Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Ieškinyje nurodė, kad atsakovas A. M. pateikė teismui ieškinį, kuriame ginčijo savo tėvystę jų sūnaus D. M., gim. 2013-06-29, atžvilgiu. Ieškovė pateikė atsiliepimą į ieškinį byloje, kuriame nurodė, kad kategoriškai nesutinka su ieškiniu dėl tėvystės nuginčijimo, nurodė, jog faktas, kad atsakovas kreipėsi į teismą ginčydamas savo tėvystę jų sūnaus D. M. atžvilgiu, kuris gimė ieškovei ir atsakovui būnant tris metus santuokoje, laikytinas žeminančiu, įžeidžiančiu bei skaudinančiu ne tik ieškovę, bet ir vaiką D. M.. Vertinant A. M. ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, akivaizdu, kad pagrindinė priežastis, kuri paskatino jį kreiptis į teismą su tokiu nesąžiningu ir niekuo nepagrįstu reikalavimu buvo ieškovės ieškinys, kuriuo ji prašė priteisti iš atsakovo A. M. išlaikymą jų vaikui D. M., kurio pastarasis piktybiškai neteikia nuo pat vaiko gimimo, nedalyvauja vaiko auklėjime. Ieškinyje dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ieškovė nurodė, kad kai gimė jų sūnus D. M., jos ir atsakovo santykiai smarkiai pašlijo, nes atsakovas pareiškė, jog jam kyla abejonių, ar Daniel yra jo vaikas. Tokie teiginiai ieškovę labai įskaudino, pažemino, kadangi sutuoktinis ją faktiškai apkaltino neištikimybe jam, dėl ko ji patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją bei stresą, neliko nieko kito, kaip tik ieškovei su sūnumi grįžti į tėvų namus, esančius Dūkštų g. 5, Dūkštose, kur ieškovė su vaiku gyvena iki šiol. Pažymėjo, kad ji apskritai nesuprato, kodėl ir kokiu pagrindu jos sutuoktinis dėsto tokius nesuvokiamus teiginius, jog jų sūnus Daniel, tai ne jo vaikas, kad jiems esant santuokoje sūnus Daniel gimė ieškovei, o ne jiems su A. M., taigi ieškovės sutuoktinis ir vaiko tėvas ne tik nesąžiningai ir neturėdamas jokio pagrindo apkaltino ieškovę neištikimybe jam, bet ir tuo pačiu faktiškai išsižadėjo savo vaiko, kas sukėlė ne tik ieškovei, bet ir vaikui sunkius išgyvenimus, kurie pasireiškė tuo, jog ieškovė, išgirdusi tokius atsakovo kaltinimus, apskritai negalėjo normaliai funkcionuoti ir gyventi įprastinio kasdienio gyvenimo bei be streso ir baimės auginti savo vaiką, kadangi kasdien verkė niekaip negalėdama suprasti ir paaiškinti tokio jai artimo žmogaus elgesio. Vaikas kasdien matydamas ieškovės ašaras taip pat tapo neramus, dažnai verkė be jokios priežasties, tad neabejotina, kad dėl nurodytų ieškovei ir jos sūnui atsakovo sukeltų išgyvenimų, jos patiriamą dvasinį skausmą bei stresą perimdavo ir vaikas. Atsakovas nuo pat vaiko gimimo dienos žinojo, kad jis vaiko gimimo liudijime įrašytas tėvu ir, ignoruodamas tariamas abejones savo tėvystės klausimu, pasinaudojo įstatymo nustatyta teise į apmokamas tėvystės atostogas, kurios jam netrukus po vaiko gimimo buvo suteiktos. Taip pat atsakovas pateikė prašymą išmokai gimus vaikui gauti. Šie faktai vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovas nuo pat vaiko gimimo žinojo, kad jis vaiko gimimo liudijime įrašytas vaiko tėvu. Be to, atsakovas 2013 m. rugsėjo mėnesį dalyvavo jų sūnaus Daniel krikšto apeigose bažnyčioje. Atsakovas žinojo, kad jis yra vaiko tėvas, tačiau vengdamas išlaikyti savo vaiką sukūrė švelniai tariant nesąžiningą planą kaip šios pareigos nevykdyti – pateikė teismui ieškinį ginčydamas tėvystę savo vaiko Daniel atžvilgiu. Maža to, net po savo nepagrįsto ir neteisėto ieškinio teismui pateikimo jis nenustojo įžeidinėti bei žeminti ieškovės ir vaiko. Atsakovas A. M., gavęs ekspertizės išvadą, kurioje įrašyta, kad A. M. yra vaiko D. M. tėvas su 99,9999 % tikimybe, atsisakė ieškinio, tačiau net ir po to neatsiprašė nei ieškovės, nei jų sūnaus. Išdėstyta faktinė situacija patvirtina, kad dėl nurodytų A. M. deklaracijų, kad Daniel – ne jo vaikas, taip pat dėl vėlesnio A. M. nesąžiningo, neteisėto ir visiškai nepagrįsto ieškinio šiuo klausimu pateikimo ir jo nagrinėjimo teisme, ieškovė ilgą laiką buvo priversta vartoti raminančius medikamentus, kurių pagalba galėjo nusiraminti ir bent kuriam laikui pamiršti apie esamą faktinę situaciją, užmigti naktį. Ieškovė privalėjo paaiškinti savo artimiesiems, kad jos sutuoktinio ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo ir visi jame išdėstyti teiginiai neturi nieko bendro su tiesa, kad yra visiškai nepagrįsti, melagingi ir akivaizdžiai šmeižiantys tiek ją, tiek vaiką, tiek visą jos šeimą. Pažymėjo, kad aiškindama savo artimiesiems susiklosčiusią situaciją ieškovė vėl nesustodama verkė, nes negalėjo suvaldyti pažeminimo bei stipraus psichinio skausmo, kurį patyrė tiek ji, tiek jos sūnus.

Atsakovas A. M. pateiktame atsiliepime (b. l. 61-63) su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad šiuo metu dar nėra išspręsta byla dėl santuokos nutraukimo, nenustatytos santuokos iširimo priežastys, kaltė, neišspręsti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jo išlaikymo ir kiti esminiai klausimai. Nurodo, kad ieškovė nepaminėjo, jog šalys visą santuokos laikotarpį praktiškai kartu negyveno, kad gimusio sūnaus ji atsakovui pasiimti neleisdavo, į atsakovo prašymus leisti įsitikinti, kad jis kūdikio tėvas, tik nusijuokdavo, tuo tik dar labiau skatindama atsakovo abejones. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo, nors atsakovas jai ir sūnui išlaikymą teikė, tik neturi rašytinių įrodymų tam pagrįsti. Ieškovė taip pat nepaminėjo, kad atsakovas išgyveno psichologiškai sunkų laikotarpį, kurį laiką gydėsi. Šie klausimai nagrinėjami Vilniaus rajono apylinkės teisme santuokos nutraukimo byloje, kurioje pateikti visi atitinkami įrodymai. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad yra priversta vartoti raminančius vaistus, nors nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad santuokos nutraukimo procesas kiekvienu atveju yra skausmingas ir psichologiškai sunkus abiems šalims. Bylų teisminiai nagrinėjimai taip pat sukelia įtampą bei stresą, todėl net jei ieškovė, kuri pati pirma kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, ir vartoja raminamuosius vaistus, atsakomybės dėl to negalima perkelti atsakovui. Ieškovė nurodo, kad dėl jos kasdienio verkimo ir streso, sūnus D. M. pasidarė neramus, dažnai verkia be priežasties. Tačiau ar ne ji, būdama motina, turėtų kiek įmanoma labiau apsaugoti vaiką, nerodyti jam savo blogų emocijų, nemanipuliuoti vaiku. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-01-26 sprendimu nustatytos aplinkybės parodo, kad atsakovas A. M. turėjo pagrindą kreiptis su ieškiniu dėl tėvystės nuginčijimo, t.y. ginti savo teises, kadangi ieškovė sūnaus pasiimti atsakovui neleisdavo, geruoju nesutiko atlikti DNR tyrimų, skyrėsi vaiko kraujo grupė. Visi ieškinyje dėstomi faktai apie atsakovo neva negarbingą, žiaurų elgesį su ja ir vaiku, tėra tik niekuo nepagrįsti ieškovės teiginiai. Ieškovė reikalauja priteisti jai ir sūnui neturtinę žalą, kurią visiškai nemotyvuodama vertina 4 344,30 Eur. Atsakovo nuomone, šioje situacijoje nėra galimybės nustatyti neturinės žalos dydį pagal pagrindinius vertinimo kriterijus, todėl, kad nėra esminių aplinkybių neturtinei žalai atsirasti kaip numatyta LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Šiuo metu galiojantys įstatymai nenumato ieškovei teisės reikalauti moralinės žalos atlyginimo jos nurodomų faktinių aplinkybių pagrindu. Be to, ieškovė nenurodė tinkamo teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių ieškovės ieškinys dėl neturinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dublike nurodė, kad atsakovas melagingai teigia, jog visą santuokos laikotarpį ieškovė su atsakovu praktiškai kartu negyveno. Po santuokos sudarymo ieškovė ir atsakovas bendrai sutarę gyveno ieškovės tėvų namuose. Po pusės metų persikraustė į atsakovo namą ir gyveno ten, kol ieškovė rado darbą Dūkštose. Atsakovui pareiškus, kad jam brangiai kainuos kuras vežioti ieškovę į Dūkštas, ieškovė grįžo gyventi pas tėvus. Gimus sūnui, ieškovė buvo nusprendusi važiuoti gyventi pas atsakovą, kadangi jį mylėjo ir stengėsi išsaugoti šeimą. Ištisus metus ieškovė laukė tikėdamasi, kad pats atsakovas suvoks savo pareigą išlaikyti sūnų ir geranoriškai pradės teikti jam išlaikymą, tačiau tai neįvyko. Neatitinka tikrovės atsakovo teiginiai, kad gimusio sūnaus ieškovė pasiimti atsakovui neleisdavau. Iš tikrųjų jis pats niekuomet tokio noro nebuvo išreiškęs, niekada nesidomėjo sūnaus augimu, jo auklėjimu, niekada neprisidėjo prie jo išlaikymo. Atsakydama į atsakovo priekaištus apie įrodymų nepateikimą dėl raminamųjų vaistų vartojimo, paaiškino, kad minėtus medikamentus ieškovei rekomendavo jos brolio žmona D. Š., kuri yra medikė su ilgamečiu stažu. Pažymėjo, kad nurodytus vaistus ieškovė buvo priversta vartoti tada, kai atsakovas suabejojo savo tėvyste jų sūnaus atžvilgiu ir tuo pačiu faktiškai apkaltino ieškovę neištikimybe. Atsakovas tokiu žiauriu elgesiu tiek ieškovės, tiek jų vaiko atžvilgiu sukūrė ilgalaikę dramatišką situaciją, kurią jai ir vaikui teko išgyventi, todėl nėra abejonių, kad dėl tokių savo veiksmų ir jų padarinių atsakovas privalo atsakyti. Ieškovė pateikė atsakovo epikrizę, kuri patvirtina, kad ji mylėjo atsakovą ir buvo pasiryžusi padaryti viską, jog šeima neiširtų. Pažymi, kad ieškovė neturinės žalos atlyginimo reikalauja ne tik sau, bet ir jų mažamečiam sūnui D. M., ieškinyje nurodyta aibė faktinių aplinkybių ir teisiniai pagrindai, kurie suteikia ieškovei ir jų sūnui reikalauti neturinės žalos priteisimo iš atsakovo, todėl prašo ieškinį tenkinti.

Atsakovas A. M. pateiktame triplike (b. l. 88-90) su ieškovės dubliku nesutiko, prašė ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Triplike papildomai nurodė, kad ieškovės dublike vardinami teiginiai apie jos ir atsakovo tarpusavio santykius, gyvenamąsias vietas, nepilnamečio sūnaus išlaikymą bei kitos jos dėstomos aplinkybės iš esmės yra nagrinėjami civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo. Ieškovės pateikta atsakovo epikrizė patvirtina faktą, kad atsakovas tiek vaiką, tiek ieškovę mylėjo. Abejonę, jog sūnus D. M. gali būti ne jo vaikas, atsakovui sukėlė būtent pačios ieškovės elgesys atsakovo atžvilgiu, gydytojų reakcija į kraujo grupių neatitikimus. Tuo atsakovas grindė savo ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, teismas jį priėmė. Konstitucija garantuoja kiekvieno asmens teisę kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos jo konstitucinės teisės ir laisvės. Už pasinaudojimą įstatymų suteikta teise, kadangi ieškovė be teismo nesutiko išspręsti ginčytino vaiko kilmės klausimo, negalima, siekiant naudos, reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovės teigimu, ji labai mylėjo atsakovą, tačiau per daugiau nei dvi savaites trūkusį hospitalizavimą savo sutuoktinį aplankė tik vieną kartą. Ieškovė nurodo, kad atsakovas ją labai įskaudino, ji jautė nerimą, kas dieną verkė, dėl ko ji buvo priversta vartoti raminamuosius vaistus „Lexotanil“. Tačiau tai receptiniai vaistai, kurie vien su rekomendacijomis neparduodami, juos skiria šeimos gydytojas arba gydytojas specialistas. Kadangi ieškovė gydytojo išrašyto recepto ar išrašo iš medicininių dokumentų nepateikė, jos teiginiai apie ilgą laiką vartotus vaistus vertintini kritiškai. Taip pat nepateikti jokie medicininiai dokumentai apie sūnaus D. M. padidintą jautrumą. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pasisakęs apie neturinės žalos nustatymo kriterijus. Ieškovė neturi reikalavimo teisės, dėl šių priežasčių ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą (b. l. 97-98), kurioje nurodė, kad jų manymu, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo mažamečiam D. M. yra nepagrįstas, o kadangi R. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo jai pačiai nėra skyriaus kompetencijos ribose, šį klausimą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Išvadoje nurodė, kad apsilankymo metu pas ieškovę, R. M. pasakė, kad vaikas jaučia jos emocinę būseną, jis kasdien matydamas mamą verkiančią, tapo neramus, irzlus, dažnai verkia, ypač naktį. Ieškovė nurodo, kad vaikas savo tėvo net nepažįsta, nes atsakovas juo nesidomi. Siekiant priteisti iš atsakovo neturtinę žalą mažamečiui vaikui, būtina įrodyti, kad jis išimtinai dėl atsakovo kaltės patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją ir pažeminimą. Vien tik teiginio, kad vaikas verkia ir tapo neramus ir irzlus dėl atsakovo kaltės, nepakanka tam, kad priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Šiuo atveju neaišku, ar vaikas tapo irzlus vien tik dėl atsakovo siekio išsiaiškinti, ar jis yra vaiko tėvas, ar vaikas tapo neramus dėl pačios ieškovės padidinto jautrumo ir neadekvačiai stiprios emocinės reakcijos į atsakovo procesinius veiksmus (ieškinio padavimas dėl tėvystės nuginčijimo). Pabrėžia, kad ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo padavimo metu mažamečiui vaikui buvo vos 1 metai ir sunku patikėti, kad tokio amžiaus vaikas galėjo suvokti tėvystės nuginčijimo procedūros esmę ir dėl to patirti stiprių dvasinių išgyvenimų. Atkreipia dėmesį, kad pati ieškovė prisipažino, jog vaikas faktiškai nepažįsta savo tėvo, todėl neaišku, kokių dvasinių išgyvenimų galėjo patirti mažametis vaikas dėl tėvo elgesio, jeigu vaikas su tėvu faktiškai nebendrauja ir jo beveik nepažįsta. Nurodo, kad atsakovo abejonės dėl savo tėvystės nors ir nepasitvirtino, bet iš dalies abejonės (biologinio tėvo, motinos ir vaiko kraujo grupių neatitikimai) yra suprantamos. Jeigu, ieškovės nuomone, atsakovas pažeidinėja nepilnamečio vaiko interesus, tada atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos kitokios sankcijos, numatytos civiliniame, baudžiamajame ar administraciniame įstatyme, pvz. tėvo valdžios apribojimas, o ne moralinės žalos atlyginimas.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė palaikė patikslintą ieškinį ir jame nurodytas aplinkybes. Papildomai ieškovė paaiškino, kad ji patyrė daug skausmo, streso, kadangi atsakovas išsižadėjo savo vaiko, vartojo raminamuosius vaistus, kuriuos jai davė brolio žmona D. Š., kuri yra med. sesuo; nurodė, kad pastoviai su atsakovu kaip šeima negyveno, vaikas tėvo praktiškai nepažįsta nuo gimimo; pripažino, kad atsakovas siekė išsiaiškinti tėvystę iki teismo dėl tėvystės nuginčijimo per kitą žmogų. Ieškovės atstovė nurodė, kad tėvystės nuginčijimo byloje nebuvo pareikštas prašymas dėl nuostolių atlyginimo pagal CPK 95 straipsnį už nepagrįstą ieškinį; pasak atstovės, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstatymas, kuris numato ieškovei ir jos vaikui neturtinės žalos priteisimo galimybę, yra CPK 95 straipsnis; pažymėjo, kad nesvarbu, kokio amžiaus yra vaikas, - įstatymas visiems vienodas ir prašė nesivadovauti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada.

Atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko. Pilnai palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Akcentavo, kad ieškovai neįrodė būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Teigia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-01-26 sprendimas iš esmės įrodo, jog atsakovas yra nekaltas. Be to, kreipimasis į teismą dėl savo teisių gynimo negali būti laikomas neteisėtu veiksmu; konstatavus priešingai, tai iš esmės reikštų teisės kreiptis į teismą apribojimą.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovas palaikė savo pateiktą išvadą. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog vaikas patyrė žalą, kadangi vaikas dėl savo amžiaus nesuvokė viso proceso esmės. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas bandė nustatyti tėvystę neteismine tvarka, tačiau ieškovė su tuo nesutiko. Be to, tėvystės nuginčijimo institutas yra įtvirtintas įstatymuose, taigi tėvystės nuginčijamas yra teisėta veikla ir negali užtraukti civilinės atsakomybės. Tėvystės nuginčijimas atitinka tiek ieškovės, tiek ir vaiko interesus.