- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-26
- Bylos Nr.
- eA-4564-602/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00885-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- O. K., T. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. K. (O. K.) ir T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K. ir T. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai O. K. ir T. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-919 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui O. K., panaikinimo“ ir sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-920 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos pilietei T. K., panaikinimo“.
2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja pagrindai, kuriems esant turi būti panaikinti jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3. Pareiškėjai, cituodami Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 2 dalies nuostatas, teigė, kad šiuo pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai neprivalo nepertraukiamai dirbti visą darbo dieną. Pareiškėjams 2019–2020 m. skirtingais laikotarpiais buvo suteiktos neapmokamos atostogos, kurių metu jie buvo išvykę į savo kilmės valstybę dėl asmeninių priežasčių. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjai būtų nedirbę UAB „Savi projektai“ ar kad būtų dirbę kito pobūdžio darbą nei numatyta bendrovės teiktame tarpininkavimo rašte ir su pareiškėjais sudarytose darbo sutartyse. Pareiškėjams buvo mokamas darbo sutartyse numatyto dydžio atlyginimas. Todėl vien neapmokamų atostogų suteikimo pareiškėjams faktas nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad užsieniečių įdarbinimas bendrovėje nereikalingas ar kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjai paaiškino, kad prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jiems padėjo pateikti tarpininkė. Pareiškėjai neginčija ginčijamuose sprendimuose konstatuotų aplinkybių, kad tarpininkė pareiškėjų vardu galbūt pateikė suklastotus dokumentus (kvalifikacijos kursų baigimo pažymėjimus ir jų priedus), dėl ko buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai.
5. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 1989 m. dirba statybos sektoriuje, 1984 m. baigė Červonohrado kalnų technikumą bei įgijo techniko-statybininko kvalifikaciją. Pareiškėjui nebuvo jokios priežasties klastoti ir teikti tikrovės neatitinkančią informaciją, nes jis turi tinkamą kvalifikaciją ir patirties dirbti tinkuotojo pareigose, taip pat tai patvirtinančius dokumentus.
6. Pareiškėjai teigė nežinoję, kad pasikeitus jų faktinei gyvenamajai vietai, jie privalo iš naujo deklaruoti savo gyvenamąją vietą bei apie tai informuoti atsakovą. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjai deklaravo savo gyvenamąją vietą nauju adresu. Šiuo metu UAB „Savi projektai“ įsiskolinimo valstybės biudžetui neturi, o atsakovas neįvertino įsiskolinimo susidarymo aplinkybių ir laikotarpio.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti.
8. Atsakovas nurodė, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu jis vadovavosi aktualiais Sodros informacinės sistemos duomenimis apie tai, kad UAB „Savi projektai“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 257,29 Eur, taip pat jog nėra nustatyta jokia skolos suma, kurios mokėjimo terminas būtų atidėtas ir dar nesuėjęs. Todėl buvo konstatuota, kad UAB „Savi projektai“ turi didesnę nei vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
9. Atsakovas neginčijo pareiškėjų teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymėjo, kad remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, 2019 m. pareiškėjui vidutiniškai buvo mokamas 406,71 Eur mėnesinis atlyginimas, o pareiškėjai – 387,63 Eur, ir tai yra mažiau nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA; 555 Eur). 2020 m. sausio mėn. pareiškėjų darbo užmokestis sudarė 277,27 Eur, kas yra žymiai mažiau nei tuo metu galiojęs MMA (607 Eur). Be to, pareiškėjai Migracijos departamentui nenurodė, kad gauna kitą darbo užmokestį (be mokamo UAB „Savi projektai“), t. y. kitų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai patys asmeniškai, o ne per tarpininkus, pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi. Be to, perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui, bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl to, ar dėl administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valia yra tikra.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai kartu su prašymu išduoti jiems leidimus laikinai gyventi nepateikė jam skunde minimo Červonohrado kalnų technikumo diplomo. Minėtą diplomą pareiškėjai pateikė tik teismui, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad Migracijos departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Migracijos departamentui be suklastotų dokumentų nebuvo pateikti jokie kiti dokumentai, leidžiantys įsitikinti, kad pareiškėjai turėjo tinkamą kvalifikaciją dirbti tinkuotojų pareigose. Pareiškėjų pateikti suklastoti akcinės bendrovės „Pivdenajumanegobud“ dukterinės įmonės Mokamojo-kursinio kombinato liudijimai „Apie suteikimą kvalifikacinės kategorijos pagal statybinę profesiją“ turėjo tiesioginės įtakos priimant sprendimą išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčija fakto, jog jie negyvena prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu gyvenamosios vietos adresu bei teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie šią aplinkybę. Be to, pareiškėjai laiku (taip, kaip nustatyta Įstatyme) neinformavo Migracijos departamento apie gyvenamosios vietos pakeitimą, nors patys savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog informuos Migracijos departamentą, jei jų gyvenamosios vietos adresas pasikeis. Pareiškėjai iki skundo teismui padavimo dienos nebuvo pateikę Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti gyvenamosios vietos adresą. Gyvenamosios vietos deklaracija nėra pranešimas apie gyvenamosios vietos pasikeitimą pagal Įstatymą.
13. Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjų ir UAB „Savi projektai“ neatitikimą Įstatyme nustatytiems reikalavimams, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto b papunkčio pagrindu. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais Ukrainos piliečiams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais sprendimais Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 19 punktais, panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2021 m. sausio 14 d., tuo pagrindu, jog darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti pareiškėjus pagal darbo sutartį, kai leidimas išduotas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos valstybės biudžetui, pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius ar suklastotus dokumentus, neturi pakankamai reguliarių lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturi tinkamos gyvenamosios patalpos ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
16. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, privalo inicijuoti tokio leidimo panaikinimo procedūrą.
17. Teismas nurodė, kad šios bylos kontekste aktualu tai, jog pareiškėjai leidimus laikinai gyventi gavo Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. tuo tikslu (vieninteliu), kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šioje normoje nurodytas sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius.
18. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, konstatavo, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o yra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
19. Teismas, patikrinęs Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pareiškėjų darbas nėra būtinas UAB „Savi projektai“ veiklos vykdymui, todėl kilo pagrįstų abejonių dėl tikrojo pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo pareiškėjų siekio gyventi Lietuvos Respublikoje ir dirbti trūkstamų profesijų (tinkuotojų) darbą, kas sudarė teisėtą ir pagrįstą pagrindą panaikinti leidimus laikinai gyventi, išduotus pareiškėjams darbinių funkcijų atlikimo tikslu.
20. Teismas nurodė, kad pareiškėjai ginčija atsakovo nustatytą aplinkybę, jog jų darbas UAB „Savi projektai“ nebūtinas, teigdami, jog jie turi teisę į neapmokamas atostogas dėl asmeninių priežasčių, taip pat kad neprivalo dirbti visą darbo dieną. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas neginčija darbuotojo teisės į neapmokamas atostogas ar dirbti ne visą darbo dieną, tačiau pareiškėjai, užsieniečiai, siekdami išlaikyti leidimus laikinai gyventi, privalo visą jų galiojimo laikotarpį atitikti leidimų išdavimo sąlygas, įskaitant pragyvenimo lėšų Lietuvoje pakankamumo ir reguliarumo, taip pat nurodytoje įmonėje realiai atlikti darbines funkcijas, kurių atlikimui ir buvo gauti leidimai laikinai gyventi. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas, remdamasis oficialias Sodros informacinės sistemos duomenimis, nustatė, jog pareiškėjams mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Vyriausybės nutarimu nustatyta MMA, kurią 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 555 Eur, o 2020 m. sausio mėn. – 607 Eur (Sodros informacinėje sistemoje nurodyta, kad pareiškėjui už 2019 m. gruodžio mėn. buvo išmokėta 146,05 Eur darbo užmokesčio, o už 2020 m. sausio mėn. – 277,27 Eur; pareiškėjai 2019 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis nebuvo mokamas, o už 2020 m. sausio mėn. buvo išmokėta 277,27 Eur darbo užmokesčio). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie kitas pareiškėjų gaunamas reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nepaneigė oficialių Sodros duomenų apie jiems mokamą darbo užmokestį. Analizuojamą atsakovo išvadą patvirtina ir pareiškėjų per 2019 m. turėtų nedraudiminių laikotarpių trukmė ir skaičius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjai nurodė atvykę į Lietuvos Respubliką darbinių funkcijų konkrečioje įmonėje atlikimo tikslu, tačiau iš Sodros duomenų teismas nustatė, kad jie 2019 m. gegužės mėn. buvo įgiję ir verslo liudijimus, t. y. vertėsi individualia veikla. Vien tai, kad pareiškėjų profesija yra viena iš tų, kurių trūksta Lietuvoje, nesuteikia pagrindo tikėtis leidimo laikinai gyventi gavimo, jei įmonė, kurioje planuojama atlikti (ar yra vykdomos) darbines funkcijas, nepagrindžia būtinybės tokių darbuotojų samdyti. Ši aplinkybė turi būti įvertinta darbdavio tarpininkavimo rašto, užsakymų pagal rangos sutartis ir Sodros duomenų apie konkrečius darbuotojus (šiuo atveju – pareiškėjus) kontekste, ką iš esmės ir atliko atsakovas. Pareiškėjai, teigdami, kad turėjo asmeninių santaupų, todėl turėjo galimybę imti neapmokamų atostogų ir vykti į kilmės šalį prižiūrėti anūkų, nepagrindė šių aplinkybių leistinais įrodymais, taip pat šie jų teiginiai prieštarauja deklaruotam siekiui atvykti į Lietuvą darbo tikslais.
21. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog darbdavys ginčijamų sprendimų priėmimo metu turėjo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjai teismui pateikė duomenis, kad šiuo metu įmonė įsiskolinimo nebeturi. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad minėta aplinkybė nepaneigia fakto, jog įmonė ginčijamų sprendimų priėmimo metu turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ši aplinkybė nebuvo lemianti priimant ginčijamus sprendimus, tačiau ji buvo įvertinta kitų aplinkybių kontekste.
22. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjai, teikdami prašymus Migracijos departamentui, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą, nes tik 2020 m. kovo 5 d., t. y. po ginčijamų sprendimų priėmimo, deklaravo savo tikrąją gyvenamąją vietą. Užsieniečiai turi pareigą pateikti aktualius duomenis apie faktinę gyvenamąją vietą per 7 dienas nuo jų pasikeitimo, todėl vėlesnis gyvenamosios vietos duomenų patikslinimas nepaneigia nustatyto pažeidimo. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas teisingai nurodė, jog pareiškėjai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pasirašė patys. Šiame prašyme buvo nustatytas pareiškėjams įpareigojimas informuoti Migracijos departamentą, jei jų gyvenamosios vietos adresas keisis. Šis įpareigojimas buvo išverstas ir į rusų kalbą, todėl teismas pareiškėjų argumentus, kad jie nežinojo, jog turi informuoti atsakovą apie adreso pasikeitimą, laikė jų pasirinkta gynybine pozicija, kuri buvo paneigta objektyviais rašytiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams tik po ginčijamų sprendimų priėmimo informavus atsakovą apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, atsakovas negalėjo sprendimų priėmimo metu įsitikinti, ar pareiškėjų gyvenamoji vieta atitinka teisės aktų reikalavimus.
23. Teismas sutiko su atsakovo išvada apie tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus apie įgytą kvalifikaciją. Vien pareiškėjo 1984 m. Červonohrado kalnų technikumo diplomo su skundu pateikimas neįrodo fakto, kad jis įgijo ne mažesnės nei vienerių metų darbo patirties pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dienos, nes vėlgi atsakovas negalėjo sprendimų priėmimo metu įsitikinti, ar šie duomenys atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjai neneigė, kad kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie išsilavinimą ir/ar kvalifikaciją. Pareiškėjai skunde nurodė, kad ne jie, o tarpininkė pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui prašymus ir kitus dokumentus pateikė patys pareiškėjai bei savo parašais patvirtino, jog pateikta informacija yra teisinga. Neatskleisto tarpininkavimo atveju teisinės pasekmės kyla patiems užsieniečiams. Tai, kad pareiškėjas galbūt neturėjo intereso pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis, nepaneigia fakto, jog prašyme migracijos institucijai buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Teismas pažymėjo, kad prašymuose išduoti leidimus įrašai ranka apie turimą kvalifikaciją padaryti rusų kalba. Teismas įvertino, kad pareiškėjas, kartu su skundu pateikdamas 1984 m. kalnų technikumo diplomą, kuris nebuvo pateiktas atsakovui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, iš esmės tik patvirtina, jog atsakovui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie pareiškėjo kvalifikaciją ir išsilavinimą.
24. Teismas, įvertinęs visumą prieš tai nustatytų faktinių aplinkybių, pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja nelegalios užsieniečių migracijos grėsmė, nes pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrojo tikslo, darbo konkrečioje įmonėje, gyvenamosios vietos bei pragyvenimo šaltinio, kas atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo 6.2 ir 7 punktus.
25. Teismas apibendrino, kad pareiškėjams nepaneigus Migracijos departamento surinktų objektyvių įrodymų apie teisiškai reikšmingas šioje byloje aplinkybes, nėra jokio pagrindo tenkinti jų skundą. Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 19 punktų nuostatas ir panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2021 m. sausio 14 d. Teismas priminė, kad leidimų panaikinimui užtenka ir vieno iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų egzistavimo, o šiuo atveju pagrįstai buvo nustatyti keli išduotų leidimų panaikinimo pagrindai.
III.
26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.
27. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos teisingam išnagrinėjimui aktualias faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
28. Pareiškėjai pažymi, kad UAB „Savi projektai“ įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo nedidelis, šis įsiskolinimas buvo greitai padengtas, todėl neturėjo jokių realių pasekmių nei bendrovės veiklai, nei pareiškėjų buvimui Lietuvoje, įskaitant darbo užmokesčio jiems mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino šią aplinkybę, o Įstatymo nuostatas dėl įsiskolinimo valstybės biudžetui pritaikė formaliai.
Žemesnės instancijos teismas
29. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjams suteiktų neapmokamų atostogų faktas neva patvirtina jų darbo nereikalingumą juos įdarbinusioje bendrovėje bei tariamą nelegalios migracijos grėsmę. Teisės aktai nenumato reikalavimo, jog Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti visą darbo dieną. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas, ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kaip ir draudimo užsieniečiams išvykti iš Lietuvos jiems suteiktų atostogų metu.
30. Pareiškėjai akcentuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jie neva faktiškai nedirbo bendrovėje ar kad jie būtų dirbę kito pobūdžio darbą nei numatytą bendrovės teiktame tarpininkavimo rašte ir su pareiškėjais sudarytose darbo sutartyse. Šios aplinkybės nenustatė ir Migracijos departamentas užsieniečių patikrinimo metu. Priešingai, tiek pareiškėjus įdarbinusios bendrovės vadovas, tiek pats pareiškėjas nurodė, kur ir kokius darbus vykdė leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad darbo užmokestis pareiškėjams buvo mokamas ir netgi buvo padidintas.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamento nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog suklastotus duomenis, įskaitant dokumentus apie pareiškėjų kvalifikaciją, parengė ir pateikė būtent tarpininkė. Tuo tarpu patiems pareiškėjams visiškai neišmanant leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūrų, jie objektyviai negalėjo kontroliuoti ar kitu būdu daryti įtaką tarpininkės veiksmams. Pareiškėjai neteikė bei neturėjo jokių ketinimų teikti Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino prieš tai nurodytas faktines aplinkybes, todėl neproporcingai dideles ir išimtinai tarpininkės galbūt nusikalstamų veiksmų nulemtas teisines pasekmes (leidimų laikinai gyventi panaikinimą) perkėlė pareiškėjams.
32. Pareiškėjai pažymi, kad leidimų laikinai gyventi galiojimo metu pasikeitusi jų faktinė gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota ne dėl tariamo pareiškėjų siekio nuslėpti ar pateikti Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją, o pareiškėjams tiesiog nežinant, jog jie turėjo tokią pareigą.
Atsiliepimas
33. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
34. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais buvo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
36. Pareiškėjai 2018 m. spalio 11 d. tuo pagrindu, jog jie ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas UAB „Savi projektai“ tinkuotojų pareigose, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi ir kitus dokumentus. Prašymuose pareiškėjai nurodė vienintelį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – darbą Lietuvoje registruotoje UAB „Savi projektai“, kaip pragyvenimo lėšos nurodytas atlyginimas minėtoje bendrovėje (apie 500 Eur/mėn.), pareiškėjo O. K. išsilavinimas – „DPNKK u.m. Vishgorod – 2012 m.“, o pareiškėjos T. K. – „Vynorskoe DPNKK nuo 2012 m. sausio 14 d. iki gruodžio 12 d. tinkuotojo dažytojo III kategorijos profesija, DPNKK u.m. Vishgorod“, taip pat prašymų formose pažymėta, kad juos pareiškėjai teikia asmeniškai. Prašymo forma, kurią pildė ir migracijos institucijai pateikė pareiškėjai, parengta dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, kurios pareiškėjai neneigė suprantantys.
37. Migracijos departamentas 2018 m. gruodžio 7 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos valdyba 2019 m. sausio 14 d. išdavė O. K. leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), o T. K. leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančius iki 2021 m. sausio 14 d.
38. Migracijos departamentas, atlikęs užsieniečių kontrolę, 2020 m. vasario 4 d. priėmė ginčijamus sprendimus Nr. (15/5-2) 50U-919 ir Nr. (15/5-2) 50U-920 dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Ukrainos piliečiams O. K. ir T. K., panaikinimo. Minėtais sprendimais Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 19 punktais, panaikino pareiškėjams, išduotus leidimus laikinai gyventi, nes: 1) darbdavys UAB „Savi projektai“, įsipareigojęs įdarbinti pareiškėjus pagal darbo sutartį, kai leidimas išduotas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto b papunktis); 2) duomenys, kuriuos užsieniečiai pateikė norėdami gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) užsieniečiai neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas); 4) užsieniečiai nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikė teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti tinkamą gyvenamąją patalpą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 5) yra rimtas pagrindas, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad ginčijami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo juos naikinti.
40. Teisėjų kolegija iš pareiškėjų teiktų procesinių dokumentų nustatė, jog jie iš esmės neneigia ginčijamuose sprendimuose atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų vertinimu, nemano, kad nustatytos faktinės aplinkybės buvo pakankamas pagrindas panaikinti jiems išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.
42. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčijamų Migracijos departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių vertinimo. Analizuodamas pareiškėjų nurodytus nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytas aplinkybes, jų teigimu, patvirtinančias, jog atsakovas nepagrįstai nustatė pagrindus panaikinti leidimus laikinai gyventi. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjai įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
44. Kaip jau buvo minėta, ginčijami Migracijos departamento sprendimai buvo priimti vadovaujantis penkiais pagrindais. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, privalo inicijuoti tokio leidimo panaikinimo procedūrą.
45. Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto b papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, <...> ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).
46. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); užsienietis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (6 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas).
47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmojo pagrindo, pažymi, kad byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina jo egzistavimą. To iš esmės neginčija ir pareiškėjai. Šiuo aspektu tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nustatytos aplinkybės apie UAB „Savi projektai“ atitinkamo dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nebuvo esminės, t. y. nenulėmė ginčijamų sprendimų priėmimo. Pažymėtina, kad ši pozicija yra pagrįsta ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo aspektu formuojamą praktiką. Aiškindamas šios nuostatos reikšmę leidimų laikinai gyventi išdavimui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog aplinkybė, kad įmonė Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu turėjo mokestinių nepriemokų, yra objektyvi ir nepriklausanti nuo pareiškėjo valios, jos atsiradimą lėmė išimtinai įmonės veiksmai, todėl pareiškėjo kaltė nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga ir todėl nevertintina. Nustačius, jog įmonė mokestinę nepriemoką sumokėjo, faktiškai vykdo veiklą bei pareiškėjas siekia gyventi, dirbti Lietuvoje ir jam bus užtikrintas darbas, kurio pagrindu jis ir prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuspręsta, jog tokiu atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio taikymas, kai vienintelis pagrindas minėtai normai taikyti yra išnykęs (įmonė nebeturi jokių mokestinių nepriemokų), o kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3218-492/2019).
48. Dėl antrojo pagrindo (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai) pažymėtina, kad Migracijos departamentas šio pagrindo egzistavimą ginčijamuose sprendimuose grindė dviem aplinkybių grupėmis, t. y. pareiškėjai, teikdami prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis 1) dėl jų gyvenamosios vietos (UAB „Savi projektai“ direktoriaus įsipareigojime suteikti tinkamą gyvenamąją vietą nurodytu adresu pareiškėjai niekada negyveno) ir 2) dėl turimos tinkuotojų kvalifikacijos. Pažymėtina, kad dėl pirmosios aplinkybių grupės pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose iš esmės jokių argumentų nenurodė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog užsienietis, teikdamas prašymą gauti ar pakeisti leidimą, turi pateikti tikrovę atitinkančius duomenis apie gyvenamąją patalpą, t. y. realią gyvenamąją vietą, tinkamą gyventi (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑4514‑520/2018). Įvertinus atsakovo išsamiai ginčijamuose sprendimuose aprašytas aplinkybes šiuo aspektu, darytina išvada, jog analizuojamas ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas buvo nustatytas pagrįstai. Pasisakant dėl antrosios aplinkybių grupės, konstatuotina, jog pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nepaneigia tiek ginčijamuose sprendimuose, tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo šiuo aspektu. Pažymėtina ir tai, kad, net ir darant prielaidą, jog prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi formas užpildė kitas asmuo, t. y. ne pareiškėjai, ši aplinkybė niekaip nepateisina pareiškėjų veiksmų šias formas pasirašant bei jas asmeniškai pateikiant migracijos institucijai. Akcentuotina ir tai, jog formose neteisingi duomenys buvo nurodyti rusų kalba, prie jų buvo pridėti ukrainiečių kalba sudaryti tikrovės neatitinkantys dokumentai apie pareiškėjų įgytą tinkuotojų kvalifikaciją, todėl manytina, kad pareiškėjams nebuvo jokių kliūčių suprasti minėtuose dokumentuose užfiksuotą tikrovės neatitinkančią informaciją (juo labiau, kad pareiškėjai neneigia, jog ši informacija yra neteisinga) ir jog jie pateikia šią informaciją migracijos institucijai tam, kad ši priimtų jiems palankius sprendimus. Apibendrinant konstatuotina, jog antrasis ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas buvo konstatuotas pagrįstai.
49. Dėl trečiojo pagrindo (pareiškėjai neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) pasisakytina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gruodžio 21 d. iki 2020 m. kovo 11 d.) 8.3 punkte nurodyta, jog užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi; užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamuose sprendimuose nurodė pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai iš savo darbdavio UAB „Savi projektai“ negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai prieš tai nurodytų aplinkybių teisingumo neginčija, taip pat savo procesiniuose dokumentuose nenurodo, kad jie gauna kitų reguliarių pajamų, tačiau teigia turinys santaupų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjai savo teiginių apie turimas santaupas niekaip nepagrindė, todėl jie laikomi neįrodytais. Atitinkamai pripažintina, kad trečiasis ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas buvo konstatuotas pagrįstai.
50. Dėl ketvirtojo pagrindo (užsienietis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu) pažymėtina, kad pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja aplinkybę, jog jie deklaravo savo gyvenamąją vietą naujuoju adresu (akcentuotina, kad tai buvo padaryta jau po ginčijamų sprendimų priėmimo), taip pat kad nežinojo, jog turi apie tai pranešti migracijos institucijai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiga pranešti migracijos institucijai apie pasikeitusią gyvenamąją vietą yra nurodyta pareiškėjų teiktose prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi formoje (taip pat ir rusų kalba), todėl pareiškėjų argumentai, jog jie nežinojo apie tokią pareigą, yra nepagrįsti. Be to, tai, kad pareiškėjai deklaravo savo gyvenamąją vietą naujuoju adresu, nereiškia, jog jie įvykdė pareigą informuoti apie analizuojamą aplinkybę migracijos instituciją teisės aktų nustatyta tvarka. Teismų praktikoje akcentuojama, jog leidimą laikinai gyventi siekiantis gauti ar pakeisti užsienietis, turi gyventi būtent deklaruotu adresu. Daugeliu atveju Migracijos departamentui atlikus patikrinimą ir nustačius, jog užsienietis jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena ir / ar negyveno, bei per Įstatyme nustatytą terminą asmuo neinformavo vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, pripažįstama, jog teikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gyvenamąją vietą ir tai sudaro pagrindą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą arba išduotą leidimą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2055-552/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑2050‑662/2019; 2019 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3445-662/2019 ir kt.). Pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose netvirtino ir jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, jog jie informavo Migracijos departamentą apie savo pasikeitusią gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad ketvirtasis ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas buvo nustatytas pagrįstai.
51. Dėl penktojo pagrindo (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) pasisakytina, kad pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 2 d.) 6.2 punkte nustatyta, jog <...> priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į tai, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; o 7 punkte nurodyta, jog nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis). Pagal Kriterijų tvarkos aprašo 9 punktą įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus <...>, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nurodyta prieš tai, pareiškėjai teikė migracijos institucijai tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą bei tinkuotojų kvalifikaciją, kas atitinka Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 punktą. Sistemiškai įvertinus kitas Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, kurių pareiškėjai iš esmės nepaneigė (tam tikrais laikotarpiais pareiškėjų net minimalaus mėnesinio atlyginimo nesiekiančios iš darbo santykių gaunamos pajamos, dažnas naudojimasis neapmokamomis atostogomis), konstatuotina, kad Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose padarė pagrįstą išvadą, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečių siekio gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu, kas atitinka Kriterijų tvarkos aprašo 7 punktą. Įvertinus su pareiškėjais susijusias individualias aplinkybes ir nustačius du Kriterijų tvarkos aprašo 6.2 ir 7 punktuose nurodytus kriterijus, darytina išvada, kad penktasis ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindas buvo nustatytas pagrįstai.
52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų O. K. (O. K.) ir T. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.