Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu:

padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 1 dalyje (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini) sugadinimo ) ir jam paskirta 80 MGL (4000 Eur ) dydžio bauda;

padaręs nusikaltimą, numatytą BK 188 straipsnio 1 dalyje (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), sugadinimo) ir jam paskirta 80 MGL (4000 Eur ) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

L. D., T. J., M. M. pripažinta teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš V. M. valstybės naudai priteista 223,20 Eur dydžio proceso išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.7. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad V. M. intelektine prasme nežinojo ir negalėjo žinoti ar pagrįstai įtarti, jog liudytojas R. G. padarys jį nusikaltimo, numatyto BK 188 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Taip pat pažymi, kad teismo paskirta bausmė yra neteisinga, nes teismas nepagrįstai neatribojo civilinės ir baudžiamosios atsakomybės sąlygų taikymo, nes nebuvo nustatyta jokių kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus (nuteistojo V. M., nukentėjusiųjų L. D., M. M., T. J., liudytojų V. D., R. G. parodymus, 2017 m. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolus, VĮ Registrų centras pateiktus duomenis ir kitus baudžiamosios bylos duomenis), įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė pakankamai detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.

8. Nors apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pateiktas duomenų pripažinimas įrodymais yra nemotyvuotas, o teismas tiesiog perrašė kaltinamąjį aktą, nuteistojo kaltė pagrįsta prielaidomis, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad V. M. kaltė pagal pirmąjį kaltinimą dėl išardyto svetimo fermų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini) negavus statybą leidžiančio dokumento grindžiama šių duomenų analize:1) Registrų centro duomenimis, jog minėti pastatai nuo 2013 m. priklauso nukentėjusiajai L. D. (3t. b. l. 126-129; 150-151), 2) nukentėjusiosios L. D. parodymais, jog 2013 m. visi pastatai buvo tvarkingi, o 2017 m. nuvykusi pamatė, kad jie demontuoti, statybinės medžiagos išvežtos; 3) nuteistojo V. M. parodymais, jog jis inicijavo šių pastatų išardymą; 4) VĮ Registrų centro raštu dėl šio turto vertės, kuriame nurodyta, kad dviejų išardytų pastatų vertė yra 71 000 Eur ( 3t. b. l.). ir kitais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pasisakė kodėl atmeta V. M. argumentus, jog šis pirko pastatus iš savininko bei pagrįstai nurodė, kad pasitikėjimas R. G. nepaneigia jo pareigos, prieš inicijuojant pastatų ardymą elgtis apdairiai ir rūpestingai ir įsitikinti, kad ardomi pastatai priklauso tam asmeniui su kuriuo tariamasi dėl ardymo, su kuriuo teisėjų kolegija sutinka. Pagal antrąjį kaltinimą – išardžius svetimą fermų kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini) negavus tą daryti suteikiančio leidimo, nuteistojo kaltė taip pat motyvuota įrodymų (V. M., liudytojų V. D., E. K. A. Z., V. K., I. Č., nukentėjusiųjų M. M., T. J. parodymų, ir kitų duomenų ) analize. Vien ta aplinkybė, kad įrodymus teismas vertino ne taip kaip tikėjosi apeliantas, nereiškia, kad nuosprendis yra nemotyvuotas ar grįstas prielaidomis. Taip pat iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija, jog V. M. veiksmuose yra BK 188 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai, tačiau nesutinka su šių veiksmų teisiniu vertinimu, teigdamas, kad nuteistojo veiksmai nelaikytini nusikaltimu, nes juose nėra subjektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dar kartą neanalizuoja byloje surinktų įrodymų patvirtinančių objektyviuosius BK 188 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, toliau pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

9. Nuteistojo teigimu jis nėra tinkamas šios nusikaltimo subjektas, nes veikė juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir interesais. Remiantis BK 188 straipsnio 1 dalimi, atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tam, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taigi ši nusikalstama veika pasireiškia tuo, kad asmuo veikdamas neatsargia kaltės forma sugadina ar sunaikina svetimą turtą, jeigu dėl to atsiranda padariniai – didelė turtinė žala. Nors skunde nurodoma, kad šio nusikaltimo subjektais gali būti: a) įmonių, įstaigų ar organizacijų vadovai, jeigu jie nevykdo ar neužtikrina specialių elgesio saugumo taisyklių laikymosi b) asmenys, kurie pagal specialų pavedimą turi pareigą vykdyti ar užtikrinti specialių elgesio saugumo taisyklių reikalavimų laikymąsi c) asmenys, atsakingi už specialių elgesio saugumo taisyklių vykdymą, atliekant jiems paskirtą darbą; d) juridinis asmuo, jeigu paminėtuose a ir b punktuose nurodyti fiziniai asmenys, veikdami individualiai arba jo vardu, nusikalstamą veiką padarė to juridinio asmens naudai arba interesais, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas painioja BK 188 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas nusikalstamų veikų sudėtis. Minėti subjektai, taip pat ir juridinis asmuo, kurio interesais veikdamas fizinis asmuo, nesilaikęs specialiųjų elgesio saugumo taisyklių, padarė nusikalstamą veiką atsako ne pagal BK 188 straipsnio 1 dalį, o pagal šio straipsnio 2 dalį (BK 188 straipsnio 4 dalis). Taigi BK 188 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos už kurios padarymą ir nuteistas V. M. subjektu gali būti tik fizinis asmuo. Pastebėtina, kad remiantis kaltinimu, nuteistojo kaltė pasireiškė neatsargumu – nusikalstamu nerūpestingumu, jam nėra inkriminuotas specialių elgesio saugumo taisyklių nesilaikymas, o kaltė grindžiama bendrąja pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi skundo argumentas, kad V. M. nėra tinkamas nusikaltimo subjektas, nepagrįstas.

10. Apelianto teiginys, kad nuosprendis prieštaringas, nes teismas teisingai nustatė, kad darydamas abi veikas V. M. veikė bendrovės interesais, tačiau pagal pirmąjį kaltinimą nuteistas kaip fizinis asmuo, nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad darydamas abi veikas nuteistasis veikė MB „(duomenys neskelbtini)“ interesais. Priešingai, kaip ir nurodyta kaltinime, teismas konstatavo, kad V. M. išardydamas fermų kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini) veikė kaip fizinis asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad šią aplinkybę teisme patvirtino pats V. M., teigdamas, kad statybines medžiagas (duomenys neskelbtini) pirko kaip fizinis asmuo, tai nurodyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje (8 t. b. l. 179). Įvertinus šias aplinkybes, teigti, kad nuosprendis prieštaringas, nėra pagrindo. Aplinkybę, kad nuteistasis atlikdamas aptartus veiksmus veikė ne įmonės interesais, o kaip fizinis asmuo, patvirtina ir 2021 m. lapkričio 19 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti V. M. teisme duoti parodymai, kad (duomenys neskelbtini) kaime vykusiems ardymo darbams, žmones jis samdė kaip fizinis asmuo (8t. b. l. 172). Kita vertus, aplinkybė ar nuteistasis veikė kaip fizinis asmuo ar kaip įgaliotas įmonės atstovas, atsižvelgus į šios nutarties 8 punkte išdėstytus argumentus, neturi reikšmės sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 188 straipsnio 1 dalį, klausimą.

11. Nors skunde teigiama, kad nuteistojo veika laikytina kazusu, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų laikyti V. M. veiksmus kazusu nėra. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Taigi baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas. Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018 ir kt.). Dar kartą pažymėtina, kad V. M. pagal abu kaltinimus patrauktas atsakomybėn ne kaip specialusis subjektas, turintis pareigą laikytis specialių saugos taisyklių, o kaip fizinis asmuo, taigi apelianto nurodoma aplinkybė, kad teisės aktuose ar pagal jo darbines funkcijas, V. M. nebuvo nustatytos specialios pareigos elgtis atidžiai, nešalina jo atsakomybės pagal BK 188 straipsnio 1 dalį, nes šio nusikaltimo subjektas atsako pagal bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis pagal savo darbinę veiklą – prekiavo panaudotomis statybinėmis medžiagomis ir turėjo šioje veikloje patirties, galėjo ir turėjo numatyti, kad neįsitikinus kam priklauso pastatai išardžius jam svetimą turtą – pastatus, gali atsirasti žalingi padariniai, tačiau elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo nerūpestingumą patvirtina tiek jo paties parodymai, kad: 1) jis pasitikėjo R. G., 2) kad (duomenys neskelbtini) esantis pastatas priklauso jį pardavusiam asmeniui sprendė be kita ko ir iš to, kad tą asmenį pažinojo vietiniai; 3) (duomenys neskelbtini) esančio pastato dokumentus žiūrėjo R. G., o asmens pateikti dokumentai buvo išblukę; 4) ardyti leidžiančių dokumentų jis reikalavo, tačiau neišreikalavo, pasitikėjo R. G. (8t. b.l.170-173). R. G. parodymai, kad: 1) V. turėjo išblukusius dokumentus, kadastrinių numerių nebuvo; 2) nebuvo minčių, kad asmuo parduos ne savo daiktą, todėl informacijos netikrino; 3) jie nežiūrėjo ar pastatas legalus ar turi kažkokį numerį (8 t. b. l. 161). Taigi, priešingai nei teigiama skunde, ardydamas senus, apleistus pastatus, neįsitikinęs, kad įgijo juos iš teisėto savininko, ir kad tam yra išduotas griovimą leidžiantis leidimas, nuteistasis turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl to gali būti padaryta didelės vertės turtinė žala, tačiau to nenumatė, elgėsi lengvabūdiškai, todėl jo kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, ir negali būti traktuojama kaip kazusas.

12. Nors apeliantas nurodo, kad ilgo baudžiamojo proceso metu kelis kartus apklausiant tuos pačius liudytojus prieštaravimų byloje tik daugėjo, tačiau skunde konkrečiai neįvardyta, kurių liudytojų parodymai ir dėl kokių faktinių aplinkybių prieštaringi. Todėl teisėjų kolegija tik pažymi, kad esminių prieštaravimų liudytojų parodymuose nenustatyta ir išsamiau dėl šio abstraktaus apeliacinio skundo argumento nepasisako.

13. Pasisakydama dėl apelianto argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė nei į vieną gynybos argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš advokato V. M. baigiamosios kalbos pirmosios instancijos teisme (8 t. b. l. 175-176) matyti, kad esminis gynybos argumentas, kurio pagrindu buvo prašoma išteisinti V. M., buvo tai, kad šio veiksmuose nebuvo subjektyviosios nusikaltimo pusės, pastatai pirkti pasitikint R. G., o šis jį apgavo, atsakyti turėtų būtent R. G.. Kaip minėta, nuosprendyje apylinkės teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, kad nuteistasis pasitikėjo R. G., nepaneigia jo pareigos elgtis rūpestingai ir prieš pastatų ardymą imtis visų priemonių siekiant nustatyti, kad ardomi pastatai priklauso tam asmeniui su kuriuo tariasi ar sudaro sutartį dėl ardymo ir kad ardymo darbai bus atliekami teisėtai, turint leidimą statinius griauti. Nors skunde nurodoma, kad dėl pastatų sugadinimo turėtų atsakyti R. G., tačiau byloje neginčijamai įrodyta, kad pastatai buvo ardomi ne minėto asmens, o nuteistojo pavedimu, R. G. už atlygį surasdavo nuteistajam išardymui tinkamus pastatus, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pastatai buvo sugadinti R. G. veiksmais.

14. Nors apeliantas tvirtina, kad šiuo atveju susiklostė civiliniai santykiai, nes nebuvo nustatyta jokių kliūčių žalą atlyginti civilinio proceso tvarka, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, išardęs pastatus buvo nustatytas tik atlikus išsamų ikiteisminį tyrimą, iki tol žalą padaręs asmuo nebuvo žinomas, todėl aplinkybė, kad šiuo metu nėra kliūčių priteisti žalą civiline tvarka, nereiškia, kad nuteistojo veiksmai traktuotini kaip civilinis deliktas.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai nuteistas pagal BK 188 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.