Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį, perduota prokurorui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pagal BK 164 straipsnį kaltinamas tuo, kad jis, žinodamas, jog Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu nepilnamečiam sūnui M. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), yra priteistas išlaikymas iš jo po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki sūnaus pilnametystės (lėšas uzufrukto teise tvarko E. A.), nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. vengė pareigos mokėti lėšas išlaikyti vaiką, dėl ko susidarė 17 000 Lt skola.

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje V. K. kaltinamas pagal BK 164 straipsnį perdavė prokurorui, esant ikiteisminio tyrimo metu surašytam iš esmės Lietuvos Respublikos BPK (toliau - BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančiam kaltinamajam aktui ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Skundu Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo Šiaulių rajono apylinkės teismui. Nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir naikintina, nes, prokuroro nuomone, kaltinamajame akte išdėstytas kaltinimas V. K. atitinka BK 164 straipsnio dispoziciją. Teigia, kad kaltinamasis V. K. pats nurodė, jog nuo 2006 m. iki 2009 m. gaudavo neįgalumo pašalpą, o nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki šiol - dirba, tai yra visą tą laikotarpį gaudavo tam tikras pajamas, iš kurių privalėjo mokėti lėšas vaiko išlaikymui, tačiau pats nemokėjo tų lėšų ir nepasidomėjo, ar jos išskaičiuojamos iš jo gaunamų pajamų. Prokurorė nurodo, kad apylinkės teismo nurodytos, kaip neįvardintos, pareigos nevykdymo priežastys yra išdėstytos ne kaltinime, o kaltinamojo V. K. parodymuose, kaip to reikalauja BPK 219 str. 1 d. 4 p., kadangi tai yra ne veiką apibudinanti aplinkybė, o duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Mano, kad teismas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių gali kilti kliūčių nagrinėti bylą teismo posėdyje.

Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiama Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį byla perduodama prokurorui, kai surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

Kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai), kas vertintina kaip BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas, dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką (BK 164 str.) iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008). Įstatymas numato, kad vengimas išlaikyti vaiką yra ir tiesioginis atsisakymas mokėti alimentus, ir šios pareigos nevykdymas arba jos vykdymas tik iš dalies – mokant mažiau negu nustatyta teismo sprendimu. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. 2000 m. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu (skirtingai negu 1961 m. BK). Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan.

Netinkamas tokios tėvų pareigos kaip išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimas vykdymas yra pateisinamas tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais. Visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą jie privalo tai daryti. Pagal teismų praktiką nėra nusikaltimo, kai asmuo, iš kurio priteisti alimentai savo vaikui išlaikyti, šios pareigos nevykdo dėl pateisinamų priežasčių – nedirba dėl ligos, mokymosi, bedarbystės, ilgalaikės nelaimės, esant sunkiai finansinei padėčiai šeimoje, t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų priežasčių.

Iš baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame nurodyti kaltinamojo anketiniai duomenys, pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas, kuris sutampa su kaltinamajam pareikštu įtarimu, nurodytas BK straipsnis, numatantis atsakomybę už suformuluotą kaltinimą atitinkančią veiką, tačiau nenurodytas vienas iš pagrindinių duomenų, kuriuo grindžiamas kaltinimas – tikslus konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpis.

Iš bylos duomenų, iš kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo matyti, kad prokuroras nustatė laikotarpį, kada V. K. nevykdė pareigos pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą mokėti lėšas savo nepilnamečio vaiko išlaikymui, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau nenustatė laikotarpio, kada V. K. tyčia vengė teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui.

Sutinkamai su teismų praktika, vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės.

Iš antstolio A. Bložės pateiktos alimentų mokėjimo lentelės (35 b. l.) matyti, kad V. K. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. vasario mėn. visiškai nemokėjo lėšų savo vaikui išlaikyti. Liudytoja apklausta E. A. parodė, kad po Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo, kuriuo iš V. K. buvo priteista mokėti lėšas savo nepilnamečio vaiko išlaikymui, V. K. dirbo ir alimentus keletą mėnesių jam išskaičiuodavo iš atlyginimo (24, 25 b. l.). Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kada ir kokio dydžio išlaikymą V. K. teikė savo sūnui.

Įtariamuoju apklaustas V. K. nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m. gaudavo neįgalumo pašalpą, nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėnesio dirbo, nuo 2011 m. birželio 27 iki šiol taip pat dirba. Iš byloje esančių darbo biržos duomenų matyti, kad nuo 2010 m. gruodžio 20 iki 2011 m. vasario 24 d. buvo registruotas darbo biržoje, iš byloje esančios informacijos apie esamas V. K. darbovietes matyti, kad V. K. nuo 2011 m. birželio 27 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (19 b. l.), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad V. K. laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m. gaudavo neįgalumo pašalpą, duomenų apie jo buvusias darbovietes iki 2011 m. birželio 27 d., apie gaunamą atlyginimą ir pajamas, kas patvirtintų ar paneigtų, jog V. K. objektyviai turėjo galimybę, tačiau tyčia išlaikymo sūnui neteikė.

Be to, įtariamuoju apklaustas V. K. nurodė, kad visada galvojo, jog alimentai sūnaus išlaikymui yra išskaičiuojamos iš jo gaunamų pajamų. Tokias kaltinamojo prielaidas pagrindžia teismui pateiktoje byloje esantis 2006 m. lapkričio 27 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo išduotas skubiai vykdytinas vykdomasis raštas, kuris 2006 m. gruodžio 5 d. buvo pateiktas vykdyti antstoliui A. Bložei, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokius vykdomuosius veiksmus atliko antstolis, vykdydamas jam pateiktą vykdomąjį raštą ir kokie šių veiksmų rezultatai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroras nesiėmė priemonių nustatyti, ar kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. V. K. dirbo, turėjo pajamų ir galėjo realiai vykdyti savo pareigą mokėti tuo laikotarpiu vaikui išlaikymą. Taigi, prokuroras nesurinko duomenų, pagrindžiančių kaltinimą, todėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 4 p. reikalavimų. Prokuroras, nenustatydamas faktinių bylos aplinkybių, kurios patvirtintų prokuroro kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą dėl vengimo išlaikyti vaiką, šią įrodinėjimo ir nustatymo pareigą nepagrįstai perkėlė teismui ir tuo pačiu apribojo V. K. teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas bei tinkamai pasirengti gynybai, todėl minėtas pažeidimas trukdo bylą nagrinėti teisme.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi prokuroras yra atsakingas už nusikalstamos veikos išaiškinimą, įtariamųjų nustatymą bei tinkamai parengtos ikiteisminio tyrimo medžiagos perdavimą į teismą. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai paviršutiniškai ir neišsamiai atliko ikiteisminį tyrimą, neatliko visų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, siekiant nustatyti visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ko pasėkoje buvo skubotai surašytas BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, t. y. nustačius , kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, bei esant pagrindui manyti, jog bylą perdavus prokurorui, kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje, kolegija sprendžia, jog skundžiama Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundą ir palikti galioti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.