Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-12 · Administracinė byla Nr. eI-2182-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-12
Bylos Nr.
eI-2182-331/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
L. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinė muitinė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-2182-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00809-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. (L. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinė muitinė, dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (15/5-5)4U-154 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. vasario 8 d. bei įrašė jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą (toliau – Sąrašas).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2018 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/5-5)4U-154.

3. Paaiškino, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Muitinės departamento 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1A-254, kuriuo patvirtintas Kauno teritorinė muitinės 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. 7PM190457 ir nuspręsta pripažinti pareiškėją skolininku muitinei, jis įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę muitinei.

3. 1. Mano, kad Migracijos departamentui buvo puikiai žinoma, kad Vilniaus apygardos administraciniam teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-921-561/2018 pagal pareiškėjo skundą dėl minėtų Muitinės departamento 2017 m. spalio 19 d. sprendimo ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei, ir ši administracinė byla nėra baigta ir procesinis sprendimas joje nėra priimtas, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą. Todėl atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo imperatyvius reikalavimus, pagal kuriuos skundžiamas sprendimas turi būti motyvuotas, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, o nagrinėjamu atveju to nebuvo laikytasi.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti remiantis skunde išdėstytais argumentais, nes pareiškėjui yra įregistruota mokestinė prievolė, kurios jis neįvykdė, ir tai, kad šio užsieniečio socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 28.5 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi mokestinę nepriemoką ar nesumokėjo baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) nei 1 001 bazinių socialinių išmokų dydžio, nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, pareiškėjui nustatytas 5 metų nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Todėl ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), tai, kad pareiškėjas, turi 1 141 572,00 Eur dydžio mokestinę nepriemoką muitinei, kad pareiškėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir, vadovaujantis Tvarkos 28.5 papunkčiu, pagal kurį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi mokestinę nepriemoką, kurios dydis didesnis nei 1 001 bazinių socialinių išmokų dydžio, nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Manome, kad nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių ir svarių aplinkybių, kurios galėtų implikuoti nustatyto draudimo atvykti termino neproporcingumą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad vadovaudamasi Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 25 d. įvažiavęs iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, Škilinpamūšio kaime, Saločių seniūnijoje, Pasvalio rajone, vilkiku (duomenys neskelbtini), paslėpęs puspriekabėje gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 454 500 pakelių cigarečių „American Legend“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, o duomenys, įrodantys muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas minėtas prekes, nebuvo pateikti, bei, vadovaudamasi 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 7PM190457 pripažino pareiškėją skolininku muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę: 60 212 Eur muito mokesčio, 732 472 Eur akcizo, 188 416 Eur PVM, 126 351 Eur akcizo delspinigių, 32 502 Eur PVM delspinigių, 1619 Eur muito delspinigių.

5. 1. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1A-254 vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino. Šiuos sprendimus jis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl Muitinės departamentas 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. (20.2/06)3B207 perdavė Migracijos departamentui informaciją, kad pareiškėjas turi įsipareigojimų muitinei, o Migracijos departamentas savo ruožtu nusprendė uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Atsiliepimas

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad Kauno teritorinė muitinė 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 7PM190457 apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjui. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1A-254 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 7PM190457, o pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su priimtais muitinės įstaigų sprendimais, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (VAAT administracinė byla Nr. el- 921- 561/2018), kuriame byla nėra išnagrinėta.

6.1. Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsienių teisinės padėties 133 straipsnio nuostatomis, vykdydama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. 1B-619 „Dėl duomenų pateikimo apie užsieniečius“, 2017 m. gruodžio 12 d. Muitinės departamentui pateikė informaciją apie pareiškėjui įregistruotą (neįvykdytą) mokestinę prievolę. Muitinės departamentas turimą informaciją perdavė Migracijos departamentui. Todėl nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad nėra jokio procesinio sprendimo kuriuo jis būtų pripažintas skolininku ir nėra jokios mokestinės prievolės.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

8. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. vasario 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 7PM190457 apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjui. Pareiškėjui mokesčiai (muitas – 60 212 Eur, akcizas – 732 472 Eur, PVM – 188 416 Eur ir delspinigiai už muitą, akcizą, PVM) priskaičiuoti dėl vykdytos kontrabandos (paslėpęs puspriekabėje gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 454 500 pakelių cigarečių, nepažymėtų banderolėmis). Kaip teigia Kauno teritorinė muitinė, pareiškėjo skolos atsiradimo pagrindas buvo nusikalstama veika, už kurią pareiškėjas buvo nubaustas 2016 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016.

9.1. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1A-254 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 7PM190457, o pareiškėjo skundą atmetė.

9.2. Nesutikdamas su priimtais muitinės įstaigų sprendimais, pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. gegužės 15 d. jo skundą atmetė (VAAT administracinė byla Nr. el-921- 561/2018).

10. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka),

10.1. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o remiantis šio įstatymo 8 straipsniu, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas.

10.2. Kriterijų vertinimo tvarkos 28.5 papunktyje nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi mokestinę nepriemoką ar nesumokėjo baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) nei 1 001 bazinių socialinių išmokų dydžio, nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

9. 3. Pagal Taisyklių 11¹ punktą, duomenys iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į šį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsnyje nustatytus pagrindus.

9.4. Įvertinus šias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nevykdo įsipareigojimų muitinei, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, sprendimą uždrausti (neuždrausti) atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, jo duomenys įtraukiami į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Šį nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

10. Pareiškėjo teigimu ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, be to atsakovui buvo žinoma, kad dėl mokestinės prievolės muitinei vyksta ginčas teisme, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

11. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, vertinimas atliktas tinkamai vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies bei Kriterijų vertinimo tvarkos 28.5 papunkčio nuostatomis, nes pareiškėjas neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei.

12. Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko Migracijos departamento poziciją, nes bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjui yra įregistruota mokestinė prievolė (1 141 572,00 Eur dydžio mokestinę nepriemoką muitinei), kurios jis neįvykdė, pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos 28.5 papunkčio nuostatomis, priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. vasario 8 d. bei įrašyti jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Teismas laiko, kad nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių ir svarių aplinkybių, kurios galėtų paneigti nustatyto draudimo atvykti termino neproporcingumą.

13. Pagal Taisyklių 11¹ punktą, duomenys iš Sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į šį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pažymėtina, kad atsakovas, atsižvelgęs į draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kuris neatitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytų perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS II pagrindų, šio užsieniečio duomenų į SIS II nepateikė. Todėl pareiškėjas savo teisę į darbą gali įgyvendinti, toliau užsiimti savo veikla vairuojant transporto priemones kitų valstybių teritorijose, o ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui dirbti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A858 – 2720/2014). Pareiškėjo teiginiai, kad dėl mokestinės prievolės muitinei vyksta ginčas teisme, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, nes teismo vertinimu, pareiškėjas turi prisiimti visą atsakomybę dėl savo neteisėtų veiksmų ir iš to jam kilusių neigiamų padarinių, o pareiškėjo teiginiai apie kilsiančią neatitaisomą žalą vertintini kaip abstraktūs, pagrįsti prielaidomis.

14. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimus gavo laiku, juos apskundė, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtus sprendimu. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

16. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. (15/5-5)4U-154 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

17. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994- 04- 19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. D. (L. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Violeta BalčytienėJolanta MalijauskienėHenrikas Sadauskas