- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- 1A-662-245/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47595-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė, Edita Dambrauskienė
- Nuteistasis
- M. Ž.
- Nukentėjusysis
- R. Z.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Ramūnas Putinas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Šiugždinytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. ir nukentėjusiojo R. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant, taikant BK 65 straipsnį, su 2017 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu skirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš M. Ž. priteista 608,24 eurų turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo R. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš M. Ž. priteista 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje dalyje R. Z. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. Ž. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 14 d., apie 18.10 val., prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė R. Z. sveikatą, o būtent kumščiais ir kojomis sudavė R. Z. ne mažiau kaip trylika kartų į įvairias kūno vietas, padarydamas dešinės plaštakos III delnikaulio distalinio trečdalio lūžį.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nuteistojo kaltė dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o bausmės tikslai jam gali būti pasiekti paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Be to, įvertinęs nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumus, nuteistojo jauną amžių, darbingumą, tai, kad šiuo metu M. Ž. dirba bei susiformavusią teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijais, apylinkės teismas nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 2000 eurų.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį pakeisti ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.
3.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatas ir padarius esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Teismas paskirdamas apeliantui bausmę pažeidė jo teisę į teisingą procesą, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, buvo šališkas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.
3.2. Skunde teigiama, kad apeliantas sutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau mano, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Teismas netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias įstatymo normas. Teismas individualizuodamas skirdamas bausmę turi atsižvelgti į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį ir BK 53 straipsnio nuostatas. Teismas, parinkdamas ir paskirdamas griežčiausią bausmės rūšį nuteistajam, neįsigilino į konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į šios veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, priežastis bei pasekmes, neįsigilino į nuteistojo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis. Visa tai sąlygojo bausmės akivaizdžiai prieštaraujančios teisingumo, proporcingumo ir humanizmo principams.
3.3. Skunde pabrėžiama, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę ir gailėjosi, kas turėjo būti teismo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jo padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką ir Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą, neturėtų būti vertinama pagal savo pobūdį kaip tokia pavojinga, kad kaltinamajam šiuo atveju turėtų būti taikoma pati griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
1. Nukentėjusysis R. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui arba priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
1.1. Skunde nesutinkama su nuteistojo M. Ž. veiksmų kvalifikavimu ir prašoma jo veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pažymima, kad nuteistojo veiksmai patvirtina, kad jis aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą arba jį nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančios priežasties – nukentėjusįjį atėjo gelbėti kiti žmonės. Tai patvirtina įvykio vieta, laikas ir nuteistojo būsena – veika padaryta savaitgalio vakarą, daugiabučio namo kieme, žaidžiant vaikams, nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vartojo necenzūrinius žodžius, ką patvirtino ir liudytojai V. Z., R. G. bei nustatė teismas, daužė nukentėjusįjį rankomis, spardė kojomis į gyvybiškai svarbias kūno dalis net ir nukentėjusiajam pargriuvus savo veiksmų nesustabdė, sudavė daugybę smūgių į galvą, korpusą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis veikė iš chuliganiškų paskatų ir tiesiogine tyčia siekė sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą arba jį nužudyti, siekė priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti savo požiūrį į juos ir aplinką.
1.2. Skunde pabrėžiama, kad apylinkės teismas nukentėjusiajam priteisdamas tik 2000 eurų žalą neturtinės žalos atlyginimui nesivadovavo teismų praktika tokio pobūdžio bylose, netinkamai įvertino nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus ir nepatogumus, emocinę depresiją, darbingumo apribojimus. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis ilgą laiką kentė skausmą, patyrė dvi operacijas, plaštaka tinkamai nefunkcionuoja ir dabar, nukentėjusysis jaučia baimę, bijo išeiti iš namų, kas riboja jo socialinį gyvenimą.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis R. Z. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti ir pirmos instancijos teismo nuosprendžio nekeisti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo M. Ž. ir nukentėjusiojo R. Z. apeliaciniai skundai atmetami.
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
Dėl nukentėjusiojo R. Z. apeliacinio skundo
8. Nukentėjusysis R. Z. apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistojo M. Ž. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir prašo jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų bei tenkinti jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisti 49 000 eurų.
9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje užfiksuotus duomenis, kurie laikytini įrodymais, skundžiamo nuosprendžio turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu M. Ž. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusysis R. Z. buvo nesunkiai sužalotas dėl chuliganiškų paskatų.
10. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamo elgesio motyvas, konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013, 2K-251-507/2016).
11. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam R. Z. dirbant kiemo tvarkymo darbus kažkas metė į jį obuolį, tai nurodė pats R. Z., ir patvirtino liudytoja V. Z., nurodžiusi, kad girdėjo dirbant žoliapjovę ir vėliau žodžius: „kas metė obuolį“. R. Z. patvirtino, kad atsisukus į tą pusę, iš kurios atskriejo obuolys ir pamačius tris vaikinus bei dvi merginas, jis bandė išsiaiškinti su jais, kas tai padarė, tačiau kilo konfliktas. Tuo metu į kiemą su dviračiu atvyko M. Ž. ir įsiterpė į konfliktą, vykusį tarp jo draugų ir nukentėjusiojo. Tokiu būdu prasidėjo konfliktas tarp M. Ž. ir R. Z.. Tokias aplinkybes nurodė pats R. Z., tai patvirtino liudytoja V. Z.. Tai patvirtino ir pats M. Ž., nurodęs, kad „<...> laukė draugai. Jie visi trys konfliktavo su R. Z.. Ginčijosi dėl to, kad kažkas paleido į R. Z. obuolį. Bandė aiškintis įsikišęs. Tiesiog priėjo ir sakė „kas vyksta“. Po žodinio konflikto kilo muštynės tarp nukentėjusiojo ir M. Ž., kurių metu nukentėjusiajam M. Ž. sudavė rankomis ir kojomis nemažiau 13 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas R. Z. dešinės plaštakos III delnikaulio distalinio trečdalio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei apeliacinės instancijos teismo aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad iš pradžių su nukentėjusiuoju konfliktavo nuteistojo M. Ž. draugai, tarp jų buvo ir nuteistojo buvusi sugyventinė, o M. Ž. tik vėliau atvykęs į kiemą ir pamatęs kilusį konfliktą tarp jo draugų ir nukentėjusiojo, bandė išsiaiškinti ir tarp jų kilo muštynės. M. Ž. prie nukentėjusiojo priėjo ne dėl neaiškios dingsties, o dėl to, kad matė konfliktuojančius savo draugus ir norėjo išsiaiškinti bei juos apginti. Konflikto, peraugusio į muštynes, iniciatoriumi buvo ne nuteistasis M. Ž., o kiti asmenys. Tokie M. Ž. veiksmai negali būti vertinami kaip chuliganiški ar įžūlūs, ar kaip noras priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog M. Ž. įvykio vakarą ir įvykio vietoje, išskyrus incidentą su nukentėjusiuoju, elgėsi konfliktiškai, kabinėjosi prie kitų kiemo gyventojų, drumstė jų poilsį. Todėl aplinkybės, kad nukentėjusysis iš pradžių konfliktavo su nuteistojo draugais, tarp kurių buvo ir nuteistojo sugyventinė, leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis nukentėjusiajam smūgius sudavė vedinas susierzinimo ir pykčio. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikalstamų veiksmų sužalojant nukentėjusįjį motyvas buvo asmeninės, o ne chuliganiškos paskatos. Taigi, nenustačius M. Ž. veiksmuose chuliganiškų motyvų, t. y. būtinojo požymio, nėra pagrindo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
12. Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl priteistos neturtinės žalos dydžio ir prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį.
13. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismai, įvertindami neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, kitomis teisės normomis, bet ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 eurų 7240,50 eurų, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012).
14. Nagrinėjamoje byloje dėl nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam R. Z. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo M. Ž. veiksmais, kuriais jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Be abejonės, dėl patirto fizinio skausmo, patirtų nepatogumų sumažėjus galimybėms bendrauti su aplinkiniais, atliktų kelių operacijų, pakankamai reikšmingo nedarbingumo termino, nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis M. Ž. yra jauno amžiaus, darbingas, šiuo metu dirbantis. Įvertinęs byloje esančius duomenis, nukentėjusiojo skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl 2000 eurų dydžio neturtinės žalos priteisimo motyvavo tinkamai, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnyje numatytus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, įvertino nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-36-895/2017, 2K-24-895/2017 ir kt.), todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam ir visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo sprendimą dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad šis sprendimas prieštarautų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems protingumo, teisingumo, sąžiningumo reikalavimams.
Dėl nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo
15. Iš nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis neginčija nusikalstamos veikos padarymo, savo kaltės ir veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo jam paskirta bausme, taip pat prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą bei pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi.
16. Pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, būtina tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
17. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Ž. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padarytas vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas, kuris yra baigtas. Atsižvelgė į kaltininko asmenybę – kad M. Ž. teisiamas jau ne pirmą kartą, tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, veiką dėl kurios yra nuteistas skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka, nusikalto būdamas recidyvistu. Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas taip pat pagrįstai įvertino tai, kad anksčiau M. Ž. paskirtomis bausmėmis (terminuotu laisvės atėmimu, kurio vykdymas atidėtas, laisvės apribojimu) BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Visos šios aukščiau aptartos aplinkybės leido apylinkės teismui padaryti neabejotiną išvadą, kad nusikaltimus M. Ž. padarė ne atsitiktinai, kad tai yra sistemingas jo elgesys, kad jis yra linkęs nusikalsti, nerodantis noro pasitaisyti, pavojingas visuomenei asmuo, ir jo neizoliavus nuo visuomenės ir neskyrus realaus laisvės atėmimo, bausmės tikslų pasiekti nebus įmanoma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, o nustatytas jos dydis, mažesnis nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, nelaikytinas aiškiai per griežtu.
18. Nors nuteistasis apeliacinius skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailėjosi, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokį prašymą laiko nepagrįstu. Pagal baudžiamąjį įstatymą aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatyta šių sąlygų visuma, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Kaip matyti iš 2018 m. balandžio 24 d. teisiamojo posėdžio protokolo apklausiamas pirmos instancijos teisme M. Ž. kaltu prisipažino tik iš dalies, savo veikos nevertino kritiškai, nesigailėjo dėl to, ką padarė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad M. Ž. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, nes jis dėl savo elgesio tinkamų išvadų nepadarė, savo elgesio neigiamai nevertino, todėl nėra būtinų sąlygų, leidžiančių pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
19. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog teismas skyrė jam per griežtą bausmę, neatsižvelgęs į tai, jog kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų jis pilnai prisipažino ir gailisi, jog paskirta bausmė yra akivaizdžiai prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas aukščiau nurodytas bylos aplinkybes, todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir tuo vadovaujantis švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Pažymėtina, jog nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika buvo užbaigta, nuteistasis ją padarė būdamas recidyvistu. Jokių išimtinių aplinkybių ar ypatingų nuteistojo elgesio bruožų, charakterizuojančių jį išimtinai teigiamai, kurie leistų svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pritaikymą, nenustatyta.
20. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmė vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors M. Ž. nuteistas už nesunkų nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, kad jam buvo taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.
21. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas 2018 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nukentėjusiojo ir nuteistojo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nukentėjusiojo R. Z. ir nuteistojo M. Ž. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.