- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-2106-823/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00402-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- L. A.
- Atsakovas
- UAB „Druskininkų projektas“
- Advokatai
- Vaidotas Vaičius
- Kategorijos
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. A. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui UAB „Druskininkų projektas“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Byloje keliamas ginčas dėl atleistam iš darbo darbuotojui priklausančių išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovė L. A. kreipėsi į teismą, ieškiniu, kurį vėliau tikslino, galutiniais pirmosios instancijos teismui reiškiamais reikalavimais prašydama priteisti iš atsakovo UAB ,,Druskininkų projektas“: 1) 1480,64 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios turėjo būti suteiktos uždelsus išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, suteiktas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 14 d., 2) 43077,37 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios turėjo būti suteiktos uždelsus išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, suteiktas nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2007 m. liepos 30 d., 3) 34147,26 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios turėjo būti suteiktos uždelsus išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, suteiktas nuo 2008 m. sausio 11 d. iki 2008 m. sausio 24 d, 4) 0,26 Lt dalį kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas; 5) 4569,52 Lt atlyginimo dalį, mokėtiną pagal darbo indėlio koeficientą; 6) vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 7) bylinėjimosi išlaidas (b.l. 83, 115, t. II).
Nurodė, kad nuo 2005 m. birželio 7 d. dirbo pas atsakovą inžinierės pareigose pagal neterminuotą darbo sutartį. Jai buvo nustatytas darbo užmokestis – 500 Lt su darbo indėlio koeficientu (toliau – ir DIK). Darbo indėlio koeficientas buvo apskaičiuojamas tokia tvarka: atsakovo klientams aktuojamų darbų (detaliųjų planų paruošimas) sumą be PVM dauginant iš mokos fondo koeficiento (atsakovo administracijos vadovas nustatydavo šį koeficientą (vienodą panašų darbą atliekantiems atsakovo darbuotojams). Nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. ieškovei buvo nustatytas 0,55 mokos fondo koeficientas, nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. – 0,50, nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. – 0,40, nuo 2008 m. spalio 1 d. – 0, 45. Tvarka, kaip skaičiuojama atlyginimo dalis, mokama pagal DIK, nebuvo oficialiai įtvirtinta, tačiau buvo žinoma visiems atsakovo darbuotojams ir nuolat taikoma. Atlyginimo dalis, išmokama kaip darbo indėlio koeficientas, buvo mokama už tą mėnesį, kai už darbuotojo atliktus (aktuotus) darbus atsiskaitydavo klientas.
Ieškovė 2010 m. sausio 15 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti ją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 2 dalį nuo 2010 m. sausio 18 d. Atsakovas ieškovę atleido 2010 m. sausio 15 d., anksčiau nei buvo nurodyta prašyme, atleidimo iš darbo dieną neužpildė darbo sutarties ir neatsiskaitė su ieškove. Tik nagrinėjimo teisme metu atsakovas pakeitė ieškovės atleidimo iš darbo formuluotę ir pagrindą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino dalį ieškovės reikalavimų ir juos geruoju įvykdė, ginčas tarp šalių liko tik dėl nurodytos dalies ieškovei neišmokėtų sumų.
Ieškovė be kita ko nurodė, kad atleidžiant ją iš darbo jai nebuvo sumokėta 4569,80 Lt darbo užmokesčio, priklausančio jai kaip DIK už pagal 2008 m. lapkričio 14 d. tarp atsakovo ir UAB „MCT“ sudarytą projektavimo sutartį. Pagal šią sutartį atsakovui už darbus turėjo būti sumokėta 37170 Lt (31235,29 Lt + PVM), kurių dalis (10235,29 Lt) turėjo būti užaktuota ieškovei, ir jai turėjo būti išmokėta 4569,80 Lt (10235,29 Lt x 0,45 mokos fondo koeficientas -36,36 Lt (darbo užmokestis už 2009 m. gruodžio 9 d. )). Darbo užmokestis už kasmetines atostogas ieškovei taip pat buvo skaičiuojamas neatsižvelgiant į ieškovei priklausantį DIK, todėl liko atitinkamas atsakovo įsiskolinimas ieškovei.
Ieškovė taip pat nurodė, kad 2009 m. sausio 9 d. išėjo kasmetinių atostogų. Atostogų metu, slidinėdama kalnuose, patyrė traumą. Nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 gruodžio 8 d. dėl patirtos traumos buvo laikinai nedarbinga. Pasibaigus laikino nedarbingumo laikotarpiui, pirmąją darbo dieną (2009 m. gruodžio 9 d.), siekdama atlikti reabilitaciją po ilgai trukusios ligos, paprašė ją išleisti kasmetinių atostogų nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. vasario 6 d., tačiau ieškovei buvo suteiktos trumpesnės atostogos – iki 2010 m. sausio 10 d., motyvuojant tuo, kad prašomas suteikti atostogų dienų skaičius ieškovei nepriklauso pagal išdirbtą įmonėje laiką. Už šias kasmetines atostogas ieškovei sumokėta pavėluotai – 2009 m. gruodžio 10 d. 2010 m. sausio 11 d. ieškovei grįžus į darbą paaiškėjo, kad jai priklauso dar 4 dienos atostogų, ir, ieškovei parašius prašymą, jai suteiktos atostogos iki 2010 m. sausio 14 d. imtinai. Atlyginimas už šias atostogų dienas ieškovei sumokėtas 2010 m. sausio 13 d. Ieškovės nuomone, atsakovas uždelsė sumokėti už paskutines 4 atostogų dienas 35 kalendorines dienas, kadangi, jei atsakovas būtų tinkamai suskaičiavęs ieškovei priklausančių atostogų dienų skaičių, atlyginimas už atostogas ieškovei turėtų būti išmokėtas 2009 m. gruodžio 9 d.
Atsakovas UAB „Druskininkų projektas“ su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies, ir dalį jų patenkino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Su dalimi ieškovės reikalavimų atsakovas nurodė nesutinkąs. Atsakovo manymu, ieškovės darbo sutartyje numatytas darbo indėlio koeficientas nelaikytinas DK 186 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamu papildomu uždarbiu, t.y. sudėtine darbo užmokesčio dalimi, jis vertintinas kaip darbuotojui mokama skatinamoji premija, numatyta DK 233 straipsnyje. Šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdęs darbuotojas būtų įgijęs teisę reikalauti papildomo uždarbio, apskaičiuoto pagal darbo indėlio koeficientą, o darbdavys – pareigą tokį papildomą uždarbį sumokėti. Mokos fondą, kuriuo vadovaujantis būdavo skaičiuojamas darbo indėlio koeficientas, o kartu ir darbo indėlio koeficientą, nurodydavo skirti įmonės direktorius savarankišku sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. ir nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. Vidutinis darbo užmokestis už pirmąsias atostogas ieškovei išmokėtas 2009 m. gruodžio 10 d., vėluojant 1 dieną, už antrąsias atostogas – 2010 m. sausio 13 d., vėluojant 2 dienas. Atostogos nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. ieškovei suteiktos atsižvelgiant į jos papildomai pateiktą 2010 m. sausio 11 d. prašymą, todėl jos nėra tęstinė ankstesnių atostogų dalis, ir darbo užmokesčio už atostogas išmokėjimas 2010 m. sausio 13 d nėra vertintinas kaip vėlavimas atsiskaityti su ieškove 35 dienas. Atsakovas už ieškovės atostogas sumokėjo darbo užmokestį bendrai vėluodamas tik 3 dienas, už kurias 2010 m. gegužės 27 d. sumokėjo ieškovei kompensaciją.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 11 969,33 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais, 20 270,70 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2010 m. sausio 16 d. iki 2011 m. kovo 29 d. ir po 66,90 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo 1500,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai, 989,40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, o 51,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai priteisė iš ieškovės.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad su ieškove jos atleidimo iš darbo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta. Įvertinęs ieškovės reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, teismas nustatė, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovei iš viso nebuvo išmokėta 25544,94 Lt jai priklausančių išmokų, susijusių su darbo santykiais: 4463,22 Lt neišmokėto darbo užmokesčio pagal DIK už atliktus UAB „MCT“ projektavimo darbus, neišmokėtas darbo užmokestis už 2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. sausio 15 d. darbo dienas - 76,78 Lt, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas - 280,98 Lt, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka - 2776,36 Lt, neišmokėta darbo užmokesčio dalis už kasmetines atostogas nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2007 m. liepos 30 d. - 9581,16 Lt, neišmokėta darbo užmokesčio dalis už kasmetines atostogas nuo 2008 m. sausio 11 d. iki 2008 m. sausio 24 d. - 6212,26 Lt, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios turėjo būti suteiktos uždelsus išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 16 d. - 2060,52 Lt, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios turėjo būti suteiktos uždelsus išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 14 d. - 93,66 Lt. 2010 m. gegužės 27 d. atsakovas ieškovei sumokėjo 5040,47 Lt, (2174,69 Lt vidutinį darbo užmokestį už pratęstinas atostogas, 2789,42 Lt išeitinę išmoką, 76,36 Lt darbo užmokestį už 2 darbo dienas); 2011 m. sausio 21 d. sumokėjo 8244,56 Lt už kasmetines atostogas, 277,36 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 13,22 Lt išeitinės išmokos nepriemoką, todėl ieškovei teismas priteisė likusią atsakovo nesumokėtą jai priklausančią su darbo santykiais susijusių išmokų dalį (11969,33 Lt).
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovei mokamas DIK negali būti laikomas jos darbo užmokesčio sudėtine dalimi ir nurodė, kad pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006; 2009-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009). Premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą (DK 233 straipsnis), reikia skirti nuo premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis DK 186 straipsnio 2 dalies prasme. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje, darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti. Atsakovas darbo sutartyje su ieškove nustatyto darbo indėlio koeficiento dydžio, paskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos nebuvo įtvirtinęs jokiu vidaus norminiu aktu, tačiau pagal bendrovėje susiklosčiusią praktiką, kurią patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai V. J., M. M. ir V. P., darbuotojui darbo indėlio koeficientas buvo apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį atsižvelgiant į atskiruose projektavimo užsakymuose realiai atliktus darbus, o mokamas užsakovams atsiskaičius. Pagal susiklosčiusią tvarką, ieškovei priklausanti darbo užmokesčio dalis už UAB „MCT“ projektavimo darbus turėjo būti išmokėta 2009 metų liepos mėnesį. Nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. ieškovė sirgo, todėl darbo užmokesčio dalis pagal DIK turėjo būti jai išmokėta 2009 m. gruodžio 9 d. Nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. ir nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos ir už 2009 metų gruodžio mėnesį paskaičiuota 1322 Lt, už 2010 metų sausio mėnesį - 264,40 Lt atostoginių, išmokėta 1076,97 Lt ir 278,95 Lt. Jokie mokėjimai atleidimo iš darbo dieną ieškovei nebuvo atlikti. Ieškovei buvo pateiktas susipažinti atsakovo 2009 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. 26A, kuriuo, remiantis valdybos posėdžio, įvykusio 2009 m. gegužės 5 d., nutarimu, darbuotojų atlyginimai buvo ribojami iki pareigybinių, ir už atliktus UAB „MCT“ projektavimo darbus neskaičiuota darbo užmokesčio dalis. Ieškovė įsakyme pažymėjo, jog „nesutinka“ su juo. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, mažinant darbo užmokestį, būtinas raštiškas darbuotojo sutikimas. Nuo 2009 metų liepos mėnesio iki 2010 m. sausio 15 d. ieškovei nebuvo sumokėta darbo užmokesčio dalis už atliktus projektavimo darbus pagal UAB „MCT“ užsakymą, todėl ieškovei priklausanti neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra 4463,22 Lt (10 000 Lt (užaktuotų darbų suma)x 0,45 mokos fondo koeficientas – 36,78 Lt (darbo užmokestis už 2009-12-09)).
Teismas nustatė, kad ieškovei nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. buvo suteiktos 32 kalendorinės dienos atostogų, nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. suteiktos 4 dienos atostogų pagal ieškovės 2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. sausio 11 d. prašymus. Darbo užmokestis už atostogas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. sumokėtas 2009 m. gruodžio 10 d., už atostogas nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. sumokėtas 2010 m. sausio 13 d., o turėjo būti išmokama atitinkamai 2009 m. gruodžio 7 d. ir 2010 m. sausio 8 d. Nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. ieškovė nedirbo dėl traumos, todėl objektyviai DK 176 straipsnio 2 dalies reikalavimai negalėjo būti realizuoti. Tuo tarpu už atostogas nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. pagal 2010 m. sausio 11 d. prašymą sumokėta 2010 m. sausio 13 d., t.y. po dviejų dienų, todėl ieškovei atostogos turėjo būti pratęstos dvi dienas. Atleidimo iš darbo dieną turėjo būti išmokėta kompensacija, kurią sudarė 93,66 Lt ((2 k.d. x 66,90Lt)x 0,7 koef.).
Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, pagal DK 140 straipsnio 2 dalį ieškovei turi būti išmokama jos dviejų mėnesinių vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Vidutinis darbuotojo darbo užmokestis apskaičiuotinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto „Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ 6.1 punkto reikalavimais. Ieškovė nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d. sirgo, todėl vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas pagal 2008 metų spalio – gruodžio mėnesiais išmokėtą darbo užmokestį. Ieškovei šiuo laikotarpiu buvo apskaičiuota 4164,30 Lt ir išmokėta 4039,37 Lt darbo užmokesčio. 2008 m. vidutinis mėnesio, esant penkių darbo dienų savaitei, darbo dienų skaičius buvo 20,75 darbo dienos. Vienos darbo dienos vidutinis ieškovės darbo užmokestis sudarė 66,90 Lt (4164,30 Lt: (20,75 d.d. x 3 mėn.)), vidutinis mėnesio darbo užmokestis -1388,18 Lt (66,90 Lt x 20,75 d.d.). Kadangi darbo sutarties nutraukimo momentu ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 1388,18 Lt, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka sudaro 2776,36 Lt.
Teismas taip pat nurodė, kad, kai uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui turi būti sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, skaičiuojant nuo 2010 m. sausio 16 d. (kita diena po atleidimo iš darbo) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (303 darbo dienos x 66,90 Lt vidutinis darbo dienos užmokestis), sudaro 20270,70 Lt ir po 66,90 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 417 straipsnis).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. A. prašo pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteistos 11969,33 Lt dydžio išmokos, susijusios su darbo santykiais, ir 20270,70 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2010 m. sausio 16 d. iki 2011 m. kovo 29 d., ir padidinti ieškovei iš atsakovo priteistas išmokas, susijusias su darbo santykiais, iki 13 680,80 Lt, o vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2010 m. sausio 16 d. iki 2011 m. kovo 29 d. iki 20 331,60 Lt, taip pat atitinkamai pakeisti sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo iš atsakovo, priteisti iš atsakovo ieškovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, kad darbdavys nepagrįstai ieškovei suteiktas atostogas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 14 d. išskaidė į dvi dalis ir dėl to laiku neišmokėjo ieškovei darbo užmokesčio už suteiktas atostogas. Pasibaigus laikino nedarbingumo laikotarpiui, pirmąją darbo dieną (2009 m. gruodžio 9 d.) ieškovė paprašė ją išleisti kasmetinių atostogų nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. vasario 6 d. Atostogos ieškovei buvo suteiktos trumpesnės (29 kalendorinės dienos; 2009 m. gruodžio 25-26 d., ir 2010 m. sausio 1 d. į atostogų trukmę neįskaitomos) nei ieškovė prašė - nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. (atsakovas sutiko suteikti tik tiek atostogų dienų, kiek priklausė už jau bendrovėje išdirbtą laiką). Už šias kasmetines atostogas ieškovei 2009 m. gruodžio 10 d. pavėluotai buvo sumokėta 1076,98 Lt. 2010 m. sausio 11 d. ieškovei buvo pasakyta, kad jai priklauso dar 4 kalendorinės atostogų dienos, ir, parašius prašymą, jos buvo suteiktos iki 2010 m. sausio 14 d. (imtinai). Joks atsakovo sprendimas dėl papildomai suteiktų kasmetinių atostogų ieškovei nebuvo pateiktas. Darbo užmokestis už papildomai suteiktas kasmetines atostogas (278,95 Lt) ieškovei buvo sumokėtas 2010 m. sausio 13 d. Jei darbdavys iš karto teisingai būtų paskaičiavęs ieškovei priklausančias kasmetinių atostogų dienas, visos atostogos būtų suteiktos vienu metu, todėl atlyginimas už visas atostogas (nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 14 d.) ieškovei turėjo būti sumokėtas 2009 m. gruodžio 9 d. Uždelsus sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, jos turėjo būti pratęstos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką turėjo būti mokama kaip už kasmetines atostogas. Darbo užmokestis už kasmetines atostogas sumokėtas dalimis – 2009 m. gruodžio 10 d. ir 2010 m. sausio 13 d., taigi buvo uždelsta atsiskaityti 35 dienas. Atsakovas 2010 m. gegužės 27 d. išmokėjo ieškovei kompensaciją tik už 3 nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas, nors atleidimo iš darbo dieną ieškovei turėjo sumokėti 1639,05 Lt dydžio kompensaciją (35 k.d. x 66,90 Lt x 0.7 koef., = 1639,05 Lt). Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovės vidutinį mėnesio darbo užmokestį atleidimo iš darbo dieną ir dėl to neteisingai apskaičiavo išeitinės išmokos dydį. Teismas pritaikė neteisingą metinį vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių - nepagrįstai taikė 20,75 darbo dienų skaičių. Turėjo taikyti 21,2 darbo dienų skaičių (pagal 2009 m. gruodžio 24 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. Al-694 2.1.1 punktą), nes ieškovė buvo atleista iš darbo 2010 m. sausio 15 d. ir teismas turėjo taikyti darbo dienų skaičių, nustatytą 2010 metams. Ieškovės vidutinis mėnesinis atlyginimas atleidimo dieną buvo 1418,28 Lt (66,90 Lt x 21,2). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino išeitinę išmoką 60,20 Lt.Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė darbo užmokesčio dydį už uždelstą atsiskaityti laiką. Nuo 2010 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra ne 303, o 304 darbo dienos, taigi teismas už ši laikotarpį ieškovei priteisė mažiau nei priklausė.Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei per mažą atlyginimo dalį, mokamą pagal darbo indėlio koeficientą. Už darbus UAB „MCT“ turėjo sumokėti atsakovui 37 170 Lt (31 235,29 Lt + PVM.). Didelę dalį šių darbų ieškovė atliko iki 2009 m. sausio 8 d. Ieškovei patyrus traumą, darbus pagal sutartį su UAB „MCT“ pabaigė R. A. UAB „MCT“ atsiskaitė su atsakovu 2009 m. birželio 19 d. Iš 31235,29 Lt ieškovei turėjo būti užaktuota 10235,29 Lt (21000 Lt turėjo būti užaktuoti R. A.). Teismas nemotyvuotai aktuojamų darbų sumą sumažino iki 10000 Lt. Ieškovei turėjo būti išmokėta 4569,10 Lt (10235,29 Lt x 0,45 mokos fondo koeficientas – 36,78 Lt). Teismas priteisė 105,88 Lt mažiau (4569,10 Lt - 4463,22 Lt).
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje per klaidą yra pasilikusi teksto dalis, nesusijusi su byla: „priteistina 9717,09 Lt (89 proc. x 10918,08 Lt) ir nuo 2011-01-04d. priteistina po 33,74 Lt (89 proc. x 37,91) už kiekvieną uždelstą dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-01-04) iki visiško sprendimo įvykdymo“. Ištaisant rašybos apsirikimą, turėtų būti išbrauktas teismo sprendimo 10 lapo pirmosios pastraipos paskutinis sakinys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Druskininkų projektas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė prašymą dėl antrųjų atostogų pateikė tik pirmąją darbo dieną grįžusi po pirmųjų atostogų, tai nebuvo tęstinės atostogos, todėl atsakovas, skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį, negalėjo ir neturėjo numatyti ieškovės ateities planų. Ieškovė pripažįsta, kad jai buvo suteiktos kasmetinės atostogos dviem periodais, tai, kad atskirai už kiekvieną iš šių periodų buvo apskaičiuotas, bei nors ir pavėluotai, tačiau skirtingais bankiniais pavedimais sumokėtas vidutinis darbo užmokestis, ir tai, jog ieškovė tik grįžusi po pirmųjų atostogų pateikė prašymą dėl antrųjų atostogų. Ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. bei nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. Šių atostogų suteikimo pagrindas buvo ieškovės 2009 m. gruodžio 9 d. bei 2010 m. sausio 11 d. prašymai. Vidutinis darbo užmokestis už minėtuosius periodus atsakovo buvo išmokėtas ieškovei atitinkamai 2009 m. gruodžio 10 d. ir 2010 m. sausio 13 d. Atsakovas, įvertinęs galimas neigiamas apeliacinio skundo padavimo pasekmes, nepasinaudojo galimybe apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau ir toliau laikosi pozicijos, kad ieškovės darbo sutartyje numatytas darbo indėlio koeficientas yra vertintinas kaip darbuotojui mokama skatinamoji premija, numatyta DK 233 straipsnyje, o ne šalių sulygta darbo užmokesčio dalis, todėl ieškovės pozicija dėl tariamai pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytos jos atliktų darbų sumos neturi pagrindo. Šalys darbo sutartimi nesusitarė dėl konkretaus DIK dydžio, jokiame darbdavio vidaus tvarką reglamentuojančiame akte nebuvo nustatyti DIK apskaičiavimo pagrindai, taigi šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdęs darbuotojas būtų įgijęs teisę reikalauti papildomo uždarbio, apskaičiuoto pagal DIK, o darbdavys – pareigą tokį papildomą uždarbį sumokėti. Mokos fondas, kuriuo vadovaujantis būdavo skaičiuojamas DIK (ir atitinkamai – mokėtinos išmokos suma), nuolat kito, būdavo vadovaujamasi subjektyviu direktoriaus sprendimu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas padidinti jai priteistą neišmokėto darbo užmokesčio sumą, atsakovo manymu, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl apmokėjimo už kasmetines atostogas.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovė 2009 m. gruodžio 9 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama jai suteikti kasmetines atostogas nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. vasario 6 d. (b.l. 21, t. 1). Atsakovas su tokiu ieškovės prašymu sutiko iš dalies – atostogos ieškovei buvo suteiktos iki 2010 m. sausio 10 d. imtinai atsakovo 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 36 (b.l. 122, t. I). 2010 m. sausio 11 d. ieškovė pateikė atsakovui prašymą suteikti jai apmokamas atostogas nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. (b.l. 116, t. I). Atostogos ieškovei suteiktos atsakovo 2010 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 39 (b.l. 123, t. I). Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad atostogos ieškovei suteiktos du kartus – nuo 2009 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2010 m. sausio 11 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad už pirmąją atostogų dalį ieškovei sumokėta 2009 m. gruodžio 10 d., o už antrąją – 2010 m. sausio 13 d.
Apeliantės teiginys, kad už atostogų laikotarpį nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. atsakovas pavėlavo atsiskaityti 35 dienas, grindžiamas prielaida, kad tuo atveju, jei atsakovas nebūtų suklydęs skaičiuodamas jai priklausančias atostogų dienas, atostogos jai turėjo būti suteiktos nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. sausio 14 d., ir už jas turėjo būti atsiskaityta vėliausiai 2009 m. gruodžio 9 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Vadovaujantis DK 169 straipsnio 2 dalimi, kasmetinės atostogos darbuotojui suteikiamos šalių susitarimu. Ta aplinkybė, kad ieškovė savo 2009 m. gruodžio 9 d. prašymu pageidavo, kad kasmetinės atostogos jai būtų suteiktos už ilgesnį laikotarpį, savaime nelemia atsakovo kaip darbdavio pareigos suteikti jai pageidaujamos trukmės atostogas, ir kartu negali būti pagrindu teigti atsiradus darbdavio pareigas, susijusias su apmokėjimu darbuotojui už tokį kasmetinių atostogų laikotarpį. Atostogos ieškovei atsakovo 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 36 buvo suteiktos tik iki 2010 m. sausio 11 d. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad šalys būtų sutarusios dėl ilgesnio atostogų laikotarpio, ar kad atsakovas turėjo pareigą ieškovės reikalavimu suteikti jai atostogas iki 2010 m. sausio 14 d., todėl ieškovės argumentai, kad atostogų suteikimą dalimis lėmė tik atsakovo klaida skaičiuojant jai priklausančių atostogų dienų skaičių, nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina ieškovės reikalavimų pagrįstumo.
Vadovaujantis DK 176 straipsnio 2 dalimi, darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios, t.y. už atostogų laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d. ieškovei turėjo būti sumokėta 2009 m. gruodžio 7 d., o už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 14 d. – 2010 m. sausio 8 d. Kadangi ieškovės prašymai suteikti jai atostogas pateikti darbdaviui atitinkamai 2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. sausio 11 d., atsakovo pareigos sumokėti ieškovei už atitinkamus atostogų laikotarpius pradžia sietina būtent su prašymo suteikti atostogas pateikimo darbdaviui data (kadangi anksčiau ši darbdavio pareiga objektyviai negalėjo būti įgyvendinama). Taigi, kaip pagrįstai pažymimi atsakovas, sumokėti ieškovei už pirmąjį atostogų laikotarpį pavėluota 1 diena, už antrąjį – 2 dienomis. Esant tokioms aplinkybėms atleidžiant ieškovę iš darbo jai turėjo būti sumokėta kompensacija už 3 atostogų dienas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į 1 dienos pavėlavimą sumokant ieškovei vidutinį darbo užmokestį už atostogų laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 10 d., ir nepagrįstai konstatavo atsakovą turint kompensuoti ieškovei tik už 2 atostogų dienas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad ieškovei priklausanti kompensacija sudaro 140,49 Lt ((3 k.d. x 66,90Lt) x 0,7 koef.).
Dėl ieškovės atlyginimo dalies, mokamos pagal darbo indėlio koeficientą
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nemotyvuotai ieškovei aktuojamų darbų pagal sutartį su UAB „MCT“ sumą sumažino iki 10000 Lt ir dėl šios priežasties priteisė ieškovei per mažą atlyginimo dalį, mokamą pagal darbo indėlio koeficientą. Šie apeliantės argumentai teisėjų kolegijos pripažįstami pagrįstais.
Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, ir šalys to neginčija, kad darbo indėlio koeficientas atsakovo bendrovėje buvo apskaičiuojamas atsakovo klientams atliktų darbų kainą be PVM dauginant iš atitinkamo mokos fondo koeficiento. Šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad skaičiuojant DIK už pagal sutartį su UAB „MCT“ atliktus projektavimo darbus buvo taikytinas 0,45 mokos fondo koeficientas. Nėra ginčo ir dėl to, kad pagal paminėtą sutartį darbus atliko ieškovė ir R. A. Ginčas yra kilęs dėl to, kokia atliktų darbų vertės dalis turėjo būti priskirta ieškovei, o kuri - darbus dėl ieškovės ligos užbaigusiam R. A.
Ieškovė, kreipdamasi į teismą, pirminiame ieškinio pareiškime nurodė, kad jai priskirtina pagal sutartį su UAB „MCT“ atliktų darbų vertės dalis sudaro 10023 Lt, o likusi dalis – 20000 Lt, R. A. (b.l. 9, t. I). Tokia pat ieškovei priskirtinos atliktų darbų vertės dalis nurodyta į bylą pateiktame R. A. 2009 m. lapkričio 4 d. prašyme atsakovui (b.l. 20, t. I), tačiau šiame rašte R. A. priskirtina darbų vertės dalis nurodyta 21000 Lt. Į bylą pateiktame ieškovės 2010 m. sausio 15 d. rašte atsakovui nurodoma ieškovei priskirtinos atliktų darbų vertės dalis – 10023 Lt (b.l. 23, t. I). Paminėtuose dokumentuose bendra pagal sutartį su UAB „MCT“ atliktų darbų vertė be PVM nurodoma 31023 Lt, taigi akivaizdu, kad pirminiame ieškinio pareiškime nurodant darbų vertės dalį, tenkančią R. A., ieškovė tiesiog padarė skaičiavimo klaidą, o ieškovei ir R. A. tenkančią atliktų darbų vertės dalį tiek ieškovė, tiek R. A. vertino vienodai (atitinkamai 10023 Lt ieškovei ir 21000 Lt R. A.).
Atsakovo į bylą pateikti atsiskaitymo dokumentai patvirtina, kad bendra pagal sutartį su UAB „MCT“ atliktų darbų vertė be PVM sudaro ne 31023 Lt, kaip nurodyta pirminiame ieškovės ieškinyje, bet 31235,29 Lt (b.l. 129-131, t I). Patikslintame ieškovės ieškinio pareiškime nurodomas toks atliktų darbų vertės paskirstymas: 21000 Lt R. A. ir 10235,29 Lt ieškovei (b.l. 54, t. II). Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme R. A. paaiškino, kad „ieškovei buvo aktuota 10000 Lt suma, o dalis darbų už 30000 Lt aktuota man“ (b.l. 88, t. II). Atsižvelgdama į šio parodymo turinį, taip pat į liudytojo parodymų, kaip įrodinėjimo priemonės, ypatumus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį liudytojo paaiškinimą vertina kaip abstraktų paaiškinimą apie tai, kad atliktų darbų vertės dalis paskirstyta tarp jo ir ieškovės, ir kad ieškovei tenkanti atliktų darbų vertės dalis sudaro apie 10000 Lt, o ne kaip teiginį, kad ieškovei priskirta atliktų darbų vertės dalis sudaro tikslią 10000 Lt sumą.
Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, kuo vadovaudamasis ieškovei tenkančią atliktų darbų vertės dalį pirmosios instancijos teismas pripažino esant 10000 Lt, tačiau galima daryti prielaidą, jog šią išvadą teismas grindė liudytojo R. A. parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje (teismo sprendime kalbama apie liudytojo J. G. 2010 m. lapkričio 5 d. posėdyje duotus parodymus, tačiau nurodytame bylos lape fiksuoti liudytojo R. A. parodymai, o J. G. byloje dalyvavo kaip atsakovo UAB „Druskininkų projektai“ atstovas, o ne kaip liudytojas). Tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiau nepagrindė, kodėl vadovaujasi būtent liudytojo teismo posėdyje nurodyta suma, ir kodėl atmeta kitos į bylą pateiktus įrodymus, tarp jų paminėtus R. A. ir ieškovės raštus atsakovui, kuriuose nurodoma kitokia ieškovei tenkanti atliktų darbų vertės dalis.
Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, į bylą pateikti įrodymai leidžia teigti, kad pagal sutartį su UAB „MCT“ atliktų darbų vertės dalis, tenkanti R. A., sudaro 21000 Lt (tą patvirtina R. A. 2009 m. lapkričio 4 d. prašymas atsakovui - b.l. 20, t. I, tokia suma nuosekliai nurodoma į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp ieškovės ir R. A. būtų kilęs ginčas dėl šios sumos priskyrimo R. A.), o likusi dalis – ieškovei. Tiek pirminiame ieškovės ieškinyje, tiek ieškovės 2010 m. sausio 15 d. rašte atsakovui nurodyta 10023 Lt suma buvo gauta iš bendros atliktų darbų vertės, kurią tiek R. A., tiek ieškovė nurodė esant 31023 Lt, atėmus R. A. tenkančią 21000 Lt sumą. Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad bendra pagal sutartį su UAB „MCT“ atliktų darbų vertė be PVM sudaro 31235,29 Lt (b.l. 129-131, t. I), t.y. tiek ieškovė, tiek R. A. suklydo dėl bendros atliktų darbų vertės skaičiuodami jiems tenkančią dalį. Atėmus iš bendros atliktų darbų vertės R. A. tenkančią 21000 Lt sumą, ieškovei tenkanti dalis sudaro 10235,29 Lt, todėl būtent šia suma, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, turėjo būti vadovaujamasi apskaičiuojant jai mokėtiną atlyginimo dalį pagal DIK. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nurodytoje dalyje keistinas, priteisiant iš atsakovo ieškovei 4569,10 Lt (10235,29 Lt x 0,45 mokos fondo koeficientas – 36,78 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio pagal DIK.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, susijusių su DIK kaip ieškovės atlyginimo dalies traktavimu, kadangi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo.
Apeliantė taip pat ginčija jai pirmosios instancijos teismo sprendimu paskaičiuotos išeitinės išmokos dydį, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jos vidutinį mėnesio darbo užmokestį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.12 punktu, tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio Aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Metinius darbo dienų koeficientus, metinius vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičius kasmet tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Tarp šalių nėra ginčo dėl pirmosios instancijos sprendimu apskaičiuoto ieškovės vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio dydžio - 66,90 Lt. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą jos vidutinį mėnesio darbo užmokesčio dydį atleidimo iš darbo laikotarpiu tuo pagrindu, kad skaičiuodamas ieškovės vidutinį mėnesio darbo užmokesčio dydį pirmosios instancijos teismas pritaikė neteisingą metinį vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu. Apskaičiuojant vidutinį darbuotojo darbo užmokestį, taikomą skaičiuojant darbuotojo išeitinę išmoką, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas teisės į išmoką atsiradimo dienai, t.y. darbuotojo atleidimo dienai. Kadangi ieškovė iš darbo atleista 2010 m. sausio 15 d., jos vidutinis darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuojamas vidutinį ieškovės vienos darbo dienos užmokestį (apskaičiuotą laikantis Aprašo) dauginant iš vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus, patvirtinto ieškovės atleidimo dienai. Ieškovės atleidimo dieną galiojo ir turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. A1-694, kuriuo patvirtintas vidutinis darbo dienų skaičius esant 5 dienų darbo savaitei 2010 metams – 21,2. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovės išeitinės išmokos dydį, nepagrįstai vadovavosi vidutiniu darbo dienų skaičiumi, patvirtintu 2008 metams, ir dėl šios priežasties nepagrįstai sumažino ieškovei priklausančios išeitinės išmokos dydį. Ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dienai sudarė 1418,28 Lt (66,90 Lt x 21,2), o jai priklausanti išeitinė išmoka – 2836, 56 Lt.
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu priteisdamas ieškovei darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, neteisingai suskaičiavo darbo dienų skaičių, tenkantį laikotarpiui nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir dėl šios priežasties priteisė ieškovei per mažą darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su šiuo apeliantės argumentu. Nuo 2010 m. sausio 15 d. (ieškovės atleidimo iš darbo diena, šios dienos neįskaitant) iki 2010 metų pabaigos buvo 244 darbo dienos (esant 5 dienų darbo savaitei), nuo 2011 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m. kovo 29 d., teismo sprendimo priėmimo dienos neįskaitant) – 60 darbo dienų, taigi vidutinis darbo užmokestis ieškovei turėjo būti priteistas už 304 darbo dienų laikotarpį ir sudaryti 20 337,60 Lt. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką suma yra 66,90 lt mažesnė (apeliantė, nurodydama, kad ši suma skiriasi 60,9 Lt, padarė klaidą, kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovės vienos dienos darbo užmokestis yra ne 60,90 Lt, o 66,90 Lt).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinio skundo reikalavimus tenkina iš dalies, ir ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantei priteistą išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, sumą padidina nuo 11969,33 Lt iki 12182,24 Lt (pridedant 46,83 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, neišmokėto darbo užmokesčio pagal DIK dalį padidinant 105,88 Lt, išeitinę išmoką padidinant 60,20 Lt suma, viso ieškovei priklausančias išmokas padidinant 212,91 Lt), o vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos padidina iki 20337,60 Lt.
Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje per klaidą yra pasilikęs sakinys, nesusijęs su nagrinėjama byla:
„atsižvelgiant į tai, jog su ieškove atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta visiškai, priklausanti vidutinio darbo užmokesčio suma už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2010-01-16d. (sekanti diena po atleidimo) iki 2011-03-29d. (įskaitytinai) priteistina 9717,09 Lt (89 proc. x 10918,08 Lt) ir nuo 2011-01-04d. priteistina po 33,74 Lt (89 proc. x 37,91) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-01-04d.) iki visiško sprendimo įvykdymo“ (sprendimo 11 lapo pirmosios pastraipos paskutinis sakinys). Šis apeliantės pastebėjimas pagrįstas. Nurodytas sakinys neatitinka nei pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, nei teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatų, o dėl apeliantei priteistinos darbo užmokesčio sumos už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio pasisakyta kitoje sprendimo motyvuojamosios dalies pastraipoje – „ [...] iš atsakovo priskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, skaičiuojant nuo 2010-01-16d. (sekanti diena po atleidimo iš darbo) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-03-29d.) (303 darbo dienos x 66,90 Lt vidutinis darbo dienos užmokestis) sudaro viso 20270,70 Lt ir po 66,90 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-03-29d.) iki visiško sprendimo įvykdymo (CPK 417 str.)“ (sprendimo 9 lapo 3 pastraipa). Esant tokioms aplinkybėms, per klaidą pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje paliktas su byla nesusijęs sakinys šalintinas iš teismo sprendimo.
Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme tarp šalių perskirstomos atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme tenkintų ieškovės reikalavimų dalį ir sudaro 22,60 Lt iš atsakovo ir 51,40 Lt iš ieškovės. Iš atsakovo valstybės naudai priteista žyminio mokesčio dalis didintina iki 976 Lt. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo iš atsakovo ieškovės naudai nekeičiama, kadangi pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą tenkino visiškai, atsakovas teismo sprendimo nėra apskundęs, o bloginti apelianto padėtį apeliacinės instancijos teisme yra draudžiama (CPK 313 straipsnis).
Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 11 Lt žyminio mokesčio ir 1 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. 5 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisiami valstybės naudai iš ieškovės, atsižvelgiant į teismo atmestų apeliacinio skundo reikalavimų dalį (apeliaciniu skundu ginčijama suma – 1778,37 Lt, teismo tenkinta apeliacinio skundo reikalavimų dalis – 279,81 Lt, t.y. 16 proc. nuo ginčijamos sumos). Duomenys apie šalių turėtas advokato pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme teismui nepateikti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Priteisti iš atsakovo UAB ,,Druskininkų projektas”, įmonės kodas 152057740, buveinės adresas M.K. Čiurlionio g. 75, LT 66164, Druskininkai, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), 12182,24 Lt dydžio išmokas susijusias su darbo santykiais, 20337,60 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2010-01-16 iki 2011-03-29 ir po 66,90 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-03-29) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1500,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), naudai.
Priteisti iš atsakovo UAB „Druskininkų projektas“ 976 Lt žyminio mokesčio, 22,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, viso 998,60 Lt valstybės naudai, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 188659752, bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš ieškovės L. A. 51,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 188659752, bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo vykdytinas skubiai.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti“.
Pašalinti iš Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimo motyvuojamosios dalies sakinį „atsižvelgiant į tai, jog su ieškove atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta visiškai, priklausanti vidutinio darbo užmokesčio suma už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2010-01-16d. (sekanti diena po atleidimo) iki 2011-03-29d. (įskaitytinai) priteistina 9717,09 Lt (89 proc. x 10918,08 Lt) ir nuo 2011-01-04d. priteistina po 33,74 Lt (89 proc. x 37,91) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-01-04d.) iki visiško sprendimo įvykdymo“.
Priteisti iš atsakovo UAB „Druskininkų projektai“ 12 Lt (dvylika litų), o iš ieškovės L. A. – 5 Lt (penkis litus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.