Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-12-21 · Civilinė byla Nr. 2A-1674-823/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-21
Bylos Nr.
2A-1674-823/2011
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-09060-2009-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Ieškovas
J. O.
Atsakovas
E. M.
Kategorijos
  • 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1674-823/2011Teisminio proceso Nr. 2-03-3-09060-2009-4Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 114.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. O. (J. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas J. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovo E. M. 10 000 eurų skolos, 3 400 eurų palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skola susidarė atsakovui nevykdant su ieškovu sudarytos paskolos sutarties, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 10 000 eurų, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti sutartu terminu ir mokėti palūkanas. Paskolos sutarties sudarymą ir jos sąlygas bei paskolos sumos perdavimą atsakovo nuosavybėn ieškovas grindė paskolos rašteliu, kurį pasirašęs atsakovas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovas E. M. pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. preliminaraus sprendimo. Nurodė, jog paskolos raštelį pasirašė ne jis, o kitas asmuo, atsakovas iš ieškovo pinigų niekada nesiskolino, jų negavo, todėl paskolos sutartis turi būti pripažinta nesudaryta. Nurodė, kad yra kreipęsis dėl baudžiamosios bylos ieškovui iškėlimo už dokumentų klastojimą.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjančiam teismui pateikta atsakovo parašo skolos raštelyje ekspertizės, atliktos atliekant ikiteisminį tyrimą, išvada, kad teismui pateiktas skolos raštelis pasirašytas ne atsakovo, o kito asmens.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. sausio 5 d. galutiniu sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė. Nurodė, kad paskolos sutarties sudarymą patvirtina tik toks dokumentas, kuris yra pasirašytas paskolos gavėjo ir kurio turinys patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 2 dalis). Ieškovo nurodyta paskolos suma, kurią jis teigia perdavęs atsakovui, yra didesnė nei 2 000 Lt, todėl tokiai sutarčiai yra privaloma rašytinė forma (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. rugsėjo 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1962(10) patvirtina, kad 2008 m. gegužės 17 d. skolos raštelyje tarp E. M. (pinigų gavėjas) ir J. O. (pinigų davėjas), rankraštinį įrašą „E. M.“ parašė V. K., o greta rankraštinio įrašo „E. M.“ pasirašė ne E. M. Teismas sprendė, jog paskolos raštelis nepasirašytas atsakovo ir neįrodo paskolos sutarties sudarymo su atsakovu bei paskolos dalyko perdavimo atsakovo nuosavybėn (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas J. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sužinojęs, kad atsakovas jam davė suklastotą (ne savo parašu patvirtintą) skolos raštelį, ieškovas susisiekė su kitais pinigų perdavimo aplinkybes žinančiais asmenimis. V. G. 2010 m. rugsėjo 28 d. antstolių kontoroje, dalyvaujant antstolio padėjėjui, raštu patvirtino faktą, kad ieškovas 2008 m. gegužės 17 d. perdavė 10 000 eurų UAB „EDVIVA“, kurios dalyviais tuo metu buvo atsakovas, V. K. ir V. G., rankraštinį įrašą „E. M.“ skolos raštelyje padaręs V. K. ir V. G. Šiame 2010 m. rugsėjo 28 d. surašytame skolos raštelyje V. G. 1/3 dalį ieškovo suteiktos paskolos (3 333 eurus) pripažino savo asmenine skola ir įsipareigojo ją grąžinti po to, kai grąžins ieškovui skolą pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-11562-608. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir tirti paminėtą įrodymą dėl formos trūkumų (ieškovas turėjo nepatvirtintą raštelio kopiją) ir nesudarė ieškovui galimybės ištaisyti trūkumus, motyvuodamas tuo, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė nenustatęs visų reikšmingų bylai aplinkybių, formaliai atlikęs įrodymų vertinimą, atsisakęs kviesti liudytojais V. K., V. G., antstolio padėjėją. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 2 dalis), neatskleidė bylos esmės, nesiekė išsiaiškinti tiesos šioje byloje. Palikus galioti teismo sprendimą, būtų paneigta ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, bet ir bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga, kurioje inter alia išaiškinta, kad tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, procesinį arba kurį nors kitą civilinės bylos klausimą. Įvertindamas įrodymus teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Nustatęs, kad byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė. Teismas negali be tinkamo pagrindo atsisakyti laikyti įrodymu šalies pateiktus tiesioginius duomenis, įtvirtinančius tam tikro fakto buvimą, ir reikalauti pateikti naujus įrodymus, žinodamas, kad daugiau įrodymų šalis objektyviai nepajėgs pateikti. Taigi, esant tam tikras aplinkybes įtvirtinančių įrodymų, teismas negali be pakankamai svarių argumentų laikyti tų aplinkybių neįrodytomis, jeigu, remiantis protingumo kriterijumi, jos laikytinos pakankamai įrodytomis.Nė viename pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo. Vengdamas atsakomybės, jis trukdė operatyviam šios bylos išnagrinėjimui – priėmus nutartį nagrinėti bylą bendrąja ginčo teisenos tvarka, procesiniai dokumentai jam buvo įmanoma įteikti tik per antstolį.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinėje byloje keliamas ginčas dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normų reikalavimus, nepagrįstai atsisakydamas priimti ir tirti ieškovo pateiktus įrodymus, patvirtinančius paskolos sutarties su atsakovu sudarymo faktą, ir tokiu būdu nenustatydamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei neatskleisdamas bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su šiais apelianto argumentais nesutinka.

CPK 265 straipsnis įtvirtina bylą nagrinėjančio teismo pareigą teismo sprendimą priimti nustačius bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai įvertinus jas patvirtinančius įrodymus. Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės priklauso nuo įrodinėjimo dalyko konkrečioje byloje, kurį apibrėžia ieškovas, ieškinyje suformuluodamas ieškinio dalyką ir pagrindą. Taigi įrodinėjimo proceso metu teismas tiria ir vertina tik tas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos kilusiam ginčui išspręsti, atsižvelgdamas į paties ieškovo ieškiniu suformuluotas bylos nagrinėjimo teisme ribas.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės gali būti patvirtinamos tik įrodymais, atitinkančiais leistinumo ir sąsajumo reikalavimus (CPK 177, 180 straipsniai). Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, įrodinėjimo pareiga civiliniame procese tenka bylos šalims, kurios turi nustatyta tvarka įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010).

Vadovaujantis CPK 177 straipsnio 3 dalimi, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tai reiškia, kad įstatyme gali būti numatyti atvejai, kai vienos iš šalių galimybė įrodinėti reikšmingas bylai aplinkybes visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis gali būti ribojama. Vienas tokių atvejų įtvirtintas ir CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš sandorį sudariusių asmenų teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo ar įvykdymo faktą. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčas byloje kilęs iš sutarties, kuriai pagal įstatymą privaloma paprasta rašytinė forma (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), pagrįstai atmetė ieškovo prašymą kviesti ir apklausti liudytojus įrodinėjant tokios sutarties sudarymo faktą, kadangi tokie įrodymai pagal įstatymą nėra leistini nagrinėjamoje byloje.

CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, kai konstatuojama esminė sąlyga – „jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies norma suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau ji negali būti aiškinama kaip suteikianti teismui absoliučią sprendimo laisvę. Teismo išvada, kad draudimas remtis liudytojų parodymais konkrečiu atveju prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo konkrečių bylos aplinkybių, kurioms esant teismas turėtų diskreciją nustatant sandorio sudarymo faktą leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais, tokios išimtinės aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas pageidauja lemtis liudytojų parodymais, kadangi kitokių įrodymų pateikti neturi galimybės, nėra pakankamas pagrindas paminėtai išimčiai taikyti, kadangi tokiu būdu aiškinant CK 1.93 straipsnio 6 dalį CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti rašytinės sandorio formos nesilaikymo teisines pasekmes, netektų prasmės.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliu pagrindu atsisakė priimti ir tirti ieškovo teikiamą rašytinį įrodymą – V. G. pasirašytą skolos raštelį, kuris neva netiesiogiai patvirtina paskolos suteikimo atsakovui faktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreipdamasis į teismą ieškovas nurodė paskolą suteikęs atsakovui kaip fiziniam asmeniui, o ne juridiniam asmeniui UAB „Edviva“ ar keliems fiziniams asmenims, esantiems paminėto juridinio asmens dalyviais (b.l. 2). Toks ieškovo suformuluotas reikalavimas (konkretaus turinio reikalavimas konkrečiam atsakovui) apibrėžė bylos nagrinėjimo teisme ribas, kurių nagrinėjantis bylą teismas negalėjo peržengti. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismui pateikto V. G. pasirašyto skolos raštelio turinio matyti, kad juo patvirtinamas ieškinyje nurodyto dydžio paskolos suteikimas UAB „Edviva“, ir kad dalis šios paskolos pripažįstama asmenine V. G. paskola, taigi šis rašytinis įrodymas negali būti pripažintas įrodymu, patvirtinančiu paskolos sutarties su atsakovu E. M. sudarymą. Kadangi apelianto pateiktas V. G. pasirašytas skolos raštelis paskolos suteikimo atsakovui fakto nepatvirtina, apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizuoja, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sudaryti ieškovui galimybę pateikti šio raštelio tinkamai patvirtintą nuorašą pirmosios instancijos teismui, nes tai negalėjo įtakoti pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo (CPK 328 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškinio atmetimas nagrinėjamoje byloje niekaip neįtakoja ieškovo galimybių reikšti reikalavimus, kylančius iš paskolos teisinių santykių, UAB „Edviva“.

Apelianto argumentai, kad atsakovas neva piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nesusiję su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės nuostatų nepažeidė, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo su atsakovu fakto, ir dėl šios priežasties pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė. Naikinti ginčijamą sprendimą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą palinkti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Antanas RudzinskasVytautas Zelianka