Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

dalyvaujant S. P., kuriam administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta, ir jo įgaliotajai atstovei advokatei Vitai Kilišauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiosios R. P. apeliacinį skundą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutarimo, kuriuo S. P. administracinio nusižengimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalį ir 426 straipsnio 2 dalį nutraukta, neįrodžius padarytoje veikoje administracinių nusižengimų požymių.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. 2019-02-17 S. P. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis 2019-02-06 07.00 val. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, vairavo automobilį „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir kliudė kitą stovintį automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį R. P., vairuotojas apie įvykį policijos neinformavo, įvykio metu apgadinti du automobiliai, padaryta žala virš 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (toliau ir – BBND). Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 126, 222 punktų reikalavimus. Tokie S. P. veiksmai administracinio nusižengimo protokole kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį ir 426 straipsnio 2 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).

8. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas (teisena), esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Taigi administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai

9. Apygardos teismo vertinimu, pagal bylos duomenis bei R. P. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nutraukti S. P. administracinio nusižengimo bylos teiseną, nesant jo veikoje administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir 417 straipsnio 8 dalyje, sudėties, įrodymus vertino pažeisdamas ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis minėtų ANK reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs ir įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų apie S. P. vairavimo faktą ir tuo metu sukeltą eismo įvykį, o liudytojų R. P. ir policijos pareigūno M. B. parodymai nepakankami, kad jais remiantis būtų galima daryti kategorišką išvadą dėl S. P. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus.

10. Nors R. P. skunde akcentuoja, jog S. P. tiek jai, tiek policijos pareigūnams pripažino, kad 2019-02-06 ryte vairuodamas savo automobilį „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino R. P. automobilį, nurodydamas, kad tą rytą buvo labai slidu ir sunku manevruoti, tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, kaip matyti iš S. P. paaiškinimo, užfiksuoto administracinio nusižengimo protokole, pastarasis nepatvirtino, kad vairuodamas savo automobilį apgadino R. P. automobilį, tik nurodė, kad jeigu pažeidimas buvo padarytas, tai jis nepajuto, kad apgadino kitą automobilį, t. y. nurodė: „su savo automobiliu vairavau paskutinį kartą trečiadienį, apie septintą valandą ryte, kad kliudžiau kitą automobilį nepajutau, nes kieme buvo provėžos. Jeigu šį pažeidimą padariau aš, tai sutinku ir gailiuosi.“ (b. l. 3). Tokį S. P. paaiškinimą vertinti kaip kaltės pripažinimą apgadinus R. P. automobilį nėra pagrindo. Kaip matyti iš policijos pareigūno M. B. 2019-02-10 tarnybinio pranešimo, jame taip pat neužfiksuota, jog S. P. prisipažino apgadinęs kitą automobilį, tik nurodyta, jog: „Į kiemą iškviestas a/m Renaul Megane, v/n (duomenys neskelbtini), savininkas S. P. nurodė, kad paskutinį kartą a/m vairavo 02-06 d., kad kliudė kitą a/m nurodo nepajutęs <...>.“ (b. l. 5). Apklausiamas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu S. P. taip pat nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2019-02-06, t. y. trečiadienį ryte, apie 07.00–07.30 val., jis išvažiavo iš savo automobilio stovėjimo vietos ir maždaug valandos laiko sugrįžo bei automobilį pastatė kieme be nesklandumų. Su policijos pareigūnais jis bendravo tik 2019-02-10, t. y. sekmadienį, tądien, pasak S. P., jis blogai jautėsi, nes stipriai karščiavo, todėl, pripažinęs, jog vairavo trečiadienį automobilį, detaliau su policijos pareigūnais dėl įvykio aplinkybių nesiginčijo. Taip pat nurodė, jog bendravo su S. P., ši aiškino, kad pastebėjusi įbrėžimus ant savo automobilio, išsikvietė policijos pareigūnus, tačiau jis, apžiūrėjęs savo automobilį, jokių naujų apgadinimų nepastebėjo, įbrėžimai, esantys ant jo ir ant R. P. automobilių, skiriasi, jokių raudonų dažų ant jo automobilio nėra likę, be to, pagal esamą jo automobilio buferio aukštį – apie 39–40 cm, negalėjo padaryti esamų apgadinimų P. P. automobiliui. Taip pat pažymėjo, kad 2019-02-06 automobiliai stovėjo kitaip, nei nurodyta eismo įvykio schemoje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes S. P. pripažino apgadinęs R. P. automobilį, nes jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų, išskyrus R. P. teiginius, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja L. V. (S. P. dukra) taip pat paneigė apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, neva S. P. jai girdint pripažino R. P. apgadinęs jos automobilį, o ji neva atsiprašiusi R. P. už tokius tėvo veiksmus.

11. Jau minėtame policijos pareigūno M. B. 2019-02-10 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apžiūrėjus automobilius „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), matėsi neseni nubrėžimai, išmatavus metrine liniuote matomus apgadinimus ant abiejų automobilių, jie pagal aukštį ir apgadinimo pobūdį sutampa, taip šis pareigūnas aiškino ir apklausiamas kaip liudytojas teisme. Vienok apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog remiantis šiais duomenimis ir į bylą pateiktomis automobilių fotonuotraukomis, daryti neabejotiną išvadą, kad R. P. automobilis buvo apgadintas S. P. vairuojant savo automobilį, nėra pakankamo pagrindo. Visų pirma, įvykio aplinkybės buvo fiksuojamos tik 2019-02-10, kai tuo tarpu, pasak R. P., jos automobilis buvo apgadintas 2019-02-06. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo nutarime, iš policijos pareigūnų teismui pateiktų fotonuotraukų, įrašytų CD diske (b. l. 38), kuriose užfiksuoti išoriniai automobilių „Toyota Avensis“, valstybinis Nr(duomenys neskelbtini), ir „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimai, nėra galimybės tiksliai nustatyti automobilių apgadinimų vietų aukščių, todėl vienareikšmiškai daryti išvadą dėl konkrečių automobilių apgadinimų vietų ir jų tapatumo pagal matavimo liniuote užfiksuotas galimas automobilių kontaktų žymes taipogi negalima. S. P. teigimu, trečiadienį (2019-02-06) ryte, kai jis išvažinėjo iš kiemo, stovėjimo aikštelėje buvo provėžų, slidu, tuo tarpu iš fotonuotraukų, kurios buvo padarytos 2019-02-10, t. y. po 4 dienų, jokių provėžų, sniego ar ledo kieme nematyti. Įvertinus galimas skirtingas klimatines sąlygas 2019-02-06, kai, pasak R. P., buvo apgadintas jos automobilis, stovėjęs (duomenys neskelbtini) namo kieme, ir 2019-02-10, kai buvo fiksuojamos įvykio aplinkybės, kategoriška išvada dėl automobilių apgadinimų, užfiksuotų matavimo priemone, sutapimų negalima, nes ant kelio esant ledo ar sniego sankaupoms, provėžoms, ant jų užvažiavusio automobilio atitinkamų dalių aukštis nuo kelio dangos gali būti kitoks, nei ant švarios kelios dangos esančio automobilio. Juolab, kad, pasak S. P., 2019-02-06 automobiliai stovėjimo aikštelėje stovėjo kitaip, nei nurodyta eismo įvykio schemoje, kuri, kaip patvirtino policijos pareigūnas M. B., buvo pildyta 2019-02-10 pagal fotonuotraukas jau ne apžiūros atlikimo vietoje, kaip matyti, praėjus 4 dienoms po to, kai R. P. teigimu, buvo apgadintas jos automobilis. Atsižvelgiant į tai, taip pat abejotina, kad pareigūnų pateiktose nuotraukose užfiksuotos galimos automobilių kontakto žymės, nustatytos matavimo liniuote, yra tapačios. Pažymėtina ir tai, jog apklausiamas teisme S. P. nurodė, kad jokių raudonų dažų ant jo automobilio nėra likę, o R. P. teismui patvirtino, jog raudoni dažai ant jos automobilio liko po senesnio eismo įvykio prieš metus. Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl policijos pareigūnų užfiksuotų ir liudytojos R. P. tvirtinamų aplinkybių, kurių nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, todėl šis teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, kad S. P. protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas savo automobilį „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė ir apgadino (duomenys neskelbtini) namo kieme automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį R. P. automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai. Apeliacinės instancijos teisme S. P. ir liudytoja L. V. papildomai paaiškino, kad S. P. automobilis turėjo pakankamai daug ir įvairių senų įlenkimų ir nubraižymų, kitų smulkių kėbulo apgadinimų, R. P. atitinkamai patvirtino, kad įvairių senesnių kėbulo apgadinimų turėjo ir jos automobilis. Tuo tarpu byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kurie policijos pareigūnų užfiksuotus abiejų automobilių pažeidimus galėtų patikimai identifikuoti kaip patirtus jų tarpusavio kontakto metu, ir atriboti juos nuo abiejų automobilių senesnių apgadinimų, patirtų kitomis aplinkybėmis.

12. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LAT nutartys Nr. 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016, 2AT-27-976/2015). Pažymėtina ir tai, kad administracinio nusižengimo nagrinėjimo procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (LAT nutartis Nr. 2AT-31-2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje nepakanka įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog S. P. protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas automobilį „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė ir apgadino automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį R. P. automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai. Nagrinėjamu atveju galima daryti tik prielaidą, kad policijos pareigūnų pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti automobilių apgadinimai yra padaryti būtent S. P. vairuojant automobilį, tačiau grįsti prielaidomis sprendimą dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės negalima. Pažymėtina, kad pati Institucija su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų nepakankamumo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltei patvirtinti sutinka ir byloje priimto nutarimo nutraukti administracinę teiseną neskundžia.

13. Kaltu dėl nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais galima tik numanyti, jog teisės pažeidimas galbūt galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Remdamasis tuo, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai S. P. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir 417 straipsnio 8 dalyje, kaltės įrodymų, todėl skundžiamą nutarimą priėmęs Klaipėdos apylinkės teismas pagrįstai S. P. administracinę teiseną nutraukė, nenustačius jo veiksmuose jam inkriminuotų nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir 417 straipsnio 8 dalyje, požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas). R. P. apeliacinio skundo argumentai tokios skundžiamą nutarimą priėmusio Klaipėdos apylinkės teismo išvados nepaneigia.

14. Dėl R. P. apeliacinio skundo argumentų, kad šioje byloje ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ir dėl šios procesinės klaidos negalėjo pasinaudoti ANK 579 straipsnyje įtvirtintomis nukentėjusiojo teisėmis, pažymėtina, kad nors pareiga pripažinti asmenį nukentėjusiuoju kyla administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai institucijai (ANK 578 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad: „Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju administracinį nusižengimą tiriančio pareigūno sprendimu, kuris įforminamas įrašu administracinio nusižengimo protokole <...>“; ANK 609 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, jog administracinio nusižengimo protokole turi būti nurodyta ,,nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, vardai, pavardės, adresai, telefono numeriai ir kt.“), o tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, sprendimo dėl R. P. pripažinimo nukentėjusiąją, kaip tai numatyta ANK 578 straipsnio 1 dalyje, nepriėmė ir bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nukentėjusysis gali būti apklaustas kaip liudytojas. Tai ir buvo padaryta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suteikiant R. P. galimybę duoti išsamius paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių teismo posėdžio metu. Pažymėtina ir tai, kad nors R. P. nei Institucijos, nei pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, tačiau jai nebuvo užkirsta galimybė apskųsti Klaipėdos apylinkės teismo nutarimą apeliacine tvarka. Klaipėdos apygardos teismas, atsižvelgdamas į R. P. apeliacinio skundo argumentus, bylą išnagrinėjo žodinio apeliacinio proceso tvarka, pripažino R. P. nukentėjusiąja, taip suteikdamas jai galimybę pasinaudoti visomis ANK 579 straipsnyje numatytomis nukentėjusiojo asmens procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir teise bylos nagrinėjimo metu turėti atstovą.

15. Dėl išvardytų motyvų naikinti skundžiamą Klaipėdos apylinkės teismo 2019-04-02 nutarimą R. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutarimą nepakeistą ir R. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.