Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-2771-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00885-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3

2020 m. birželio 9 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų O. K. (O. K.) ir T. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai bendru skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 24 d. sprendimus: 1) Nr. (15/5-2) 50U-919 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K., panaikinimo“; 2) Nr. (15/5-2) 50U-920 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei T. K., panaikinimo“.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad iš esmės atsakovas nepagrįstai konstatavo pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų egzistavimą.

Cituodami Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 2 dalies nuostatas teigia, kad šiuo pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai neprivalo nepertraukiamai dirbti visą darbo dieną. Pažymi, kad pareiškėjams 2019-2020 metais skirtingais laikotarpiais buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Neapmokamų atostogų metu pareiškėjai buvo išvykę į savo kilmės valstybę dėl asmeninių priežasčių. Migracijos departamentas vykdyto užsieniečių patikrinimo metu nenustatė, kad pareiškėjai faktiškai nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar kad dirbo kito pobūdžio darbą nei numatyta bendrovės teiktame tarpininkavimo rašte ir su pareiškėjais sudarytose darbo sutartyse. Pareiškėjams buvo mokamas darbo sutartyse numatyto dydžio atlyginimas. Todėl vien neapmokamų atostogų suteikimo pareiškėjams faktas nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad užsieniečių įdarbinimas bendrovėje nereikalingas ar kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Nurodo, kad pareiškėjų prašymus dėl leidimo gyventi išdavimo padėjo pateikti tarpininkė. Neginčija skundžiamuose sprendimuose konstatuotų aplinkybių, kad tarpininkė pareiškėjų vardu galimai pateikė suklastotus dokumentus (kvalifikacijos kursų baigimo pažymėjimus ir jų priedus), dėl kurių pradėti du ikiteisminiai tyrimai, tačiau pažymi, kad suklastotus dokumentus, įskaitant anksčiau minėtus, parengė ir pateikė tarpininkė, o ne pareiškėjai.

Be to, nurodo, kad pareiškėjas nuo 1989 m. dirba statybos sektoriuje, 1984 m. pareiškėjas baigė (duomenys neskelbtini) technikumą bei įgijo techniko-statybininko kvalifikaciją. Pareiškėjui objektyviai nebuvo jokio pagrindo klastoti ir teikti tikrovės neatitinkančią informaciją, nes pareiškėjas turėjo tinkamą kvalifikaciją ir patirtį dirbti tinkuotojo pareigose bei tai patvirtinančius dokumentus.

Teigia, kad pareiškėjai nežinojo, kad pasikeitus jų faktinei gyvenamajai vietai pareiškėjai privalo iš naujo deklaruoti savo gyvenamąją vietą bei apie tai informuoti atsakovą. Pažymi, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjai deklaravo savo gyvenamąją vietą nauju adresu. Pažymi, kad šiuo metu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimo valstybės biudžetui neturi, o atsakovas neįvertino įsiskolinimo susidarymo aplinkybių ir jų laikotarpio.

Apibendrinus skunde teigiama, kad Migracijos departamentas skundžiamuose sprendimuose skunde nurodytas aplinkybes vertino formaliai, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu Migracijos departamentas vadovavosi aktualiausiais Sodros informacinės sistemos duomenimis, kurie leido konstatuoti faktą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 257,29 Eur ir nėra nustatyta jokia skolos suma, kurios mokėjimo terminas būtų atidėtas ir dar nesuėjęs. Todėl buvo konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne vienu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje pagrindu, bet keliais pagrindais, todėl, net ir pareiškėjų darbdaviui sumokėjus mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nebus paneigtas ginčijamo sprendimo pagrįstumas.

Nurodo, kad neginčija pareiškėjų teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymi, kad remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, 2019 m. pareiškėjui O. K. vidutiniškai buvo mokamas 406,71 Eur mėnesinis atlyginimas, pareiškėjai T. K. vidutiniškai buvo mokamas 387,63 Eur mėnesinis atlyginimas, o tai nesudarė Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 1025 numatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo (toliau – MMA) dydžio (555 Eur). 2020 m. sausio mėn. pareiškėjų darbo užmokestis sudarė 277,27 Eur, kas yra ženkliai mažiau nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 669 nustatytas MMA – 607 Eur. Be to, pareiškėjai Migracijos departamentui nenurodė, kad gauna kitą darbo užmokestį be to, kuris jiems mokamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. nėra duomenų apie jokias kitas gaunamas reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto imperatyvaus reikalavimo.

Pažymi, kad pareiškėjai patys asmeniškai, o ne per tarpininkus, pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi. Atsakovas, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, teigia, kad perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios.

Pažymi, kad pareiškėjai kartu su prašymu išduoti leidimus laikinai gyventi Migracijos departamentui nepateikė skunde minimo (duomenys neskelbtini) technikumo diplomo. Minėtą diplomą, kartu su skundu, pareiškėjai pateikė Teismui, tačiau pažymi, kad tai nenuginčija fakto, kad Migracijos departamentui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamentui, be suklastotų dokumentų, nebuvo pateikti jokie kiti dokumentai, leidžiantys įsitikinti, kad pareiškėjai turėjo tinkamą kvalifikaciją dirbti tinkuotojo pareigose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų pateikti suklastoti akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ dukterinės įmonės Mokamojo-kursinio kombinato liudijimai „Apie suteikimą kvalifikacinės kategorijos pagal statybinę profesiją“ turėjo tiesioginę įtaką priimant sprendimą išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.

Nurodo, kad pareiškėjai neginčija fakto, jog negyvena jų prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos. Be to, pareiškėjai laiku (taip, kaip nustatyta Įstatyme) neinformavo Migracijos departamento apie gyvenamosios vietos pakeitimą. Pažymi, kad patys pareiškėjai prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog informuos Migracijos departamentą, jei jų gyvenamosios vietos adresas keisis. Pareiškėjai iki skundu pateikimo teismui dienos nebuvo Migracijos departamentui pateikę prašymo leisti pakeisti gyvenamosios vietos adresą. Atkreipia dėmesį, kad gyvenamosios vietos deklaracija teikiama pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą ir ši deklaracija nėra pranešimas apie gyvenamosios vietos pasikeitimą pagal Įstatymą.

Teigia, kad Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitikimą Įstatyme nustatytiems reikalavimams, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto b papunkčio pagrindu. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė skundą iš esmės palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.

Skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2018 m. spalio 11 d. (duomenys neskelbtini) piliečiai O. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. K., gim. (duomenys neskelbtini), tuo pagrindu, kad jie ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 1 d.) 44 straipsnio nuostatas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotojo pareigose, tuometinei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (dabar – Migracijos departamentas) pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi), UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus T. P. 2018 m. spalio 8 d. pasirašytą tarpininkavimo raštą Nr. 18/01, akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ dukterinės įmonės mokomojo-kursinio kombinato liudijimą apie suteiktą kvalifikacinės kategorijos pagal statybinę profesiją ir kitus dokumentus. Prašymuose pareiškėjai nurodė vienintelį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – darbą Lietuvoje registruotoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (žr. prašymo užpildymo formą 2 p.), pragyvenimo lėšos (7 p.) nurodomos tik atlyginimas minėtoje įmonėje apie 500 eur/mėn., pareiškėjo O. K. išsilavinimas nurodomas „DPNKK u.m. Vishgorod – 2012 m.“, o pareiškėjos T. K. -„Vynorskoe DPNKK nuo 2012 m. sausio 14 d. iki gruodžio 12 d. tinkuotojo dažytojo III kategorijos profesija, DPNKK u.m. Vishgorod“ (8 p.), taip pat prašymo formoje aiškiai 11 punkte nurodoma, kad prašymai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikiami pareiškėjų asmeniškai. Pažymėtina, kad prašymo forma, kurią pildė ir migracijos tarnybai pateikė pareiškėjai, parengta dviem kalbomis, kurių antroji - rusų kalba - ir kurios pareiškėjai neneigia suprantą.

Migracijos departamentas 2018 m. gruodžio 7 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimus išduoti O. K. ir T. K. leidimus laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos valdyba 2019 m. sausio 14 d. išdavė O. K. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7455371, T. K. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7455372, galiojančius iki 2021 m. sausio 14 d.

Migracijos departamentui 2020 m. vasario 24 d. atliko užsieniečių kontrolę. Užsieniečių kontrolės metu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus, įskaitant pareiškėjus O. K. ir T. K.. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad už 2019 m. gruodžio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui O. K. buvo išmokėtas 146,05 Eur darbo užmokestis, už 2020 m. sausio mėn. – 277,27 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjai T. K. 2019 m. gruodžio mėn. iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, už 2020 m. sausio mėn. sumokėtas 277,27 Eur dydžio darbo užmokestis. Taip pat Sodros informacinėje sistemoje nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2019 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 17 d., kas sudaro nepertraukiamą apie 1,5 mėn. laikotarpį, pareiškėjui O. K. buvo suteikti nedraudiminiai laikotarpiai – neapmokamos atostogos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai T. K. buvo suteiktas nedraudiminis laikotarpis – neapmokamos atostogos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 sausio 17 d. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad pastaruoju metu pareiškėjai nedirba visą darbo laiką, kadangi jiems yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 555 Eur/mėn., o nuo 2020 m. sausio mėn. 607 Eur/mėn.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjams itin dažnai suteikiami nedraudiminiai laikotarpiai. Jų pastarojo leidimo laikinai gyventi, išduoto atvykimo dirbti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ galiojimo laikotarpiu (t. y. nuo 2019 m. sausio 14 d. iki šiol) jiems buvo suteiktos neapmokamos atostogos: 1) pareiškėjui O. K.: nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. gegužės 17 d.; nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. birželio 25 d.; nuo 2019 m. liepos 8 d. iki 2019 m. liepos 19 d.; nuo 2019 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.; nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 17 d., o 2) pareiškėjai T. K.: nuo 2019 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. gegužės 17 d; nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. birželio 25 d.; nuo 2019 m. liepos 8 d. iki 2019 m. liepos 19 d nuo 2019 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.; nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 17 d. Atsižvelgiant į surinktus duomenis, Migracijos departamentas konstatavo, kad pastaruosius kelis mėnesius pareiškėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, nes jiems buvo suteikti nedraudiminiai laikotarpiai, o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjų darbas nėra būtinas įmonės veiklos vykdymui, bei jie UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti laikomi darbuotojais, kurių profesijos darbuotojų trūktų. Taip pat iš šitų duomenų padaryta išvada apie pareiškėjų lėšų ir/ar reguliarių pajamų pragyvenimui užsienyje nepakankamumo.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad, 2020 m. vasario 20 d. duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 257,29 Eur ir nėra nustatyta jokia skolos suma, kurios mokėjimo terminas būtų atidėtas ir dar nesuėjęs.

Be to, nustatyta, kad pareiškėjai, siekdami įrodyti, kad Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, tuometiniam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui pateikė 2019 m. sausio 4 d. T. P., t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, įsipareigojimą pareiškėjams suteikti tinkamą gyvenamąją patalpą, kuri atitinka vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (7 kv. m) jam nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurioje pareiškėjai gyvens ir deklaruos savo gyvenamąją vietą iki leidimo galiojimo pabaigos. Pareiškėjai nuo 2019 m. sausio 16 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Migracijos departamentas, turėdamas įtarimų, kad pareiškėjai negyvena migracijos institucijoms nurodytu adresu, patikrino duomenis. Patikrinimo metu nustatyta, kad butas adresu, kuriuo pareiškėjai yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Nekilnojamojo turto registro duomenimis baigtas statyti 2018 m., tačiau jo būklė tebeklasifikuojama kaip nebaigtas statyti statinys, be to, nuo 2019 m. balandžio 2 d. minėto buto savininkais tapo kiti asmenys pagal 2019 m. kovo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir buto priėmimo – perdavimo aktą. Pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė kito įsipareigojimo suteikti jiems tinkamą gyvenamąją patalpą. Iš Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2019 m. kovo 6 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo apklaustas darbdavio atstovas T. P., kuris apklausos metu, be kita ko, paaiškino, kad jam žinoma, jog pareiškėjai šiuo metu nuomojasi butą (duomenys neskelbtini) mikrorajone, tačiau tikslus adresas jam nėra žinomas. Apklaustas pareiškėjas taip pat neneigė, kaip ir skunde, jog negyveno adresu, kurį buvo nurodę Migracijos departamentui, ir nustatytu terminu neinformavo apie adreso pasikeitimą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjai negyveno prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu adresu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos adresu.

Taip pat Migracijos departamento atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad pareiškėjai kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, siekdami įrodyti savo turimą kvalifikaciją, kaip to yra reikalaujama pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktį, pateikė galimai suklastotus akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ dukterinės įmonės Mokamojo-kursinio kombinato liudijimus „Apie suteikimą kvalifikacinės kategorijos pagal statybinę profesiją“, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjai DPNKK U.M. Vishgrod mokėsi nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. ir jiems nuo 2012-12-14 pagal protokolus Nr. 157 ir Nr. 159 suteikta tinkuotojo-dažytojo profesija, III kategorijos. Pastebėta, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 8.1 eilutėje, kurioje prašoma nurodyti turimą išsilavinimą, kada ir kokią (-ias) mokymo įstaigą (-as) baigė, kokią (-ias) specialybę (-es) įgijo, abu pareiškėjai nurodė: „DPNKK U. M. Vishgorod – 2012 m.“, tačiau tai prieštarauja pareiškėjo O. K. apklausos metu teiktiems paaiškinimams, kad jis 1984 m. baigė statybininkų technikumą (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), o pastaruoju metu jokių kursų, susijusių su statybų ar kita darbine veikla, nėra baigęs nei Europos Sąjungoje, nei (duomenys neskelbtini). Dėl to atsakovas laikė, kad pareiškėjai pateikė ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie jų išsilavinimą. Dėl šios aplinkybės nurodoma, jog pradėti du ikiteisminiai tyrimai pagal baudžiamojo kodekso 300 straipsnį (dėl dokumento klastojimo).

Migracijos departamentas 2020 m. vasario 4 d. priėmė ginčijamus sprendimus Nr. (15/5-2) 50U-919 ir Nr. (15/5-2) 50U-920 dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. K. ir T. K., panaikinimo. Minėtais sprendimais Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 19 punktais, panaikino pareiškėjams, išduotus leidimus laikinai gyventi iki 2021 m. sausio 14 d. Atsakovas pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino tuo pagrindu, jog darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti pareiškėjus pagal darbo sutartį, kai leidimas išduotas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos valstybės biudžetui, pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius ar suklastotus dokumentus, neturėjo pakankamai reguliarių lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturi tinkamos gyvenamosios patalpos ir yra rimtas pagrindas, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas (redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu, nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.).

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto b papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, <...> ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); užsienietis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (6 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, privalo inicijuoti tokio leidimo panaikinimo procedūrą.

Šios bylos kontekste aktualu, kad pareiškėjai leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavo Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. tuo tikslu (vieninteliu), kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šioje normoje nurodytas sąlygas (a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (liet. be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Patikrinus Migracijos departamento nustatytas aplinkybes pažymėtina, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėjų darbas nėra būtinas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymui ir kyla pagrįstos abejonės dėl tikrojo pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo pareiškėjų siekio gyventi Lietuvos Respublikoje ir dirbti trūkstamų profesijų (tinkuotojų) darbą, kas sudarė teisėtą ir pagrįstą pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbinių funkcijų atlikimo tikslu.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjų darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtinas, ką pareiškėjai iš esmės ginčija, teigdami, kad turi teisę į nemokamas atostogas dėl asmeninių priežasčių bei neprivalo dirbti visą darbo dieną. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas neginčija darbuotojo teisės į neapmokamas atostogas ar dirbti ne visą darbo dieną, tačiau pareiškėjai, užsieniečiai, siekdami išlaikyti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo visą jų galiojimo laikotarpį atitikti leidimų išdavimo sąlygas, įskaitant pragyvenimo lėšų Lietuvoje pakankamumo, reguliarumo, realiai darbinių funkcijų, kurių atlikimui ir gauti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodytoje įmonėje atlikimo. Kaip minėta anksčiau, Migracijos departamentas, remdamasis oficialias Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad pareiškėjams mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 555 eurų/mėn., o 2020 m. sausio mėn. 607 eurų/mėn. (Sodros informacinėje sistemoje nustatyta, kad pareiškėjui už 2019 m. gruodžio mėn. buvo išmokėtas 146,05 eurų, o už 2020 m. sausio mėn. 277,27 eurai darbo užmokestis; pareiškėjai 2019 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis nebuvo mokamas, o už 2020 m. sausio mėn. 277,27 eurų darbo užmokestis). Nėra duomenų apie kitas gaunamas reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nepaneigia oficialių Sodros duomenų apie pareiškėjams mokamą darbo užmokestį. Be to, šią atsakovo išvadą patvirtina ir pareiškėjų per 2019 m. turėtų nedraudiminių laikotarpių trukmė ir skaičius. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjai nurodė atvykę į Lietuvos Respubliką darbinių funkcijų konkrečioje įmonėje atlikimo tikslu, tačiau iš Sodros duomenų matyti, kad jie 2019 metais gegužės mėn. buvo įgiję ir verslo liudijimus, t. y. vertėsi individualia veikla. Vien tai, kad pareiškėjų profesija yra tarp profesijų, kurių trūksta Lietuvoje, neduoda pagrindo tikėtis leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, jei įmonė, kurioje planuojama atlikti (ar vykdomos) darbines funkcijas, nepagrindžia būtinybės tokių darbuotojų samdyti. Tai įvertintina darbdavio tarpininkavimo rašto, užsakymų pagal rangos sutartis ir Sodros duomenų apie konkrečius darbuotojus (šiuo atveju – pareiškėjus) visumoje, ką iš esmės atliko atsakovas. Pareiškėjai, teigdami, kad turėjo asmeninių santaupų imti neapmokamų atostogų ir vykti į kilmės šalį prižiūrėti anūkų, nepagrindė šių aplinkybių leistinais administraciniame procese įrodymais. Ir šie skundo teiginiai prieštarauja jų deklaruotam siekiui atvykti į Lietuvą darbo ir užsidirbimo tikslais.

Nėra ginčo, kad darbdavys skundžiamų sprendimų priėmimo metu turėjo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjai teismui pateikė duomenis, kad šiuo metu įmonė įsiskolinimo neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad įmonė skundžiamų sprendimų priėmimo metu turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Teismas pažymi, jog ši aplinkybė nebuvo lemianti leidimų laikinai gyventi panaikinimui ir teisingai atsakovo įvertinta kitų nustatytų aplinkybių kontekste.

Taip pat teismas pritaria atsakovo išvadai, kad pareiškėjai, teikdami prašymus Migracijos departamentui, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą, kadangi tik 2020 m. kovo 5 d., t. y. po skundžiamų sprendimų priėmimo, pareiškėjai deklaravo savo gyvenamąją vietą Rukainių sen., (duomenys neskelbtini), nors užsieniečiai privalo pateikti aktualius duomenis apie faktinę gyvenamąją vietą. Tad vėlesnis gyvenamosios vietos duomenų patikslinimas nekeičia nustatyto pažeidimo, kad pareiškėjai apie savo gyvenamąją vietą teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir laiku (per 7 d.) apie jos pasikeitimą neinformavo Migracijos departamento. Kaip teisingai nurodė Migracijos departamentas, pareiškėjai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pasirašė patys, kurioje buvo pareiškėjams nustatytas įpareigojimas informuoti Migracijos departamentą, jei jų gyvenamosios vietos adresas keisis (žr. prašymų 7 lapo paskutinė pastraipa). Šis įpareigojimas pareiškėjams buvo pateiktas išverstas į rusų kalbą, todėl pareiškėjų argumentai, kad jie nežinojo, kad turi informuoti atsakovą apie adreso pasikeitimą, laikyti pareiškėjų gynybine pozicija, kuri yra paneigtina objektyviais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pareiškėjams tik po ginčijamų sprendimų priėmimo informavus atsakovą dėl gyvenamosios vietos pasikeitimo, atsakovas negalėjo sprendimų priėmimo metu įsitikinti, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismas taip pat sutinka, kad pareiškėjas O. K. pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus apie įgytą kvalifikaciją. Vien pareiškėjo 1984 m. (duomenys neskelbtini) technikumo diplomo su skundu pateikimas neįrodo fakto, kad pareiškėjas įgijo ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dienos, kadangi vėlgi atsakovas negalėjo sprendimų priėmimo metu įsitikinti, kad šie duomenys atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjai neneigia, kad kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie išsilavinimą ir/ar kvalifikaciją. Pareiškėjai skunde nurodo, kad ne jie, o tarpininkė pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui prašymus ir kartu su prašymu dokumentus pateikė patys pareiškėjai bei savo parašais patvirtino, kad pateikta informacija yra teisinga. Neatskleisto tarpininkavimo atveju teisinės pasekmės kyla patiems užsieniečiams. Tai, kad pareiškėjui galimai ir nebuvo intereso pateikti tikrovės neatitinkančių duomenų, nepaneigia fakto, kad prašyme migracijos institucijai buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Pažymėtina, kad prašymuose išduoti leidimus įrašai ranka apie turimą kvalifikaciją padaryti rusų kalba. Pareiškėjas O. K., kartu su skundu pateikdamas 1984 m. kalnų technikumo diplomą, kuris nebuvo pateiktas atsakovui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš esmės tik patvirtino, jog atsakovui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie pareiškėjo kvalifikaciją ir turimą išsilavinimą.

Taip pat, įvertinus visumą aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, pagrįstai atsakovas konstatavo, kad egzistuoja nelegalios užsieniečių migracijos grėsmė, kadangi pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrojo tikslo, darbo konkrečioje įmonėje ir gyvenamosios vietos bei pragyvenimo šaltinių, kas atitinka Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo 6.2 ir 7 punktus.

Apibendrinus, pareiškėjams nepaneigus Migracijos departamento surinktų objektyvių įrodymų apie teisiškai reikšmingas šioje byloje aplinkybes, teismas neturi pagrindo skundo patenkinti. Iš aukščiau aptartų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 19 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjams leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančius iki 2021 m. sausio 14 d. Kaip minėta, leidimų panaikinimui pakankamas ir vieno iš Įstatymo 35 str. 1 dalyje nurodytų pagrindų pasitvirtinimas, o pareiškėjų aptariamos faktinės situacijos atveju pagrįstai nustatyti keli išduotų leidimų panaikinimo pagrindai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų O. K. (O. K.) ir T. K. skundą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.