- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-06
- Bylos Nr.
- I1-4150-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02202-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po 2019 m. balandžio 1 d. reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. buvo laikomas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K). Šiuo laikotarpiu buvo apgyvendintas 15,4 kv. m ploto gyvenamojoje kameroje drauge su kitu asmeniu. Kamera buvo korpuso trečiame aukšte, joje įrengti miegamieji gultai (dviaukštė metalinė lova), užimantys apie 2,2 kv. m plotą, sanitarinis mazgas – 2 kv. m, kriauklė – 1 kv. m, 1–2 spintelės – 1 kv. m., taip pat buvo stalas ir 2 kėdės. Sanitarinis mazgas su baldais kartu užėmė 6,2 kv. m kameros ploto, kai bendras kameros plotas 8–9 kv. m, todėl judėjimui jam teko 1–1,5 kv. m gyvenamojo ploto, nors pagal teisės aktus vienam asmeniui laisvai judėti turėjo būti skirta ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pažymi, kad nėra jokio teisės akto, kuris leistų baldų užimamą plotą traktuoti kaip laisvą judėjimui skirtą kameros plotą. Tvirtina, kad dėl ploto trūkumo jam nebuvo užtikrinta galimybė laisvai judėti kameroje.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje buvo šalta, drėgna, pelėsis, todėl rūbai būdavo drėgni ir šalti. Nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas – tiek naktį, tiek dieną buvo naudojama viena silpna apšvietimo lemputė. Kameroje jautėsi nemalonus kvapas nuo sanitarinio mazgo, nes jis nebuvo pridengtas ir atskirtas nuo bendros gyvenamosios patalpos. Naudojantis tualetu jį galėjo matyti kameroje esantys asmenys bei pareigūnai, stebintys per kameros duryse esantį stebėjimo langelį. Kameroje buvo sena ir surūdijusi kriauklė, tiekiamas tik šaltas vanduo, karštu – galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę ne ilgiau 15 min. duše. Dušų įrengimas buvo netinkamas, neužtikrino privatumo. Leidimas naudotis dušu tik kartą per savaitę neužtikrino minimalaus higienos poreikio.
Pareiškėjas nurodo, kad kameros langai buvo uždengti storomis, metalinėmis grotomis tiek iš lauko, tiek iš vidinės pusės. Tvirtina, kad grotų įrengimas ant langų prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, kelia pavojų žmogaus sveikatai.
Anot pareiškėjo, kameroje buvo parazitų (blakių), dėl jų įkandimų jis kreipėsi į medikus, vartojo jų paskirtus vaistus nuo niežulio, patinimo ir alergijos.
Teigia, kad nurodytos kalinimo sąlygos buvo kenksmingos jo fizinei bei psichinei sveikatai, sukėlė dvasinę skriaudą, pažemino jo garbę ir orumą. Sutriko įprastas miego ritmas, ėmė skaudėti nugarą, galvą bei mausti sąnarius, nuolat jautė didžiulį nuovargį.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 10–19).
Atsakovės atstovas pateikia gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose įskaitant ir patį pareiškėją ginčo laikotarpiu. Nurodo, kad 2019 m. kovo 5 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo uždarytas į kamerą Nr. 154, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 6 d. – 2019 m. gegužės 19 d. kamera Nr. 154 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 20 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Atkreipia dėmesį, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Paaiškina, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų“ kontrolės tarnyba“.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – TIĮET), kurių 14.6 punkte nurodyta, jog kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymi, kad visose gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, buvo įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nebuvo nustatyta), taip pat buvo pakabos viršutiniams drabužiams kabinti (priklausomai nuo lovų kiekio). Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys – apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮĮET), gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turėjo būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokiu būdu jos apsaugojo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams bei nepažeidė kamerose laikomų asmenų teisių.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įstaigoje esančiose kamerose buvo įrengtas vadovaujantis PĮVTT 16.7 papunkčiu. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Minėtos taisyklės nenustato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. kaip ir numatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma 134:2015) 14 punkte. Higienos normos 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Teigia, kad kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai.
Dėl kamerų temperatūros nurodo, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punkto gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Teigia, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Atkreipia dėmesį, kad Nacionalinio visuomenės sveiktos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atliko gyvenamųjų kamerų patikrinimus pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skundus, savarankiškai atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pažymi, kad pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai gyvenamojoje kameroje Nr. 154 atlikti nebuvo.
Pažymi ir tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo Lukiškių TI-K, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.
Be to nurodo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Akcentuoja, kad būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir, kad tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje ir saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Nurodo, kad atskaičius kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo plotą, jam judėjimui teko tik 1-1,5 kv. m kameros ploto.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nurodė prieštaringus duomenis apie kameros, kurioje jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, plotą: iš pradžių teigė, kad kameros plotas buvo 15,4 kv. m vėliau, kad 8–9 kv. m.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namai) buvo laikomas kameroje Nr. 154, kurios plotas – 7,94 kv. m, dviese, kartu su dar vienu asmeniu (b. l. 11, 27–28). Pareiškėjas jokių įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis nepateikė. Taigi, remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjui Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta ploto norma buvo užtikrinta visą jo buvimo įkalinimo įstaigoje laikotarpį, pareiškėjui teko 3,97 kv. m Taip pat akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad buvo išlaikytas ir EŽTT praktikoje nurodytas ploto standartas.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto normos pažeidimo ir su tuo susijusių nepatogumų yra nepagrįsti.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu. Skunde teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas ir uždengtas nuo likusio kameros gyvenamojo ploto, todėl naudojantis tualetu jį galėjo matyti kiti kameroje buvę asmenys ir pareigūnai pro kameros duryse esantį langelį. Be to, tualetui nesant atskirtam nuo likusio kameros ploto, nuo jo sklido nemalonus kvapas.
Pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pataisos įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426 2012-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Prie atsiliepimo į skundą pridėtos nuotraukos, kuriose matyti tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris ir tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, vaizdas (b. l. 24–26).
Kaip matyti, Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų, reglamentuojančių tokių patalpų įrengimą, reikalavimus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad būtent gyvenamojoje kameroje Nr. 154 sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus privatumo užtikrinimo prasme, todėl, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, teismas daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kameroje, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu (iš viso 76 paras), įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Dėl higienos normų pažeidimų
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo šalta, drėgna, daugelyje kamerų buvo pelėsis, nebuvo tinkamo apšvietimo, veisėsi parazitai. Be to, kameroje esanti kriauklė buvo surūdijusi, todėl pro ją tekėjo vanduo.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas).
Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų kameroje yra abstraktūs, jis nekonkretizuoja, kokia konkreti temperatūra, drėgmė buvo kameroje, nepateikia įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl silpno kameros apšvietimo. Be to, skunde jis abstrakčiai nurodo, kad netinkamas apšvietimas buvo „kamerose“, nors visą ginčui aktualų laikotarpį jis buvo laikomas vienoje kameroje – Nr. 154. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kokias konkrečias pasekmes šie galimi pažeidimai jam sukėlė.
Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx, kas atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Apšvietimui naudojamos sveikatai nekenksmingos elektros lemputės. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Atsakovės atstovas taip pat informavo teismą, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu neatliko jokių visuomenės sveikatos kontrolės patikrinimų pareiškėjo kameroje.
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų pažeidimų, netinkamo inventoriaus (surūdijusios kriauklės) būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl suėmimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikatos būklė.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į aptartą įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl saugios sveikatai aplinkos neužtikrinimo nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimo, susijusio su saugios gyvenimui aplinkos užtikrinimu, neįrodė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).
Dėl grotų įrengimo
Pareiškėjas skunde teigia, kad kameros lange grotos buvo įrengtos iš abiejų pusių, kas pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį ir yra pavojinga žmogaus sveikatai.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės), 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Iš pareiškėjo skundo teiginių apie grotų įrengimą ant langų, spręstina, kad Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) administracija vykdė nurodytus teisės aktų reikalavimus. Iš skundo turinio nėra aišku, kuo konkrečiai jo nurodytas grotų įrengimas pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį ir kaip tai neigiamai įtakoja žmogaus sveikatą. Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Dėl šalto vandens ir naudojimosi dušu
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje nebuvo šilto vandens, o vieną kartą per savaitę 15 min. nusiprausti po šiltu dušu jam nepakako asmens higienai palaikyti. Be to, tvirtina, kad dušo patalpos buvo netinkamai įrengtos ir neužtikrino jo privatumo.
Pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 numato karšto vandens tiekimą tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju gyvenamosiose kamerose) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens nebuvimo kameroje laikytini nepagrįstais.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).
Pareiškėjo skunde nurodytas naudojimosi dušu dažnumas atitinka paminėtus teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 154 gyveno dar su vienu asmeniu, šiurkščių higienos normų pažeidimų nenustatyta, kamerose buvo tiekiamas šaltas vanduo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi duše dažnumo nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Higienos normos HN 134:2015 29 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šie reikalavimai taikomi naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K buvo ilgą laiką veikianti įkalinimo įstaiga, o nusirengimo / apsirengimo kambario įrengimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais.
Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad dušo patalpos Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai įrengtos ir pažeidė jo teisę privatumą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovui nekilo pareiga paneigti įrodymais šiuos jo abstrakčius teiginius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl naudojimosi dušu sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, o administracija būtų atsisakiusi šiuos klausimus spręsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.
Dėl parazitų
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad kameroje veisėsi parazitai, dėl jų įkandimų ne kartą kreipėsi į medikus dėl gydymo.
Pagal Higienos normą HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai buvo naikinami. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 20–22). Pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) laikotarpiu nusiskundimų dėl kameroje galimai buvusių parazitų, graužikų administracijai nereiškė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis dėl parazitų įkandimo ne kartą kreipėsi į medikus, yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) pareigūnų veiksmus šiuo aspektu.
Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui 76 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) pareigūnų elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 2 500 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 150 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 150 (šimtą penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.