Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo R. B. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutarties atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: antstoliai V. M., D. P., AB DNB bankas, T. B.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. B. prašė iškelti jam bankroto bylą. Paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) direktoriumi. 2007 m. gegužės 5 d. įmonė su UAB DNB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-310, pagal kurią įmonei buvo suteiktas 3 181 476 Eur kreditas įmonės veiklai vykdyti. Šios sutarties užtikrinimui 2007 m. gegužės 5 d. tarp pareiškėjo ir UAB DNB banko buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 116-07L. Vilniaus apygardos teismo 2009-02-10 nutartimi (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla, o 2012 m. balandžio 4 d. įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Po įmonės išregistravimo, AB DNB bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą reikalaudamas priteisti pagal Kredito sutartį negrąžinto kredito dalį. Vilniaus apygardos teismo 2012-04-24 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3295-232/2014 priteisė iš pareiškėjo 2 071 680 Lt negrąžinto kredito, 24 717 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2009-03-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo AB DNB banko naudai. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-16 nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepakeistą, priteisė iš pareiškėjo 1 573 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Šiuo metu pareiškėjo skola AB DNB bankui yra 607 614,11 Eur (2 097 970 Lt) ir 5 proc. metinės palūkanos nuo 2009-03-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Antstolė V. M. yra paskaičiavusi 1 419,42 Lt vykdymo išlaidų už Vilniaus apygardos teismo priteistos skolos išieškojimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turi mokėti išlaikymą savo dviems vaikams. Antstolė D. P. vykdo priteisto išlaikymo išieškojimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-2279-113/2009 ir 2010-07-04 išduotą vykdomąjį raštą, pagal kurį T. B. yra skolingas 3899,30 Eur (13 463,52 Lt), antstolė paskaičiavo 87,88 Eur (303,43 Lt) vykdymo išlaidų. Pareiškėjas dirba, tačiau gaunamų pajamų pakanka tik būtiniems poreikiams patenkinti bei iš dalies mokėti įsipareigojimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-2279-113/2009.

Suinteresuoti asmenys V. M., D. P., T. B. atsiliepimų nepateikė.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo prašė nekelti bankroto bylos pareiškėjui, nurodydamas, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, nepateikė teismui išsamios informacijos apie turtą, o būtent nenurodė, kad yra atnaujintas procesas civilinėje byloje dėl santuokos su T. B. nutraukimo bendru sutikimu (dalyje dėl turto padalijimo). Be to, pats pareiškėjas pablogino savo turtinę padėtį, nes perleido beveik visą jam priklausantį turtą buvusiai sutuoktinei ir vaikams. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas ir dirba, tačiau jo gaunamų lėšų užtenka tik pragyvenimui ir vaikų išlaikymui, kas parodo, jog R. B. nesiruošia tenkinti kreditorių reikalavimų iš gaunamo darbo užmokesčio, taip bus pažeisti kreditorių interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi atsisakė pareiškėjui R. B. iškelti bankroto bylą. Teismas nutartyje pažymėjo, kad teismo vertinimu, pagrindo išvadai, jog pareiškėjo finansinė padėtis yra kritinė ir jis negalėtų įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų per protingą terminą, nėra. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakako, kad būtų galima konstatuoti esant įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas; nepaneigta abejonė dėl pareiškėjo nesąžiningumo kreditorių atžvilgiu. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis toliau dėstomais motyvais.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 17 d., išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. N2-2279-131/2009 dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, nutraukė pareiškėjo R. B. ir T. B. santuoką bei patvirtino Sutartį „Dėl santuokos nutraukimo pasekmių“. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šis pareiškėjų prašymas pateiktas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2009 m. sausio 9 d. Nors pareiškėjas R. B. dar 2007 m. gegužės 5 d. buvo pasirašęs Laidavimo sutartį Nr. 116-07L, kuria laidavo už AB DNB bankas (duomenys neskelbtini) suteiktą labai didelį kreditą, kuris dar nebuvo grąžintas, t. y. būdamas faktiškai banko skolininku, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateiktoje kartu su prašymu nutraukti santuoką Sutartyje „Dėl santuokos nutraukimo pasekmių“ (5 punktas) nurodė, jog „Bendrų įsiskolinimų ar asmeninių kreditorių sutuoktiniai neturi“. Dėl to bankas, kaip R. B. kreditorius, nebuvo informuotas apie ketinimą nutraukti santuoką ir pasidalinti turtą, todėl nebuvo patrauktas byloje dėl santuokos nutraukimo suinteresuotu asmeniu ir negalėjo pateikti savo sutikimo arba nesutikimo dėl santuokinio turto padalinimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, neturėdamas informacijos apie sutuoktinių kreditorius, bylą išnagrinėjo, patvirtino Sutartį „Dėl santuokos nutraukimo pasekmių“, pagal kurią R. B. beveik visą turtą, net priklausiusį jam asmeninės nuosavybės teise (žemės sklypą, gyvenamąjį namą, tris automobilius) paliko sutuoktinei T. B. bei vaikams. Be to, įsipareigojo mokėti nepilnamečiams vaikams išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismui Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pateiktas taip pat 2009 m. sausio 9 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-443-450/2012) ir jau teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartimi šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Tokį pareiškėjo elgesį teismas vertino kaip nesąžiningą. Teismas atmetė pareiškėjo atstovo argumentus, kad pareiškėjo sąžiningumas turi būti vertinamas tik pareiškėjo elgesį per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, ir nurodė, kad teisminis procesas dėl turto padalijimo negali būti tapatinamas su sandoriu, todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. negali būti taikomas.

Teismas taip pat nustatė, kad antstolės D. P. 2014 m. spalio 20 d. raginime įvykdyti sprendimą pažymėta, kad vykdomasis dokumentas Nr. N-2279-131/2009, kurį 2010-07-14 išdavė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dėl išlaikymo iš R. B. išieškojimo išieškotojai T. B. pateiktas antstolei vykdyti tik 2014-10-15, taigi teismui liko neaišku, kodėl T. B. į antstolį nesikreipė anksčiau. Teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo ir jos sutuoktinės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktas 2014-11-25, t. y. praėjus vos vienam mėnesiui po vykdomojo dokumento dėl išlaikymo išieškojimo pateikimo antstolei. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo įsipareigojęs mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, iš antstolės pateikto raginimo matyti, kad pareiškėjas to nedarė, taigi tokiu būdu buvo didinami pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, nors, kaip nurodė R. B., jis visą laiką dirbo ir gavo pajamas.

Teismas pareiškėją laikė nesąžiningu ir tuo aspektu, jog jis darbo santykius su (duomenys neskelbtini) nutraukė 2009 m., tačiau iki 2011 m. liepos 1 d., kol įsidarbino (duomenys neskelbtini), byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą. Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas nenumato iš savo gaunamo darbo užmokesčio - 585,49 Eur dengti kreditorinių įsipareigojimų, vertinamas kaip pasyvumas, kuris, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pripažintinas kaip nesąžiningas elgesys.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad visiškai neaišku, kaip ir kokiomis dalimis, iš kokių pajamų bus ketinama (ruošiamasi) dengti kreditorių reikalavimus. Pareiškime iškelti bankroto bylą bei posėdžio metu pareiškėjo teiktus paaiškinimus dėl aktyvesnio darbo, laikė deklaratyviais ir nepakankamais priimti juos svarstymui (LR CPK 12,178,179 str. str.).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo argumentai

Pareiškėjas R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl šios teisės normos taikymo, turi būti vertinami Pareiškėjo veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, t.y. iki 2015-05-20. Tuo tarpu, iš skundžiamos nutarties matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas fizinio asmens bankroto bylą atsisakė iškelti ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas taikė vertindamas Pareiškėjo elgesį 2009 metų – 2011-07-01 laikotarpiu. Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, vertindamas Pareiškėjo veiksmus ir jo sąžiningumą ne per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet per ankstesnį laikotarpį, netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-02-17 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-2279-131/2009 įsiteisėjimo 2009-03-20, pagal galimybes vykdė prisiimtus įsipareigojimus išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir tokiu būdu kas mėnesį T. B. mokėjo vaikų išlaikymui skiriamas lėšas (pridėjo tai patvirtinančius piniginių lėšų gavimo patvirtinimus, taip pat banko sąskaitų išrašus; atskirojo skundo priedai Nr. 1 ir Nr. 2). Pablogėjus sveikatai (buvo nustatytos vegetacinės nervų sistemos disfunkcijos, atskirojo skundo priedas Nr. 3), pareiškėjas ilgą laiką buvo nedarbingas ir gavo ligos pašalpą (priedas Nr. 4), dėl ko R. B. nebegavo nuolatinių pajamų laiku, todėl nebeturėjo finansinių galimybių kas mėnesį mokėti T. B. vaikų išlaikymui reikalingas sumas.

Pareiškėjas nesutiko su teismo vertinimu, kad dėl to, jog byloje nebuvo duomenų apie jo darbinę veiklą nuo 2009 m., kai jis nutraukė darbo santykius su (duomenys neskelbtini) iki 2011-07-01, kol įsidarbino (duomenys neskelbtini), pareiškėjas buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, t.y. buvo nesąžiningas. Paaiškino, kad teismui iškėlus (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, pareiškėjas ilgą laiką buvo nedarbingas ir gavo ligos pašalpą, o nuo 2010-01-11 dirbo (duomenys neskelbtini) projektų vadovo pareigose, nuo 2011-07-01 pradėjo dirbti ir (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose, tą patvirtina kartu su šiuo atskiruoju skundu pridedamos pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą (priedas Nr. 4). Taigi pareiškėjas pagal galimybes nuolat dirbo, jo darbo užmokestis nuolat didėjo, t.y. buvo dedamos visos pastangos mokumui pagerinti.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su Vilniaus apylinkės teismo nutartyje dėstomais argumentais, jog tai, kad asmuo nenurodo, jog ketina su kreditoriais atsiskaityti iš gaunamo darbo užmokesčio, vertintina kaip pareiškėjo pasyvumas ir nesąžiningas elgesys. Nurodė, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiksmais mokumui atkurti, teismo turi būti vertinamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o mokumo atkūrimo plano sudarymo ir tvirtinimo stadijoje (FABĮ 7 ir 8 straipsniai).

Pareiškėjas akcentavo, kad jo pradelsti įsiskolinimai kreditoriams, kurie šiuo metu siekia apie 806.645,00 Eur, ženkliai viršija 25 MMA (8.750,00 Eur), o per mėnesį gaunamos pajamos siekia tik apie 600 Eur, iš kurių pragyvenimui lieka tik apie 350 Eur, todėl pareiškėjo gaunamos pajamos negali būti laikomos pakankamomis, jog jis per protingą terminą galėtų įvykdyti pradelstus įsipareigojimus bei būtų laikomas mokiu.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė R. B. skundą atmesti. Atsiliepime pažymėjo, jog Vilniaus apylinkės teismas priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą nutartį. Suinteresuotas asmuo sutiko su teismo dėstoma pozicija, kad pareiškėjas yra laikomas nesąžiningu. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo nesąžiningumą įrodo tai, kad kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui visos informacijos, t.y. nenurodė, kad klausimas dėl turto civilinėje byloje Nr. N2-2279-131/2009 nėra išspręstas, kadangi šioje civilinėje byloje procesas buvo atnaujintas 2009-10-26 nutartimi. Taip pat sutiko su teismo vertinimu, kad teisminis procesas dėl turto padalijimo negali būti tapatinamas su sandoriu ir šiuo atveju FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. dėl 3 metų termino negali būti taikomas. Sutiko ir su teismo išvada, kad nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiami kreditorinių reikalavimai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pareiškėjas teismui pateikė naujus įrodymus – 2009-03-25, 2009-04-16, 2009-05-29, piniginių lėšų patvirtinimo kvitus; epikrizę iš ligos istorijos Nr. 3614/9, Nr. 5499/9; R. B. AB SEB banko sąskaitų išrašus pagal paieškos fragmentą – „TATJ“ už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2015-07-24, nuo 2015-07-01 iki 2016-05-02; 2015-11-27 pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. 4-8-10261 už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31; 2015-12-01 pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. 4-8-10443 už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-12-01. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Fizinių asmenų bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas prijungia naujus įrodymus prie bylos.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 str. 2 d., fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tiek dėl pareiškėjo nemokumo, tiek dėl jo nesąžiningumo.

Dėl nemokumo

Pirmosios instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad teismo vertinimu, pagrindo išvadai, jog pareiškėjo finansinė padėtis yra kritinė ir jis negalėtų įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų per protingą terminą, nėra. Be to, pirmos instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakako, kad būtų galima konstatuoti esant FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas. Pirmos instancijos teismas nutartyje nurodė, kad įstatymas nepateikia kriterijų, kuriais būtų galima remtis vertinant fizinio asmens galimybes vykdyti skolinius įsipareigojimus, todėl tai turi būti nustatoma vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra darbingo amžiaus (CPK 186 str.). Tokios aplinkybės sąlygojo teismo abejones, ar pareiškėjas buvo sąžiningas, atskleisdamas visą informaciją apie savo turtinę padėtį.

Apeliacinis teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos pozicija. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas asmens mokumą, nenustatė konkretaus termino, kuris teismo vertinimu būtų protingas skoloms padengti, neanalizavo, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus, taip pat neatsižvelgė į tai, jog priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo pajamų vykdomas nuo 2014 m., yra skaičiuojamos 5 proc. metinės palūkanos nuo 607 614,11 Eur sumos nuo 2009-03-25, t.y. skolos suma per metus padidėja apie 30 381 Eur, taip pat skaičiuojamos ir antstolių vykdymo išlaidos. Skundžiamos nutarties priėmimo metu pradelsti pareiškėjo įsiskolinimai sudarė apie 806.645,00 Eur, todėl įvertinus, jog pareiškėjas iš maždaug 600 Eur gaunamų pajamų kiekvieną mėnesį privalo mokėti 255,44 Eur išlaikymą vaikams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas objektyviai neturi galimybės per protingą terminą padengti kreditorinius įsipareigojimus. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo mokumą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo metu 2016-07-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-2279-131/2009 buvo patvirtinta T. B. ir R. B., 2016 m. birželio 28 d., Vilniuje sudaryta taikos sutartis, kuriai pritarė ir suinteresuotas asmuo AB DNB bankas. Pagal šią sutartį R. B. asmeninės nuosavybės teise atiteko butas, esantis (duomenys neskelbtini), taigi padidėjo pareiškėjo turto masė. Atsižvelgiant į pareiškėjo kreditorinio įsipareigojimo dydį, šis turto masės padidėjimas neturi įtakos vertinant R. B. mokumą FABĮ prasme.

Dėl nesąžiningumo

Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitinka sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis, nes pagal FABĮ 5 str. 8 d. 4 p. asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65-969/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-394-415/2015 ir kt.).

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2015 m. gegužės 20 d., todėl pareiškėjo sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Visi pirmosios instancijos teismo analizuoti bei suinteresuoto asmens AB DNB banko nurodomi apelianto veiksmai buvo atlikti 2009-2011 m., t. y. nepatenka į vertintiną trejų metų laikotarpį bei pagal aktualiausią teismų praktiką negali būti laikomi pakankamu pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės neatitinka kasacinio teismo praktikos ir yra nepakankamos, kad užkirstų pareiškėjui kelią bankrutuoti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad vykdomasis dokumentas Nr. N-2279-131/2009, kurį 2010-07-14 išdavė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dėl išlaikymo iš R. B. išieškojimo išieškotojai T. B. pateiktas antstolei vykdyti tik 2014-10-15, taigi teismui liko neaišku, kodėl T. B. į antstolį nesikreipė anksčiau. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo ir jos sutuoktinės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas nesutina su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir atkreipia dėmesį, kad šie pareiškėjo buvusios sutuoktinės veiksmai negali būti vertinami kaip pareiškėjo nesąžiningumas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens teigimu, kad R. B. kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime nepateikė teismui išsamios informacijos, t.y. nenurodė, kad klausimas dėl turto civilinėje byloje Nr. N2-2279-131/2009 nėra išspręstas, kadangi šioje civilinėje byloje procesas buvo atnaujintas 2009-10-26 nutartimi. Teismas pareiškėjo paaiškinimą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-02-17 sprendimą dėl santuokos nutraukimo laikė įsiteisėjusiu, galiojančiu, kadangi jo pagrindu buvo įregistruota nuosavybė, išduotas vykdomasis raštas dėl išlaikymo išieškojimo, laiko pagrįstu, atitinkančiu vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo žmogaus standartą. Teismas reikšminga aplinkybe laiko ir tai, kad atnaujinus civilinę bylą po 2010 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo nutrauktas apeliacinis procesas, daugiau nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas tik 2015-07-14 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009-02-17 sprendimą, kuriuo buvo patvirtinta R. B. ir T. B. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o galutinis teismo sprendimas šioje civilinėje byloje priimtas tik 2016-07-01. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015-12-16 nutartyje teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-2279-131/2009 priimtas galutinis procesinis sprendimas neturės jokios įtakos nagrinėjamai bylai, kadangi fizinio asmens bankroto byloje pakanka duomenų pareiškėjo nemokumo būklei nustatyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šios informacijos nepateikimas pareiškime dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo yra nepakankamas, kad užkirstų pareiškėjui kelią bankrutuoti.

Dėl skolinių įsipareigojimų dengimo iš pareiškėjo darbo užmokesčio

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad visiškai neaišku, kaip ir dalimis, iš kokių pajamų bus ketinama (ruošiamasi) dengti kreditorių reikalavimus. Pareiškime iškelti bankroto bylą bei posėdžio metu pareiškėjo teiktus paaiškinimus dėl aktyvesnio darbo, laikė deklaratyviais ir nepakankamais priimti juos svarstymui (LR CPK 12,178,179 str. str.). Apeliacinės instancijos teismas nesutina su tokia pirmos instancijos teismo nuostata, pritaria atskirojo skundo argumentams, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiksmais mokumui atkurti, teismo turi būti vertinamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o mokumo atkūrimo plano sudarymo ir tvirtinimo stadijoje (FABĮ 7 ir 8 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, netinkamai vertino pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, todėl skundžiama nutartis naikintina ir nutartis naikinama, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti iš naujo.

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti R. B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.