Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2013 m. sausio 9 d. transporto priemonė T. A., v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama trečiojo asmens A. B., (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, ko pasėkoje buvo sugadinti automobilio dešinės pusės priekinės ir galinės padangos bei ratlankiai. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, kadangi: 1) duobė nebuvo paženklinta įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais; 2) priekyje važiavo kita transporto priemonė; 3) buvo tamsus paros metas, dėl ko administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. A. T. A., v/n (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 15 d. buvo apdraustas Transporto priemonių draudimu (Kasko). Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju, todėl ieškovė, įvertinusi ir apskaičiavusi per eismo įvykį transporto priemonei T. A. padarytą 609,24 Eur (2103,59 Lt) žalą, išmokėjo A. B. minėto dydžio draudimo išmoką. Išmokėjusi trečiajam asmeniui draudimo išmoką ir atėmusi iš jos 173,03 Eur (597,44 Lt) naujų padangų nusidėvėjimo išskaitą, ieškovė 2013 m. vasario 21 d. kreipėsi su pretenzija į atsakovę, prašydama per 15 dienų sumokėti 436,21 Eur (1506,15 Lt) žalą, atsiradusią dėl 2013 m. sausio 9 d. eismo įvykio. Kadangi atsakovė atsisakė atlyginti žalą, ieškovė 2015 m. liepos 1 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 436,21 Eur žalos atlyginimo, į kurią įskaičiuotas 105,74 Eur PVM mokestis; 50,55 Eur dydžio kompensuojamas palūkanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. kovo 8 d., t. y. pareikalavimo įvykdyti prievolę pabaigos termino, iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2015 m. liepos 1 d.); 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovės 330,47 EUR žalos atlyginimo, 15 EUR žyminio mokesčio, 52,58 EUR už teisinę pagalbą; kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė. Vadovaudamasis CK 6.1015 straipsniu, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 dalimi, CK 6.263 straipsniu, 6.266 ir 6.271 straipsnių 1 dalimis, teismas konstatavo, kad nesant vairavusio transporto priemonę A. B. tyčios ar didelio neatsargumo, neatidumo, nerūpestingumo ir nenustačius jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties, atsakingu asmeniu už 2013 m. sausio 9 d. eismo įvykio metu (duomenys neskelbtini) gatvėje padarytą žalą dėl transporto priemonės T. A. (duomenys neskelbtini) apgadinimų yra Kauno miesto savivaldybė, kadangi pagal minėtas teisės normas pareiga tinkamai prižiūrėti, remontuoti kelio važiuojamąją dalį ir užtikrinti saugų eismą priskirta savivaldybei. Teismas nurodė, kad iš prašomos priteisti 436,21 Eur žalos turi būti išskaičiuotas 21 proc. PVM, sudarantis 105,74 Eur, kadangi pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.6.1.1 punktą, būtinos transporto priemonės remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nebuvo kviesta į eismo įvykio ir transporto priemonės apžiūrą, savivaldybė yra viešasis subjektas, kuriam lėšos skirtinos iš biudžeto. Viešo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, anot teismo, šis įstatymas nenustato pareigos viešajam subjektui mokėti netesybas, palūkanas. Remdamasis nurodytu ir atsižvelgdamas į išnagrinėtos bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad nei kompensuojamosios, nei procesinės palūkanos ieškovei iš atsakovės nepriteistinos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo dėl 105,74 Eur žalos sumažinimo ir kompensacinių bei procesinių palūkanų nepriteisimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, išskaičiavęs iš prašomos atlyginti žalos 21 proc. PVM, t. y. 105,74 Eur, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1380/2013), dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju iš PVM mokėtojo UAB „Autotoja“, kuris suremontavo automobilį, paslaugas įgijo ne PVM mokėtojas, kuriam pirkimo PVM negalės būti grąžintas iš biudžeto, todėl nuostoliu, remontuojant automobilį, pripažintina remonto vertė su PVM. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neturi teisės nei į kompensuojamas, nei į procesines 5 proc. dydžio palūkanas. Ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš CK 6.1015 straipsnio, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į apeliantės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266 ir 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, dėl ko įstatymu yra numatytas jų minimalus jų kompensavimas (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos (LR CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (LR CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).

Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Pažymi, kad AB „Lietuvos draudimas“ yra PVM mokėtojas (mokėtojo kodas LT100518314, prieiga per internetą <www.vmi.lt >), o teismų praktikoje pripažįstama, kad „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šios asmens nuostoliu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 381/2006). Be to, teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių 9.6.1.1 punktą būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai. Kauno miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas. Todėl teisines pasekmes, anot atsakovės, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl ieškovės reikalavimą dėl procesinių 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo teismas pagrįstai atmetė (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-839-402/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2210/2011). Ieškovės pretenzija atsakovei buvo surašyta 2013 m. vasario 21 d., ieškinys Kauno apylinkės teismui pateiktas tik 2015 m. liepos 1 d. Taigi ieškovas, gavęs iš Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymą dėl pretenzijos netenkinimo dar 2013 m. kovo 20 d. galėjo ir turėjo kreiptis į teismą nelaukdamas daugiau kaip dviejų metų, dėl ko, atsakovės nuomone, ieškovė prarado teisę į kompensuojamų palūkanų atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacijos objektas – šalių ginčas dėl to, ar (i) draudikas (ieškovė), išmokėjęs nukentėjusiajam draudimo išmoką, kurios dydis apskaičiuotas su PVM (pridėtinės vertės mokesčiu), turi teisę pareiškęs regresinį ieškinį į nuostolių atlyginimą su PVM ar be PVM; (ii) ar draudikas už prievolės pažeidimą turi teisę į kompensuojamas ir procesines palūkanas, kai atsakovas yra viešasis juridinis asmuo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad ieškovė (draudikas) turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių dydis apskaičiuojamas be PVM ir neturi teisės į kompensuojamų ir procesinių palūkanų atlyginimą.Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka ir terminai. Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (redakcija, galiojusi draudžiamo įvykio metu), kuriomis vadovavosi ir bylą nagrinėjęs apylinkės teismas, 9.6.1.1 punkte iš tikrųjų nustatyta, kad „būtinos remonto (transporto priemonės) išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai“ <...>. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėta Taisyklių nuostata taikoma tuomet, kai draudikui nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (Taisyklių 9.6.1 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovei tokie dokumentai (UAB Autotoja“ PVM sąskaita faktūra, kiti dokumentai, patvirtinantys remonto išlaidas) buvo pateikti, todėl teismas minėtų Taisyklių nuostatas taikė netinkamai.Šalių (apeliantės apeliaciniame skunde ir atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą) nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, be kita ko, nurodyta, kad tuo atveju, kai automobilio remonto paslaugas teiks apmokestinamasis asmuo, privalantis apskaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, tai toks asmuo už suteiktas paslaugas ir patiektas prekes apskaičiuos nustatyto dydžio PVM. Tačiau kai asmuo, kuris įsigyja prekes ir paslaugas (remontuojamo automobilio savininkas), yra PVM mokėtojas, tai, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsniu, už remonto darbus ir detales sumokėtą pirkimo PVM įtrauks į PVM atskaitą, t. y. šia suma sumažins mokėtiną į biudžetą PVM arba šią sumą susigrąžins iš biudžeto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu.Atsakovė nurodo, kad ieškovė yra PVM mokėtoja, todėl įgijusi iš paslaugos (prekės) tiekėjo paslaugą, įtraukti sumokėtą PVM į patirtus savo nuostolius negalėjo. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip teisingai nurodė ieškovė apeliaciniame skunde, aptariamu atveju ji (ieškovė) negali būti laikoma PVM mokėtoju. Aiškindama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas ir draudiko teisę įtraukti į nuostolius jo už paslaugas ir prekes sumokėtą PVM, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-1380/2014, konstatavo, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, jog pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo. Atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas įtraukti į ieškovės nuostolius PVM, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl ko sprendimo dalis dėl minėtų nuostolių dalies panaikinama, o apeliacinis skundas pripažįstamas pagrįstu.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias palūkanų priteisimą. CK 6. 261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Tokias įstatyme numatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003). Pažymėtina, kad deliktinės atsakomybės teisiniai santykiai reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis, todėl teisiškai nepagrįstais laikytinos pirmosios instancijos teismo išvados ir atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad pagal Viešo administravimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatas savivaldybė už prievolės pažeidimą atleidžiama nuo procesinių palūkanų. Priešingai, Viešo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė (savivaldybė) nebuvo kviesta į eismo įvykio ir transporto priemonės apžiūrą, o ieškovė dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi daugiau kaip po dviejų metų teikia pagrindą ieškovės reikalavimui dėl kompensuojamų palūkanų atmesti. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, dėl ko jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi ir palūkanos (CK 6.37 straipsnis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas5 metų ieškinio senaties terminas, kuris šios bylos atveju nėra praleistas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Todėl atmesti ieškovės prašymą dėl kompensuojamų palūkanų priteisimo nėra teisinio pagrindo.Atsižvelgiant į tai, kad nurodyta, ieškovės apeliacinis skundas pripažintinas pagrįstu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl 70,08 Eur atstovavimo išlaidų buvo tenkintas iš dalies, priteisiant jai 52,58 Eur, sprendimą pakeistus ir tenkinus ieškinį pilnai, ieškovei priteisinta iš atsakovės papildomai 17,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 35,05 Eur išlaidų už apeliacinio skundo surašymą, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovės reikalavimai dėl 105,74 Eur nuostolių, 50,55 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (į .k. 110051834) iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (į. k. 111106319) 436, 21 Eur žalos atlyginimo, 50,55 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (436,21 Eur) nuo ieškinio padavimo (2015 m. liepos 1 d. ) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (į. k. 111106319) 17,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 35,05 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo dal į palikti nepakeistą.