Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo Algimanto Jucio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. nuteistas:

pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal BK 284 str. 1 d. 40 (keturiasdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, J. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d.

Iš J. D. priteista 352,76 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. J. ir 1215,04 Eur gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą.

J. D. 2011 m. lapkričio 4 d., apie 21.30 val., parke prie „X“ gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, užpuolė nukentėjusiuosius L. J. ir R. B., sudavė šiems smūgius į galvas ir L. J. padarė galvos sumušimą ir muštinę žaizdą ant kairio antakio, poodinę kraujosruvą ant kairiojo smilkinio, kaukolės pamato kaulų lūžimą kairėje vidurinės daubos pusėje, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata, o R. B. sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu pagrobė svetimą turtą: L. J. 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „S“, IMEIXXXX, su 18 Lt vertės SIM kortele ir 1 000 Lt vertės vestuvinį žiedą bei R. B. 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „N“, IMEI YYYY, su 20 Lt vertės SIM kortele, iš viso pagrobė 1 338 Lt vertės svetimo turto.

J. D. taip pat nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą.

J. D. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, kai 2011 m. gruodžio 17 d., apie 01.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – prie naktinio klubo „K“, esančio (duomenys neskelbtini), matant kitiems žmonėms, pradėjo konfliktuoti su A. P. (A. P.) ir tyčia peiliu smogė jam ne mažiau kaip du kartus į nugarą bei padarė dvi durtines – pjautines žaizdas krūtinės ląstos dešinėje pusėje nugariniame paviršiuje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Liudytoja A. L. teisme parodė, kad 2011 m. lapkričio mėnesį ėjo per parką į namus, pamatė vaikinų būrelį, kurie pradėjo muštis. Nesuprato, ar jie ėjo kartu, ar atskirai. Kai pradėjo mušti, ji pradėjo rėkti ir tada paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Tuo metu užpuolikai dar nebuvo pasitraukę. Kai sušuko, kad kvies policiją, užpuolikai išgirdę pabėgo į stadiono pusę. Tarp jų atstumas buvo apie 100 m. Policijai pasakė, kad du užpuolikai nubėgo link stadiono, vienas iš jų buvo su šviesia striuke. Liudytoja patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011 m. lapkričio 4 d., apie 21.30 val., ji su vyru ėjo namo nuo (duomenys neskelbtini) plento link (duomenys neskelbtini) gatvės K.. Einant pėsčiųjų taku pro parką „ĄG“ netoli futbolo stadiono matė priekyje einančius keturis vyriškius, du ėjo priekyje, o du – paskui. Kiek vėliau pastebėjo, kad šie mušasi. Ant žemės pargriuvo du vyriškiai, bet vienas tuoj atsistojo. Gulintį ant žemės vyriškį spardė dviese. Ji sušuko, kad kvies policiją ir spardę vyriškiai pabėgo. Vienas iš užpuolikų vilkėjo kažką šviesaus, gali būti, kad striukę. Priėjus arčiau stovintis vyriškis pasakė, kad juos užpuolė ir iš draugo pagrobė telefoną. Ant žemės gulinčiam vyriškiui iš kairės ausies bėgo kraujas ir aplinkui matėsi kraujo. Ji paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Telefonu pasakė, kad susimušė trys vaikinai ir mergina, bet taip sakydama suklydo, nes jokios merginos nebuvo. Buvo du užpuolikai ir du užpulti vyriškiai (1 t., 88–90 b.l.). Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. L. parodė, kad įvykio metu buvo tamsu, nors buvo blankus apšvietimas, tačiau gerai nematė, neįsidėmėjo nei nuteistojo, nei nukentėjusiųjų. Ji su vyru ėjo į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Jiems einant pamatė, kad eina vaikinų grupelė, po to jie susimušė. Matė, kaip spardė gulinčius vyriškius, daugiau spardė vienas vaikinas. Ji pradėjo šaukti ir du vaikinai pabėgo. Kai jie priėjo prie nukentėjusiųjų, tai vienas iš jų gulėjo, o kitas – stovėjo. Tas, gulintis ant žemės, pasakė, kad jį sumušė ir pavogė telefoną. Ji iškvietė greitosios medicinos pagalbą ir policijos pareigūnus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors nuteistasis J. D. ir nepripažįsta savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p., neigia bet kokį dalyvavimą jų padaryme, tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina nustatytas faktines bylos aplinkybes ir jo kaltę, jog nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje J. D., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, sudavė smūgius nukentėjusiesiems L. J. ir R. B. į galvos sritis, L. J. sunkiai sutrikdė sveikatą, o R. B. – sukėlė fizinį skausmą, bei iš jų pagrobė mobiliuosius telefonus su SIM kortelėmis, o iš L. J. ir vestuvinį žiedą.

Iš nuosprendžio matosi, kad savo išvadas dėl J. D. kaltės teismas pagrindė ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas šioje byloje nuteistojo versijas, kad jis nusikaltimų padarymo metu ėjo R. gatve iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, link prekybos centro „A“, taip pat tai, jog būdamas pas močiutę R. M. paskolintą telefoną sudaužė prieš savaitę iki tol, kol 2011 m. lapkričio 4 d. vakare telefoną „S“ nusipirko iš dviejų vaikinų prie parduotuvės „P“, paneigė ir jo dalyvavimą nusikalstamose veikose bei kaltę pagrindė visų išnagrinėtų įrodymų – ir tiesioginių, ir netiesioginių – visuma. Įrodymais nustatyti tarpiniai faktai, kurie tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, be to, ir bylos duomenys kartu su kitais įrodymais patvirtina J. D. dalyvavimą nusikaltimų padaryme ir jo kaltę.

Liudytojos R. M. parodymais nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 4 d., apie 21 val., J. D. atėjo į R. M. namus, esančius (duomenys neskelbtini). Po 10 min. jie susipyko ir J. D. į sieną metė R. M. mobilųjį telefoną, kuris sudužo. J. D., pasakęs, kad namuose turi telefoną, kurį suras ir atneš vietoj sudaužyto telefono, iš jos namų išėjo apie 21 val. 15 min. Šiuos liudytojos R. M. parodymus patvirtina ir jos motinos liudytojos A. M. parodymai apie tai, kad J. D. sudaužė R. M. mobilųjį telefoną. Šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis, tačiau nurodo kitokias R. M. telefono sudaužymo aplinkybes bei laiką. J. D. parodė, kad jis liudytojos telefoną sudaužė pas močiutę laiptinėje ir tai padarė maždaug prieš savaitę iki tol, kol iš nepažįstamų asmenų prie parduotuvės „P“ nusipirko telefoną „S“ bei tą pačią dieną netikėtai sutikęs R. M. atidavė šį nupirktą telefoną. Šiuos nuteistojo aiškinimus teisėjų kolegija vertina kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, šie aiškinimai paneigti kitais įrodymais bei bylos duomenimis.

Nors nuteistasis neigia buvęs nusikaltimo vietoje ir nurodo kitą buvimo vietą, tačiau įrodyta, kad J. D., išėjęs iš R. M. namų, nuėjo būtent į nusikaltimo vietą, t. y. į parką „ĄG“, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą – mobilųjį telefoną, kurį turėjo nunešti R. M. vietoj sudaužyto telefono. Tuo metu, apie 21 val. 30 min., per parkelį „ĄG“ ėjo ir nukentėjusieji, taip pat ir liudytojai, tiesiogiai matę įvykį. Abu nukentėjusieji L. J. ir R. B. parodė, kad 2011 m. lapkričio 4 d., apie 21 val., ėjo per parką „ĄG“ ir ties suoleliais, kur susikerta keli pėsčiųjų takai, iš nugaros pajuto smūgius į galvas bei prarado sąmones. L. J. parodė ir tai, kad prieš save matė trumpais plaukais jaunuolį, taip pat matė ir jaunuolį kovojantį su R. B.. O nukentėjusysis R. B. parodė, kad matė du nubėgančius jaunuolius. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. buvo parodęs net ir šių jaunuolių amžių – apie 18-20 metų. Šie jaunuoliai nubėgo, kai liudytoja A. L., ėjusi kartu su E. L. pro „ĄG“ parką bei pamačiusi muštines, pradėjo šaukti. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina liudytojų E. ir A. L., tiesiogiai mačiusį įvykį, parodymai. E. L. ir A. L. parodė, kad apie 21 val. 30 min. jiems einant pro parką „ĄG“ pamatė einančių keturių jaunuolių kompaniją, du iš jų ėjo pirmi, o kiti du – iš paskos. Nematė, kaip tarp tų jaunuolių prasidėjo muštinės, nes į juos visą laiką nežiūrėjo, be to, buvo tamsu ir jie nuo šių keturių vyriškių buvo 100 metru atstumu. Tačiau matė, kad besimušant keturiems vyriškiams, du iš jų nugriuvo, o du – liko stovėti, iš kurių vienas apieškojo nugriuvusį vyrą, o A. L. pradėjus šaukti, tie du jaunuoliai nubėgo link P. K. gatvės. Liudytojams priėjus prie nukentėjusiųjų, vienas iš jų atsistojo, o gulintis nukentėjusysis pasakė, kad iš jo pavogė telefoną. Nors E. L. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad vienas iš vaikinų pasilenkė prie nukentėjusiojo, bet kad jį apieškojo nematė, tačiau jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vienas iš vaikinų apieškojo nugriuvusį vyrą. Šiuos savo parodymus E. L. patvirtino ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija šioje dalyje tiki liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino liudytojo E. L. parodymų, kad J. D. dėl ūgio negalėtų būti užpuoliku, nes šis liudytojas parodė, jog užpuolikai buvo žemesnio ūgio nei jis, tačiau šiuos savo parodymus E. L. paneigė apeliacinės instancijos teisme. Jis parodė, kad dėl nuteistojo ūgio negali tvirtinti to, jog ne J. D. užpuolė nukentėjusiuosius.

Nustatyta ir tai, kad užpuolikams dar nepasitraukus iš įvykio vietos liudytoja A. L. iškvietė greitosios medicinos pagalbą. A. L. parodymais nustatyta, kad tuo metu, kai ji skambino bendrajai medicinos pagalbai, užpuolikai nuo nukentėjusiųjų pasitraukę dar nebuvo. Aplinkybę, kad ši liudytoja nusikaltimo vietoje iškvietė greitosios medicinos pagalbą ir policijos pareigūnus, patvirtina ne tik liudytojo E. L. ir nukentėjusiojo R. B. parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys. O kiti duomenys patvirtina, kad tuo metu J. D. buvo būtent nusikaltimo vietoje.

Iš Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matosi, kad 2011 m. lapkričio 4 d., 21 val. 34 min., buvo gautas bendrojo pagalbos centro pranešimas apie tai, kad „Ą“ gimnazijos kieme, adresu (duomenys neskelbtini), sužalotas L. J.. O liudytojos R. M. parodymais apie tai, kad J. D. apie 21 val. 15 min. išėjo iš jos namų, ir telekomunikacijų tinklų operatorių pateikta J. D. telefono išklotinių analize bei informacija apie ryšio bokštų veikimo zonas nustatyta, kad 21 val. 33 min. – 21 val. 36 min. J. D. buvo būtent nusikaltimo vietoje – parke prie gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad nuteistojo telefonas jungėsi prie telekomunikacijų ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), o iš bylos duomenų matosi, kad šis bokštas yra arčiausiai parko, kuriame ir buvo sumušti bei apiplėšti nukentėjusieji L. J. ir R. B.. Iš šių duomenų matosi dar ir tai, kad telekomunikacijų ryšio bokštas yra ir (duomenys neskelbtini), todėl nuteistojo versija, kad jis nusikaltimo metu ėjo iš savo namų – (duomenys neskelbtini), link parduotuvės „A“ R. gatve, atmetama kaip nepagrįsta ir paneigta bylos duomenimis, nes nusikaltimo metu, kaip jau minėta, jo telefonas jungėsi prie bokšto, kuris yra artimesnis nusikaltimo vietos. Atmetama ir nuteistojo versija, kad jis iš nepažįstamų vaikinų prie parduotuvės „P“ nusipirko mobilųjį telefoną „S“ bei netikėtai sutikęs R. M. šį telefoną jai atidavė, nes iš jos pasiskolintą mobilųjį telefoną prieš savaitę sudaužė. Priešingai, byloje nustatyta, kad J. D. tą patį vakarą sudaužė R. M. mobilųjį telefoną ir tą patį vakarą jai atnešė kitą, taip pat priešingai, nei nuteistasis tvirtina, byloje nustatyta ir tai, kad pats J. D., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, sumušę L. J. ir R. B., iš jų pagrobė mobiliuosius telefonus „S“ ir „N“ bei L. J. vestuvinį žiedą. Nustatyta ir tai, kad tą patį vakarą, tuoj po nusikaltimo, J. D. grįžo pas R. M. ir jai padavė pagrobtą mobilųjį telefoną „S“. Tai patvirtina liudytojų R. M. ir A. M. parodymai.

R. M. parodė, kad J. D. maždaug po valandos, apie 22 val., grįžo ir jai atnešė mobilųjį telefoną „S“, kurį padavė prie jos namų laiptinės. Apie tai, kad J. D. sudaužė mobilųjį telefoną ir tą patį vakarą atnešė kitą telefoną vietoj sudaužyto telefono, R. M. papasakojo savo motinai. Iš liudytojos A. M. parodymų matosi, kad ji teisme parodė, jog žino apie tai, kad J. D. sudaužė jos dukros telefoną ir po kiek laiko atnešė kitą telefoną. Liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kuriuos ji patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. M. kategoriškai parodė, kad jai dukra sakė, jog 2011 m. lapkričio mėn. J. D. sudaužė R. M. telefoną ir tą patį vakarą atnešė kitą telefoną. Be to, liudytoja A. M. parodė, kad parkas „ĄG“ yra prie pat namo, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ji su dukra gyvena. Nuo įėjimo į namą iki parko yra apie 10 metrų. Nukentėjusysis L. J. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad už (duomenys neskelbtini) namo, esančiame parke „ĄG“ jis buvo užpultas ir sumuštas, o iš byloje esančio žemėlapio matosi, jog (duomenys neskelbtini) (liudytojų R. M. ir A. M. gyvenamoji vieta) ir (duomenys neskelbtini) (namas netoli nusikaltimo vietos – parko „ĄG“) yra netoli vienas kito, šiuos namus skiria tik vienas namas. Šioje vietoje ir buvo apiplėšti bei sužaloti nukentėjusieji. Specialisto išvada Nr. G 36/12 (03) taip pat patvirtina, kad L. J. padaryti sužalojimai padaryti neužilgo iki patenkant į gydymo įstaigą, galimai 2011 m. lapkričio 4 d., antroje paros pusėje. O jau išdėstyti įrodymai patvirtina, kad liudytoja A. L. greitosios medicinos pagalbą kvietė dar įvykio metu. Kiti bylos duomenys patvirtina, kad J. D., pasišalinęs iš įvykio vietos, apie 22 val. sugrįžo pas R. M. ir jai nunešė iš L. J. pagrobtą mobilųjį telefoną „S“. Pati R. M. parodė, kad ji į J. D. atneštą mobilųjį telefoną „S“ įsidėjo savo SIM kortelę, kai grįžo į namus po susitikimo su nuteistuoju. Nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad telekomunikacijų tinklų pateikta informacija objektyviai nustatyta, kad 2011m. lapkričio 4 d., 22 val. 17 min. į telefoną „S“, pagrobtą iš L. J., buvo įdėta SIM kortelė su Nr. XXXYYY, kuriuo naudojosi R. M..

Be to, nors ir netiesiogiai, tačiau J. D. dalyvavimą nusikaltime ir jo kaltę patvirtina ir nuteistojo bei liudytojos R. M. 2014 m. rugpjūčio 13 d. telefoninis pokalbis. Iš šio pokalbio turinio matosi, kad nuteistasis su R. M. derina parodymus apie tai, iš kur jis, J. D., gavo mobilųjį telefoną „S“. Jų parodymai aiškiai nesutampa, todėl jie derina ir susitikimą tam, kad apie tai galėtų pasikalbėti, nes J. D. nurodo, jog jis turi ir kitų versijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir šio pokalbio metu J. D. neneigia savo kaltės, o, priešingai, paskambinęs R. M., bando sužinoti ir sužino, kokius ji parodymus davė tam, jog galėtų savo parodymus derinti prie šios liudytojos parodymų, be to, pats ir nurodo, kad turi dar sugalvojęs versijų. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo telefoniniu pokalbiu teismas remtis negalėjo, nes šis įrašas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme pateiktas nebuvo, taip pat nebuvo šis telefoninis pokalbis perklausytas, todėl neatitinka BPK 20 str. reikalavimų. Šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta.

Pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš bylos matosi, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo leista vykdyti J. D., R. M. ir A. M. telefoninių pokalbių kontrolę, darant įrašus laikotarpiui vienam mėnesiui nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. (2 t., 77-78 b.l.). 2014 m. rugsėjo 17 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole ir suvestinėje išdėstytas 2014 m. rugpjūčio 13 d. pokalbis tarp nuteistojo J. D. ir liudytojos R. M. (2 t., 85, 86-89 b.l.). Šio pokalbio turinys jau buvo išdėstytas ir šioje nutartyje. Šie bylos dokumentai, neprieštaraujant proceso dalyviams, buvo išvardinti teisiamajame posėdyje (3 t., 132 b.l.). Iš 2015 m. vasario 3 d. teisiamojo posėdžio protokolo (3 t., 133 b.l.) matosi, kad proceso dalyviai pastabų dėl ištirtų dokumentų, tame tarpe ir dėl 2014 m. rugsėjo 17 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo ir prie jo pridėtos suvestinės, nepareiškė. Iš šio protokolo matosi ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu sprendžiant prašymus dėl įrodymų tyrimo papildymo pats nuteistojo gynėjas, kuris ir padavė apeliacinį skundą, priešingai nei nurodo skunde, nepareiškė noro padaryti posėdžio pertrauką ir leisti prokurorui pristatyti minėto pokalbio garso įrašo bei jį perklausyti (3 t., 133 b.l.). Nuteistojo gynėjas tokio prašymo nepareiškė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Iš bylos duomenų matosi, kad garso įrašas 2015 m. vasario 3 d. buvo pridėtas prie bylos (3 t., 140 b.l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje klausytis J. D., R. M. ir A. M. telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus buvo leista ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi, o tai reiškia, kad garso įrašai, taip pat ir nuteistojo J. D. ir liudytojos R. M. 2014 m. rugpjūčio 13 d. telefoninis pokalbis, buvo renkami teisėtu būdu ir BPK 154 str. nustatyta tvarka. Todėl šių duomenų gavimo būdas, tvarka ir tų duomenų atitikimas BPK 20 str. nustatytiems reikalavimams jokių abejonių nekelia. Be to, BPK 179 str. 5 d. nurodyta, kad nuotraukos, negatyvai, skaitmeninės informacijos laikmenos, garso, vaizdo įrašai ir kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Šioje byloje esanti J. D. ir R. M. pokalbio garso įrašo suvestinė kaip tik ir yra tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo protokolo priedas. Todėl teisiamajame posėdyje ištirtas 2014 m. rugsėjo 17 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas ir suvestinė atitinka BPK 20 str. įrodymams keliamus reikalavimus.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas įrodymus, taip pat ir 2014 m. rugsėjo 17 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolą ir prie jo pridėtą suvestinę, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir J. D. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl padarytų veikų įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – J. D. teisinančius – įrodymus. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek duomenų pripažinimas įrodymais, tiek įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-407-489/2015 ir kt.). Vien tai, kad atliktas įrodymų vertinimas neatitinka J. D. ir jo gynėjo norų, nereiškia teisės pažeidimo.

Dėl viso to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų visuma patvirtina J. D. dalyvavimą nusikaltimų padaryme ir jo kaltę. Teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes bei tarpinius faktus, kurie tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Liudytojų R. M. ir A. M. parodymais nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 4 d. vakare J. D. sudaužė R. M. mobilųjį telefoną. Šių liudytojų parodymais nustatyta ir tai, kad nuteistasis tą patį vakarą vietoj sudaužyto mobilaus telefono R. M. atnešė kitą – „S“ mobilųjį telefoną. R. M. parodė, kad iš jos namų J. D., pažadėjęs vietoj sudaužyto telefono atnešti kitą telefoną, išėjo apie 21 val. 15 min. Nukentėjusiųjų L. J., R. B., liudytojų E. ir A. L. parodymais bei nukentėjusiojo L. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolu nustatyta, kad apie 21 val. 30 min. parke „ĄG“ nukentėjusieji buvo užpulti dviejų asmenų ir šių asmenų sumušti bei iš nukentėjusiųjų buvo pavogti mobilieji telefonai „S“ bei „N“, o iš L. J. dar ir vestuvinis žiedas. Liudytojų E. ir A. L. bei nukentėjusiojo R. B. bei rašytiniais bylos duomenimis (Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės) nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 4 d., 21 val. 34 min. A. L. iškvietė greitosios medicinos pagalbą nukentėjusiajam L. J., kuris buvo sužalotas parke „ĄG“. Specialisto išvadoje Nr. G 36/12 (03) nurodyta, kad L. J. buvo nustatytas galvos sumušimas su muštine žaizda kairio antakio srityje, poodine kraujosruva kairėje smilkininėje srityje, kaukolės pamato kaulų lūžimu kairės vidurinės daubos srityje, subarachnoidiniu pakraujavimu. L. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Ši specialisto išvada taip pat patvirtina, kad galvos sužalojimą L. J. galėjo patirti neužilgo iki patenkant į gydymo įstaigą, galimai 2011 m. lapkričio 4 d., antroje paros pusėje. A. M. parodymais ir rašytiniais duomenis (nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, žemėlapiu) nustatyta, kad R. M. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), prie pat nusikaltimo vietos – „ĄG“. Liudytojos R. M. parodymais ir rašytiniais duomenimis (telekomunikacijų tinklų operatorių pateiktomis J. D. telefono abonento išklotinių analize ir UAB „BL“ pateikta informacija) nustatyta, kad J. D. buvo įvykio vietoje, jo telefonas 21 val. 33 min. – 21 val. 36 min. jungėsi prie telekomunikacijų ryšio bokšto, kuris yra arčiausiai parko „ĄG“. Liudytojų R. M. ir A. M. parodymais nustatyta ir tai, kad R. M. J. D. apie 22 val. vietoj sudaužyto mobilaus telefono atnešė nenaują, be kroviklio mobiliųjų telefoną „S“. Nuosprendyje nurodyta dar ir tai, kad telekomunikacijų tinklų pateikta informacija objektyviai nustatyta, jog 2011 m. lapkričio 4 d., 22 val. 17 min. į telefoną „S“, pagrobtą iš L. J., buvo įdėta SIM kortelė su Nr. XXXYYY, kuriuo naudojosi R. M..

Šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, jie patvirtina J. D. dalyvavimą nusikaltimų padaryme ir jo kaltę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje įrodyta, jog 2011 m. lapkričio 4 d., apie 21.30 val., J. D. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas grąžinti R. M. kitą telefoną vietoje jo sudaužyto, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu užpuolė netoli R. M. gyvenamosios vietos, parke prie „Ą“ gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), ėjusius nukentėjusiuosius L. J. ir R. B., juos sumušė, padarė L. J. sunkų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė du mobiliojo ryšius telefonus ir žiedą, iš viso svetimo turto, kurio vertė 1 338 Lt.

Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Pažymėtina ir tai, kad plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 25 d. senato nutarimas Nr. 52 “Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“).

Šioje byloje įrodyta, kad J. D., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojo prieš L. J. ir R. B. fizinį smurtą suduodami smūgius jiems į galvas ir L. J. sunkiai sutrikdydami sveikatą, o R. B. – sukeldami fizinį skausmą, pagrobė jų mobiliuosius telefonus su SIM kortelėmis ir vestuvinį žiedą. Šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes grobdamas nukentėjusiųjų turtą ir panaudodamas fizinį smurtą, suvokė, kad svetimą turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiųjų valią, numatė savo nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo. Taip pat byloje įrodyta, kad J. D. tiesiogine tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą L. J., o R. B. sukėlė fizinį skausmą plėšimo metu, todėl teismas nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo ne tik pagal BK 180 str. 1 d., bet ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p.

Skundžiamu nuosprendžiu J. D. taip pat nuteistas ir pagal BK 284 str. 1 d. Dėl šios nuosprendžio dalies nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. D. prisipažino kaltu dėl šios nusikalstamos veikos, tačiau teismas neįvertino nukentėjusiojo A. P. prašymo nutraukti baudžiamąją bylą, nes nukentėjusysis ir J. D. susitaikė, J. D. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, taip pat atlygino ir nukentėjusiojo gydymo išlaidas ligonių kasai. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš tikrųjų yra nukentėjusiojo A. P. prašymas, tačiau nukentėjusysis prašė ne nutraukti baudžiamąją bylą, o J. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (3 t., 120 b.l.). Nepaisant to, šis apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas atmetamas dėl to, kad jis siejamas su prašymu J. D. pagal BK 180 str. 1 d. ir 135 str. 2 d. 9 p. išteisinti, o šioje nutartyje jau buvo pasisakyta apie tai, kad teismas pagrįstai bei teisingai J. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal minėtus BK straipsnius. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami ir dėl kitų priežasčių.

BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas numato tik teismo teisę, o ne pareigą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės esant BK 38 straipsnyje išvardintoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nors ir nepasinaudojo savo teise atleisti J. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d., tačiau parinkdamas bausmės rūšį už šį nusikaltimą atsižvelgė į tai, kad J. D. savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir su juo susitaikė. Be to, teismas nustatė aplinkybes – J. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad J. D. savo noru atlygino padarytą žalą – nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis bei į jas taip pat atsižvelgė skirdamas bausmę. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neįvertino nukentėjusiojo prašymo atleisti J. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. atmetami, nes, kaip jau minėta, teismas turi teisę, o ne pareigą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes bei esant baudžiamajame įstatyme (BK 38 str.) numatytoms sąlygoms. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas faktines šio nusikaltimo aplinkybes, J. D. pagrįstai ir teisingai pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 284 str. 1 d. Taip pat dar kartą pažymima, kad keisti šią nuosprendžio dalį neprašoma ir pačiame apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas J. D. bausmes, o taip pat ir galutinę subendrintą bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti bausmių J. D. paskyrimo motyvai.

Skirdamas bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p., teismas nenustatė nuteistojo J. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu pagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad šias nusikalstamas veikas J. D. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas, skirdamas bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., kaip jau minėta, nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad J. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), taip pat teismas nustatė ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. J. D. padarė nesunkų, apysunkį ir labai sunkų tyčinius nusikaltimus. Teismas atsižvelgė į tai, kad J. D. administracine tvarka nebaustas. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2011 m. gegužės 2-4 dienomis J. D. dirbo UAB „KP“, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog J. D. 2014 m. rugpjūčio 13 d. buvo paleistas iš suėmimo ir iki nuosprendžio priėmimo jis niekur nedirbo, duomenų apie legalias pajamas nėra. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu J. D. už BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. nusikaltimą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str., byla jam nutraukta, todėl jis laikomas neteistu. BK 180 str. 1 d. sankcija numato kelias bausmių rūšis – areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų, tačiau teismas, parinkdamas bausmės rūšį už šį nusikaltimą, atsižvelgė į tai, kad, nors baudžiamasis nusižengimas, už kurį (duomenys neskelbtini) teismas 2012 m. kovo 28 d. jam paskyrė 75 svarų baudą, neužtraukia teistumo pagal BK 97 str. 1 d., tačiau charakterizuoja jį kaip asmenybę, linkusią daryti nusikaltimus, todėl pagrįstai manytina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į jau išvardintas aplinkybes bei vadovaudamasis bausmės paskirtimi – ne tik nuteistąjį nubausti, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skirdamas bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p., pagrįstai atsižvelgė dar ir į tai, kad šių nusikaltimų metu J. D. buvo tik 19 metų, jam buvo brendimo laikotarpis, o 2007 m. jam buvo diagnozuotas laikinas ir praeinantis nepsichozinis sutrikimas, bei J. D. už šiuos nusikaltimus paskyrė bausmes, artimas sankcijų minimumui. BK 284 str. 1 d. sankcija taip pat numato kelias bausmių rūšis – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį už šį nusikaltimą, atsižvelgė į tai, kad nustatytos dvi J. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat į tai, jog nuteistasis ir nukentėjusysis susitaikė, tai patvirtina byloje esantis nukentėjusiojo prašymas J. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, nuo nusikaltimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, o duomenų apie tai, kad po šio nusikaltimo J. D. toliau darė nusikalstamas veikas nėra, ir nuteistajam paskyrė švelnesnę bausmės rūšį – areštą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybes, šio nusikaltimo metu J. D. panaudojo pavojingą įrankį – peilį, kuriuo nukentėjusiajam buvo padarytos dvi durtinės – pjautinės žaizdos krūtinės ląstos dešinėje pusėje nugariniame paviršiuje. Todėl paskirta nuteistajam bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., nėra aiškiai per griežta, taip pat ir paskirtos bausmės už nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p., nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta bausmių apėmimo būdu, todėl švelninti šią bausmę pagrindo irgi nėra.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo J. D. gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, paskirtos bausmės taip pat yra teisingos. Keisti nuosprendį nuteistojo J. D. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. D. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.