Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Ilonos Jakubėnienės, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo

E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, E. A. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2024 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendžiu paskirta galutine bausme, prie pagal 2024 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendį paskirtos neatliktos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir E. A. skirta galutinė subendrinta 5 (penkių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, E. A. pripažintas recidyvistu.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią E. A. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. rugsėjo 25 d.

Nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. rugsėjo 25 d. E. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė – suėmimas panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

9. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl E. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. A. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) E. A., nukentėjusįjį I. M. S., liudytojus M. K., N. N., specialistą J. S., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek E. A. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – E. A. teisinančius – įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

11. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu E. A. parodymų nedavė, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodymus davė išklausęs visų liudytojų, taip pat nukentėjusiojo parodymus ir savo kaltės nepripažino. Apklausiamas E. A. parodė, kad jog jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko, visi kaltinimai yra išgalvoti. 2024 m. rugpjūčio 11 d. vakare kameroje buvo trise, jis ir M. K. žiūrėjo televizorių. Jis nematė, ką veikė nukentėjusysis iki kalėjimo pareigūnams įeinant į kamerą, nes jis gulėjo savo lovoje, esančioje pirmame aukšte kameros kairėje pusėje arčiausiai durų, žiūrėjo į jo lovos priekyje pakabintą televizorių, jo galva buvo ten, kur nukentėjusiojo kojos. Nepamena, gal buvo kažkoks pokalbis, ar arbatą gers, kažkas tokio. Virdulys visada stovėdavo nuo įėjimo kairėje pusėje, padėtas ant stovelio, esančio ant grindų, bet, ar kas tuo metu buvo jį paėmęs, nematė, neatkreipė dėmesio. Virdulys buvo išduotas M. K., bet visi bendrai naudojo. Jis matė kaip nukentėjusysis prabėgo ir beldė į duris, prašė išvesti iš kameros. Jis klausė: „ko čia beldi, kas yra?“, teiravosi iš kur čia tas vanduo – įėjus kalėjimo pareigūnams į kamerą, grindys buvo šlapios, tačiau jis nežino kodėl, gal nukentėjusysis pats apsipylė, gal jį M. apipylė.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo I. M. S. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusiojo parodymų patikimumu, jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo SVS jaunesniojo specialisto N. N. 2024 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinis pranešimas, jog, pažiūrėjęs per durų akutę, pamatė konfliktuojančius nuteistuosius. Iškvietus pagalbą, atidarė kameros Nr. (duomenys neskelbtini) duris, įėjus kameroje konfliktas baigėsi (1 t., b. l. 8–15), analogiškas aplinkybes, kaip jau minėta anksčiau, liudytojas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 103–106), Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr. ŠK(26-54) 172, 2024 m. rugpjūčio 12 d. surašyta slaugytojos V. M., kurioje užfiksuota, kad M. S. buvo apžiūrėtas 2024 m. rugpjūčio 12 d., 06:25 val., nustatyti sužalojimai - dešinės pusės šono paraudimas, dešinės rankos žasto paraudimas. Asmuo sužalojimo aplinkybių neišsako (1 t., b. l. 9–10); 2024 m. rugpjūčio 13 d. M. S. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. gyvenamojoje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) jį apipylė verdančiu vandeniu (1 t., b. l. 16); Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr. ŠK(26-54) 175, surašyta 2024 m. rugpjūčio 14 d. slaugytojos V. M., kurioje užfiksuota, kad M. S. buvo apžiūrėtas 2024 m. rugpjūčio 14 d., nustatyti sužalojimai - dešinės pusės šono nudegimas, dešinės rankos žasto nudegimas (pakartotinai apžiūrėtas po dviejų dienų). M. S. sužalojimo aplinkybių neišsako (1 t., b. l. 17–18); 2024 m. rugpjūčio 14 d. protokolas-pareiškimas, kuriame nurodyta, kad M. S., pageidaudamas pranešti apie įvykį nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d., apie 20:30 val., (duomenys neskelbtini) kalėjime, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamojoje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), jį E. apipylė verdančiu vandeniu, dėl ko jis patyrė fizinį skausmą ir sužalojimus; prašo dėl šio įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 26–32); 2024 m. rugsėjo 10 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame fiksuota 2024 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo SVS specialisto L. V. tyrimui pateikto vaizdo įrašo „0000031_3120240811201538_0001“ apžiūra (1 t., b. l. 62–64); 2024 m. gruodžio 4 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame nurodyta, kad pateikus nukentėjusiajam M. S. penkių asmenų nuotraukas, tarp kurių Nr. 4 buvo E. A. nuotrauka, M. S. atpažino asmenį, kurio fotonuotrauka pažymėta Nr. 4; paaiškino, kad tai nuteistasis E., jeigu gerai atsimena, jo pavardė A., kuris 2024 m. rugpjūčio 11 d., apie 20:30 val., po vakarinio patikrinimo ant jo užpylė verdantį vandenį iš arbatinuko; apie šį asmenį jis davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu; jį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus, nes su juo gyveno vienoje kameroje apie 5 dienas; ant šio asmens krūtinės yra tamsios spalvos tatuiruotė, kurioje pavaizduotas moters veidas (1 t., b. l. 85–92) ir kiti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią E. A. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Dėl E. A. paskirtos bausmės

16. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį E. A. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam E. A. paskirtos bausmės.

17. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam E. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

18. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. A., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), E. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad E. A. veikos padarymo metu buvo teistas 12 kartų, taip pat ir už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas bei kitokias smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, administracine tvarka baustas, nors įkalinimo įstaigos charakterizuojamas teigiamai, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptartų aplinkybių visuma iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu E. A. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant bausmės dydį, artimą vidurkiui, numatytam straipsnio snakcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam E. A. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistajam palankesniu – daliniu bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrino su 2024 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendžiu paskirta galutine bausme.

Dėl proceso išlaidų

19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

20. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

21. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartimi E. A. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. sausio 6 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuria prašoma iš E. A. valstybės naudai priteisti 93,75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

22. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju E. A. nors ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš E. A.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo E. A. valstybės naudai 93,75 Eur (devyniasdešimt tris eurus 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.