Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės mažosios bendrijos ,,Viltautė“ atstovams V. K., advokato padėjėjai E. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos ,,Viltautė“ ieškinį atsakovui R. S. dėl administravimo lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė ieškiniu (b. l. 1-6), kurio reikalavimus patikslino pareiškimu (b. l. 128-132), prašo iš atsakovo priteisti 4000 Eur administravimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kaip neteisėtų veiksmų

Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB ,,Gama“ ir atsakovo darbo teisiniai santykiai pasibaigė 1996 m. kovo 31 d., tokiu būdu po nurodytos datos atsakovo kaip administracijos vadovo (prezidento) įgalinimai baigėsi. Duomenų, jog atsakovas po jo atleidimo iš bendrovės vadovo pareigų ir toliau vykdė administracijos vadovo funkcijas, byloje nėra. Iš byloje pateikto Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos 2001 m. sausio 19 d. paklausimo turinio matyti, jog UAB ,,Gama“ direktoriumi nurodomas ne atsakovas, o kitas asmuo (b.l. 63). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Ieškovė nurodydama, jog atsakovas galėjo veikti kaip faktinis UAB ,,Gama“ vadovas, nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Aplinkybė, jog VSDFV pranešimą apie ketinimą bendrovei iškelti bankroto bylą, siuntė atsakovui kaip UAB ,,Gama“ vadovui, nesudaro pagrindo priešingai išvadai, atkreipiant dėmesį, jog UAB ,,Gama“ buveinės adresas registruotas atsakovo gyvenamosios vietos adresu. Bylos duomenimis nustatyta, jog Juridinių asmenų registre viešai skelbiami duomenys apie bendrovės vadovą po atsakovo atleidimo iš UAB ,,Gama“ administracijos prezidento pareigų, pakeisti nebuvo. Teismo posėdžio metu atsakovo atsakovė paaiškino, jog po darbo santykių pasibaigimo atsakovas UAB ,,Gama“ nesidomėjo, jos veikloje nedalyvavo. Įrodymų paneigiančių šias aplinkybes byloje nėra pateikta, o byloje pateiktas Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos paklausimas UAB ,,Gama“ leidžia daryti prielaidą, jog bendrovės vadovu buvo paskirtas kitas asmuo. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažinti, jog ir po 1996 m. kovo 31 d. atsakovas vykdė UAB ,,Gama“ vadovo funkcijas nėra pagrindo. Atitinkamai po 1996 m. kovo 31 d. atsakovo ir UAB ,,Gama“ nesiejo ir fiduciariniai santykiai (Civilinio kodekso 2.87 straipsnis).

Plėtojant kasacinio teismo praktiką juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės aspektu, aiškinant ĮBĮ įtvirtintą pareigą akcininkui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, Lietuvos Aukščiausiais teismas išaiškino, jog aiškinant akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Akcininko sužinojimas apie tai, kad nesušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, reiškia sužinojimą apie atitinkamų jo teisių pažeidimą, tačiau tai savaime nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė yra nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

Sprendžiant juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimą, svarbu nustatyti, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi).

Ieškovė nurodo, jog UAB ,,Gama“ buvo nemoki jau 1995 metais, kadangi jau tada pradėjo kauptis skola dėl privalomųjų įmokų nemokėjimo; ieškovė įmonės nemokumą preziumuoja. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybę, kad akcininkas pažeidė prievolę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nemokumo momentą bei žalos dydį turi įrodyti būtent ieškovė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Iš byloje pateiktų duomenų (VSDFV pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo turinio) matyti, jog UAB ,,Gama“ nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, priskaičiuotų už apdraustuosius už laikotarpį nuo 1995 m. I ketv. iki 1996 m. II ketv. Iš byloje pateiktos 2016 m. vasario 8 d. Valstybinio socialinio draudimo sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos F4 pagal 2016 m. kovo 31 d. duomenis turinio matyti, jog UAB ,,Gama“ VSDFV Klaipėdos skyriui skola sudaro 1342,57 Eur valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokos suma, taip pat 1934,95 Eur delspinigiai ir 87,57 Eur bauda (b. l. 134). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog po atsakovo atleidimo iš UAB ,,Gama“ vadovo pareigų, bendrovėje liko dar trys apdraustieji asmenys (darbuotojai), paskutinės darbuotojos atleidimo data – 1996 m. birželio 10 d. (b. l. 167). Byloje nėra tikslių duomenų apie įsiskolinimo dydžius skirtingais laikotarpiais, jų sandarą. Byloje pateiktais duomenimis taip pat nustatyta, jog UAB ,,Gama“ turtą sudarė 10 000 Lt (2896,20 Eur) dydžio įstatinis kapitalas (b. l. 184). Duomenų apie bendrovei galimai priklausiusį kitą turtą byloje nėra. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, jog po to, kai buvo atleistas iš administracijos direktoriaus pareigų, atsakovas UAB ,,Gama“ veikla nesidomėjo, jos veikloje nedalyvavo, papildomai paaiškino, jog bendrovės akcininku buvo iki 1996 m., vėliau savo akcijas perleido.

Nors nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu (1995-1996 m.) galiojusioje Įmonių bankroto įstatymo redakcijoje nebuvo tiesiogiai įtvirtinta nemokumo sąvoka, sistemiškai analizuojant įstatymo turinį darytina išvada, jog įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais buvo siejamos su įmonės turto ir įsipareigojimų santykiu. 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo (1994 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. I-466 redakcija, įsigaliojusi 1994 m. birželio 8 d.) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtina, jog pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti pateikiamas, kai turinčios juridinio asmens teises įmonės nuosavybe esantis turtas nepadengia jos įsiskolinimų (balanse apskaityto turto vertė yra mažesnė už skolintą kapitalą). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog įmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, teismas, jeigu į jį 3 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi skolininkas arba bent vienas kreditorius, kurio reikalavimas nėra garantuotas įkaitu, arba jeigu suminiai kreditorių reikalavimai yra ne mažesni kaip 3/4 skolininko balanse apskaityto turto vertės. 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo (1994 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. I-466 redakcija, įsigaliojusi 1994 m. birželio 8 d.) 27 straipsnio 2 dalies 4 punktas numatė, jog sprendimas likviduoti bankrutavusią įmonę priimamas, kai įmonės balanse apskaityto turto vertė yra mažesnė už skolintą kapitalą. UAB ,,Gama“ Įstatų 22.1 punktas numatė, jog bendrovę likviduoti turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Sprendimas dėl bendrovės likvidavimo priimamas ne mažiau kaip 2/3 balsų (Įstatų 11.2 punktas, 11.8 punktas).

Pažymėtina, jog tiek 1994 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1144 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. gruodžio 30 d.) tiek šiuo metu galiojančioje ABĮ redakcijoje įtvirtinta akcininko teisė dalyvauti bendrovės valdyme, inicijuoti bendrovės akcininkų susirinkimus, o ne pareiga šiuos veiksmus atlikti (1994 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1144 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. gruodžio 30 d.) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ieškovės nurodomą UAB ,,Gama“ nemokumo momentą bei tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB ,,Gama“ iškėlimo kilo 1995- 1996 m.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.). Be to, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog UAB ,,Gama“, 1995-1996 m. laikotarpiu, kai atsakovas buvo bendrovės vadovu (iki 1996 m. kovo 31 d.) ir akcininku turėjo skolinių įsipareigojimų valstybės biudžetui, tačiau iš byloje esančių įrodymų visumos, teismas negali pripažinti, jog šiuo laikotarpiu UAB ,,Gama“ buvo nemoki, jos skoliniai įsipareigojimai viršijo bedrovės turtą. Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, duomenų, kada įmonės turtinė padėtis pasiekė nemokumo būseną ĮBĮ prasme, kada bendrovės skoliniai įsipareigojimai viršijo jos turtą. Vien aplinkybė, jog vienokiu ar kitokiu laikotarpiu juridinis asmuo turi vykdytiną prievolę valstybės ar savivaldybių biudžetui, pati savaime, byloje nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo preziumuoti įmonės nemokumo. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, jog atsakovas po 1996 m. kovo 31 d. bendrovės veikla nesidomėjo, joje nedalyvavo. Duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes byloje nėra. Atsakovas nurodo, jog 1997 m. bendrovės akcijas pardavė, tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių rašytinių įrodymų nepateikė, paaiškino, jog jų neišsaugojo. Kita vertus, byloje esančiais duomenimis, taip pat nustatyta, jog atsakovas niekada nebuvo vieninteliu UAB ,,Gama“ akcininku, todėl vienasmeniškai priimti sprendimus dėl tolesnės bendrovės veiklos, jos finansinių galimybių, taip pat negalėjo. UAB ,,Gama“ įstatuose įtvirtinta, jog sprendimą likviduoti bendrovę galima priimti 2/3 balsų dauguma, todėl net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų inicijavęs UAB ,,Gama“ akcininkų susirinkimą 1995-1996 m., sprendimas dėl bedrovės likvidavimo priklausė ne tik nuo jo (1994 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1144 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. gruodžio 30 d.) 19 straipsnio 3 dalies 7 punktas, 20 straipsnio 4 dalis). Ieškovė taip pat neįrodė, jog atsakovas, pasibaigus jo, kaip administracijos vadovo, įgalinimams, UAB ,,Gama“ vadovo funkcijas įgyvendino ir toliau, domėjosi bendrovės veikla ar dalyvavo valdant bendrovę, todėl galėjo ar turėjo žinoti apie UAB ,,Gama“ nemokumą. Aplinkybė, jog atsakovas, būdamas UAB ,,Gama“ akcininku turėjo iniciatyvos teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, byloje nesant duomenų, jog atsakovas apie UAB ,,Gama“ turtinę padėtį žinojo, byloje nesant kitų įrodymų, bei įvertinus aplinkybę, jog atsakovas nebuvo vieninteliu bendrovės akcininku, nesudaro pagrindo išvadai, jog tik atsakovui tenka pareiga spręsti įmonės mokumo (nemokumo) klausimą. Kita vertus, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nesant galimybės nustatyti tikslaus UAB ,,Gama“ nemokumo momento, įvertinus bylos duomenis bei atsakovo atstovės paaiškinimus, labiau tikėtina, jog R. S., po jo, kaip įmonės vadovo įgalinimų pabaigos, perleido UAB ,,Gama“ akcijas, taigi neturėjo pagrindo domėtis UAB ,,Gama“ veikla.

Tokiu būdu nenustačius, kad atsakovas, kaip akcininkas, faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, pripažinus labiau tikėtina, jog atsakovas jam priklausančias akcijas perleido, nėra pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos UAB ,,Gama“ iškėlimo.

Dėl administravimo išlaidų (žalos dydžio)

Šiuo metu galiojančio ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis numato, jog bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį.

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 4000 Eur administravimo išlaidas, kurias sudaro atlyginimas administratoriui.

Atsakovas, atskirsdamas nurodo, jog reikalavimas yra nepagrįstas, administravimo išlaidų dydis prieštarauja teisės aktams.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog 2016 m. liepos 26 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi patvirtinta bankrutuojančios UAB ,,Gama“ administravimo išlaidų sąmata 4000 Eur (plius privalomi mokėjimai) sumai visam supaprastinto bankroto proceso laikotarpiui, paliekant administratorei teisę, esant poreikiui, išlaidas keisti pagal straipsnius, neviršijant bendros administravimo išlaidų sumos. Iš UAB ,,Gama“ bankroto administratorės MB ,,Viltautė“ prašymo dėl sąmatos skyrimo supaprastinto bankroto proceso metu turinio nustatyta, jog MB ,,Viltautė“ UAB ,,Gama“ visam supaprastinto bankroto proceso laikotarpiui prašė patvirtinti 4000 Eur administravimo išlaidų sąmatą (plius privalomi mokėjimai), iš kurios 2000 Eur suma – administratoriaus atlyginimas (b. l. 161). Ieškovė teismui pateikė MB ,,Viltautė“ bankrutavusiai UAB ,,Gama“ 2016 m. rugpjūčio 19 d. išrašytą sąskaitą Serija VIL Nr. 0001 4000 Eur sumai (paslaugos pavadinimas – administratoriaus atlyginimas) (b. l. 145). Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, jog administratoriui įrodinėti savo išlaidų nereikia. Su tokia ieškovės pozicija sutikti nėra pagrindo dėl šių aplinkybių.

Aktualios redakcijos ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai gali būti viršyti tik tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas arba teismas pritaria administratoriaus pateiktam motyvuotam prašymui patvirtinti rekomendacinius dydžius viršijančią administravimo išlaidų sąmatą. Administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos administravo išlaidų sąmatos ir įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus šiame straipsnyje numatytus atvejus. Jeigu planuojama viršyti administravimo išlaidų sąmatą arba įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančius įsipareigojimus, administratorius sušaukia kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo. Administratorius turi teisę viršyti administravimo išlaidų sąmatą arba įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančius įsipareigojimus tik tais atvejais, kai dėl nenumatytų priežasčių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti įmonės ir jos kreditorių interesus. To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, kuriose nustatomi rekomendaciniai administratoriaus atlyginimo dydžiai. Konkreti administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, gautas lėšas iš parduoto įmonės turto, bankroto metu išieškotas sumas, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir skaičių) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje. Kreditorių susirinkimo arba teismo nustatytas administratoriaus atlyginimas negali viršyti šiame straipsnyje nustatyta tvarka patvirtintų dydžių.

Bylos duomenimis nustatyta, jog teikdama prašymą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinti administravimo išlaidas, ieškovė nurodė, kad administratoriaus atlyginimui bus skiriama 2000 Eur suma. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai paaiškino, jog administratorė, pasinaudodama jai suteikta teise, perskirstė administravimo išlaidas pagal atskiras sąmatos eilutes ir visą teismo nutartimi patvirtintą sąmatą pripažino administratoriaus atlyginimu. Duomenų, pagrindžiančių būtinybę išlaidas pakeisti pagal atskirus sąmatos straipsnius, ieškovė nepateikė. Tokios būtinybės nepagrindė ir teismo posėdžio metu.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje, Nr. 3K-3-486/2010). Taigi visas atvejais administratoriui, teikiančiam kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės administravimą.

Be to, kasacinio teismo taip pat išaiškinta, jog administratoriaus atlyginimas turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą, ir turi būti pagrįstas veiklos sąnaudomis. Atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius duomenis, pripažintina, jog ieškovės reikalavimas iš atsakovo priteisti 4000 Eur dydžio administravimo išlaidas, kurias sudaro administratoriaus atlyginimas, prieštarauja teisingumo, protingumo kriterijams, neatitinka UAB ,,Gama“ bankroto byloje teismo nutartimi patvirtintų administravimo išlaidų dydžių. Be to, ieškovė prašydama iš atsakovo priteisti 4000 Eur dydžio atlyginimą administratoriui, šių išlaidų nepagrindė. Byloje nėra duomenų, kokius veiksmus atliko administratorius UAB ,,Gama“ bankroto proceso metu, kas sudarė sąlygas bankroto administratoriaus atlyginimui skirtą sąmatos dalį padidinti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažinti, jog ieškovė įrodė žalos dydį, nėra pagrindo.

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalis numato, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Civilinio kodekso 6.247 straipsnis įtvirtina, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu) nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas. Ši ieškovo pareiga kyla ir iš Civilinio proceso kodekso 178 straipsnio normos, kurioje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Taigi vadovas ir akcininkas atsakytų tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo sumažintos bankroto administratoriaus galimybės apmokėti administravimo išlaidas įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra nustatyta, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Taigi konstatuoti, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos – lėšų administravimo išlaidoms apmokėti negavimo, yra priežastinis ryšys, nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, teismas visumos byloje esančių įrodymų pagrindu sprendžia, kad ieškovė neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų žalai – lėšų administravimo išlaidoms priteisti buvimo: byloje nėra nustatyta, jog atsakovas, būdamas UAB ,,Gama“ akcininku veikė nesąžiningai ir nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, nors žinojo ar turėjo žinoti, jog UAB ,,Gama“ nemoki ir jai keltina bankroto byla, ar būdamas bendrovės vadovu pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 185 straipsniu, atsižvelgiant į bylos medžiagą, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, ieškovės reikalavimai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis 1 dalis).

Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog patyrė 1600 Eur išlaidas advokato pabaigai apmokėti.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys (patikslintas) atmestas, o dalies ieškinio reikalavimų MB ,,Viltautė“ atsisakė, įvertinus šalių procesinį elgesį, taip pat aplinkybes, jog išlaidos advokato pagalbai neviršija rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio kriterijų (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85, 2 punktas, 8 punktas), atsakovui iš ieškovės priteistinos 1600 Eur bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 96 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos ,,Viltautė“, įmonės kodas 304168144, 1600 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.