Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-15 · Civilinė byla Nr. 2A-267/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-15
Bylos Nr.
2A-267/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Vytas Milius, Donatas Šernas
Atsakovas
V. J., J. J.
Ieškovas
A. G.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-267/2012Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4760-258/2010 pagal ieškovo A. G. teisių ir pareigų perėmėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tojaris“ (perėmė iš „Tojario investicijos“) ieškinį atsakovams J. J., V. J. dėl 2005 m. liepos 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys antstolė N. D., bankrutavusi J.J. tikroji ūkinė bendrija „Argo“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu 2005 m. liepos 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0049/04/03415, sudarytą tarp skolininko J. J. ir pirkėjos V. J., dėl pastatų – mokyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra – grąžinti J. J. turtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

A. G. ir J. J. 2001 m. gegužės 15 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią J. J. A. G. paskolino 25 000 Lt sumą. Paskolos sutartyje buvo numatyta, kad paskolos suma privalo būti grąžinta iki 2002 m. gegužės 15 d. Taip pat 2001 m. liepos 15 d. A. G. sudarė paskolos sutartį su J. J. TŪB „Argo“, kurios pagrindu paskolino 50 000 Lt sumą, nustatant paskolos gražinimo terminą 2002 m. gruodžio 31 d. J. J. ir J. J. TŪB „Argo“ negrąžinus paskolų, A. G. kreipėsi į teismą dėl jų priteisimo. Zarasų rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 3 d. teismo įsakymu c. b. L2-730-01/2005 priteisė 20 000 Lt skolą, 2005 m. lapkričio 3 d. teismo įsakymu c. b. L2-731-01/2005 priteisė 50 000 Lt skolą. Šie teismo įsakymai buvo pateikti antstolių kontorai vykdyti, tačiau jų pateikimo metu areštuotino turto nerasta. Skolininkas J. J. 2005 m. liepos 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu perleido pastatus – mokyklą ir kiemo statinius, savo dukrai V. J. Ieškovas nurodė, kad atsakovas J. J. buvo nesąžiningas ir pažeidė A. G. teises, nes, žinodamas apie A. G. neįvykdytas prievoles, perleido pastatus savo dukrai V. J. Pastatas – mokykla su kiemo statiniais buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Antstolės turto arešto akte mokyklos pastatas įkainotas 10 630 Lt. UAB „Kovertas“ turto vertinimo ataskaitoje nurodyta tikroji turto vertė 120 000 Lt. Be to, VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta pastato 30 154 Lt vertė taip pat tris kartus viršija sandorio kainą. Toks sandoris prieštarauja ne tik kreditoriaus interesams, tačiau taip pat ir viešajam interesui, nes išvengiama galimos atsakomybės prieš kreditorius už TŪB „Argo“ prievoles. Pažymėjo, kad J. J., ginčijamo sandorio sudarymo metu žinojo apie savo prievoles TŪB „Argo“ kreditoriams. Bylos medžiagoje yra TŪB „Argo“ savininko ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo TŪB „Argo“, kuris buvo pateiktas Vilniaus apygardos teismui 2005 m. birželio 15 d., todėl J. J. 2005 m. liepos 4 d. žinojo, kad TŪB „Argo“ yra nemoki, ir J. J., būdamas TŪB „Argo“ tikruoju nariu ir įgaliotu atstovu, turėjo imtis veiksmų vienodai ginti visų kreditorių interesus ir kreiptis į antstolius dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, tačiau, priešingai, suteikdamas pirmenybę vieniems kreditoriams, pablogindamas kitų kreditorių padėtį 2005 m. rugsėjo 15 d. J.J. pateikė prašymą atsiimti pareiškimą dėl TŪB „Argo“ bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2005 m. liepos 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 0049/04/03415 laikytinas negaliojančiu. Nurodė, kad J.J. TŪB „Argo“, kurios tikrieji nariai yra A. G. ir J. J., Vilniaus apygardos teisme yra iškelta bankroto byla pagal įmonės darbuotojų pareiškimus.

Atsiliepimas

Atsakovai prašė ieškinio netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad antstolė N. D., pardavusi atsakovei ginčijamus statinius už 10 945 Lt, ir teisėja R. B., patvirtinusi antstolio veiksmus, elgėsi neteisėtai. Turto pardavimo iš varžytynių kainą nustatė antstolė, tačiau kreditoriai tam neprieštaravo. Kaina buvo mažesnė, nes parduodant pastatus prie jų nebuvo žemės, ją atsakovė įsigijo vėliau. Parduoto turto kaina buvo reali, visi pajininkai ir kreditoriai žinojo apie tuos pastatus, taigi turėjo žinoti ir ieškovas, bet niekas nereiškė noro jų įsigyti. Atsakovas J. J. turėjo teisę pasiūlyti pirkėją ir pasiūlęs dukrą įstatymo nepažeidė. A. G. šioje byloje nėra tinkamas ieškovas, nes pretenziją dėl skolos grąžinimo pareiškė tik po turto arešto ir jo pardavimo. Parduodant turtą jis neturėjo teisių į jį, nes nebuvo žinomas kaip kreditorius. Dėl to apie turto pardavimą jo neturėjo informuoti ir antstolė.

Trečiasis asmuo antstolė N. D. prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad pagal CPK 681 str. 1 d. antstolis areštuotą turtą įvertina rinkos kainomis ir tik tuo metu, jei kyla abejonių dėl turto vertės, skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio įvertinimui, yra numatytas turto vertės nustatymas skiriant ekspertizę. Prieštaravimų dėl antstolės nustatytos rinkos kainos nei skolininkas, nei išieškotojai nepareiškė. CPK 709 str. reglamentuoja, kas neturi teisės pirkti skolininko turto. Pirkėja, nupirkusi J. J. turtą, neatitinka išvardintų asmenų, kurie negalėtų pirkti. Kadangi teisėjui nekilo abejonių dėl varžytynių teisėtumo, turto pardavimo iš varžytynių aktas įsiteisėjo nuo jo patvirtinimo teisėjo rezoliucija, kuri neskundžiama. Ieškovas A. G. dėl išieškojimo iš J. J. nesikreipė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir taikė restituciją, turtą grąžinant J. J. nuosavybėn. Taip pat teismas sprendimu iš J. J. priteisė 905 Lt žyminio mokesčio ir 90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra visos sąlygos reikalingos taikyti CK 6.66 str. nustatytam actio Pauliana institutui.

Konkrečiai nustatė, kad A. G. pastato-mokyklos su kiemo statiniais pardavimo metu buvo ir J. J. ir J. J. TŪB „Argo“ kreditoriumi pagal 2001 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį su J. J. dėl 25 000 Lt paskolos suteikimo, nustatant paskolos grąžinimo terminą iki 2002 m. gegužės 15 d., ir pagal 2001 m. liepos 15 d. paskolos sutartį su J. J. TŪB „Argo“ dėl 50 000 Lt paskolos suteikimo, nustatant paskolos grąžinimo terminą iki 2002 m. gruodžio 31 d.

Taip pat nustatė, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas patvirtintas 2005 m. liepos 4 d. teisėjos rezoliucija, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikštas 2006 m. birželio 6 d., t. y. nepažeidžiant CK 6.66 str. 3 d. numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu būtina nustatyti skolininko nesąžiningumą. Pažymėjo, jog yra preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo vaikais, sutuoktiniu, kitais artimais giminaičiais (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Teismo nuomone, nesąžiningumo prezumpcija nenuneigta, nes ginčijamas skolininko sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas su dukra.

Aplinkybės, jog mokyklos pastatas antstolės buvo siūlomas parduoti už pradinę 8 504 Lt kainą ir jog skelbiant apie parduodamo turto varžytines skolininkas nuslėpė A. G. kreditorinius reikalavimus, pasiūlė pirkėją - savo dukrą, sudarė pagrindą teismui pripažinti, jog tokiais veiksmais buvo siekiama išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pabloginant savo turtinę padėtį. Pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog skolininkas turėjo pakankamai kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Atkreipė dėmesį, jog J. J., kaip tikrasis TŪB „Argo“ narys, vykdantis valdymo organo pareigas, žinojo, jog TŪB „Argo“ yra nemoki, nes dar iki varžytinių paskelbimo Vilniaus apygardos teismui buvo pateikęs ieškinį dėl TŪB „Argo“ bankroto bylos iškėlimo, tačiau ieškinį atsiėmė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog atsakovai tokiais savo nesąžiningais veiksmais padarė A.G. kreditorinio reikalavimo patenkinimą neįmanomu ir taip iš esmės pažeidė jo, kaip kreditoriaus, teises.

Nustatė, kad antstolė N. D. įkainodama ginčo nekilnojamąjį daiktą atsižvelgė tik į vykdymo proceso metu dalyvavusių asmenų nuomonę, tačiau visiškai nevertino rinkos kainų galiojusių turto pardavimų metu. Pažymėjo, jog atsakovams J. J. ir V. J. toks sandoris buvo naudingas, nes, parduodant vertingą nekilnojamąjį turtą dukrai už žymiai mažesnę kainą, išsaugomas šeimos turtas, išvengiama solidariosios atsakomybės. Teismo nuomone, tuo buvo atlikti nesąžiningi veiksmai, dėl kurių ieškovas, kaip kreditorius, kurio teisės buvo iš esmės pažeistos, turi visišką teisę reikalauti pripažinti turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai J. J. ir V. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. J. TŪB „Argo“ ir J. J. ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo kito turto, į kurį galėjo būti nukreipti kreditoriaus reikalavimai. Atsakovai pirmosios instancijos teismui pateikė išrašus iš VĮ Registrų centro, kurie patvirtina aplinkybę, jog J. J. TŪB „Argo“ ir J. J. ginčo sandorio sudarymo metu kito turto turėjo. Be to, iš minėtų duomenų matyti, kad dalis šio turto buvo perimta A. G. ir jo teisių perėmėjo UAB „Tojaris investicijos“. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti skolininko nesąžiningumo.

2. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Antstolė N. D. teismo posėdžio metu paaiškino, kad turtas buvo įvertintas realiai, nes pastatas – mokykla buvo apleistas, išdaužytais langais ir durimis, prie jo nebuvo suformuotas žemės sklypas ir pastatas stovėjo valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Tokiu turtu nesusidomėjo nė vienas kreditorius, įskaitant ieškovą. Ieškovas pradėjo reikalauti minėto turto tik tuomet, kai jis buvo atsakovės visiškai sutvarkytas ir pakilo jo vertė.

3. Realizuodami ginčo turtą atsakovai neturėjo tikslo kažką nuslėpti, o tik siekė patenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl šios priežasties atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais.

4. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją, nes ginčo objektas yra įkeistas kitam kreditoriui. Atsakovai apie šią aplinkybę informavo pirmosios instancijos teismą, tačiau jis į tai neatsižvelgė ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą skundžiamą sprendimą.

5. Teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš atsakovų 905 Lt žyminio mokesčio, nes ginčijamo sandorio suma yra 10 945 Lt, tad žyminis mokestis sudaro 328,35 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinio skundo motyvai dėl J. J. turtinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti objektyviais civilinėje byloje esančiais įrodymais. Faktą, kad J. J. ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo kito likvidaus turto, patvirtina tai, kad, teismo įsakymus, kuriais buvo priteistos atsakovo skolos ieškovui, pateikus antstolių kontorai vykdyti, jokio areštuotino J. J. priklausančio turto nebuvo rasta.

2. Civilinėje byloje buvo pateikti objektyvūs duomenys apie ginčo turto vertę. Pateikti duomenys patvirtina teismo konstatuotą aplinkybę, kad mokyklos pastatas su kiemo statiniais buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Nors apeliantai teigia, kad pastato būklė buvo itin prasta, tačiau turto vertę lemia turto buvimo vieta, t. y. mokyklos pastatas yra 50 metrų nuo (duomenys neskelbtini) ežero kranto, masinio turizmo traukos centro aplinkoje, rekreaciniu požiūriu gražioje ir patrauklioje vietoje. Teisiškai nereikšmingomis laikytinos aplinkybės, kad kiti kreditoriai, įskaitant ieškovą, nepageidavo įsigyti ginčo turto, nes tokios pareigos kreditoriams įstatymai nenumato. Svarbu ir tai, kad kreditorius R. K., suteikdamas 86 000 Lt paskolą atsakovei, paskolos grąžinimą užsitikrino ginčo turto įkeitimu, kas rodo, jog ginčo turto vertė yra pakankama tokio dydžio prievolės užtikrinimui.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neturėjo pagrindo pripažinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją, nes ginčo objektas yra įkeistas kitam kreditoriui. Apeliantė teismui pateikė 2006 m. balandžio 5 d. paskolos sutartį, kuria iš R. K. pasiskolino 86 000 Lt sumą. Šioje sutartyje yra numatytas apeliantės įsipareigojimas dėl mokyklos pastato įkeitimo, užtikrinant minėtos sutarties vykdymą, tačiau Lietuvos Respublikos hipotekos įstaigoje nėra duomenų apie tai, kad V. J. įregistravo hipoteką mokyklos pastatui. Dėl šios priežasties laikytina, kad apeliantai nepateikė objektyvių duomenų apie turto įkeitimo faktą ir jo neįrodė.

Antstolė N. D. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepime antstolė iš esmės pakartoja argumentus, kuriuos ji nurodė atsiliepime į ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu 2005 m. liepos 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0049/04/03415, sudarytą tarp skolininko J. J. ir pirkėjos V. J., dėl pastatų – mokyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra – grąžinti J. J. turtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tai reiškia, kad ieškovas, kaip kreditorius, prašo jo teises ginti, taikant CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliaciniame skunde atsakovai nesutinka iš esmės su vienos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos egzistavimu, t. y. nesutinka, kad sudarydami sandorį buvo nesąžiningi. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šio atsakovų argumento.

Atsakovai teigia, kad nėra pagrindo teigti, jog jie buvo nesąžiningi, nes jie nesiekė nieko nuslėpti, sandorių sudarymo metu atsakovas J. J. ir skolininkas J. J. TŪB „Argo“ turėjo kito turto, iš kurio ieškovas galėtų patenkinti savo reikalavimą, turtas nebuvo perleistas už pernelyg mažą kainą.

Sutiktina su ieškovo argumentais, kad atsakovų teiginiai, jog sandorių sudarymo metu atsakovas J. J. ir skolininkas J. J. TŪB „Argo“ turėjo kito turto, iš kurio ieškovas galėtų patenkinti savo reikalavimą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti objektyviais civilinėje byloje esančiais įrodymais. Be to, atsakovas J. J. ir pats nenurodo, į kokį turtą galėjo būti nukreiptas ieškovo reikalavimo patenkinimas. Ieškovas teisingai pažymi, kad faktą, kad J. J. ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo kito likvidaus turto, patvirtina tai, kad, teismo įsakymus, kuriais buvo priteistos atsakovo skolos ieškovui, pateikus antstolių kontorai vykdyti, jokio areštuotino J. J. priklausančio turto nebuvo rasta.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje pateiktos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos (1 t., b. l. 91-92, 2 t. b. l. 25-44) matyti, jog skolininko dukrai perleistas buvusios mokyklos pastatas yra (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, rekreaciniu požiūriu gražioje ir patrauklioje, apie 50 metrų nuo (duomenys neskelbtini) ežero kranto, masinio turizmo traukos centro aplinkoje, kurio rinkos vertė 2005 m. birželio 14 d. galėjo būti 120 000 Lt. Net ir pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (1 t., b. l. 141-143) pastato – mokyklos vidutinė rinkos vertė yra 30 154 Lt. Aplinkybė, jog dviejų aukštų buvusios mokyklos 576,48 kv.m. pastatas antstolės buvo siūlomas parduoti už pradinę 8 504 Lt kainą, o parduotas už 10 945 Lt, kai jo vertė pagal byloje esančius duomenis tikėtina galėjo būti žymiai didesnė, patvirtina išvadą, kad turtas buvo perleistas skolininko pasiūlytam pirkėjui už nepagrįstai žemą kainą.

Apeliantų teiginiai, kad neketino nieko nuslėpti, o tiesiog siekė patenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat vertintini kaip nepagrįsti. Vien ta aplinkybė, kad skelbiant apie parduodamo turto varžytines skolininkas nuslėpė A. G. kreditorinius reikalavimus, pasiūlė pirkėją- savo dukrą, leidžia daryti išvadą, jog tokiais veiksmais buvo siekiama išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Atitinkamai konstatuota aplinkybė, kad turtas buvo perleistas už nepagrįstai žemą kainą, taip pat sudaro pagrindą teigti, kad buvo siekiama ne atsiskaityti su kreditoriais, o išvengti prievolės įvykdymo, pabloginant savo turtinę padėtį. Akivaizdu, jog negavus adekvačios pinigų sumos už parduotą turtą atitinkamai mažėja kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimą.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai dėl actio Pauliana instituto taikymo neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliantai nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo pripažinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją, nes ginčo objektas yra įkeistas kitam kreditoriui. Kaip teisingai pastebi ieškovas, apeliantė teismui pateikė 2006 m. balandžio 5 d. paskolos sutartį, kuria iš R. K. pasiskolino 86 000 Lt sumą. Paskolos sutartyje yra numatytas apeliantės įsipareigojimas dėl mokyklos pastato įkeitimo, užtikrinant minėtos sutarties vykdymą, tačiau Lietuvos Respublikos hipotekos įstaigoje nei byloje nėra duomenų apie tai, kad V. J. įregistravo hipoteką mokyklos pastatui. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai nepateikė objektyvių duomenų apie turto įkeitimo faktą ir jo neįrodė.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai dėl restitucijos taikymo neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad CPK 96 str. 1 d. numato, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą. Teismas iš atsakovo į valstybės biudžetą išieškojo 905 Lt žyminio mokesčio. Mokėtino žyminio mokesčio dydį skaičiavo nuo perleisto nekilnojamojo turto vertės, nurodytos VĮ Registrų centro pažymoje – 30 154 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisių gynimas reiškiant actio Pauliana ieškinį yra vertinamas kaip neturtinis ginčas, kuris yra apmokestinamas pagal CPK 80 str. 1 d. 5 p. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Atitinkamai tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo iš atsakovo į valstybės biudžetą išieškotinas žyminis mokestis yra mažintinas iki 100 Lt.

Iš bylos duomenų (t. 2, b. l. 99) matyti, kad atsakovai už apeliacinio skundo padavimą yra sumokėję 328 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p., kuris numato, kad įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio, apeliantai yra atleistini nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo padavimą, nes nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja bankrutavusi J. J. TŪB „Argo“. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, 328 Lt sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą yra grąžintinas atsakovei V. J.

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, bylos rezultatas yra palankus ieškovui, kuris prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir dėl šios priežasties ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos jam nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pripažinti negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą 2005 m. birželio 14 d. Nr. 0049/04/03415, patvirtintą 2005 m. liepos 4 d. kuriuo pastatas-mokykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) parduoti V. J. ((duomenys neskelbtini)); taikyti restituciją ir šį turtą grąžinti J. J. ((duomenys neskelbtini)) nuosavybėn.

Iš J. J. išieškoti 100 Lt žyminio mokesčio ir 90 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidas į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.“.

Grąžinti atsakovei V. J. 328 Lt dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinio skundo padavimą.

Teisėjai Konstantinas GurinasVytas MiliusDonatas Šernas