Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės, Egidijos Puzinskaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 23S131265, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. gruodžio 30 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.

2022 m. kovo 14 d. Policijos departamentas gavo Migracijos departamento paklausimą ar Baltarusijos Respublikos pilietis A. P. nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Kartu su paklausimu buvo pateikta Gardino srities vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos Informacijos centro 2021 m. rugsėjo 28 d. išduota pažyma apie pareiškėjo teistumą (toliau – ir Pažyma).

Policijos departamentas, įvertinęs Pažymoje pateiktą informaciją apie pareiškėjo Baltarusijos Respublikoje padarytas nusikalstamas veikas, Migracijos departamentui pateikė išvadą Nr. 5-S-6645 (toliau – ir Išvada), kad Baltarusijos Respublikos pilietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamentas, Policijos departamento Išvados pagrindu, priėmė 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S131265, neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės politiką užsieniečių ilgalaikio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės srityje formuoja, jos įgyvendinimą koordinuoja ir kontroliuoja Vidaus reikalų ministerija. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje apibrėžta, kas yra leidimas nuolat gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 d. 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal teisės normos formuluotę, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąvoka „gali grėsti“. Tad jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020; kt.).

LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; ir kt.).

1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra nuteistas už nusikaltimą, už kurį baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Byloje nustatyta, jog Išvadoje Policijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo Baltarusijos Respublikoje įvykdytos BR BK 426 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio „Piktnaudžiavimas“ 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius („Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo“). BR BK 317 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka BK 281 straipsnio „Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas“ 3 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius („vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata“). Pagal LR BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 4 dalį, šios nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip apysunkiai nusikaltimai. Pareiškėjo Lietuvos Respublikoje įvykdyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 4 dalį kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas.

Nuteistas ir bausmę už padarytą nusikaltimą atlikęs asmuo laikomas turinčiu teistumą. Per įstatymo nustatytą laikotarpį asmeniui teigiamu gyvenimo būdu įrodžius, kad jis suprato savo netinkamą elgesį ir jam paskirta bausmė pasiekė tikslą – yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, teistumas išnyksta ir asmuo laikomas daugiau nebekeliančiu grėsmės visuomenei.

Vadovaujantis BK 97 straipsnio „Teistumas“ 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, turinčiais teistumą laikomi: asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Taigi, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje būtų laikomas turinčiu teistumą iki 2021 m. birželio 28 d., tačiau nesant duomenų apie Baltarusijos Respublikoje paskirtos bausmės įvykdymą, asmuo laikomas turinčiu teistumą.

Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, nustatyta, kad 2018 m. gegužės 16 d. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmai nuteisė pareiškėją pagal BK 300 straipsnio „Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“ 2 dalį („pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo “). Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. atvyko į Lietuvos Respubliką, nes Baltarusijos Respublikoje jam grėsė laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas paaiškino, kad dirbo Baltarusijoje policininku, jam konvojuojant asmenį, šis asmuo iškrito iš tarnybinio automobilio ir sunkiai susižalojo. Pareiškėjas ketino vykti į Lenkijos Respubliką tam, kad nebūtų surastas Baltarusijos Respublikos pareigūnų. Vilniaus autobusų stotyje iš jo pavogė turėtą Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, todėl pareiškėjas surado asmenį, padėjusį jam įsigyti netikrą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę, kurioje atspausdinta jo fotografija, bet nurodyti kito asmens anketiniai duomenys. Šią žinomai netikrą asmens tapatybės kortelę pareiškėjas laikė ir panaudojo, pateikdamas ją Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnui. Pareiškėjui paskirta 60 parų arešto bausmė. Bausmė atlikta 2018 m. birželio 29 d.

Taip pat nustatyta, kad 2020 m. liepos 13 d. pareiškėjas buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio „Kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ 7 dalį ir 3 dalį, nes 2020 m. vasario 20 d., vairuodamas automobilį, šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje suko į kairę, nedegant šį manevrą leidžiančiam šviesoforo signalui, ir nepraleido priešinga kryptimi važiavusio automobilio. Pareiškėjas vairavo automobilį ir padarė administracinį nusižengimą, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę – teisė vairuoti transporto priemones Gardino srities Ašmenos rajono teismo sprendimu jam atimta 5 m. nuo 2017 m. gruodžio 18 d. Taip pat pareiškėjas 2022 m. vasario 4 d. buvo nubaustas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio „Važiavimas be bilieto“ 4 dalį, t. y. už tai, kad važiavo visuomeniniu transportu neįsigijęs bilieto.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas yra įvykdęs apysunkius nusikaltimus Baltarusijoje, slapstosi nuo Baltarusijos teisėsaugos institucijų, todėl darytina išvada, kad į Lietuvos Respubliką atvyko ir siekia joje gyventi pirmiausia norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką Baltarusijos Respublikoje, taip pat pareiškėjas, jau būdamas Lietuvos Respublikoje nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų ir padarė administracinius nusižengimus.

Teismo vertinimu, Policijos departamento parengta ir pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, atsakovui buvo pakankamas pagrindas neišduoti leidimo nuolat gyventi. Šiuo atveju sutiktina su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, jog pareiškėjo padaryti apysunkiai nusikaltimai, šiurkštus administracinis teisės pažeidimas ir tai, kad jam jau buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, yra nenusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir jų negerbia, nors siekia likti gyventi Lietuvoje.

Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėjo interesas gauti leidimą nuolat gyventi nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesų. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos neigiamai apibūdina jo asmenybę. Užsieniečio elgesys yra socialiai žalingas ir rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, bei nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Padarytų veikų visuma rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai ir mažai tikėtina, kad jo elgesys ateityje pasikeistų. Įvertinus pareiškėjo anksčiau padarytus administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas, tikėtina, jog pareiškėjas ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus, todėl atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjamu atveju laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

LVAT yra pažymėjęs, jog leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo“. Manytina, kad taip pat turėtų būti atsižvelgiama į LVAT išaiškinimus, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiams gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant kitus dokumentus (pvz., leidimą laikinai gyventi) (Žr. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pabrėžtina, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. LVAT praktikoje taip pat išaiškinta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. LVAT pripažįsta, kad įvertinus užsieniečio keliamos grėsmės pobūdį ir jo veiklą viešosios tvarkos atžvilgiu ir padarius išvadą, kad užsieniečio keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą – pasiekti, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje (Žr. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį byloje Nr. A858 – 1810/2010.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas turi brolį, kuris gyvena Lietuvoje, taip pat pareiškėjas skunde teigia, jog turi giminių, kurie gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas nenurodo, jog palaiko santykius ar bendrauja su giminėmis ar savo broliu. Pareiškėjui niekaip nepagrindžiant glaudaus socialinio ryšio su artimesniais ar tolimesniais giminaičiais, manytina, jog šie ryšiai pareiškėjui nėra itin reikšmingi.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl Sprendimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

Teismas nurodo, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateiktomis Policijos departamento išvadomis, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, šiame sprendime buvo nurodyta visa Migracijos departamentui žinoma informacija apie pareiškėjo padarytus nusikaltimus. Taip pat buvo nurodyta, kad Policijos departamentas pateikė atsakovui išvadas dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. buvo įvertinta informacija, gauta iš institucijų, kurių kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Taigi, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Tiek Policijos departamento, tiek ginčijamame sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai.

Teismas vertina, kad pareiškėjo elgesys neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vienų kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Teismas akcentuoja, kad viešoji tvarka ir visuomenės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams apsaugoti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjo asmenybę ir visus su jo padarytais nusižengimais susijusius faktus ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi motyvai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas.

Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamo sprendimo naikinti, todėl šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog netenkinamas pareiškėjo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.