Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Nukentėjusysis R. Z. paaiškino, kad tvarkė kiemą. Pjovė žolę ir tada į jį kažkas metė obuolį. Nuo smūgio sulūžo akinių rėmelis. Atsisuko į tą pusę, iš kurios atskriejo obuolys. Ten stovėjo dvi merginos ir trys vaikinai. Sakė jiems,- „kas gyventi trukdo, ko mėtotės“. Vienas iš jų pradėjo eiti link jo, pradėjo viską neigti ir sako, kad ne jie metė tą obuolį. Jaunuolis ėjo prie jo ir aiškino, tarsi jis (Z.) nesupranta, kas darosi, ir, kad jis neturi jiems dėl ko reikšti pretenzijų. Jis (Z.) pradėjo prieštarauti. Tada privažiavo kaltinamasis. Kaltinamasis įvažiavo į kiemą su dviračiu. Atrėmė dviratį į krūmus ir artėjo prie jų. Kaltinamasis įsiterpė į bendravimą. Kaltinamasis sako,- „ko čia aiškini, jei jie nieko nepadarė“, nors pats kaltinamasis nieko nesiaiškino, nesikalbėjo su ta grupele, bet iš karto priėjo ir pradėjo „presuoti“. Kaltinamasis priėjo ir stojo į jaunuolio vietą. Tuo tarpu tas jaunuolis sėdo ant kaltinamojo dviračio ir nuvažiavo, o kaltinamasis liko. Prasidėjo konfliktas. Kaltinamasis artėjo link jo (Z.). Kaltinamasis sakė, kad „ko tu išsigalvoji“, o jis (Z.) pasipiktino, sakė „kas advokatas šneka“, tada jis dar labiau įpyko ir prasidėjo smūgiavimai. Pirmasis sudavė kaltinamasis iš dešinės ir pataikė į kairę veido pusę. Bandė jį suimti rankomis, kad negalėtų smūgiuoti, bet kaltinamasis sviedė jį ant žemės. Kaltinamasis nenuvirto ant žemės. Jis (Z.) nukrito ant kairiojo šono. Bandant atsikelti, prasidėjo smūgiai. Kaltinamasis smūgiavo iš kojos, pataikė į dešinę koją ir „korpusą“. Spardė kaltinamasis tol, kol jo neišskyrė atėję žmonės. Buvo smūgiai keliais. Kelis kartus buvo (abu) nukritę. Tada rinkosi aplink vis daugiau žmonių ir gyventojai pradėjo trukdyti konfliktui. Tarp jo ir kaltinamojo atsirado dar 2-3 žmonės, kurie bandė jį drausminti. Kaltinamasis, kadangi negalėjo jo palaužti, čiupo nuo grindinio akmenį (už teniso kamuoliuką didesnį) ir pradėjo grasinti žodžiais. Sakė, kad „užmušiu, tu negyvensi“ ir su akmeniu mojavo. Kaltinamojo niekas tuo metu nelaikė, nors po to bandė žmonės jį raminti. Kaltinamasis taikė į galvą, paskutinę akimirką metė akmenį, bet akmuo pralėkė pro šalį ir susmigo į žemę. Prasidėjo vėl konfliktas. Su kaltinamuoju nusirito ant žemės. Jis (Z.) vėl kėlėsi, kaltinamasis vėl spardė, o po to, pačiupęs už kaklo, pradėjo smaugti. Tada išskyrė žmonės. Vienas iš tos grupės (liudytojas) pasakė, kad iškvietė policiją. Kaltinamasis pasišalino. Atvažiavo greitoji ir policija. Tada nuvežė į gydymo įstaigą.

Liudytojas R. G. paaiškino, kad eidamas pro šalį pamatė muštynes. M. Ž. mušė R. Z.. Abu iš principo mušėsi, bet kaltinamasis pargriovęs ir užsilipęs buvo ant nukentėjusio ir jį talžė. Matė daug smūgių, smūgius davė kur papuolė: į krūtinę, šonus, galvą, daužė rankomis ir kojomis. Ilgai juos skyrė. Tik išskiria ir M. Ž. vėl puola. Ant R. Z. matė sužalojimus. M. Ž. buvo išgėręs. Buvo įvairių žodžių, iki tokių, kaip „aš tave užmušiu“, grasinimų, tai sakė M. Ž..

Liudytoja V. Z. paaiškino, kad sėdėdama balkone išgirdo triukšmą. R. Z. pjovė žolę. Girdėjosi žoliapjovės triukšmas. Vėliau išgirdo riksmus, garsai agresyvėjo ir girdėjo, kaip R. Z. šaukė „kas metė obuolį“. Iš pradžių triukšmas lyg aprimo ir išgirdo, kad prasidėjo muštynės. Girdėjo, kad sakė ,,baikit, baikit“. Pasižiūrėjo ir pamatė vyriškį atvažiuojantį dviračiu. Vyrai vienas kitam sudavė, buvo ant žemės nukritę, mušėsi M. Ž. su R. Z.. Sudavė vienas kitam smūgius. Muštynės buvo gan ilgai. Aplink buvo mažų vaikų ir vaikai subėgo žiūrėti. Bandė juos išskirti kieme buvę žmonės, nes buvo šiltas vakaras ir kieme daug buvo žmonių. Lyg išsiskyrė ir vėl jie supuolė, kažkas pradėjo rėkti, kad kviestų policiją ir ji iškvietė policiją.

Specialisto išvada Nr. G3778/2017(02) (b. 1. 25-26) nustatyta, kad R. Z. padarytas dešinės plaštakos III delnikaulio distalinio trečdalio lūžis.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (b. 1. 28-29) nustatyta, kad R. Z. iš nuotraukų atpažino M. Ž., kaip jį mušusį asmenį.

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimai M. Ž. padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasitvirtino.

Nustatyta, kad R. Z. dirbant kiemo tvarkymo darbus kažkas metė į jį obuolį, tai nurodė pats R. Z., tai patvirtino liudytoja V. Z., nurodžiusi, kad girdėjo dirbant žoliapjovę ir vėliau žodžius: „kas mėtė obuolį“. R. Z. besiaiškinant kas tai padarė, dviračiu atvyko M. Ž. ir net neišsiaiškinęs dėl ko vyksta konfliktas, t. y. visiškai be jokios dingsties pradėjo mušti R. Z.. Tai nurodė pats R. Z., tai patvirtino liudytoja V. Z.. Tai patvirtino ir pats M. Ž., nurodęs, kad: „tiesiog priėjau ir sakau „kas vyksta“. M. Ž. nurodo, kad prasidėjo muštynės ir dėl to kaltas ir R. Z.. Teismas mano, kad tokie M. Ž. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes kaip nurodo liudytojai V. Z. ir R. G. M. Ž. mušė R. Z., o jeigu R. Z. ir sudavė, bent jau bandė suduoti, nes M. Ž. nenustatyti kokie nors sužalojimai, tai greičiau buvo gynybiniai smūgiai. Tuo labiau, netgi žmonėms stengiantis juos išskirti, kaip nurodė R. G. M. Ž. puldavo vėl.

Visa veika vyko viešojoje vietoje, prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), kaip nurodė liudytoja V. Z., matant daugeliui asmenų, vaikų, t. y. M. Ž. veikė iš chuliganiškų paskatų, todėl veika turėjo būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., bet teismas neturėdamas prašymo, pats, savo iniciatyva, negali perkvalifikuoti nusikalstamos veikos, jeigu tai sunkina teisiamojo padėtį.

Teismas neturi pagrindo netikėti V. Z. ir R. G., nes V. Z. ir R. G. teigė, kad iki įvykio M. Ž. ir R. Z. nepažinojo, konfliktų neturėjo. Teismas neturi pagrindo netikėti ir R. Z.. R. Z. parodymai nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo. Jo pateikta informacija tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek medikams nuosekli ir tapati. Skiriasi tik neesminėmis detalėmis, kurios yra savaime suprantamos dėl laiko, išgyvenimų.

Kad R. Z. buvo sužalotas, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3778/2017(02) (b. 1. 25-26). Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismas pripažįsta, kad M. Ž. 2017 m. rugpjūčio 14 d., apie 18.10 val., prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė R. Z. sveikatą, o būtent: kumščiais ir kojomis sudavė R. Z. ne mažiau kaip trylika kartų į įvairias kūno vietas, padarydamas dešinės plaštakos III delnikaulio distalinio trečdalio lūžį, tai yra R. Z. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčiniais veiksmais padarė nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d.

M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio „Nusikaltimų recidyvas“ numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

M. Ž. teistas 4 kartus, paskutinį kartą (prieš veikos padarymą) 2013 m. vasario 5 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį, teistumas neišnykęs, todėl M. Ž. laikytinas recidyvistu.

M. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 13 p.).

R. Z. civiliniu ieškiniu (b. l. 117) prašė priteisti 49000 eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

R. Z. paaiškino, kad suma susideda iš grasinimo nužudyti ir pagrindo tai įvykdyti. Turtinė žala 150 eurų susideda iš to, ką sudeda, t. y. viskas, ką išleido vaistams, šildymui, gipsui. Mokėjimo dokumentų neturi. Kvitų nepateiks. Šios žalos patvirtinti negali. Dėl neturtinės žalos paaiškina, kad tą akimirką pamatė savo žūtį, buvo mirties akivaizdoje. Patyrė didelius išgyvenimus, sutriko miegas, teko kreiptis į gydytojus dėl streso. Taip pat kelia blogus pojūčius ir tai, kad kaltinamasis vaikšto šalia, o jis (Z.) turi patirti tai. Jaučia įtampą, kai mato kaltinamąjį. Iškyla prisiminimai. Vėl išgyvena stresą. Jaučia skriaudą ir nuoskaudas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taigi pagal Konstituciją imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo jos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, susijusių su socialinio draudimo bei kitų išmokų įskaitymu į žalą ir atgręžtinio reikalavimo teise“).