- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-327-524/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00247-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Irma Čuchraj, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- O. M.
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-327-524/2016
Teisėja Viktorija Vasiliauskienė (Proceso Nr. 2-10-3-00247-2015-7)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. kovo 10 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės O. M. ieškinį ,,Swedbank“, AB, dėl kredito sutarties pripažinimo galiojančia ir nesąžiningų kredito sutarčių sąlygų pakeitimo bei ieškovės apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-04 sprendimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu atsakovei AB „Swedbank“, juo prašė: 1) pripažinti, kad 2005-04-21 sudaryta kredito sutartis Nr.05-023703-FA su visais vėlesniais jos pakeitimais bei papildymais yra galiojanti ir turi būti vykdoma; 2) pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ieškovės su atsakove sudarytų kreditavimo sutarčių sąlygas dėl galimybės vienašališkai padidinti banko maržos dydį; 3) sumažinti ieškovės su atsakove sudarytose kreditavimo sutartyse numatytą banko maržos dydį iki 1 proc. arba iki dar mažesnio dydžio; 4) atidėti ieškovės su atsakove sudarytų kreditavimo sutarčių susidariusių pradelstų skolų mokėjimą 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, šias sumas išdėstant lygiomis dalimis per visą likusį sutarčių galiojimo laikotarpį, pradedant po vienerių metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atitinkamai pakeičiant sutarčių mokėjimo grafikus; 5) sumažinti ieškovės su atsakove sudarytose kreditavimo sutartyse numatytą netesybų dydį iki 0,02 proc. arba iki dar mažesnio dydžio; 6) priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė su atsakove 2005-04-21 sudarė kredito sutartį, pagal kurią gavo 209250,46 EUR kreditą, 2006-04-28 ieškovė su atsakove sudarė kredito sutartį, pagal kurią gavo 61399,45 EUR kreditą. 2006-12-21 ieškovė su atsakove sudarė kredito sutartį, pagal kurią gavo 202734,01 EUR (700000 Lt) kreditą. Ieškovė nesutinka, kad 2005-04-21 kredito sutartis su visais vėlesniais jos pakeitimais yra nutraukta 2014-09-04, t. y. po paskutinio įspėjimo termino, kadangi pati atsakovė jau po šio termino šią sutartį vykdė, t. y. siuntė ieškovei pranešimus dėl palūkanų dydžio apskaičiavimo. Be to, atsakovės nustatytos sutarčių sąlygos dėl vienašališko banko maržos dydžio padidinimo bei nustatyto 0,08 proc. delspinigių, kurie yra neprotingai dideli, suteikia atsakovei pranašumą, yra esminės ir pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą, todėl reikalavimas vykdyti sutartis tokiomis sąlygomis prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.Anksčiau minėtos sutarčių sąlygos pažeidžia šalių lygybės, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, todėl turi būti pakeistos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei kilo finansinių sunkumų vykdant sutartis, prašė atidėti pradelstų skolų mokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui, išdėstant lygiomis dalimis per visą likusį sutarčių galiojimo laiką, pradedant po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atitinkamai pakeičiant sutarčių mokėjimų grafikus.
Atsiliepimas
Atsakovė AB „Swedbank“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė teismo ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2005-04-21 bankas su ieškove pasirašė kredito sutartį, remiantis kuria ieškovei buvo suteiktas 209250,46 EUR kreditas žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybos užbaigimui (esančių Bartų g. 16, Palangoje). Kredito grąžinimui užtikrinti bankui buvo įkeisti įsigytas žemės sklypas ir statomas namas, esantys Bartų g. 16, Palangoje. 2006-04-28 bankas su ieškove pasirašė susitarimą dėl kredito sutarties Nr. 05-023703-FA sąlygų pakeitimo, remiantis kuriuo prie suteikto 209250,46 EUR kredito ieškovei buvo suteiktas papildomas 61399,45 EUR kreditas. 2006-12-21 bankas su ieškove pasirašė susitarimą dėl kredito sutarties Nr. 05-023703-FA sąlygų pakeitimo, remiantis kuriuo ieškovei buvo suteiktas papildomas 700000 Lt kreditas nekilnojamojo turto (žemės ūkio paskirties žemės sklypų, esančių Lėgų k., Rietavo sav.) pirkimui. Kadangi atsakovė O. M. sistemingai ir ilgą laiką pažeidinėjo sutarties sąlygas, tinkamai jos nevykdė, buvo raginama vykdyti įsipareigojimus geruoju, to nepadarius, bankas 2014-07-31 pateikė skolininkei paskutinį raštą, kuriame pareikalavo iki 2014-09-04 sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir nurodė, kad iki nurodytos datos nelikvidavus pradelstų mokėjimų bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį ir kreipsis dėl priverstinio skolos išieškojimo. Kadangi atsakovė šio reikalavimo neįvykdė, susidariusios nepriemokos nesumokėjo, atsakovė AB „Swedbank“ 2014-09-04 sutartį nutraukė. Atsakovė AB „Swedbank“ ilgą laiką bendradarbiavo su ieškove, ilgiau nei dvejus metus toleravo netinkamą kredito sutarties vykdymą. Ieškovė nesugebėjo pasinaudoti šiomis priemonėmis ir neatkūrė savo mokumo, todėl atsakovė sutartį nutraukė.
Žemesnės instancijos teismas
Palangos miesto apylinkės teismas 2015-11-04 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė, kad ieškovės padarytas kredito sutarties pažeidimas – prievolių mokėti įmokas nevykdymas – yra esminis. Taip pat nusprendė, kad ieškovė savo veiksmais iš esmės pati vienašališkai nutraukė sutartį ir jos nebevykdė, pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis, numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus, jokių priemonių, t. y. dalies turto realizavimo, turint tikslą padengti įsiskolinimą, ieškovė nesiėmė. Dėl to teismas atsakovės veiksmus – kredito sutarčių nutraukimą – vertino kaip pagrįstus ir teisėtus. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo sumažinti maržos dydį, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovei kredito sutarties sąlygos tiko, ji sudarė keletą papildomų susitarimų ir dėl maržos dydžio ginčo nekėlė iki tol, kol atsakovė kreipėsi į notarą dėl vykdomojo dokumento išdavimo. Dėl šių priežasčių teismas laikė, kad ieškovė neįrodė, jog banko nustatytas maržos dydis pažeidė ieškoves teises ir teisėtus interesus. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo sumažinti delspinigių dydį, teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pagrindinės skolos sumą, kredito sutartimi sutartas netesybų dydis nelaikytinas lupikišku ar neproporcingai dideliu ir jis iš esmės atitinka teismų praktikoje pripažįstamus protingais dydžius bei nepažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo atidėti pradelstų įmokų sumokėjimą, teismas pažymėjo, kad atsakovė ne kartą tenkino ieškovės prašymus dėl susidariusių pradelstų skolų atidėjimo, tačiau ši priemonė jokio rezultato nedavė, skola tik didėjo, todėl tenkinti minėtą ieškovės reikalavimą nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-04 sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Palangos miesto apylinkės teismui, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Teismas nepasiūlė ieškovei teikti įrodymus apie jos galimybes toliau vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo padengta labai didelė dalis kredito. Ieškovė savo ieškiniu kėlė klausimą dėl banko nesąžiningumo savo klientų atžvilgiu, tačiau į šiuos ieškovės ieškinio teiginius pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, atsisakė išreikalauti ieškovės prašomus papildomus įrodymus, tokiu būdu paneigdamas savo pareigą atskleisti bylos ginčo esmę. Pažymi, kad negalėjo derėtis dėl maržos, palūkanų ir delspinigių dydžių, juos vienašališkai nustatė atsakovė. Mano, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, nebuvo atskleista šios bylos ginčo esmė, nebuvo apginti ieškovės kaip vartotojos teisėti interesai, nebuvo atsižvelgta į tai, kokio dydžio įmokas bankui iki ieškinio pateikimo teismui dienos buvo sumokėjusi ieškovė, nebuvo surinkta visų byloje reikšmingų įrodymų.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Teigia, kad ieškovė neįrodė ieškinyje išdėstytų aplinkybių. Savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia atsiliepime į ieškinį ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo ir neteikia jokių įrodymų dėl kitų faktinių aplinkybių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Ieškovė kredito sutartį su atsakove sudarė 2005-04-21, ją papildė 2006-04-28, 2006-12-21, paimdama papildomus kreditus, ir jos tinkamai nebevykdė nuo 2009 m. pradžios. Byloje įrodyta, jog 2009-04-23, 2010-09-23, 2011-12-28 buvo su atsakove sudaromi susitarimai dėl pradelstų mokėjimų atidėjimo. Byloje nustatyta, jog pretenzijos ieškovei buvo siunčiamos 2012, 2013, 2014 metais. Paminėta sutartis nutraukta tik 2014-09-23, t. y. byloje įrodyta, jog atsakovė suteikė pakankamai ilgą terminą sutarčiai įvykdyti, t. y. nuo 2009-04-23 iki 2014-09-04 Ieškovės įsiskolinimo suma sudarė 489 538, 82 EUR .Todėl darytina išvada, jog nepadengta kredito dalis palyginti su padengta 44 procentais yra žymiai didesnė, todėl negalima padaryti išvados, jos prievolės pažeidimas buvo mažareikšmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013). Ieškovei buvo suteiktas virš 500 000 EUR ilgalaikis kreditas, tačiau tai nepaneigia ieškovės pareigos vykdyti prievolę tinkamai ir laiku. Ieškovė nurodo, kad ji atsakovės pranešimų nėra gavusi po 2015-06-30, tačiau byloje įrodyta, jog ieškovė buvo informuota apie 2014-09-23 sutarties nutraukimo procedūrą, 2014-07-31 atsakovė pateikė ieškovei paskutinį raštą, 2015-01-26 buvo kreiptasi dėl vykdomojo rašto išdavimo įkeisto turto realizavimo procedūrai pradėti, todėl ginčo teisiniam santykiui atsakovės pranešimai po sutarties nutraukimo nėra teisiškai reikšmingi.
Vadovaujantis CK 1.138 straipsniu, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimus. Proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė, be kita ko, teigdama, kad sutartis yra nutraukta neteisėtai, nes ji yra pajėgi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalėjo pagrįsti pateikiamais įrodymais, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad faktas, jog byla yra susijusi su vartojimo sutartimi, savaime nepašalina ieškovo (vartotojo) pareigos pateikti teismui savo teiginius pagrindžiančius (ir, be kita ko, ieškovo žinioje esančius) įrodymus, nes aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė ne tik nepateikė tokių įrodymų, tačiau ir nenurodė, kokius bylai reikšmingus įrodymus, susijusius su jos turtine padėtimi ir galėjimu įvykdyti sutartį, teismas galėjo surinkti, nes net apeliaciniame skunde nenurodė savo pajamų šaltinio, jų dydžio. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo sutarties nutraukimo iki šios bylos iškėlimo praėjo 6 metai, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog per šį laikotarpį ji pati teikė siūlymus dėl sutarties atnaujinimo atsakovui, stengėsi padengti įsiskolinimą pagal savo finansines galimybes.
Kasacinio teismo praktikoje dėl priverstinio skolos, atsiradusios iš būsto kredito sutarties, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto (buto) yra išaiškinta, kad jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Nors šioje byloje ieškovė ginčija kreditavimo sutarties nutraukimą, tačiau iš esmės paminėtoje kasacinio teismo praktikoje ir šioje byloje teisiniai santykiai yra tapatūs, nes šioje byloje vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumas įrodinėtinas su ieškovės prisiimtos prievolės – mokėti kredito ir netesybų įmokas – tinkamu vykdymu.
Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Ieškovei iš esmės pažeidus sutartį, atsakovas nustatė jai protingą papildomą terminą esminiams sutarties vykdymo trūkumams pašalinti ir informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, todėl teismas pagrįstai nusprendė, jog sutarties nutraukimas yra teisėtas. Atkreiptinas ieškovės dėmesys, jog atsakovė tris kartus 2009–2011 metų laikotarpiu atidėjo ieškovei pradelstus mokėjimus restruktūrizuojant kredito sutartį.
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo esminę aplinkybę, jog nuo 2015-01-30 mėnesio įmoka, mokėtina atsakovei, sudarė 5 027 EUR ir jai tapo nepakeliama, todėl ji prašė atsakovės pakeisti sudarytos sutarties sąlygas, sumažinant mokamus procentus ir maržos procentus, tačiau šios aplinkybės leistinais įrodymais neįrodė.
CK 6.204 str. 2 d. nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Tačiau ieškovė neteikė jokių įrodymų dėl paminėtoje teisės normoje aplinkybių buvimo. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Sutarties laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytoje sutartyje sulygtas sąlygas. Šalims nepavykus susitarti, sutartis gali būti pakeista teismo tvarka. CK 6.223 straipsnyje reglamentuojamos sutarties pakeitimo sąlygos ir tvarka. Nurodyto straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad sutartis gali būti pakeista sutarties ar įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad įstatymas nenustato baigtinio sutarties pakeitimo atvejų sąrašo. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai yra nustatyti kituose CK straipsniuose. Pagrindą sutarčiai pakeisti konstatuoja ginčą nagrinėjantis teismas, įvertinęs konkrečios bylos faktines aplinkybes. Bylos medžiaga įrodo, kad atsakovė bendradarbiavo su ieškove, ieškovei didelėmis sumomis tris kartus buvo suteikta paskola žemės sklypo ir namo įsigijimui Palangoje, laikotarpiu nuo 2014-12-30 iki 2015-06-30 už jos paimtą kreditą buvo nustatytos 3,337 proc. dydžio metinės palūkanos, kurias sudarė dvi dalys: kintama palūkanų dalis ir marža. Kredito sutarties 15.1p. šalys buvo sutarusios keisti sutarties sąlygas rašytiniu abipusiu susitarimu (t.1, b. l. 36), o nepasiekus tokio susitarimo kreiptis į teismą, tačiau šie veiksmai turi būti padaryti iki sutarties nutraukimo. Ieškovė privalėjo teikti įrodymus, dėl kokių priežasčių ji negalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, kurių dydį didino 3 kartus. Atsakovė sudarė tris susitarimus su ieškove dėl pradelstų mokėjimų atidėjimo. Paskutinį prašymą dėl kredito sutarties restruktūrizavimo ieškovė pateikė bankui 2014-05-30, jos prašymas nebuvo patenkintas, tačiau ieškovė į teismą nesikreipė, neįrodinėjo sunkios turtinės padėties. Ieškovė tokį ieškinį pareiškė tik po sutarties nutraukimo. Konstatavus sutarties nutraukimą teisėtu ieškovės prašymas pakeisti sutarties sąlygas netenka teisinės prasmės. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė yra UAB ,,Roljona‘‘ direktorė ir akcininkė ir UAB ,,Onreda‘‘ vadovė (t.1, b. l. 6–7), todėl jai keliami aukštesni teisinio išprusimo reikalavimai (CK 2.4 str.). Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog pirmosios instancijos teismas sprendė dėl šalių sulygtų sutartyje 0,8 procentų delspinigių, nes skundžiamame teismo sprendime buvo minimas 0,08 procentų delspinigių dydis. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs bylos įrodymus padarė teisingą išvadą, jog 0,08 procentų delspinigių dydis atitinka komercinio sandorio šalių interesų pusiausvyrą. Iš atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatyta, jog ieškovei delspinigiai neskaičiuojami nuo 2015-01-26, todėl jos teisės nėra pažeidžiamos.
Pirmosios instancijos teismas analizavo ir pateikė kasacinio teismo praktikos išaiškinimus dėl CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinio ir konstatavo ieškovės sutarties pažeidimus kaip esminius. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nes jos padarytos remiantis bylos įrodymais, kurių ieškovė nenuginčijo. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinio skundo motyvais skundžiamo teismo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1d.1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas
nutaria:
Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-04 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.