Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui V. G., trečiasis asmuo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo, bei V. G. priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei bendravimo su vaiku nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl santuokos metu sudaryto sandorio pagrindu įgyto turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šių nuostatų taikymo klausimas yra aktualus pasisakant dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl automobilio, įgyto santuokos metu, todėl dalytinu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas) yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Iš tokio teisinio reglamentavimo matyti, kad bendrosios jungtinės nuosavybės institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių veiklos pobūdžio ir asmeninio indėlio sukuriant bendrą turtą, bei teisinį apibrėžtumą turtinių teisių atžvilgiu. Tačiau Civilinio kodekso normose nustatytos ir šios taisyklės išimtys.

Visų pirma tokia išimtis nustatyta CK 3.89 straipsnyje, reglamentuojančiame asmeninę sutuoktinių nuosavybę. Dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę pirmiausia turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.89 straipsnį, tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl nuosavybės teisių į santuokos metu įgytą turtą, sutuoktinis, kuris mano, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, šis turtas į dalytino turto masę nepatenka. Turtas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. kai jis įgytas po santuokos sudarymo už asmenines vieno iš sutuoktinių lėšas (šios įstatymo nuostatos aiškinimas ir taikymas yra aktualus nagrinėjamoje byloje), gali būti pripažintas tik tuo atveju, jei to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Taip pat kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, ir tai svarbu dėl nagrinėjamo ginčo dalyko, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Turtas, įregistruotas vieno sutuoktinio vardu viešame registre, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590/2012).

Taigi pagal kasacinio teismo suformuotas, pirmiau nurodytas sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo nuostatas bei įrodinėjimo taisykles ieškovės pareiga paneigti viešame registre fiksuotą atsakovo asmeninės nuosavybės prezumpciją, atsakovas pagal jo suformuluotą teisinę poziciją turi įrodyti jo asmeninės nuosavybės į dalijamą turtą atsiradimo pagrindą (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo konstatuota, kad tuo atveju, kai turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nustatant jo teisinį režimą būtina vertinti ne tik objektyviuosius (turto įsigijimo momentą ir įsigijimo pagrindą), bet ir kitus kriterijus: konkretaus turto paskirtį, šio turto pobūdį, tikruosius šalių ketinimus įsigyjamo turto atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2008; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590/2012).

Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas – ieškovės siekiamas padalyti turtas yra viešame registre registruotinas turtas – automobilis Volvo S70, v. n. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad viešame registre automobilis yra įregistruotas atsakovo vardu be nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iš VĮ „Regitra“ išrašo matyti, kad atsakovas iki santuokos sudarymo asmeninės nuosavybės teise turėjo įgijęs keleivinį automobilį (duomenys neskelbtini) v. n. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 56). Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad jis šią transporto priemonę jis pardavė už 16 000 Lt (t. 1, b. l. 75). Iš byloje esančios kreditavimo sutarties Nr. 1000-2008-35146 matyti, kad apeliantas iki santuokos sudarymo sudarė su AB DnB NORD banku kreditavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 4250 eurų kreditas. Ginčo turtas (automobilis Volvo S70, v. n. (duomenys neskelbtini)) buvo įgytas 2011 m. gegužės 29 d., t.y. praėjus dešimčiai mėnesių nuo santuokos sudarymo, už 600 eurų, atsakovo suremontuotas, o ieškovė tuo metu nedirbo, šalys gyveno iš 366,60 ieškovės pašalpos, atsakovo 2000 Lt darbo užmokesčio, iš kurio atsakovas mokėjo kreditą. Šių aplinkybių neginčijo ir ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas įrodė jo asmeninės nuosavybės į automobilį atsiradimo pagrindą, o ieškovė nepaneigė viešame registre fiksuotos atsakovo asmeninės nuosavybės į automobilį prezumpcijos (CPK 185 straipsnis). Taigi automobilį, kurį ieškovė reikalavo padalyti, iš asmeninių lėšų, sukauptų iki santuokos su ieškove sudarymo, kaip asmeninę nuosavybę, įsigijo atsakovas, t. y. iki santuokos su ieškove sudarymo atsakovui pardavus asmeninės nuosavybės teise turėtą automobilį bei gavus kreditą, be to, jis atsakovo darbu buvo pagerintas. Nurodyti sandoriai yra galiojantys, jų teisėtumas nebuvo ginčijamas. Taigi nustačius, kad iki santuokos sudarymo atsakovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise automobilį, sudarė su AB DnB NORD banku kreditavimo sutartį, konstatavus, kad tokiu būdu atsirado vykdytina bendrovės prievolė apeliantui bei įvertinus, kad dėl asmeninės prievolės vykdymo gautą turtą – automobilį – atsakovas įregistravo asmeninės nuosavybės teise, buvo pagrindas konstatuoti, jog atsakovas aiškiai išreiškė valią turtą – automobilį įgyti asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnis 1 dalies 7 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismo akcentuojamas formalusis aspektas, t. y. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas po šalių santuokos sudarymo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimo pagrindas pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra paneigtas įrodyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto išimtimi.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintas pripažįstant automobilį Volvo S70, v. n. (duomenys neskelbtini) asmenine atsakovo nuosavybe, nepriteisiant ieškovei kompensacijos.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui G. G. (G.) po 500,00 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės. Atsakovas reikalavimą sumažinti priteistą išlaikymą nepilnamečiam vaikui grindžia tuo, kad jo turtinė padėtis prastesnė nei ieškovės, todėl ieškovė vaiko išlaikymui turi skirti 700,00 Lt per mėnesį, o jis – 300,00 Lt.

CK 3.192 str. 1 d. įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.192 str. 2 d. nurodyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, t. y. nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiui vaikui priteisiamo išlaikymo dydis. Priteisiant išlaikymą iš vieno iš tėvų, atsižvelgiama į tai, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaiko išlaikymo dydis pirmiausiai siejamas su protingais jo paties poreikiais, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai.

Nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).

Nagrinėjamu atveju, šalių sūnus yra ikimokyklinio amžiaus, jo gyvenamoji vieta nustatyta su motina, kuri gyvena Vokietijoje. Be to, pažymėtina ir tai, kad vaikas šiuo metu yra tik trejų metų, jo poreikiai auga. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad atsakovas yra darbingas vyras, gaunantis 2100,00 Lt dydžio darbo užmokestį, turintis nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad nustačius faktinę aplinkybę, jog ieškovės darbo užmokestis didesnis nei atsakovo, teismo neįvertinta didesnė ieškovės dalis išlaikymo prievolėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nors ieškovė, atsakovo teigimu, gauna didesnį darbo užmokestį, tačiau jai tenka kitos išlaidos (komunalinių paslaugų ir pan.). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/20010). Apeliantas neįvertino, kad ieškovei be tiesioginių finansinių išlaidų, skiriamų vaikui, tenka pareiga kasdien rūpintis maisto gaminimu, buitimi, gydymu ir kitu vaiko aptarnavimu, kuriam panaudojami ieškovės laiko ir sveikatos resursai, kurie taip pat turi būti įvertinti pinigine išraiška. Nurodytų argumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo pripažinti didesnę dalį išlaikymo prievolėje ieškovei.

Remdamasi aptartais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo vaikui priteisimo, tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, kad iš atsakovo priteistas išlaikymas po 500,00 Lt kas mėnesį sūnui nėra per didelis ir reikalingas vaiko poreikiams patenkinti ir kad tokį išlaikymą atsakovas teikti gali.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovės atsakovo naudai nepriteisė automobilio vertinimo išlaidų.

CPK 93 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t.y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Ieškinį tenkinus iš dalies, pagal CPK 93 str. 2 d. ieškovės bylinėjimosi išlaidų dalis priteistina iš atsakovo, o tenkinus priešieškinį iš dalies, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis priteistina iš ieškovės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog ieškinys ir priešieškinis yra tenkinti iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidų nei iš atsakovo, nei iš ieškovės nepriteisė (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Apeliantas ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria iš ieškovės jo naudai nepriteista 460,00 Lt dydžio automobilio vertinimo išlaidų. Šį apeliacinio skundo argumentą grindžia tuo, kad jei ieškovė ieškinyje būtų nurodžiusi teisingą automobilio kainą, tai automobilio vertinimas nebūtų reikalingas ir atsakovas nebūtų patyręs papildomų išlaidų, todėl jos turi būti apeliantui atlygintos. Be to, jo nuomone, ieškovė, nurodydama neteisingą automobilio kainą, siekė pasipelnyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nesutiko su ieškovės pateiktu automobilio įvertinimu, todėl transporto priemonės vertinimo išlaidos patirtos siekiant tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, o atsakovo teiginys, kad ieškovė siekė pasipelnyti nepagrįstas jokiais įrodymai, todėl laikytinas deklaratyviu (CPK 178 straipsnis). Vadinasi, minėtos išlaidas įskaičiuotinos į bendrą atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Kadangi ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies, tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai automobilio vertinimo išlaidų nepriteisė iš ieškovės atsakovui, o apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto jų nepriteisimo atmestini. Pažymėtina, kad patikslinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nepriteisus iš atsakovo ieškovės naudai 3050 Lt kompensacijos, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos, nes procesinis rezultatas, t. y., kad ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies, lieka toks pat.

Atsakovas taip nurodo, kad iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos ir 514,00 Lt vykdymo išlaidų, kurias atsakovas patyrė sumokėdamas antstolei dėl ieškovės netinkamai vykdomos nutarties, kuria nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka. Nagrinėjamu atveju, atsakovo patirtos vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje, jų atlyginimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako (CPK 312, 320 straipsniai).

Apeliantas patyrė 265,51 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 3; b. l. 133). Apeliacinį skundą tenkintus iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 88,50 Lt.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: antstolės siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas, vykdymo išlaidų apskaičiavimą, pinigų perlaidą, kvitą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į bylą nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Kadangi apelianto pateikti įrodymai neturi reikšmės bylai, tai apelianto prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos netenkintinas ir grąžintini juos padavusiam asmeniui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Iš dalies patenkinti atsakovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti iš dalies, panaikinant jo dalį, kuria iš atsakovo V. G. (V. G.) ieškovės S. G. naudai priteista 3050,00 Lt piniginė kompensacija, ir ieškinio dalį dėl kompensacijos priteisimo atmesti.

Likusią Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. G. (V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 88,50 Lt (aštuoniasdešimt aštuonis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.