- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2-53-943/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00727-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- R. B., V. B.
- Ieškovas
- Luminor Bank AS, Lietuvoje
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas civilinėje byloje pagal ieškovės Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams V. B. ir R. B. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Luminor Bank AS, Lietuvoje veikianti per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (toliau ‑ AB Luminor Bank) (ankstesnis pavadinimas AB DnB bankas), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš V. B. ir R. B. 420 862,26 Eur skolą, 6,41 proc. dydžio metines palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovams R. B. ir V. B. priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą neviršijant 436 185,35 Eur sumos, o jo nesant ar esant nepakankamai leido areštuoti ir turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir/ ar trečiuosius asmenis.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinys buvo tenkintas iš dalies ‑ iš atsakovų ieškovės naudai solidariai priteista 439 674,63 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos. Teismas pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
4. 2019 m. birželio 26 d. teisme buvo gautas atsakovės R. B. prašymas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba priimti nutartį, kurios pagrindu per antstolio A. S. kontorą būtų leista parduoti prašyme nurodytą atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.
5. Nurodė, kad atsakovams V. B. ir R. B. Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu yra iškelta bankroto byla. Sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra įsiteisėjęs. Pažymėjo, kad atsakovų bankroto administratorius ne kartą kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Netenkinus atsakovų prašymų, vilkinamas bankroto procesas, nes nepardavus prašyme nurodyto turto negalima sudaryti mokumo atkūrimo plano ir pradėti atsiskaityti su kreditoriais.
Šalies argumentai
6. 2019 m. birželio 28 d. nutartimi atsakovei buvo nustatytas terminas prašymo trūkumams pašalinti – pateikti teismui atsakovų bankroto administratoriaus patvirtinimą, kad jis sutinka su atsakovės pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Šalindama prašymo trūkumus, atsakovė pateikė atsakovų bankroto administratorės Latvijoje sutikimą savanoriškai parduoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, laikantis bankroto administratorės rašte nurodytų sąlygų. Be to, kartu su minėtu bankroto administratorės Latvijoje raštu atsakovė pateikė dokumentą, kuriame prašo priimti nutartį, kurios pagrindu per antstolio kontorą būtų galima parduoti prašyme nurodytą atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
7. Ieškovė atsiliepime į atsakovės prašymą nurodė, kad neprieštarauja atsakovės turto pardavimui, bet nesutinka su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atsakovės prašymo netenkino.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų bankroto administratorės raštą nusprendė, kad bankroto administratorė nedavė sutikimo parduoti atsakovės turtą per antstolio kontorą, kaip to prašo atsakovė. Be to, teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė sutinka su savanorišku turto pardavimu su sąlyga, jog turtas bus parduodamas už įmanomai aukštesnę kainą. Teismo vertinimu, ši sąlyga yra abstrakti ir neaiški, todėl teismas negalėtų leisti parduoti turtą teismo nutartimi nustatydamas minėtą abstrakčią ir neaiškią, todėl iš esmės neįgyvendinimą, sąlygą.
10. Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad negavus tikslaus ir konkretaus, aiškaus ir nedviprasmiško bankroto administratorės pritarimo atsakovės prašymui, teismas negali tenkinti atsakovės prašymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jų argumentai
11. Atskiruoju skundu atsakovė R. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovės prašymą ir leisti parduoti atsakovei priklausantį turtą per antstolio kontorą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bankroto administratorės raštą ir nepagrįstai nusprendė, kad ji nedavė sutikimo parduoti turtą.
12.2. Teismo išvados, kad nenurodyta konkreti ketinamo parduoti turto vertė, padarytos neįvertinus to, kad yra atliktas turto vertinimas.
Atsiliepimas
13. Atsakovas V. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį tenkinti. Atsiliepimą grindė argumentais, analogiškais išdėstytiems atskirajame skunde.
14. Ieškovė AB Luminor Bank atsiliepime prašė atsakovės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties tenkinti iš dalies. Ieškovė nurodė, kad neprieštarauja dėl atsakovei priklausančio bankui areštuoto turto pardavimo per antstolių kontorą, tačiau nesutinka, kad būtų panaikintos byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkinti ieškinio reikalavimai, iki šiol nėra įvykdytas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
16. Remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-846-112/2015. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu, priimtu nurodytoje byloje, iš atsakovų ieškovės naudai priteista skola, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Sprendimo įvykdymas yra užtikrintas 2014 m. lapkričio 21 d. teismo nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios paliktos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Aplinkybės, jog nurodytas teismo sprendimas nėra įvykdytas, šalys neginčija.
17. Atsakovė kreipėsi į nurodytą civilinę bylą išnagrinėjusį teismą, prašydama panaikinti 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba leisti parduoti per antstolio kontorą prašyme nurodytą turtą, motyvuodama šį prašymą tuo, kad atsakovams V. B. ir R. B. Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu yra iškelta bankroto byla, todėl siekiant sudaryti mokumo atkūrimo planą ir pradėti atsiskaityti su kreditoriais būtina panaikinti prašyme nurodytam turtui areštą arba leisti jį parduoti atsakovės nurodomu būdu.
18. Aptartos aplinkybės rodo, kad byloje yra kilęs klausimas dėl vienos Europos Sąjungos valstybės narės teismo procesinio sprendimo pagrindu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo, kai kitoje valstybėje narėje iškeliamas fizinio asmens bankroto byla. Bylose, kuriose sprendžiami klausimai turi tarptautinį pobūdį, teismas ex officio (savo iniciatyva) turi patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį (šiuo atveju prašymą) ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas visų pirma turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą, bei įvertinti patį ginčo turinį, kad būtų tinkamai parinkta atitinkama jurisdikcijos taisyklė. Antras būtinas įvertinti klausimas, kilus ginčui iš tarptautinį elementą turinčio teisinio santykio, kurios valstybės materialinę teisę reikia taikyti nagrinėjant ir sprendžiant šalių ginčą, t. y. tenka spręsti teisės sistemų kolizijos problemą.
19. Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau ir ‑ Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000), kuris yra tiesiogiai taikomas tiek Lietuvai, tiek Latvijai. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 buvo pakeistas 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų, kurio 84 straipsnyje nustatyta, kad šio reglamento nuostatos taikomos tik po 2017 m. birželio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms. Iki tos dienos įvykdytus skolininko veiksmus reglamentuoja įstatymai, kurie jiems buvo taikomi jų atlikimo metu (pirma dalis). Nepaisant šio reglamento 91 straipsnio, Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 toliau taikomas nemokumo byloms, kurios patenka į to reglamento taikymo sritį, ir kurios buvo iškeltos prieš 2017 m. birželio 26 d. (antra dalis). Atsižvelgiant į tai, kad V. B. ir R. B. Latvijos Respublikos Gulbenės rajono teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu yra iškelta bankroto byla, taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000.
20. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnis numato dviejų rūšių bankroto bylas. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismo pradėta bankroto byla yra „pagrindinė byla“, turinti universalų poveikį, nes taikoma visam skolininko turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas reglamentas. Jei vėliau pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje skolininkui priklauso įmonė, kompetentingas teismas gali iškelti bankroto bylą, ši byla laikoma „šalutine“, o jos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės teritorijoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje C 341/04, I 3813, 28 punktas). Iš Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalies matyti, kad, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (toliau – lex fori concursus). Kaip matyti iš šio reglamento 23 konstatuojamosios dalies, lex fori concursus sąlygoja bankroto bylų procesines ir materialines pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje C?212/15, 17 punktas). Pažymėtina, kad pagrindinė bankroto byla laikoma universalia ir jos iškėlimas sukelia teisines pasekmes visos Europos Sąjungos teritorijoje. Viena esminių pagrindinės bankroto bylos iškėlimo pasekmių yra tai, kad į bankroto procesą įtraukiamas ir turtas, esantis kitose valstybėse narėse, ji apima visus skolininko kreditorius, individualus reikalavimų įgyvendinimas negali būti nukreiptas į skolininko turtą kitose valstybėse narėse ir pan. (M. V., E. S., Report on the Convention on Insolvency Proceedings (1996).
21. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl to, kad Latvijos Respublikoje atsakovams iškelta bankroto byla Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 prasme laikoma pagrindine byla, turinčia universalų poveikį, t. y. taikoma visam skolininkų turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000, kadangi remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Lietuvos Respublikos teismuose nėra nagrinėjama ar išnagrinėta „šalutinė“ byla, kurioje buvo keliamas atsakovų mokumo klausimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
22. Pagal Reglamento Nr. (EB) 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, jurisdikciją turinčio teismo iškelti tokią bylą nustatymas lemia ir taikytinos teisės nustatymą, nes valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė taikoma bankroto bylai ir jos padariniams.
23. Latvijos Respublikoje bankroto procedūros, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių bankrutuojančiojo asmens turtui panaikinimu, iškėlus tokiam asmeniui bankroto bylą, reguliavimas iš esmės sutampa su Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintu bankroto procedūrų reglamentavimu. Pagal Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 20 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį su fizinio asmens ar įmonės turto areštu susijusius klausimus sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo (Maksatnespėjas likums) 134 straipsnio 2 dalies 1 punktas atitinkamai nustato, kad nuo teismo sprendimo pradėti asmeniui nemokumo procesą priėmimo dienos, stabdomi visi šio asmens atžvilgiu pradėti ir nebaigti vykdymo veiksmai, panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdomos bylos teismuose (t. 2, b. l. 60), teismo sprendimas, kuriuo paskelbtas fizinio asmens nemokumo procesas, laikomas civiliniame procese taikytų suvaržymų panaikinimo pagrindu (t. 2, b. l. 137).
24. Nurodytas valstybių narių teisinis reglamentavimas suderintas su Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 nuostatomis. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 preambulės (16) punkte numatyta, kad teismui, turinčiam jurisdikciją iškelti pagrindines bankroto bylas, turėtų būti suteikta teisė nuo tada, kai pateikiamas reikalavimas iškelti bylą, taikyti laikinąsias arba apsaugos priemones. Remiantis Reglamento nuostatomis, jurisdikciją spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių (taikymo, pakeitimo ar panaikinimo) turi tos valstybės narės teismas, kuriame iškelta fizinio asmens bankroto byla. Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000, laikinosios arba apsaugos priemonės yra laikomos šalutinėmis (pagalbinėmis) pagrindinei bankroto bylai (M. V., E. S., Report on the Convention on Insolvency Proceedings (1996).
25. Taigi, šiuo atveju Latvijos Respublikos teismas, iškėlęs atsakovams pagrindinę bankroto bylą, turi spręsti visus su bankroto bylomis susijusius klausimus (kreditorių reikalavimų tvirtinimo, priverstinio vykdymo užtikrinimo priemonių (areštų) turtui bankroto bylas nagrinėjančio teismo vietos valstybėje ir kitose valstybėse narėse panaikinimo klausimus ir kt.).
26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios nustato, kad sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo vienoje valstybėje narėje pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje ir jis be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turi tokių pačių padarinių kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje, Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovams Latvijos Respublikos teisme iškėlus bankroto bylą Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti su kitoje valstybėje narėje nagrinėjamomis pagrindinėmis fizinių asmenų bankroto bylomis susijusius klausimus, tarp jų ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikomų nurodytų asmenų turtui, panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1657-381/2017).
27. Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą išnagrinėjo prieš tai neišsprendęs klausimo dėl jurisdikcijos, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovės R. B. prašymas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba priimti nutartį, kurios pagrindu per antstolio kontorą būtų galima parduoti prašyme nurodytą atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338, 782 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 782 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės R. B. prašymą panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba priimti nutartį, kurios pagrindu per antstolio kontorą būtų galima parduoti prašyme nurodytą atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, palikti nenagrinėtą.