Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 24S187480, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir apie tai įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760283142 studijų Lietuvos Respublikoje pagrindu.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. spalio 11 d.

Migracijos departamento duomenimis, Marijampolės kolegija 2023 m. lapkričio 14 d. nutraukė su pareiškėju sudarytą studijų sutartį. Pateiktame pranešime Nr. 2311-PRNŠ-1829 nurodyta, kad studijos nutrauktos dėl studijų sutarties nevykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas studijų Marijampolės kolegijoje pagrindu, tačiau jis, 2023 m. spalio 9 d. atsiėmęs leidimą ir 2023 m. spalio 11 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, faktiškai studijų nepradėjo ir studijų sutarties sąlygų nevykdė, darytina išvada, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Migracijos departamentas 2024 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 24S144118 panaikino pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 31 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760283142.

Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs Migracijos departamentas 2024 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 24S144118, kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kad jo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, taip pat tai, jog jis faktiškai nestudijavo ir nevykdė studijų sutarties, padarė išvadą, kad pareiškėjas gali ateityje piktnaudžiauti migracijos procedūromis, siekdamas nesąžiningai gauti leidimą laikinai gyventi ar pasilikti Šengeno erdvėje. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 24S187480 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir įtraukė perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 24S187480, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų, be kita ko, valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šio straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 30 punktą, gavęs Taisyklių 28 punkte arba 32.3 papunktyje nurodytą prašymą (pasiūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo ir (arba) atšaukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia pasiūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir (arba) įtraukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir (arba) įspėjimas dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį įtrauktas valstybės institucijos ar įstaigos pasiūlymu.

Taisyklių 32 punkte nurodyta, jog sprendimas atšaukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį priimamas: jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba nacionalinę vizą arba jeigu šis jau turi vienos iš Šengeno valstybių išduotą galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę vizą (32.1 papunktis); jeigu duomenys apie užsienietį, kurio duomenys iš sąrašo pateikti C.SIS, išbraukiami iš sąrašo (32.2 papunktis); jeigu užsienietis, dėl kurio paskelbtas įspėjimas C.SIS, arba Taisyklių 9 punkte nurodyta valstybės institucija ar įstaiga pateikia motyvuotą prašymą sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusiai įstaigai ir ji nustato, kad nebeliko SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnyje ar SIS reglamento 24 arba 25 straipsnyje nurodyto pagrindo taikyti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo į Šengeno erdvę, tačiau išlieka pagrindas drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką (32.3 papunktis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 49 punktas numato, kad priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti, nustatytą pagal vieną iš UTPĮ 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytų pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Nacionalinio sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti UTPĮ 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytu pagrindu (išskyrus Taisyklių 122 punkte nustatytą atvejį), atsižvelgiama į: motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme išbraukti duomenis apie jį iš Nacionalinio sąrašo ar motyvuotame rašytiniame valstybės institucijos arba įstaigos siūlyme išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nacionalinio sąrašo nurodytą priežastį ir motyvus, dėl kurių užsieniečio duomenys turėtų būti išbraukti iš Nacionalinio sąrašo, taip pat kitas nurodytas aplinkybes (49.1 papunktis); draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti (49.2 papunktis); valstybės institucijos ar įstaigos, Migracijos departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir / ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą (49.3 papunktis); aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka (49.4 papunktis).

Kriterijų vertinimo tvarkos 50 punkte nurodyta, kad jeigu paaiškėja Tvarkos II skyriuje nurodytos aplinkybės (buvusios sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti priėmimo metu arba naujai atsiradusios), kurios nebuvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti, tai Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka pakartotinai svarstomas draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimas ir priimamas vienas iš šių sprendimų: nesutrumpinti draudimo atvykti laikotarpio ar neišbraukti užsieniečio duomenų iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas toks pat draudimo atvykti laikotarpis, koks jau yra nustatytas (50.1 papunktis); sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas trumpesnis draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpis, nei jau nustatytas, ir jis dar nėra pasibaigęs (jau nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sutrumpinamas iki naujai nustatytojo) (50.2 papunktis); išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes (50.3 papunktis): nustatoma, kad išnyko pagrindas drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu sprendimas uždrausti atvykti buvo priimtas UTPĮ 133 straipsnio 5 ar 6 dalyje nustatytu pagrindu (50.3.1 papunktis); nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui neuždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (50.3.2 papunktis); nustatomas trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei jau nustatyta, ir jis jau yra pasibaigęs (50.3.3 papunktis); nustatoma, kad užsienietis įvykdė įsipareigojimus muitinei ir (ar) sumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtą (skirtas) baudą (baudas), jeigu užsieniečiui buvo uždrausta atvykti UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu dėl to, kad jis nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) (50.3.4 papunktis).

Taigi, sistemiškai aiškinant nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą nėra automatinė pasekmė, o yra individualaus vertinimo rezultatas, priimamas kompetentingos institucijos diskrecijos pagrindu, įvertinus visas konkrečios bylos aplinkybes. Toks sprendimas turi būti grindžiamas objektyviais duomenimis apie užsieniečio elgesį, ypač vertinant, ar jis neapėjo ar nepiktnaudžiavo migracijos taisyklėmis, bei ar jo buvimas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar migracijos kontrolės tikslams. Be to, tiek draudimo atvykti trukmė, tiek perspėjimo įtraukimas į SIS turi atitikti proporcingumo principą, būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir pagrįsti individualiu aplinkybių vertinimu, užtikrinant teisėtų valstybės interesų ir asmens teisių pusiausvyrą.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš skundžiamo sprendimo taip pat nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza išduota nebuvo. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jo atžvilgiu priimtas sprendimas yra nepagrįstas, kadangi vien leidimo laikinai gyventi panaikinimo faktas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu taikyti draudimą atvykti bei įtraukti perspėjimą į SIS, taip pat teigia, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo konkrečiu, t. y. studijų, pagrindu, kuris suponavo ne tik teisę būti Lietuvos Respublikoje, bet ir pareigą realiai vykdyti studijas bei laikytis su tuo susijusių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, nors ir atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau faktiškai studijų nepradėjo, studijų sutarties nevykdė, o ši buvo nutraukta dėl jo kaltės. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjo elgesys neatitiko tų sąlygų, kuriomis jam buvo suteikta teisė gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas, pasikeitus leidimo išdavimo pagrindui, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisiniam statusui sureguliuoti, t. y. nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi, kaip to reikalauja teisės aktai, ir nutraukęs studijas neišvyko iš Lietuvos Respublikos, nors tokia pareiga jam kilo. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas negrąžino panaikinto leidimo laikinai gyventi ir toliau juo disponavo. Toks pasyvus ir kartu teisės aktų reikalavimų neatitinkantis elgesys vertintinas ne kaip atsitiktinis ar formalus pažeidimas, bet kaip nuoseklus pareigų nevykdymas, rodantis siekį išlaikyti buvimą Lietuvos Respublikoje nesant tam teisėto pagrindo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip nacionalinės teisės, reglamentuojančios užsieniečių atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje, apėjimas bei piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas šiuo atveju pasireiškia ne tik aktyviais veiksmais (pvz., tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu siekiant gauti leidimą), bet ir sąmoningu teisinių pareigų nevykdymu jau gavus leidimą, t. y. nesilaikant leidimo išdavimo sąlygų ir neinicijuojant teisėto statuso pakeitimo ar nutraukimo. Tokios nustatytos aplinkybės, vertinamos jų visumoje, sudaro pakankamą ir objektyvų pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaikė migracijos teisinio reguliavimo reikalavimų, o jo elgesys pagrįstai kelia abejonių dėl sąžiningo teisinių procedūrų laikymosi ateityje.

Pareiškėjas skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai pritaikė UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, ją aiškindamas kaip automatiškai lemiančią draudimo atvykti taikymą vien leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindu. Tačiau teismas pažymi, kad toks pareiškėjo aiškinimas nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne imperatyvi pareiga, o diskrecinė teisė kompetentingai institucijai spręsti dėl draudimo atvykti taikymo, įvertinus konkretaus atvejo aplinkybes. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas sąmoningai paliko Migracijos departamentui vertinimo laisvę, leidžiančią diferencijuoti situacijas ir kiekvienu atveju spręsti individualiai, atsižvelgiant į nustatytų faktinių aplinkybių pobūdį, mastą ir reikšmingumą. Todėl vien tai, kad įstatyme vartojama formuluotė „gali būti uždrausta“, savaime nepaneigia atsakovo teisės konkrečiu atveju taikyti šią priemonę, jei tam yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas.

Teismo vertinimu, atsakovas sprendimą grindė ne vien formaliu leidimo panaikinimo faktu, tačiau įvertino visumą reikšmingų aplinkybių, kurios savo turiniu peržengia vien tik formalų pagrindą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio ir bylos medžiagos, buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, o jo elgesys po leidimo išdavimo neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šios aplinkybės vertintinos kaip turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl draudimo atvykti taikymo, kadangi jos rodo ne tik formalų leidimo pagrindo išnykimą, bet ir asmens santykį su teisiniu reguliavimu bei jo laikymusi. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad diskrecijos teisės įgyvendinimas reiškia ne tik galimybę pasirinkti iš kelių alternatyvų, bet ir pareigą šį pasirinkimą pagrįsti objektyviais duomenimis ir racionaliais argumentais. Teismo vertinimu, atsakovas aiškiai nurodė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiasi ir kodėl jos laikytinos reikšmingomis, vertinant pareiškėjo patikimumą bei jo elgesio atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad toks vertinimas būtų akivaizdžiai nepagrįstas, prieštarautų logikai ar būtų atliktas pažeidžiant teisės normas.

Teismas pažymi, jog sprendimo įtraukti perspėjimą į SIS teisėtumas vertintinas per SIS reglamento 24 straipsnio nuostatų taikymo prizmę, t. y. ar konkrečiu atveju buvo nustatytos tokios faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios pagrindžia išvadą, kad pareiškėjo buvimas valstybės narės teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar yra susijęs su Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės dėl atvykimo ir buvimo apėjimu. Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad SIS perspėjimo įvedimas nėra formalus ar automatinis veiksmas, bet yra siejamas su pareiga kompetentingai institucijai atlikti individualizuotą vertinimą, apimantį tiek asmens elgesio pobūdį, tiek galimas tokio sprendimo pasekmes. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino ne pavienes aplinkybes, bet visumą duomenų, apibūdinančių pareiškėjo elgesį Lietuvos Respublikoje. Šie duomenys leidžia konstatuoti nuoseklų teisinių reikalavimų nesilaikymą, kuris negali būti vertinamas kaip atsitiktinis ar formalaus pobūdžio pažeidimas. Priešingai, nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas veikė taip, jog faktiškai išvengė teisės aktų nustatytų sąlygų, reglamentuojančių teisėtą atvykimą ir buvimą valstybės teritorijoje, laikymosi.

Teismas atkreipia dėmesį, kad SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte aiškiai įtvirtinta, jog viena iš situacijų, pateisinančių perspėjimo įvedimą, yra atvejai, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę. Tokia teisės normos formuluotė suponuoja, kad pakanka nustatyti ne tik tiesioginį teisės pažeidimą, bet ir tokį asmens elgesį, kuris rodo sąmoningą teisinių procedūrų panaudojimą ne pagal jų paskirtį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo veiksmai atitinka būtent tokią situaciją, kadangi jis pasinaudojo teisės aktuose įtvirtinta galimybe atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau faktiškai nevykdė su tuo susijusių įsipareigojimų, taip iškreipdamas pačios teisinės procedūros tikslą.

Vertinant atsakovo atliktą individualų pareiškėjo vertinimą, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime yra aiškiai ir nuosekliai identifikuotos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo elgesiu, taip pat atliktas jų vertinimas migracijos kontrolės tikslų kontekste. Pareiškėjo skunde išdėstytas nesutikimas su atsakovo padarytomis išvadomis savaime nesudaro pagrindo pripažinti šių išvadų nepagrįstomis, jeigu jos yra grindžiamos objektyviais duomenimis ir nuosekliu teisės normų taikymu. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, būtų peržengęs jam suteiktos diskrecijos ribas ar netinkamai įvykdęs pareigą individualiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes. Be to, ginčijamu sprendimu siekiamas tikslas, t. y. nelegalios migracijos prevencija ir Šengeno erdvės saugumo bei vientisumo užtikrinimas, laikytinas teisėtu ir atitinkančiu viešąjį interesą. SIS, kaip valstybių narių bendradarbiavimo priemonė, yra skirta efektyviam informacijos apie nepageidaujamus asmenis apsikeitimui, todėl jos taikymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šio mechanizmo paskirtį ir funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo elgesys pagrįstai įvertintas kaip neatitinkantis teisėto migracijos procedūrų naudojimo reikalavimų, perspėjimo įvedimas į SIS laikytinas tinkama ir būtina priemone siekiamam tikslui įgyvendinti. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog atsakovo sprendimas yra neproporcingas ar nepagrįstai ribojantis pareiškėjo teises. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei taikytiną teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas atitinka SIS reglamento nuostatas, yra priimtas atlikus individualų pareiškėjo vertinimą ir yra nukreiptas į teisėto tikslo įgyvendinimą.

Vertinant ginčijamo sprendimo proporcingumą, pažymėtina, kad šis principas suponuoja pareigą viešojo administravimo subjektui parinkti tokias poveikio priemones, kurios būtų tinkamos siekiamam tikslui pasiekti, būtinos ir neviršytų to, kas reikalinga šiam tikslui įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad atsakovas, spręsdamas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo, vertino ne vien formalų leidimo laikinai gyventi panaikinimo faktą, bet kompleksiškai analizavo visų nustatytų aplinkybių visumą, jų pobūdį ir reikšmę migracijos kontrolės tikslų kontekste. Toks vertinimas atitinka diskrecijos įgyvendinimo reikalavimus ir rodo, kad sprendimas nebuvo priimtas vien formaliai.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pagrįstai vertino pareiškėjo elgesį kaip keliantį riziką, susijusią su migracijos procedūrų nesąžiningu naudojimu ateityje, todėl paskirtas draudimas atvykti ir perspėjimo įvedimas į SIS yra ne tik tinkama, bet ir būtina priemonė, siekiant užkirsti kelią analogiškiems pažeidimams. Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad proporcingumo principas nereikalauja taikyti švelniausios įmanomos priemonės, jei tokia priemonė nebūtų pakankama siekiamam tikslui pasiekti. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad sprendime nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, identifikuoti pareiškėjo elgesio aspektai, turėję esminę reikšmę sprendimo priėmimui, bei pateiktas jų teisinis vertinimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog užsieniečio elgesys, susijęs su neteisingų duomenų pateikimu, teisinių pareigų nevykdymu ar migracijos procedūrų naudojimu ne pagal jų paskirtį, gali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas taikyti draudimą atvykti bei įtraukti perspėjimą į SIS (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1322-815/2025). Tokia praktika grindžiama siekiu užtikrinti efektyvią migracijos kontrolę ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisės aktų suteikiamomis galimybėmis.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies ir Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkto nuostatas, priėmė teisėtą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams) ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tvarkos, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, remiantis teisiniais pagrindais. Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualią pareiškėjo situaciją ir atlikus galiojančių teisės aktų analizę, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus – jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, sprendime yra aiškiai nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimui, jo motyvai, taip pat administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią instituciją, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. rugpjūčio 12 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S187480, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.