Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu R. Z. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad 4 000 Eur dydžio baudą R. Z. privalo sumokėti per 15 (penkiolika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu R. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 3 (trejus) metus naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2023 m. birželio 29 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalimis nuspręsta išieškoti iš R. Z. konfiskuotino turto – automobilio „MAZDA 6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 2 000 Eur (du tūkstančius eurų).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. Z. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2023 m. birželio 26 d., apie 17.36 val. UAB „Maxima“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Švenčionių rajono savivaldybėje, Švenčionių mieste, Vilniaus g. 37, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. gegužės 1 d.) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mazda 6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai alkoholio kiekio matuokliu jo iškvėptame ore 2023 m. birželio 26 d. 17.46 val. nustatė 3,17 promilės etilo alkoholio koncentraciją.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau prašo sumažinti paskirtos baudos dydį bei nustatyti ilgesnį, t. y. 24 mėnesių baudos sumokėjimo terminą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

7. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. Z. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. Z. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Baudžiamasis įstatymas už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numato alternatyvias bausmes, t. y. baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas R. Z. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 120 MGL (6 000 Eur) dydžio baudą, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir nustatė galutinę 80 MGL (4 000 Eur) dydžio baudą.

10. Teismas, spręsdamas dėl R. Z. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir R. Z. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis vedęs, dviejų nepilnamečių vaikų tėvas (2 t., b. l. 4–6), dirbantis (2 t., b. l. 16–18, 84–87), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 20–25), vieną kartą teistas už vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,51 promilės neblaivumas (2 t., b. l. 7–9, 10–15). Be to, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, nustatė ir atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, taip pat į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte – veiką padarė recidyvistas, kadangi naują tyčinį nusikaltimą R. Z. padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui. Taigi, teismas vertino visas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes, kurias vertinti įpareigoja baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutikti. Šioje dalyje pažymėtina, kad ankstesnis teistumas už analogišką nusikalstamą veiką, kas skundžiamame nuosprendyje įvertinta pirmosios instancijos teismo, yra viena iš svarbių kaltinamąjį apibūdinančių aplinkybių bei rodo jo požiūrį į visuomenėje priimtinų elgesio normų laikymąsi, kartu leidžia spręsti, kokį poveikį jo asmenybei turi anksčiau skirtos bausmės ir prognozuoti jo elgesį ateityje. Todėl tokia aplinkybė negali būti nuvertinama ir nustatant skirtinos baudos dydį už naujo nusikaltimo padarymą, ką šiuo atveju iš esmės ir padarė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas griežtesnę bausmę, nei ta, kuria R. Z. buvo nubaustas už analogišką nusikalstamą veiką ankstesniu nuosprendžiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 41 straipsnyje numatytų tikslų anksčiau skirta švelnesnė bausmė nepasiekė, realaus poveikio neturėjo ir nemotyvavo nuteistojo nedaryti naujų nusikalstamų veikų, todėl, nuteistajam padarius naują analogišką nusikaltimą, natūralu, kad nauja bausmė už tokį patį nusikaltimą negali būti tokia pati ar artima švelnesnei. Pažymėtina, kad R. Z. nagrinėjamu atveju naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė praėjus nepilnai trejiems metams po to, kai 2020 m. spalio 12 d. buvo išregistruotas iš Probuojamų asmenų duomenų registro. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo nuteistojo R. Z. antivisuomenines nuostatas bei leidžia pagrįstai spręsti, kad padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o priešingai, palaipsniui tampa nuteistajam įprasto elgesio tąsa, atspindinti pastarojo požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeninio R. Z. gyvenimo aplinkybės, susijusios su apsunkinta finansine padėtimi, paskolos, mokesčių mokėjimu, negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso, kad jam būtų skirta švelnesnė bausmė, prioritetą prieš viešąjį interesą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų tinkamai nubaustas ir patirtų proporcingus suvaržymus, kurie sudarytų prielaidas jam persvarstyti savo elgesį ir ateityje nenusikalsti. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi gana griežtos pozicijos, jog asmeninio gyvenimo aplinkybės nesuteikia vienareikšmio pagrindo baudžiamajai atsakomybei švelninti. Tuo tarpu nuteistojo skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su tuo, kad jis dėl vyresnio amžiaus gali bet kada netekti darbo ar susirgti, daugiau deklaratyvaus pobūdžio ir šiuo atveju negali būti vertinamos kaip realiai egzistuojančios.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuteistajam R. Z. skirtinos baudos dydžio yra teisiškai motyvuotas ir pagrįstas, todėl mažinti baudos dydį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

12. Nuteistojo prašymas nustatyti jam 24 mėnesių baudos sumokėjimo terminą netenkinamas. Pirmiausia šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 22 straipsniu, nustatė nuteistajam 15 mėnesių paskirtos 4 000 Eur dydžio baudos savanoriško sumokėjimo terminą. Tokio sprendimo teismas nepagrindė faktinės nuteistojo turtinės padėties analize, tačiau rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo formuojama teismų praktika byloje Nr. 1S-301-1020/2020, kurioje išaiškinta, jog toks terminas negali viršyti BK 96 straipsnyje nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminų ir paprastai turi būti netgi trumpesnis, kad suėjus šiam terminui būtų spėta pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą ir nebūtų išvengta teismo paskirtos bausmės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasivadovavo netinkama BVK redakcija, kadangi 2022 m. birželio 28 d. įstatymu buvo priimta nauja šio kodekso redakcija, kuri įsigaliojo 2023 m. sausio 1 d. Naujos redakcijos BVK baudos bausmės vykdymo būdai numatyti ne šio kodekso 22 straipsnyje, o 6 straipsnyje. BVK 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Visgi, nepaisant pasikeitusio BVK straipsnio, pats normos turinys iš esmės nepasikeitė, todėl jo taikymo klausimu formuojama teismų praktika laikytina aktualia. Nepaisant to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas minima teismų praktika vadovavosi nepagrįstai, kadangi ji formuojama byloje, kurioje faktinės aplinkybės nėra tapačios šiai bylai. Minėtoje byloje spręstas klausimas dėl savanoriško baudos sumokėjimo termino pratęsimo, kai nuteistoji paskirtos baudos nesumokėjo per nustatytą dvejų metų terminą ir prašė šį terminą pratęsti dar dvejiems metams, t. y. minėtoje byloje nuteistoji prašė nustatyti terminą, kuris vieneriais metais viršytų BK 96 straipsnyje nustatytą trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminą. Sutiktina, kad nustatant savanoriško baudos sumokėjimo terminą būtina atsižvelgti į BK 96 straipsnio nuostatas, kurio 1 dalies 1 punkto (b) papunktyje numatyta, kad tais atvejais, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis yra 3 (treji) metai, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios (BK 96 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto ši aplinkybė šiuo konkrečiu atveju nepaneigia teismo galimybės nustatyti nuteistajam dvejų metų (24 mėnesių) savanoriško baudos sumokėjimo terminą, kadangi šis terminas bet kuriuo atveju būtų vieneriais metais trumpesnis nei BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto (b) papunktyje numatytas trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisės tik tą dieną, kai byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka ir bus paskelbtas procesinis sprendimas, t. y. būtent nuo šios dienos bus pradėtas skaičiuoti trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas. Nepaisant tokių pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio trūkumų, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio faktinio pagrindo nustatyti nuteistajam R. Z. ilgesnį savanoriško baudos sumokėjimo terminą. Jau pirmiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 1S-301-1020/2020 išaiškinta, jog ilgesnio savanoriško baudos sumokėjimo termino nustatymas galimas, esant aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo siekį savanoriškai sumokėti jam nuosprendžiu paskirtą baudą, ir galimybių ją sumokėti per teismo nustatytą terminą sumažėjimo visumai, t. y. esant aplinkybių, dėl kurių nuteistajam sudėtinga sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą per teismo nurodytą terminą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. Z., apeliaciniu skundu prašydamas nustatyti ilgesnį savanoriško baudos sumokėjo terminą, tik deklaratyviai nurodo, kad per teismo nustatytą 15 mėnesių laikotarpį jam bus sudėtinga sumokėti paskirtą baudą. Vis dėlto, nuteistasis nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokį apeliacinio skundo teiginį, t. y. nepateikė jokių jo turtinę padėtį rodančių įrodymų (pažymos apie darbo užmokestį ar kitas individualios veiklos pajamas, turimą kilnojamą ar nekilnojamą turtą, įsipareigojimus bankams, kas mėnesį mokėtinas sumas kitiems kreditoriams ar komunalinėms paslaugoms apmokėti ir pan.). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi faktinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą dėl ilgesnio savanoriško baudos sumokėjimo termino nustatymo. Kartu išaiškintina, kad toks sprendimas, atsižvelgus į pirmiau pateiktus išaiškinimus dėl BVK 6 straipsnio ir BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio nuostatų taikymo, neužkerta kelio nuteistajam tokį prašymą pateikti pirmosios instancijos teismui nuosprendžio vykdymo metu.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį palieka nepakeistu ir nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.