Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-12 nuosprendžio, kuriuo Ž. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., ir nubaustas 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2014-01-27 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2014-01-31 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, kurios subendrintos Kauno apylinkės teismo 2014-05-30 nutartimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 2 (dveji) metus ir 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-09-06 iki 2013-09-07 (viena diena).

Į paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas Ž. V. visas bausmės laikas, kurį jis atliko vykdant 2014-01-27 ir 2014-01-31 Kauno apylinkės teismo nuosprendžius, bei 2014-05-30 Kauno apylinkės teismo nutartį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. V. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą, t. y. jis turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą 2013 m. rugsėjo 6 d., apie 15 val. 50 min., būdamas parduotuvėje „Peek&Cloppenburg“, esančioje prekybos centre „Ozas“, Ozo g. 18, Vilniuje, įsidėjęs į savo rankinę, pasikėsino pagrobti UAB „Peek&Cloppenburg“ priklausantį turtą – vyrišką striukę „Polo Ralph Lauren“ – 1990 litų vertės ir nesumokėjęs už šią prekę, išėjo pro parduotuvės apsaugos vartelius, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė teismo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis Ž. V. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl nėra aiškiai per griežta. Skirdamas nuteistajam Ž. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, įvertino jo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Vertinant apelianto asmenybę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo dienai Ž. V. buvo teistas 19 kartų, veikos padarymo metu už nusikaltimų bei baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei padarymą buvo teistas 14 kartų, byloje esančiais duomenimis, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. administracine tvarka nuteistasis buvo baustas 19 kartų, iš jų 16 kartų pagal ATPK 50 str. (Smulkusis svetimo turto pagrobimas) (b. l. 70-75). Teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. V. teistumai neigiamai charakterizuoja apeliantą bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog anksčiau paskirtų bausmių tikslai jo atžvilgiu nebuvo pasiekti, nuteistasis dėl savo neteisėto elgesio jokių tinkamų išvadų nepadarė, o nusikalstamų veikų bei teisės pažeidimų darymas tapo jo pragyvenimo šaltiniu. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apylinkės teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimo klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai skyrė Ž. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., padarymą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Apeliaciniu skundu Ž. V. taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Ž. V. jau pačios pirmos apklausos metu pripažino savo kaltę pasikėsinus pagrobti vyrišką striukę iš parduotuvės „Peek&Cloppenburg“, esančios prekybos centre „Ozas“, Ozo g. 18, Vilniuje. Savo kaltės nuteistasis neneigė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau nurodė, jog darydamas nusikaltimą apsiriko – galvojo, jog vogė striukę, kainavusią 200 Lt, o ne 1990 Lt, kaip kad buvo iš tikrųjų (b. l. 122-123). Siekdamas išsiaiškinti tikrąsias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apylinkės teismas nutarė neatlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo bei užklausti parduotuvę, ar jie tuo metu turėjo pusilgių vyriškių striukių, kurių kaina buvo 200 Lt (b. l. 123). Manytina, kad dėl pastarosios priežasties pirmos instancijos teismas nenustatė BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos Ž. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Pažymėtina, kad net ir nustačius faktinės klaidos dėl nusikaltimo dalyko buvimą (t. y. tai, kad Ž. V. iš tikrųjų apsiriko dėl striukės vertės), nuteistojo veiksmų kvalifikavimas ir atsakomybės ribos nesikeistų, kadangi veiksmai kvalifikuojami ir baudžiamoji atsakomybė asmeniui atsiranda pagal faktines nusikalstamos veikos pasekmes. Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad Ž. V. pasikėsino pagrobti 1900 Lt vertės vyrišką striukę, savo kaltę dėl jam įkaltinamos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis iš karto pripažino, gailėjosi. Tuo tarpu tai, kad pirmos instancijos teismas savo iniciatyva ėmėsi veiksmų, siekiant patikrinti naujas Ž. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, savaime nepaneigia to fakto, jog kaltininkas laisva valia prisipažino padaręs baudžiamąją veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 61 str. 4 d., esant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytai asmens atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria kaltininkui ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 54 str., 61 str. 2 d. skirdamas bausmę teismas atsižvelgia ne tik į nustatytas asmens atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bet ir padarytos nusikalstamo sveikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę ir kt. Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, nusikaltimo pobūdį, kitas reikšmingas aplinkybes bei paskyrė Ž. V. mažesnę bausmę nei BK 178 str. 1 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad net ir nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), negalima teigti, jog jo atžvilgiu buvo pažeistos BK 61 str. nuostatos. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė neviršija straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkio, tad dar labiau švelninti Ž. V. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.