiuose dokumentuose konkrečiai nenurodyta, kad būtent S. C. nukentėjusiajam padarė specialisto išvadoje ir kaltinime paminėtus sužalojimus, tačiau šie rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas aplinkybes, kad S. C. savo veiksmais padarė kūno sužalojimus E. M., kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Konstatuojama, kad S. C. nusikalstamai veikai kvalifikuoti įrodymų visumos pakanka, o ta aplinkybė, kad nukentėjusysis po incidento dar ėjo į parduotuvę, S. C. kaltės padarius kaltinime jam inkriminuojamą nusikaltimą nepašalina. Nuteistojo apeliaciniame skunde paminėtos vaizdo įrašymo kameros įrašas neišsaugotas (t. 1, b. l. 153), todėl apie įrašo įrodomąją vertę, pagrindžiant bylai reikšmingas aplinkybes, nepasisakoma. Taip pat kolegija nepasisakys ir apie S. C. neblaivumą, kadangi šis požymis jam neinkriminuotas, kaip ir nėra pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Daroma išvada, kad nuteistojo S. C. kaltė padarius jam inkriminuotą neatsargų nusikaltimą, įrodyta, o jo apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo padarytų išvadų. Skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 str. keliamus reikalavimus, tai yra nurodyta nusikalstama veika, jos padarymo aplinkybės, vieta, laikas, padariniai, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, o teismo padarytos išvados dėl S. C. kaltės įrodytumo apeliacinės instancijos teismui yra aiškios ir logiškos. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu ir dėl to, kad skundžiamas nuosprendis grįstas prielaidomis, besąlygiškai tikint tik nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien nukentėjusiojo parodymais, tačiau ir kitais bylos duomenimis, kurie nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė įrodymų visumos pagrindu, vadovaudamasis įstatymu, ir pagrindo abejoti apylinkės teismo sprendimo pagrįstumu nėra.

Nuteistasis prašo atmesti nukentėjusiojo E. M. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau netenkinamas ir šis jo apeliacinio skundo argumentas. Dėl to, kad S. C. pripažintas kaltu dėl nesunkaus E. M. sveikatos sutrikdymo neatsargiai, iš jo pagrįstai priteista turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas ir proceso išlaidos. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo E. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl 955,40 Lt turtinės žalos atlyginimo pilna apimtimi pagrįstai, kadangi atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas. Nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismas suklydo, apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos dydžio apskaičiuoti neįmanoma, jis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, įvertinant visus reikšmingus kriterijus neturtinei žalai priteisti. Neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusiajam E. M. priteista 5000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti, nėra neteisinga ar aiškiai per didelė, ji atitinka susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2009, 2K-306/2010, 2K-106/2012). Be to, pirmosios instancijos teismas sumažino E. M. prašytą atlyginti neturtinės žalos dydį 10000 Lt, atsižvelgė į tai, kad nuteistojo veiksmais E. M. padarytas nesunkus (nuosprendyje klaidingai, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą, nurodyta, kad sunkus) sveikatos sutrikdymas sunkių pasekmių nesukėlė, todėl sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo, neatsižvelgė į teismų praktiką, negalima. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į susiformavusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, todėl 5000 Lt neturtinės žalos dydis parinktas tinkamai.

Nukentėjusysis E. M. pagrįstai prašo priteisti jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme ir atsikirtimų į nuteistojo apeliacinį skundą surašymui. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis S. C. ir šis skundas yra atmetamas. Kolegija pažymi, kad, esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatą, dėl to nukentėjusiajam priteistina visa jo prašoma suma (t. 2, b. l. 33, 51, viso 700 Lt). Dėl to nuteistojo advokato išlaidos apeliantui iš nukentėjusiojo nepriteistinos.

Visa tai įvertinus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, keisti jį ar naikinti pagal nuteistojo S. C. apeliacinio skundo argumentus įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendis lieka galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. C. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš S. C. 700 Lt (septynis šimtus litų) proceso išlaidų už advokato paslaugas nukentėjusiajam E. M..