Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-525-327/2015

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01180-2013-5

2015 m. spalio 20 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajam G. P., jo gy­nėjai ad­vo­ka­tei Loretai Daukšienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo G. P. ape­liacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuos­prendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir nubaustas ketveriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2014-02-12 iki 2015-03-04.

Kardomoji priemonė – suėmimas – iki nuosprendžio vykdymo palikta nepakeista.

G. P. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų BK 24 str. 1 d., 302 str. 1 d., 24 str. 1 d., 178 str. 2 d., 24 str. 4 d., 187 str. 2 d. padarymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu).

Tuo pačiu nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad 2013-09-24 apie 21 val. (duomenys neskelbtini) miške sudavė A. L. lazdomis ne mažiau 8 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nuken­tė­ju­sia­jam galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies srityje, kaktoje, viršugalvio sri­ty­je, odos nubrozdinimus kairio smilkinio srityje, dešinės pusės kaktikaulio žvyno, kaktinio ančių prie­kinės ir užpakalinės sienelių, kairės pusės kaktikaulinės akytkaulinės kišenės priekinės sienelės, dešinės akiduobės vidinės sienelės, stogo, dešiniojo pleištakaulio ančių, kairės pusės momenkaulio, kairio smilkinkaulio žvyno lūžimus, su nedideliu pakraujavimu virš kietojo galvos smegenų dangalo apie dešinę kaktinę sritį, kuriam chirurginis gydymas nebuvo reikalingas, kairės krūtinės ląstos pu­sės VII šonkaulio lūžimą, kairio blauzdikaulio skeveldrinį lūžimą – sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas dėl G. P. kaltės, išdėstytas apkaltinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė G. P. parodymus. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų ver­tinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepri­im­tinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos fak­ti­nių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žeidimu. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nu­sikalstamą vei­ką ir skirdamas G. P. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Apeliantas skundą motyvuoja, kad teismo nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiojo A. L. pa­ro­dymais, tačiau BPK 301 str. 2 d. nustatyta, jog ap­kal­tinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems tai­ko­mas ano­ni­miš­ku­mas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atve­ju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje tokių asmenų, kuriems būtų tai­ky­tas ano­ni­miš­kumas, nėra. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis nebu­vo grindžiamas vien nu­ken­tė­jusiojo ar liudytojų parodymais, o byloje surinktų įrodymų visu­ma, kaip to reikalauja bau­džiamojo proceso normos.

Teisėjų kolegijos nuomone, kaltinamasis R. M., nukentėjusysis A. L. ir liudytojai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teismo posėdyje davė iš esmės nuoseklius pa­ro­dy­mus, be esminių prieštaravimų. R. M. dėl tyčinio savadarbių palapinių padegimo kaltę pripažino. Iš jo parodymų matyti, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo nurodytoje vietoje su G. P. ir J. P.. Nukentėjusysis A. L. parodė, kad susitiko visus tris kaltinamuosius, jų vardus žinojo, pažino juos iš veidų. G. P., užstojęs išėjimą iš palapinės, su kažkokiu daiktu sudavė per kojas, jis nugriuvo, tada mušė visur daug kartų, nieko nereikalavo, nes jis niekam sko­lin­gas nebuvo. Parodė, kad visus smū­gius sudavė G. P., kiti stovėjo toliau. Liudytoja J. J. parodė, kad 2013-09-24 apie 21 val., jai į mobilaus ryšio telefoną paskambino jos buvęs su­gy­ventinis D. Ž. ir pasakė, kad juos užpuolė, sumušė ir padegė. Nurodė vardus R. ir G., taip pat minėjo P. bei prašė iškviesti pagalbą. 2013-12-19 asmens parodymo at­pa­žin­ti pagal jo nuotrauką metu R. M. atpažino G. P., kaip asmenį, kuris sumušė A. L. Iš spe­cia­lis­to išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. L. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu pa­vei­kus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2013-09-27. Sužalojimai atitinka sun­kų sveikatos su­trik­dymą, buvo pavojus nukentėjusiojo gyvybei. Sužalojimai nėra būdingi griu­vimui.

Pirmosios instancijos teis­mas nenustatė liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi patvir­ti­nan­čių aplinkybių. Teisėjų ko­le­gija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė pagrindo abejoti J. P. ir R. M. neša­liškumu ir netikėti jų parodymais, tarp minėtų liu­dy­to­jų parodymų teismas neįžvelgė ir esminių prieštaravimų. Be to, duo­me­nų dėl liudytojų J. P. ir R. M. bei nukentėjusiojo A. L. suinteresuotumo savo skunde nepateikia ir pats nuteistasis. Aukštesniojo teismo nuo­mo­ne, apelianto skunde nurodomi teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais bylos duo­menimis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog parodymus liudytojai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojai turėjo kokį nors pagrindą duoti melagingus parodymus. Juo labiau, kad liudytojai visą laiką davė iš esmės nuoseklius parodymus. Įvertinus pa­minėtas ap­lin­kybes, kaip nepagrįstas atmetamas ir nuteistojo skundo argumentas, kad nukentė­jusy­sis A. L. bei R. M. ir J. P. jį apkalbėjo.

Įvertinus skundo motyvus, kad teismas neleido nuteistajam pasisakyti, neatsižvelgė į R. M. parodymus, teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus aukščiau nurodytų bei ap­tar­tų aplinkybių visumos pagrindu. Pažymėtina, jog teismų prak­ti­ko­je numatyta, kad asmenų (kal­ti­na­mo­jo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepa­žei­džiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys Nr.: 2K-194/2013, 2K-461/2011, 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K-285/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-02-13 teismo posėdžio metu buvo apklausti kaltinamieji G. P., R. M., nukentėjusysis A. L. bei liu­dytojos L. B. ir J. J., duomenų, kad apklausiant asmenis būtų pažeista įsta­ty­muo­se numatyta apklausų tvarka, nėra.

Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios ins­tan­cijos teismo išvada, jog A. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., visiškai įrodyta liudytojų, nukentėjusiojo, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, paro­dy­mų patikrinimo, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, specialisto išvada.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme gauta Kauno vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­ma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nu­ro­doma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje an­tri­nės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nuteistajam G. P., iš­laidas sudaro 63,69 eurų. BPK 322 str. 1 d. im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja pro­ku­ro­ras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, sie­kiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsa­ko­mybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos iš­lai­dų priteisimas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarp­tau­tinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Kons­ti­tu­ci­jos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo ga­ran­tuo­jama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo. Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pa­gal­bos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisi­nės pagalbos išlaidas iš nuteistojo G. P. neten­kinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.