- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-03
- Bylos Nr.
- I-8321-428/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01529-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Jolanta Medvedevienė, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės,
dalyvaujant pareiškėjai V. M., jos atstovei advokato padėjėjai E. Š., atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei L. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2019-04-03 sprendimą Nr. VPE SP1-880 „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo V. M.“ bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Kauno skyriaus, 415,01 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 23–27).
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė advokato padėjėja paaiškino, jog pareiškėjai skundžiamu sprendimu buvo paskirta 207,00 Lt per mėnesį kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30. Skundžiamu sprendimu kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138,00 Lt (39,97 Eur). Kadangi skundžiamas sprendimas skirti kompensaciją priimtas tik 2019-04-03, todėl turėjo būti taikytas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ministerijos 2018-12-17 nutarimu Nr. DO-2-16 „Dėl 2019 metų indeksavimo koeficiento, socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio ir apskaitos vieneto vertės dydžio“ patvirtintas socialinio draudimo bazinės pensijos dydis, kuris sudaro 164,59 Eur. Pasikeitus pragyvenimo lygiui ir atsižvelgiant į infliaciją, pareiškėja, gaudama kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, apskaičiuotą pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (39,97 Eur), patyrė 415,01 Eur (turtinę žalą. Pareiškėja nurodė, kad ne dėl jos kaltės, praėjus beveik 19 metų, tik 2019-04-03 buvo priimtas sprendimas skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime neteisingai nurodytas laikotarpis nuo 2000-05-01 skaičiuoti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Kompensacija už ypatingas darbo sąlygas turėjo būti skaičiuojama nuo 2000-04-25, t. y. nuo tada, kai pareiškėja tapo pensininke. Pareiškėjos ir jos atstovės teigimu, kompensacijos nepriemoka turėjo būti skaičiuota už laikotarpį nuo 2000-04-25 iki 2000-07-01 taikant 2019 metais galiojantį bazinės pensijos dydį, o ne 2000 metais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Kauno skyriaus, privalo patirtą turtinę žalą atlyginti dėl neteisingai skaičiuotos kompensacijos. Pareiškėja teigė, kad dėl atsakovo VSDFV Kauno skyriaus kaltės patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjos darbo sąlygos buvo pripažintos kenksmingomis dėl didelio triukšmo ir dulkių. Pareiškėja ryžosi dirbti kenksmingą darbą (liejiko), kad kuo anksčiau dėl kenksmingų darbo sąlygų turėtų teisę išeiti į pensiją ir galėtų prižiūrėti bei slaugyti sergančius artimuosius. Dėl VSDFV Kauno skyriaus kaltės neteisingai buvo apskaičiuotas pareiškėjos stažas, todėl jai teko ieškotis darbo, dirbti įmonėje, kuri liko neatsiskaičiusi su pareiškėja, dėl to pareiškėja patyrė emocinių ir dvasinių išgyvenimų – neturtinę žalą. Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Kauno skyriaus, privalo atlyginti pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, kurią pareiškėja įvertino 100 000,00 Eur (vienu šimtu tūkstančių eurų).
Atsiliepimas
Atsakovo VSDFV Kauno skyriaus atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas iki 2017-12-31 yra skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsniu (kompensacijos skyrimo metu galiojusios redakcijos 56 straipsnis) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-02-20 nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, kompensacija pradedama mokėti likus tiek mėnesių, iki jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Pareiškėjai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000-07-24 sprendimu Nr. 58778 pagal tuo metu galiojusią Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Šiame sprendime buvo nustatyta, kad dirbtų ypatingomis sąlygomis metų skaičius 7,0833. Kompensacija pradėta mokėti nuo 2000-07-01 ir mokėta 113 mėnesių. VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000-07-24 sprendimas Nr. 58778 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019-03-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 ir VSDFV Kauno skyrius buvo įpareigotas įtraukti į V. M. bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 bei perskaičiuoti pareiškėjai priklausančios kompensacijos dydį ir jį išmokėti. VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas LVAT 2019-03-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 skundžiamu sprendimu paskyrė 207 Lt per mėnesį kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30, įtraukdamas papildomai du mėnesius į pareiškėjos bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką ir išmokėdamas 119,90 Eur (414 Lt) kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką. Mokėtina suma apskaičiuota už laikotarpį nuo 2000-05-01 iki 2000-06-30, taikant 2000 metais galiojusios bazinės pensijos dydį, patvirtintą Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 382, kuris buvo 138 Lt. Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad turėtų būti taikomas socialinio draudimo bazinės pensijos dydis, patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018-12-17 nutarimu Nr. DO-2-16, kadangi teisiniai santykiai dėl pareiškėjai mokėtinos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas atsirado jos teisės į šią kompensaciją atsiradimo laikotarpiu, todėl pareiškėjos atveju taikytos teisės normos, galiojusios jos teisės į kompensaciją atsiradimo laikotarpiu. Pareiškėja prašo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tačiau toks prašymas nepagrįstas. VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas LVAT 2019-03-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019, paskyrė pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už laikotarpį nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30 ir išmokėjo 119,90 Eur (414 Lt) kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemoką. VSDFV Kauno skyrius veikė pagal teisės aktus, reglamentuojančius teisinius santykius, atsiradusius pareiškėjos teisės į kompensaciją metu, todėl teisės aktų ir pareiškėjos teisių nepažeidė. Nesant VSDFV Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti bei neturtinei žalai atlyginti. Be to, pareiškėjai buvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už papildomą darbo stažą (du mėnesius) kenksmingomis darbo sąlygomis, todėl nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai ir turtinę žalą (nuostolius).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas byloje kilo dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir Kompensacija) dydžio skaičiavimo teisėtumo.
Pareiškėjos teigimu, atsakovas VSDFV Kauno skyrius Kompensacijos dydį skaičiavo neteisingai, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas turėjo būti apskaičiuota už laikotarpį nuo 2000-04-25 iki 2009-11-30. Pareiškėjos ir jos atstovės teigimu, Kompensacijos dydis turėjo būti apskaičiuotas pagal 2019 metais galiojantį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį 164,59 Eur, o ne pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį 138,00 Lt (39,97 Eur). Pareiškėja ir jos atstovė nurodytą skaičiavimo būdą motyvavo tuo, jog skundžiamas sprendimas skirti kompensaciją priimtas 2019-04-03, todėl turėjo būti taikomas 2019 metais galiojantis valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis – 164,59 Eur, patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018-12-17 nutarimu Nr. DO-2-16 „Dėl 2019 metų indeksavimo koeficiento, socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio ir apskaitos vieneto vertės dydžio“.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000-07-24 sprendimu Nr. 58778 pagal tuo metu galiojusią Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką (b. l. 56). Kompensacija pareiškėjai pradėta mokėti nuo 2000-07-01 ir mokėta 113 mėnesių (b. l. 56). Tačiau VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000-07-24 sprendimas Nr. 58778 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-03-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019. Minėtu teismo sprendimu VSDFV Kauno skyrius buvo įpareigotas įtraukti į pareiškėjos V. M. bendrą darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis išdirbtą laiką nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 bei perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią Kompensaciją ir ją išmokėti. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2019-04-03 sprendimu Nr. VPE SP1-880 Kompensacija pareiškėjai skaičiuota ir paskirta nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30 ir Kompensacija apskaičiuota pagal 2000 metų gegužės mėnesį galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (138,00 Lt), t. y. pareiškėjai Kompensacija skaičiuota papildomai dar už du mėnesius (iš viso 115 mėnesių) pagal 2000 metais galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138,00 Lt (39,97 Eur), vykdant LVAT 2019-03-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 (b. l. 52–53, 55).
Taigi, skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo paskaičiuota Kompensacija papildomai už du mėnesius, įtraukiant į pareiškėjos bendrą darbo stažą liejikės mokinės darbą nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 Kauno elektromechaninėje gamykloje „Elektra“ ypatingomis darbo sąlygomis. Kadangi Kompensacija pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000-07-24 sprendimu Nr. 58778 ir pradėta mokėti nuo 2000-07-01, todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai Kompensacija už liejikės mokinės darbą nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 buvo skaičiuota taikant 2000 metais galiojusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį – 138,00 Lt (39,97 Eur), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 381, būtent taikant tuos teisės aktus, kurie galiojo pareiškėjos teisės įgijimo į kompensaciją metu.
Būtent Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimą reglamentavo galiojusi iki 2017-12-31 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo redakcija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-02-20 nutarimu Nr. 267 patvirtintas Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas. Pareiškėjos Kompensacijos skyrimo metu 2000 metais (pareiškėjai kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirta VSDFV Santakos pensijų poskyrio 2000-07-24 sprendimu Nr. 58778) galiojusi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalis numatė, kad asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, kompensacija pradedama mokėti likus tiek mėnesių, iki jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Pažymėtina, jog nagrinėjamo ginčo atveju, pagal galiojusią Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, pareiškėja teisę į Kompensaciją įgijo 2000-05-01, likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus (60 metų) sukakties mėnesio. Todėl atsakovas pagrįstai taikė konkrečias materialias teisės normas, galiojusias pareiškėjos teisės į Kompensaciją atsiradimo laikotarpiu (teisę į Kompensaciją pareiškėja įgijo 2000-05-01), kurios reglamentavo materialinį teisinį santykį, būtent atsakovas pareiškėjai priklausančią išmokėti Kompensaciją už pareiškėjos darbą laikotarpiu nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 ypatingomis darbo sąlygomis apskaičiavo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 381 patvirtintą valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 138,00 Lt dydį, galiojusį pareiškėjos teisės į Kompensaciją atsiradimo laikotarpiu 2000-05-01. Nors Kompensacija pareiškėjai už darbą laikotarpiu nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 buvo perskaičiuota tik 2019 metais skundžiamu sprendimu, tačiau teisę į Kompensaciją pareiškėja įgijo 2000 metais, tuo metu, kai galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 381 patvirtintas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 138,00 Lt (39,97 Eur) dydis, todėl skundžiamu sprendimu Kompensacija už darbą ypatingomis sąlygomis nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 buvo pagrįstai skaičiuota pagal teisės į Kompensaciją atsiradimo 2000 metais galiojančias materialias teisės normas.
Pagal teisės teoriją ir teisės tradiciją, teisės aktai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi jau įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo, materialinės teisės normos taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda šių teisės normų galiojimo metu. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju, 2019 metais skaičiuojant pareiškėjai Kompensaciją už 1987-10-13 iki 1987-11-30 laikotarpį dirbtą darbą ypatingomis darbo sąlygomis, t. y. už du papildomus mėnesius, negalėjo būti taikomas 2019 metais galiojantis valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis – 164,59 Eur, patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018-12-17 nutarimu Nr. DO-2-16 „Dėl 2019 metų indeksavimo koeficiento, socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio ir apskaitos vieneto vertės dydžio“, nes, kaip pirmiau buvo minėta, teisę į Kompensaciją pareiškėja įgijo 2000-05-01, likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus (60 metų) sukakties mėnesio.
Skundžiamu sprendimu pareiškėjai kompensacija paskirta mokėti nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30, tačiau pareiškėja mano, jog Kompensacija jai turėjo būti paskirta nuo 2000-04-25.
Kompensacijos skyrimo 2000 metais galiojusi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalis numatė, jog asmenims, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kol jiems sukaks šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso, bei skundžiamo sprendimo priėmimo metu 2019 metais galiojanti Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalies redakcija iš esmės analogiškai numatė, jog kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, Kompensacija apskaičiuojama ir mokama už visus kalendorinius mėnesius, kitokio Kompensacijos skaičiavimo ir mokėjimo būdo teisės aktai nenumato.
Į bylą pateiktas pareiškėjai priklausančios Kompensacijos apskaičiavimas patvirtina, jog Kompensacija pareiškėjai skaičiuota už 115 mėnesių, likusių iki pareiškėjos 60 metų senatvės pensijos amžiaus sukakties 2009-12-11. Teismui nekilo jokių abejonių, jog VSDFV Kauno skyrius skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalimi, paskyrė pareiškėjai Kompensaciją nuo 2000-05-01 iki 2009-11-30, likus 115 mėnesių iki senatvės pensijos amžiaus sukakties (b. l. 52–53). Taip pat atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo minėtomis nuostatomis, paskyrė pareiškėjai Kompensaciją nuo 2000-05-01, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo.
Pareiškėja nurodė, kad ji patyrė 415,01 Eur turtinę žalą, nes skundžiamu sprendimu neteisingai skaičiuota Kompensacija taikant ne 2019 metais galiojantį bazinės pensijos dydį, o 2000 metais galiojusį bazinės pensijos dydį, todėl, pareiškėjos teigimu, nepriemokos suma sudaro 534,91 Eur, kurią pareiškėja vertina kaip nuostolius, kuriuos prašė priteisti, taip pat prašė atlyginti 100 000 Eur neturtinę žalą, kilusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neteisingai skaičiuojant pareiškėjai priklausančią Kompensaciją.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Visų pirma, teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant galiojusių teisės normų. Taigi, byloje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų (neteisėtų administracinių aktų), kurie būtų teisinė prielaida viešajai civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.248 straipsnį ir neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str.).
Be to, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kitų atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, skaičiuojant pareiškėjai Kompensaciją.
Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, jog valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija 2011, Nr. 22, p. 275–287).
Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai, neįtraukiant pareiškėjos darbo laikotarpiu nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 Kauno elektromechaninėje gamykloje ,,Elektra“ liejiko mokine į darbo ypatingomis sąlygomis stažą, nebuvo akivaizdžiai neteisėti, kadangi nebuvo aiškiai reglamentuoti materialinių teisės normų, kurios pareiškėjos darbą liejiko mokine neabejotinai leistų vertinti kaip darbą ypatingomis darbo sąlygomis. Tik LVAT 2019-03-07 sprendime administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019 konstatavo, jog sprendžiant, ar laikotarpis nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30, kai pareiškėja dirbo elektromechaninėje gamykloje liejiko mokine, turėtų būti įtrauktas į darbo ypatingomis sąlygomis stažą, atsižvelgtina į tai, kad liejiką mokinį tokiu pačiu intensyvumu veikia tokie patys kenksmingi faktoriai, kaip ir liejiką. Teismas, minėtoje administracinėje byloje pažymėjo, jog profesijos mokymasis darbo vietoje skiriasi nuo profesinio mokymo specialiose mokymosi įstaigose, kuriose derinami praktiniai ir teoriniai užsiėmimai, jie vyksta ne gamybos sąlygomis. Teismas įvertinęs, jog pareiškėja iš karto po apmokymo darbo vietoje buvo paskirta dirbti liejike, išaiškino, jog toks mokymosi laikotarpis įskaitytinas į darbo ypatingomis sąlygomis stažą. Teismas sprendė, jog pareiškėjos darbas nuo 1987 m. spalio 13 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. liejiko mokine atitinka ar gali būti prilyginamas liejiko darbui ypatingomis sąlygomis, todėl įskaitytinas į darbo ypatingomis sąlygomis stažą.
Taigi, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog atsakovo veiksmai, neįtraukiant pareiškėjos darbo laikotarpiu nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 Kauno elektromechaninėje gamykloje ,,Elektra” liejiko mokine į darbo ypatingomis sąlygomis stažą, negali būti vertinami kaip netinkamas pareigų atlikimas ar imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimas, todėl deliktinei atsakovo atsakomybei konstatuoti taip pat nėra faktinių pagrindų.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2019-03-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-362-756/2019, skundžiamu sprendimu pareiškėjos darbą laikotarpiu nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 Kauno elektromechaninėje gamykloje ,,Elektra“ liejiko mokine įskaičiavo į darbo ypatingomis sąlygomis stažą ir skaičiavo už šį darbą pareiškėjai priklausančią Kompensaciją. Pareiškėjai už darbą ypatingomis darbo sąlygomis nuo 1987-10-13 iki 1987-11-30 Kauno elektromechaninėje gamykloje ,,Elektra“ liejiko mokine buvo atlyginta apskaičiuojant ir išmokant 119,90 Eur (414 Lt) Kompensacijos nepriemoką (b. l. 52–55).
Įvertinus nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, skundo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ir todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai jos nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.
Taigi, atsižvelgus į pirmiau nustatytas aplinkybes ir argumentus, konstatuotina, jog nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą bei priteisti pareiškėjai turtinę (nuostolius) ir neturtinę žalą.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos atstovė advokato padėjėja pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamo ginčo atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo nutenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos V. M. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo dėl išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.