- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-15
- Bylos Nr.
- eI-921-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03847-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- L. D.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinė muitinė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. (L. D.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2017 m. spalio 19 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. 1A-254 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir KTM) 2017 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 7PM190457 (toliau – ir KTM sprendimas).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas) jis buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Šiame įsakyme Kauno apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 25 d. apie 17 val. 25 min., įvažiavęs iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, (duomenys neskelbtini), vilkiku „DAF XF 105.460“, valstybinis (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „KRONE SD“, valstybinis (duomenys neskelbtini), paslėpęs puspriekabėje gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 454 500 pakelių cigarečių „American Legend“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis.
Baudžiamojoje byloje prokuroro 2016 m. birželio 21 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) buvo nuspręsta ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo nutraukti, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties. Minėtame nutarime konstatuota, kad pareiškėjas cigarečių krovinį paėmė Ogresgals gyvenvietėje, Latvijos Respublikoje, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje, todėl jam nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei ir jis atitinkamai negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 199¹ straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamame Sprendime nurodyti teiginiai, jog šios prekės turėjo būti pateiktos muitinei, yra nepagrįsti, kadangi įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei.
Nurodė, kad priėmus Baudžiamąjį įsakymą bei Nutarimą, joks pakartotinis baudimas negali būti taikomas. Draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 74 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Asmuo, kuriam nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, jog veiksmuose nenustatyta, kad jis iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, negali būti traukimas mokestinėn atsakomybėn už tą pačią veiką, remiantis identiškais ir tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais.
Pažymėjo, kad KTM, priėmusi sprendimą apskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ar kitų mokesčių prievoles, remdamasi vien tuo, kad pareiškėjas yra nubaustas dėl 2016 m. sausio 25 d. įvykio pagal kitą baudžiamojo kodekso straipsnį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, ir iš anksto nepriklausomai nuo įsiteisėjusių sprendimų baudžiamoje byloje, nusprendė ir pasisakė dėl pareiškėjo kaltų veiksmų dėl muitinės apgaulės.
Nesutiko su Departamento argumentu, jog nėra svarbu, kad pareiškėjas nebuvo vežamų cigarečių savininkas ar nusikalstamos veikos organizatorius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skunde remiasi aplinkybe, jog Nutarimu buvo nuspręsta ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199¹ straipsnio 1 dalyje, nutraukti, todėl jam nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei. Departamentas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, kad gabenant cigaretes buvo vykdoma tranzito procedūra, nes dokumentų, patvirtinančių, kad prekės visgi buvo pateiktos muitinės kontrolei ir formalumams bei teisėtai pateko į Sąjungos muitų teritoriją, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad buvo vykdomas tranzitas ir daro išvadą, kad vykdant pervežimą iš Latvijos į Lietuvą pateikti muitinei prekių nereikia. Šiuo atveju tai, kad prekės buvo perimtos Sąjungos muitų teritorijoje, savaime nepaneigia prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitų teisės aktais, vykdymo.
Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniuose nustatyta, kad įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją prekės nedelsiant turi būti pristatytos į muitinės įstaigą. Prekės, kurios kirto Bendrijos išorės sieną sausuma ir yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau nebuvo pristatytos į šią muitinės įstaigą (o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė), yra laikomos neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtomis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.
Rėmėsi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, kurio 314 c straipsnyje nurodyti dokumentai, kuriais galima įrodyti, kad prekės turi Bendrijos statusą. Tuo atveju, kai nurodyti dokumentai nepateikiami, laikoma, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Bendrijos statusą patvirtinančių dokumentų šioje byloje nėra, prekės pristatytos į muitinės įstaigą nebuvo, todėl jos laikytinos neteisėtai įvežtomis.
Nei KTM, nei Departamentas neteigė, kad pareiškėjas akcizais apmokestinamas prekes įvežė į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas ne Bendrijos mintinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos pagrindu, kaip asmuo įvežęs prekes, bet Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, kaip asmuo laikęs atitinkamas prekes.
Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad, nepriklausomai nuo įsiteisėjusių sprendimų baudžiamojoje byloje, muitinė nusprendė ir pasisakė dėl pareiškėjo kaltų veiksmų dėl muitinės apgaulės. Pažymėjo, kad nei vietos mokesčių administratorius, nei Departamentas savo sprendimų negrindė BK straipsnių nuostatomis ir dėl nusikalstamų veikų nepasisakė.
Departamentas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė atsiranda pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.
Pareiškėjo atžvilgiu yra taikomi skirtingą atsakomybę reguliuojantys teisės aktai – iš pradžių jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, o vėliau jo atžvilgiu mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė mokesčių teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl pagrindo teigti, kad vietos mokesčių administratorius pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nėra.
Dėl pareiškėjo argumento, jog jis nebuvo cigarečių savininku nurodė, kad skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme (asmuo įsigijęs arba laikęs atitinkamas prekes) pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas ir prekių laikymo fakto nustatymas yra pakankamas skolos atsiradimui, neatsižvelgiant į nuosavybės teisių šių prekių atžvilgiu buvimą ar nebuvimą.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
KTM atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo Departamento pateiktame atsiliepime.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad KTM, remdamasi Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-333-383/2016 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 25 d. įvažiavęs iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, (duomenys neskelbtini), vilkiku „DAF XF105.460“, valstybinis (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „KRONE SD“, valstybinis (duomenys neskelbtini), paslėpęs puspriekabėje, gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 454 500 pakelių cigarečių „American Legend“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, o duomenys, įrodantys muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas minėtas prekes, nebuvo pateikti, bei, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pripažino pareiškėją skolininku muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę: 60 212 Eur muito mokesčio, 732 472 Eur akcizo, 188 416 Eur PVM, 126 351 Eur akcizo delspinigių, 32 502 Eur PVM delspinigių, 1619 Eur muito delspinigių.
KTM sprendimą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Sprendimu vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino.
Pareiškėjas, nesutikdamas su KTM sprendimu, Sprendimu su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus sprendimus.
Byloje ginčas kilo dėl sprendimų, kuriais pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei ir apskaičiuota mokestinė prievolė, teisėtumo bei pagrįstumo.
Prekių įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją ir jų pateikimą muitinei skolos atsiradimo metu reglamentavo Bendrijos muitinės kodekso nuostatos (iki 2016 m. gegužės 1 d.).
Dėl prekių pateikimo muitinės kontrolei
Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus Nutarimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas cigarečių krovinį paėmė Ogresgals gyvenvietėje, Latvijos Respublikoje, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje, todėl jam nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei ir jis atitinkamai negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, numatytos BK 199¹ straipsnio 1 dalyje, atsakovas nepagrįstai nurodė, jog prekes nebuvo pateiktos muitinės kontrolei.
Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad gabenant cigaretes buvo vykdoma tranzito procedūra. Tai, kad prekės buvo perimtos Sąjungos muitų teritorijoje, savaime nepaneigia prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitų teisės aktais.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu buvo laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Pagal Bendrijos muitinės kodeksą, prekės, kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, esančios bendrijos muitų teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, buvo laikomos neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtomis prekėmis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.
1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 314 c straipsnyje nurodyti dokumentai, kuriais galima įrodyti, kad prekės turi Bendrijos statusą. Tuo atveju, kai nurodyti dokumentai nepateikiami, laikoma, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, nepateikė įrodymų, kad Bendrijos statusą patvirtinančius dokumentus gabentoms prekėms turėjo, todėl jos laikytinos neteisėtai įvežtomis.
Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad atsakovas teisingai pastebėjo, jog pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas ne Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos pagrindu, kaip asmuo įvežęs prekes, bet Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, kaip asmuo laikęs atitinkamas prekes.
Iš aptarto teisinio reglamentavimo ir jo aiškinimo teisminės praktikos seka, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežus prekes (cigaretes), kurias 2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas laikė ir gabeno, ir jų nepristačius į muitinės įstaigą, šios prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme vertintinos kaip neteisėtai įvežtos, o jų įvežimo momentu atsirado importo skola muitinei.
Tai, kad pareiškėjas akcizais apmokestinamas prekes laikė, gabeno, nustatyta Kauno apygardos teismo Baudžiamuoju įsakymu. Pareiškėjas pripažintas kaltu už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis.
Dėl non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principo
Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas nutraukti baudžiamąjį procesą yra prilyginamas galutiniam procesiniam sprendimui, todėl joks persekiojimas negali būti pradedamas.
Teismas pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės vykdymo. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A6-238/2007), pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl pareiga mokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato.
Taigi, argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principas, nepagrįstas, nes byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Byloje nagrinėjamu atveju fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011; LVAT 2016 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-172-438/2016).
Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis nebuvo gabentų prekių (cigarečių) savininku ar nusikalstamos veikos organizatoriumi
Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų, būtina remtis LVAT pateiktu „laikymo“ sąvokos aiškinimu. LVAT išaiškinęs, jog „laikymo“ sąvoka turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą, žodis „laikyti“ apima visus prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus. Minėtos redakcijos Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme, prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes, pagal šį punktą, prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008; 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-285/2011; 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-365/2011).
Taigi, Departamentas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, jog pareiškėjas nebuvo prekių (cigarečių) savininku, nes skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme (asmuo įsigijęs arba laikęs) pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas. Prekių laikymo fakto nustatymas yra pakankamas skolos atsiradimui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamento 2017 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. 1A-254 bei 2017 m. rugpjūčio 22 d. KTM sprendimas Nr. 7PM190457 yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo L. D. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo L. D. (L. D.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.