Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. E. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2470-1027/2024 pagal pradinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“, kurios teisių perėmėja – ieškovė LT-UK DEBT COLLECTIONS LTD, ieškinį atsakovui S. E. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. K. individuali įmonė, Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, S. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

25. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo S. E. atskirajame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

27. Atsakovas S. E. kartu su atskiruoju skundu pateikė transporto priemonės savininko S. B. banko sąskaitos išrašų už 2020 m., 2021 m. ir 2022 m. kopijas, kuriose matyti pradinei ieškovei UAB „Skolų valdymo sprendimai“ transporto priemonės savininko atlikti mokėjimai, taip pat 2024 m. vasario 8 d. UAB „Skolų valdymo sprendimai“ pareiškimas, kuriuo patvirtinama, kad transporto priemonės savininkas S. B. yra pilnai atsiskaitęs su pradine ieškove pagal 2020 m. liepos 9 d. pasirašytą taikos sutartį.

28. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

29. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo į bylą pateiktais naujais įrodymais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė tokių rašytinių įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės. Atsakovas atskirajame skunde net nesuformulavo prašymo apeliacinės instancijos teismui dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas atsisako prijungti į bylą atsakovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus.

Dėl ginčo esmės

30. CPK 288 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

31. Kasacinio teismo išaiškinta, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės nesprendžia dėl byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, o tik patikrina, ar yra tenkinamos CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-21-826/2023, 19 punktas).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovas S. E. pareiškimą dėl 2023 m. vasario 8 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo grindė abiem CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nenustatė nė vienos iš atsakovo įrodinėtų aplinkybių sprendimui už akių peržiūrėti egzistavimo, todėl atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino.

Dėl pagrindo byloje priimti sprendimą už akių

34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas S. E. buvo informuotas ir procesiniai dokumentai jam buvo įteikti tinkamai – viešo paskelbimo būdu, nesant kitų galimybių atsakovui įteikti procesinius dokumentus. Atsakovas atskirajame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą, bei kvestionuoja pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos duomenimis, iš esmės pritaria atskirojo skundo argumentams.

35. Sprendimo už akių priėmimas yra viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, bet ne teisinė sankcija procesinio dokumento nepateikusiai šaliai ir ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018 31 punktą). Sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

36. Tam, kad asmenys galėtų įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, tinkamai pasinaudoti joms suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdyti joms įstatymų nustatytas pareigas (pvz., pateikti atsiliepimą į ieškinį, pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo), jos privalo žinoti ir būti tinkamai informuotos apie pradėtą teisminį procesą, apie konkrečius teismo atliekamus procesinius veiksmus.

37. Siekiant, kad būtų tinkamai įgyvendintas asmenų informavimas apie pradėtą teismo procesą, atliekamus procesinius veiksmus, teismo gautus procesinius dokumentus, proceso teisės normomis nustatytos įvairios procesinių dokumentų įteikimo galimybės.

38. CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio kopija atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismas šioje dalyje nurodytu atveju priima nutartį, kurioje nurodoma procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu data. Procesinis dokumentas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje dieną (CPK 130 straipsnio 3 dalis).

39. CPK įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas (CPK 117–132 straipsniai) yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – Konvencijos saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi EŽTT jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

40. EŽTT praktikoje pažymima, kad bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; EŽTT 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

41. Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai netinkamai informavo apie teismo procesą, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 39–44), taip pat nesikreipė į civilinio statuso registrą, profesinius subjektus (žr. cituoto sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 84–85 – šioje byloje EŽTT atkreipė dėmesį ir į faktą, kad jau vykdymo procese tinkamas pareiškėjo adresas be didesnių sunkumų buvo nustatytas per savaitę), nebandė dokumentų įteikti pareiškėjo darbovietės ar artimo giminaičio adresais (žr. cituoto sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, par. 41).

42. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra galimas tuomet, kai, prieš taikydamas šį įteikimo būdą, teismas imasi visų priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus fizinio asmens gyvenamosios ar darbo vietos adresu, fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 39 punktas). Nors CPK tiesiogiai nenustato draudimo priimti sprendimą už akių tuo atveju, kai šalis apie pradėtą prieš ją procesą informuojama taikant įteikimo prezumpciją, tačiau, atsižvelgiant į sprendimo už akių instituto specifiškumą, teismas tokiu atveju turėtų būti ypač atidus, įsitikinti, kad kitu būdu nėra galimybės realiai informuoti atsakovą apie jam inicijuotą teismo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022).

43. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis visų įmanomų protingų priemonių atsakovo buvimo vietai ar kitiems jo kontaktams nustatyti, prieš pasinaudodamas dokumentų įteikimo fikcija – jų viešu paskelbimu. Pirmosios instancijos teismas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos ir Gyventojų registro duomenis bei nustatė, kad atsakovas Lietuvoje nedirba ir yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, tačiau neįdėjo pakankamai pastangų, kad nustatytų atsakovo gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ar gautų kitus jo kontaktus. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančio 2015 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2.6-812-958/2015 matyti, kad transporto priemonės savininkas S. B. yra atsakovo patėvis. Pradinė ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ ieškinyje buvo nurodžiusi, kad su S. B. yra sudariusi taikos sutartį dėl dalies transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę įpareigoti pradinę ieškovę patikslinti atsakovo gyvenamąją vietą ar kitus jo kontaktus, kreipiantis į transporto priemonės savininką S. B. dėl tokios informacijos pateikimo. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei LT-UK DEBT COLLECTIONS LTD, pagal 2024 m. sausio 11 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį perėmusiai iš pradinės ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ reikalavimo teisę į atsakovo skolą, jau 2024 m. sausio 29 d. pavyko susisiekti su atsakovu.

44. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), siuntė tik vieną kartą. Pagal CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytą dokumentų įteikimo tvarką, procesiniai dokumentai įteikiami tik vieną kartą, jei teismas nustato, kad asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad atsakovo deklaruotas gyvenamosios vietos adresas ir ieškovės nurodytas atsakovo gyvenamosios vietos adresas sutampa, bei pasinaudodamas dokumentų įteikimo fikcija – viešu jų paskelbimu, ne tik nebuvo pakankamai rūpestingas, bet ir iš esmės pažeidė CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvią dokumentų įteikimo tvarką.

45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančias teisės normas taikė pernelyg formaliai, neatsižvelgdamas į šio instituto paskirtį, taip pat į sprendimo už akių instituto specifiką, todėl nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Dėl įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui

46. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo S. E. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodomas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sprendė, kad jie nesudaro pagrindo pagrįstoms abejonėms dėl 2023 m. vasario 8 d. sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas laiko nepagrįstomis.

47. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas nurodė, kad 2015 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo priimtu nutarimu nutarta transporto priemonę AUDI 80, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti teisėtam transporto priemonės savininkui S. B.. Apeliantas tvirtino nesuprantantis, dėl kokių priežasčių minėta transporto priemonė nebuvo pasiimta iš R. K. individualios įmonės aikštelės tiek metų. Apeliantas, be kita ko, citavo kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad tuo atveju, kai saugoma priverstinai nuvežta transporto priemonė, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai ją nuvežti, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).

48. Iš atsakovo su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikto 2015 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimo, kuris byloje iki tol nebuvo pateiktas ir 2023 m. vasario 8 d. sprendime už akių juo nesiremiama, matyti, kad atsakovas buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, kurio sankcijoje kaip viena iš nuobaudų nurodytas transporto priemonės konfiskavimas, tačiau tokia nuobauda nebuvo skirta. Transporto priemonės grąžinimą tokiu atveju reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2016 m. sausio 18 d.) 17 punktas, kuriuo remiantis policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, teismui išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą ir priėmus sprendimą nekonfiskuoti transporto priemonės, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną priima sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) ir surašo trimis egzemplioriais nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Pirmas egzempliorius ne vėliau kaip kitą darbo dieną perduodamas ar išsiunčiamas transporto priemonę saugančiam ūkio subjektui, antras egzempliorius ne vėliau kaip kitą darbo dieną registruotu laišku išsiunčiamas arba įteikiamas (kai savininkas (valdytojas) į policijos įstaigą atvyksta, iki leidimas išsiunčiamas registruotu laišku) priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui (valdytojui), trečias – saugomas policijos įstaigoje. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 5-V-229 „Dėl paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos patvirtinimo“, kuris taikomas tiek, kiek tai nereglamentuoja Aprašas, 64 punkte nurodyta, kad paimti daiktai asmenims grąžinami, kai įsiteisėja ikiteisminiame tyrime, administracinėje ar baudžiamojoje byloje priimtas atitinkamas sprendimas, kuris yra pagrindas grąžinti savininkui paimtus daiktus, ir kitais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka.

49. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendimas grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir leidimas ją atsiimti pagal nurodytą teisinį reglamentavimą priimami ir išrašomi policijos įstaigos, o ne savininko (valdytojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022).

50. Taigi, šiuo atveju leidimas atsiimti ginčo transporto priemonę turėjo būti išrašytas 2015 m. sausio 13 d. Iš ieškovės pateiktų duomenų, kurių pagrindu buvo priimtas 2023 m. vasario 8 d. sprendimas už akių, matyti, kad leidimas atsiimti transporto priemonę buvo surašytas tik 2020 m. gegužės 18 d. Nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų, turėjusių turėti po tokio leidimo egzempliorių, byloje jo nepateikė. Kadangi 2015 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo priimtu nutarimu buvo nutarta transporto priemonę AUDI 80, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti teisėtam transporto priemonės savininkui S. B., pirmosios instancijos teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl 2023 m. vasario 8 d. sprendimu už akių iš atsakovo priteistos 3 000 Eur skolos už minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 12 d. iki 2020 m. liepos 14 d. teisingumo ir pagrįstumo.

51. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas taip pat tvirtino, kad nėra gavęs jokių pranešimų apie saugomą transporto priemonę, vietą, saugojimo įkainius, susidariusią skolą bei pareigą ją atsiimti. Atsakovas, be kita ko, citavo kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009), kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 25 punktas).

52. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir priverstinio transporto priemonės nuvežimo metu buvo nepilnametis, todėl tokio asmens ir jo atstovų pagal įstatymą informavimas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimo vietą bei taikomus saugojimo įkainius įgyja dar didesnę reikšmę.

53. Iš byloje esančio 2015 m. liepos 12 d. transporto piemonės priverstinio nuvežimo akto pirmojo puslapio matyti, kad jame nėra nurodyti asmenys (transporto preimonės savininkas / valdytojas ar jo atstovas), dalyvavę apžiūrint transporto priemonę, kas leidžia manyti, kad policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ar ją nuvežant transporto priemonės savininko ir atsakovo (valdytojo) vietoje nebuvo. Aprašo 13 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ar ją nuvežant transporto priemonės savininko (valdytojo) vietoje nebuvo, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, gavęs informaciją apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną praneša (telefonu arba raštu) transporto priemonės savininkui (valdytojui), Aprašo 10 punkte nustatyta tvarka išsiunčia arba savininkui (valdytojui) atvykus į policijos įstaigą įteikia Aprašo 1 priede nustatytos formos aktą, taip pat informuoja, kaip galima atsiimti transporto priemonę, ir tai pažymi žurnale.

54. Nagrinėjamu atveju byloje buvo pateikti ir priimant 2023 m. vasario 8 d. sprendimą už akių buvo vertinti tik pradinės ieškovės 2020 m. gegužės 25 d. pranešimo ir 2020 m. spalio 27 d., 2021 m. gegužės 4 d. 2022 m. rugpjūčio 9 d. pakartotinių pranešimų, adresuotų atsakovui, kopijos, duomenų apie jų įteikimą atsakovui nėra pateikta. Minėti pranešimai atsakovui siųsti jau po R. K. individualios įmonės teisių į atsakovo skolą perėmimo. Duomenų apie tai, kad transporto priemonės valdytojas (tuo metu dar nepilnametis atsakovas) ir (ar) jo atstovai pagal įstatymą buvo informuoti apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, kaip tai nustato pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas, taip pat nepateikta.

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti argumentai dėl netinkamo informavio taip pat kelia pagrįstų abejonių 2023 m. vasario 8 d. priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojam praktiką, pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021).

Dėl bylos procesinės baigties

56. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo S. E. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą ir pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimą, nepagrįstai nevertino atsakovo S. E. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytų aplinkybių, išdėstytų argumentų bei pateiktų įrodymų, kurie gali turėti įtakos 2023 m. vasario 8 d. priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, nes jiems pasitvirtinus, nebūtų pagrindo priimti tokį sprendimą, koks buvo priimtas šioje byloje. Tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

57. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – teismo sprendimas už akių panaikinamas, atnaujinamas bylos nagrinėjimas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atnaujinus bylos nagrinėjimą ir ją perdavus pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo S. E. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 8 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos pagal pradinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“, kurios teisių perėmėja – ieškovė LT-UK DEBT COLLECTIONS LTD, ieškinį atsakovui S. E. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. K. individuali įmonė, Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, S. B. nagrinėjimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.